Didysis Londono gaisras kuriame žuvo tik 6 žmonės

1666 m. Didysis Londono gaisras yra vienas žymiausių įvykių Didžiosios Britanijos istorijoje, kuris sukrėtė ne tik sostinės gyventojus, bet ir visą šalį. Nors gaisras sunaikino didžiąją dalį miesto, sugriovė daugiau nei 13 500 namų, šimtus bažnyčių, prekybos vietų ir išstūmė iš namų apie 80 000 žmonių, oficialiai užfiksuota vos šešių žmonių žūtys. Šis faktas vis dar stebina istorikus ir kelia daug klausimų – kaip tokia milžiniška nelaimė galėjo pasiglemžti tokį menką aukų skaičių? Norint suprasti šį fenomeną, reikia atidžiau pažvelgti į gaisro priežastis, jo eigą, padarinius ir to meto visuomenės reakciją.

Gaisro pradžia: kepėjo krosnis ir pirmieji liepsnų židiniai

Didysis gaisras prasidėjo 1666 m. rugsėjo 2 d., sekmadienio ankstyvą rytą, Pudding Lane gatvėje, Thomaso Farrinerio kepykloje. Tuo metu Londonas buvo itin pažeidžiamas dėl savo medinės architektūros, siauromis gatvelėmis išsidėsčiusių pastatų ir fakelais bei žvakėmis apšviestų namų. Kiekviena kibirkštis galėjo tapti pražūtinga, o šiuo atveju užtektinai įkaitusi kepėjo krosnis sukėlė katastrofą, kurios masto niekas negalėjo numatyti.

Pirmieji gaisro židiniai greitai peršoko į kaimyninius pastatus, nes dauguma jų buvo iš medienos ir dengti degiomis medžiagomis. Be to, tuo metu pūtė stiprus vėjas, kuris pavertė liepsnas nevaldomu stichijos šėlsmu. Miesto gyventojai, pripratę prie mažesnių gaisrų, iš pradžių į tai nežiūrėjo rimtai, tačiau netrukus paaiškėjo, kad tai nėra eilinis incidentas.

Pirmosiomis valandomis valdžios atstovai nedrįso imtis griežtesnių priemonių, tokių kaip namų griovimas siekiant sustabdyti ugnies plitimą. Lordas meras Thomas Bludworth iš pradžių atsisakė drastiškų veiksmų, sakydamas, jog „kelios moterys su kibirais“ galėtų numalšinti gaisrą. Tačiau realybė greitai paneigė šį abejingumą, nes liepsnos užvaldė vis didesnę miesto dalį.

Gaisras siautė keturias dienas, kol pagaliau buvo suvaldytas rugsėjo 6 d. Iki to laiko ugnis sunaikino didžiąją Londono dalį – miestą, kuris buvo ekonominis, politinis ir kultūrinis Anglijos centras.

Didžiulė žala ir netikėtai mažas aukų skaičius

Didžiojo gaisro padariniai buvo milžiniški. Per kelias dienas sudegė daugiau nei 13 500 namų, 87 bažnyčios, įskaitant Šv. Pauliaus katedrą, dauguma viešųjų pastatų ir šimtai verslų. Apie 80 000 žmonių – beveik du trečdaliai viso Londono gyventojų – liko be namų. Gatvėse kilo panika, gyventojai masiškai bėgo iš miesto, gabendami savo mantą ir ieškodami saugaus prieglobsčio už miesto sienų.

Nepaisant šio masinio sugriovimo, oficialiai užfiksuota tik šešių žmonių žūtys. Šis skaičius šokiruoja šiuolaikinius skaitytojus, nes atrodytų, kad tokio masto nelaimė turėjo nusinešti šimtus ar net tūkstančius gyvybių. Kodėl gi žuvusiųjų buvo taip mažai?

Vienas atsakymas slypi gaisro pobūdyje. Ugnis plito gana greitai, tačiau žmonės dažniausiai spėdavo pabėgti iš savo namų, nes mediniai pastatai užsidegdavo, bet griūdavo ne iš karto. Kita priežastis – oficialių įrašų trūkumas. Istorikai mano, kad aukų galėjo būti daugiau, ypač tarp vargingiausių gyventojų, kurie neturėjo kur pabėgti ar buvo silpni. Tačiau tokie žmonės paprastai nebūdavo kruopščiai registruojami, tad jų netektys liko neįrašytos.

Be to, tuo metu žmonės mirdavo ir nuo kitų priežasčių – ligų, traumų, bado, tad gaisro padarinius vertinti vien tik pagal oficialius skaičius yra sudėtinga. Nepaisant to, skaičius „šeši“ tapo istoriniu simboliu, kuris iki šiol kelia nuostabą ir diskusijas.

Socialiniai ir ekonominiai padariniai miestui

Didysis gaisras sukėlė ne tik fizinę žalą, bet ir gilų socialinį bei ekonominį sukrėtimą. Tūkstančiai žmonių liko be namų, daugelis prarado savo verslus, parduotuves ar dirbtuves. Londono ekonomika buvo paralyžiuota, nes miesto centras sudegė beveik iki pamatų. Verslininkai, amatininkai ir pirkliai neteko savo prekių, o valstybė susidūrė su milžinišku uždaviniu – atstatyti miestą.

Kartu šis įvykis paskatino ir svarbius pokyčius. Po gaisro buvo įgyvendintos naujos statybos taisyklės – namai turėjo būti statomi iš plytų ir akmens, o ne iš medžio. Gatvės buvo suplanuotos platesnės, kad ateityje ugnis taip greitai neplistų. Šv. Pauliaus katedrą atstatė garsus architektas Christopheris Wrenas, o naujoji miesto architektūra tapo simboliu atgimstančio Londono.

Gaisras taip pat turėjo įtakos visuomenės psichologijai. Daugelis žmonių interpretavo jį kaip Dievo bausmę už nuodėmes, o kai kurie kaltino užsieniečius ar katalikus, sukeldami neramumus ir įtampą. Tai rodo, kad tokios stichinės nelaimės turėjo ne tik materialinių, bet ir kultūrinių padarinių, formuojančių visuomenės mąstymą.

Išvados: kodėl Didysis Londono gaisras išlieka ypatingas istorijoje

Didysis Londono gaisras yra išskirtinis istorinis įvykis dėl savo masto ir netikėto aukų skaičiaus. Nors buvo sunaikinta beveik visa miesto infrastruktūra, žmonių žūčių oficialiai užfiksuota tik šešios. Šis faktas iki šiol kelia diskusijų – vieni tai aiškina kaip stebuklingą išsigelbėjimą, kiti mano, kad realių aukų buvo daugiau, tačiau jos liko neįrašytos.

Vis dėlto gaisro reikšmė neapsiriboja statistika. Jis pakeitė Londono veidą, paskatino modernią miesto plėtrą, suformavo naujus architektūros standartus ir tapo lūžio tašku miesto istorijoje. Ši nelaimė primena, kad net iš didžiausio sunaikinimo gali gimti atgimimas, o žmogiškoji dvasia geba įveikti didžiausius išbandymus.

Šiandien Didysis gaisras prisimenamas ne tik kaip tragedija, bet ir kaip pradžia naujo, modernesnio Londono, kurio pėdsakus galime matyti iki šiol.