Slaptoji „Order of the Pug“ draugija: katalikų brolija su šunų antkakliais ir draskomomis durimis

Keistas katalikų atsakas į masonus

„Order of the Pug“, arba kitaip vadinamas Mopsų ordinas, buvo slapta katalikų draugija, įkurta Bavarijoje apie 1740 metus. Iš pirmo žvilgsnio tai gali skambėti kaip pokštas, tačiau tai – visiškai tikras, istoriškai užfiksuotas reiškinys. Ši organizacija susikūrė kaip alternatyva ar net parodija laisviesiems masonams, kurie tuo metu vis labiau plito Europoje, bet buvo prieštaringai vertinami Katalikų bažnyčios.

Masonai buvo draudžiami popiežiaus, o katalikų tikintieji, kurie vis dėlto norėjo dalyvauti panašaus pobūdžio brolijose, ieškojo būdų tai daryti nepažeidžiant tikėjimo doktrinų. Taip atsirado „Order of the Pug“ – pusiau masoniška, pusiau satyrinė, tačiau kartu labai rimtai organizuota draugija, skirta katalikams, norintiems išlaikyti ryšį su slaptomis brolijomis.

Šios draugijos simbolis buvo mopsas – mažas, ištikimas šuo, simbolizuojantis lojalumą, tylėjimą ir ištikimybę. Tai buvo savybės, kurias nariai turėjo puoselėti.

Ritualai: nuo šunų antkaklių iki draskymo durimis

Vienas iš labiausiai intriguojančių aspektų, kuris pavertė „Order of the Pug“ legenda, yra jų įšventinimo ritualai. Nauji nariai turėjo atlikti keletą išskirtinai keistų veiksmų:

• Užsidėti šuns antkaklį, tarsi simbolizuojant paklusnumą ir lojalumą ordinui.
• Keturiais atsiklaupti prie durų ir draskyti jas letenomis – tai yra, rankomis, mėgdžiojant šuns elgesį, prašant priėmimo.
• Kartais teigiama, kad nariai turėjo bučiuoti didžiulę mopsų statulą arba paslaptingą šuns užpakalį simbolizuojančią relikviją, parodydami atsidavimą ir pasirengimą paklusti.

Nors šie veiksmai gali pasirodyti kvaili ar groteskiški, jie turėjo aiškią simbolinę prasmę: tai buvo būdas nusižeminti, parodyti besąlygišką pasitikėjimą bei tylėjimą. Taip pat ritualai pabrėžė ištikimybę ne asmeniui, o idėjai – lojalumą „šuniškai“ ištikimai draugijai.

Svarbu pažymėti, kad ši organizacija priimdavo tiek vyrus, tiek moteris, kas tuo laikmečiu buvo gana retas reiškinys slaptose draugijose. Tai rodo, kad ordinas turėjo tam tikrą progresyvumo elementą, net jei ir su humoristine forma.

Kam iš tikrųjų priklausė Order of the Pug?

Istoriniuose šaltiniuose randama nedaug informacijos apie konkrečius asmenis, priklausiusius šiai draugijai, tačiau žinoma, kad dauguma jų buvo aukštesniojo luomo katalikai – kilmingieji, dvasininkai, karininkai ir net kai kurie intelektualai. Nariai buvo iš įvairių Vokietijos, Austrijos ir kitų katalikiškų regionų, ypač kur buvo stipri masonų veikla.

Nors pats ordinas buvo parodija, jo veikla buvo labai organizuota. Buvo laikomasi griežtos hierarchijos, kiekvienas narys turėjo laipsnį ir pareigas, organizuoti slaptieji susitikimai su simboliais, slaptažodžiais ir ritualais.

Tai nebuvo paprastas „klubas“ juokeliams – Order of the Pug veikė daugiau kaip filosofinė draugija, kurioje diskutuota apie moralę, tikėjimą, švietimą ir politinius klausimus, tuo pačiu atsiribojant nuo oficialių bažnyčios ir valstybės struktūrų.

Nuo 1740-ųjų iki 1902-ųjų: kaip ordinas išgyveno šimtmetį?

Vienas iš labiausiai stulbinančių faktų apie „Order of the Pug“ – tai jo ilgaamžiškumas. Nors įkurta dar XVIII a. pradžioje, draugija išliko aktyvi iki pat 1902 metų, o kai kur teigiama, kad simbolinis jos atgarsis egzistuoja net ir šiandien.

Šimtmetį gyvavusi draugija sugebėjo išlikti diskretiška ir atsargi, vengė didelių konfliktų su bažnyčia ar valdžia. Skirtingai nuo kai kurių masonų ložių, kurios buvo persekiojamos arba draudžiamos, mopsų ordinas rado būdą egzistuoti pogrindyje, pasitelkdamas humorą, metaforas ir keistas ceremonijas kaip apsaugos priemonę nuo įtarimų.

Yra žinoma, kad XIX a. pabaigoje ordinas tapo vis mažiau aktyvus, o paskutiniai dokumentuoti susitikimai įvyko apie 1902 metus. Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad šios draugijos idėjos ir simbolika vėliau buvo perimtos kitų ezoterinių ar filosofinių bendruomenių Europoje.

Palikimas ir kultūrinė įtaka

Nors „Order of the Pug“ nėra plačiai žinomas tarp eilinių istorijos mėgėjų, jo egzistavimas kelia susižavėjimą ir šypseną net ir šiandien. Ši draugija tapo įkvėpimo šaltiniu įvairiems meno kūriniams, nuo literatūros iki šiuolaikinės popkultūros. Netgi šiandien kai kurie menininkai ir slaptų draugijų tyrinėtojai pasitelkia mopsą kaip ištikimybės, lojalumo ir tylos simbolį.

Ypač XX ir XXI a. pradžioje, kai išaugo susidomėjimas laisvaisiais mūrininkais ir kitomis slaptosiomis brolijomis, „Order of the Pug“ vėl atsidūrė istorikų dėmesio centre. Kai kurie net teigia, kad šis ordinas yra puikus pavyzdys, kaip religija, politika ir humoras gali susipinti, sukurdami unikalų reiškinį, kuris išgyvena per amžius.

Order of the Pug – tai daugiau nei tiesiog kuriozinė istorija apie šunų antkaklius ir draskomas duris. Tai gilus įžvalgos šaltinis apie žmonių norą priklausyti, ieškoti bendruomenės, būti ištikimiems ir kartu pasijuokti iš to, kas kartais pernelyg rimta. Tai istorija apie tikėjimo ir paslapties, ritualo ir parodijos sankirtą – tokia keista, kad negalėtų būti išgalvota.