Paul Tibbets pirmosios atominės bombos lėktuvo pilotas pasirinko likti be ženklo

Vienas iš reikšmingiausių ir kartu kontroversiškiausių XX a. istorijos įvykių – Hirošimos bombardavimas 1945 m. rugpjūčio 6 d. – paliko neišdildomą pėdsaką pasaulio atmintyje. Tačiau mažai kas žino, jog vyras, pilotavęs lėktuvą Enola Gay, iš kurio buvo numesta pirmoji atominė bomba, pasirinko neįprastą, netgi sąmoningai nepastebimą būdą palikti šį pasaulį. Paul Tibbets, žmogus, kurio vardas amžiams susijęs su atominio amžiaus pradžia, sąmoningai atsisakė laidotuvių ir kapo. Bijodamas, kad jo kapas galėtų tapti protestų vieta ar politinių ginčų židiniu, jis iš anksto nurodė būti kremuojamas, o jo pelenus paskleisti virš Lamanšo sąsiaurio. Šis sprendimas buvo sąmoningas bandymas išvengti asmeninio įamžinimo per tokį dramatišką ir ginčytiną istorinį veiksmą.

Paul Tibbets: vyras, kuris įžengė į istoriją ir pasirinko likti be ženklo

Paul Tibbets nebuvo eilinis karo lakūnas. Jis tapo žinomas visame pasaulyje dėl vienintelio skrydžio – pilotuodamas lėktuvą Enola Gay, jis numetė atominę bombą „Little Boy“ ant Hirošimos miesto, taip pradėdamas naują eros etapą, kuriame branduolinis ginklas įgijo realią ir pragaištingą jėgą. Jo vardas ir veidas daugybę metų buvo pridedami prie šio įvykio, lydimi aštrių vertinimų, ginčų bei moralinių klausimų. Vieni jį laikė karo didvyriu, padėjusiu užbaigti Antrąjį pasaulinį karą, kiti – žmogumi, prisidėjusiu prie masinės nekaltų žmonių žūties.

Tibbets visą gyvenimą nebandė išsisukti nuo atsakomybės už savo veiksmus. Jis nuolat kartojo, kad neturi sąžinės graužaties ir buvo įsitikinęs, jog jo atlikta užduotis išgelbėjo daugybę amerikiečių gyvybių, užkirsdama kelią didžiuliam karui sausumoje Japonijoje. Vis dėlto, jis taip pat žinojo, kokią emocinę ir politinę naštą neša šis įvykis. Daugybė protestų prieš branduolinį ginklą buvo nukreipti ne tik į politinius lyderius, bet ir į Enola Gay įgulą. Tibbets tapo ne tik istorijos dalimi, bet ir simboliu – ir kaip herojus, ir kaip karo pabaigos siaubo įkūnijimas.

Būtent todėl, artėjant gyvenimo pabaigai, jis priėmė sprendimą, kuris buvo ir asmeniškai ramus, ir politiškai išmintingas. Nenorėdamas, kad jo kapas taptų protestų prieš branduolinius ginklus vieta, Tibbets nusprendė atsisakyti bet kokio viešo įamžinimo. Jis nenorėjo laidotuvių, jokių ceremonijų, jokio kapo. Jo pelenai buvo išbarstyti virš Lamanšo sąsiaurio – vietos, kurioje jis daugybę kartų skraidė Antrojo pasaulinio karo metais.

Sąmoningas pasirinkimas: atminties nebuvimas kaip pareiškimas

Paul Tibbets pasirinkimas neturėti kapo buvo ne tik asmeninis sprendimas – tai buvo aiškus pareiškimas apie jo požiūrį į savo istorinį vaidmenį ir vietą visuomenėje. Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame didvyriams ir karo veikėjams dažnai statomi paminklai, Tibbets nutarė elgtis priešingai. Jis žinojo, kad jo vardas – neišvengiamai susijęs su karo siaubu – gali būti perinterpretuotas, naudojamas ir net iškraipomas politiniuose kontekstuose. Atsisakydamas laidotuvių ir kapo, jis sąmoningai atsiribojo nuo bet kokio simbolinio pavertimo objektu.

Toks sprendimas kelia klausimą: ar žmogaus pasirinkimas ištrūkti iš kolektyvinės atminties struktūrų yra forma savotiško protesto prieš karo herojizavimą? Galbūt Tibbets, suvokęs savo veiksmų svarbą, norėjo, kad žmonės prisimintų ne jį, o patį įvykį – ir jo pasekmes žmonijai. Išbarstydamas pelenus virš atviro vandenyno, jis tarsi ištrynė savo fizinę egzistenciją iš pasaulio žemėlapio, tuo pačiu būdamas tvirtai įrašytas į istorijos puslapius.

Be to, Tibbets sprendimas rodo ir jo asmeninį santykį su istorija – jis ne siekė šlovės ar pagarbos, o norėjo ramybės. Jis gyveno suvokdamas, kad visą gyvenimą bus vertinamas per vieną istorinį veiksmą, ir galbūt tokia baigtis jam atrodė vienintelė teisinga. Tai rodo ir tam tikrą kuklumą – net ir žmogus, kuris turėjo galimybę likti įamžintas kaip istorijos veikėjas, nusprendė pasirinkti tylą ir nematomumą.

Žmogus, kuris pasitraukė iš istorinio reginio

Paul Tibbets pasirinkimas neturėti kapo yra išskirtinis pavyzdys, kaip galima sąmoningai atsisakyti būti viešosios atminties objektu. Tai kontrastuoja su daugybe kitų istorinių asmenybių, kurios siekė įamžinimo, monumentų, atminimo ceremonijų. Tibbets suprato, kad jo atminimas gali tapti ne vien pagarba, bet ir protesto, netgi pykčio išraiška. Jis pasirinko ištirpti istorijoje – būti prisimenamas, bet neturėti vietos, kur būtų galima jį pagerbti ar smerkti.

Toks sprendimas iškelia klausimą apie tai, kaip mes vertiname istorinius veikėjus, kaip įamžiname jų atminimą ir kokie simboliai tampa viešo diskurso dalimi. Paul Tibbets gyveno laikydamasis savo įsitikinimų – ir pasitraukė iš pasaulio taip pat, kaip gyveno – tyliai, tvirtai ir apgalvotai. Jo sprendimas nepalikti kapo yra tiek pat prasmingas, kiek jo skrydis virš Hirošimos – abu veiksmai padarė įtaką ne tik jam pačiam, bet ir visai žmonijai.