Karas irane – 2026-ųjų vasario 28-oji tapo viena dramatiškiausių datų šiuolaikinėje Artimųjų Rytų istorijoje: Jungtinės Valstijos ir Izraelis pradėjo plataus masto smūgių kampaniją Irane, o Teheranas tą pačią dieną atsakė raketomis ir dronais į Izraelį bei JAV karinius objektus Persijos įlankoje ir kitose regiono šalyse. Ši eskalacija, kurią dalis šaltinių vadina nauju karo etapu, per kelias valandas peržengė „riboto smūgio“ logiką ir virto atvira, tarptautines pasekmes turinčia krize.
Svarbiausia šios aktualijos ašis – JAV ir Izraelio ataka Irane, kuria buvo smogta ir branduolinei infrastruktūrai, ir vadovybės bei karinės vadovavimo grandies taikiniams. Reuters pranešė, kad aukščiausiasis Irano lyderis ajatola Ali Khamenei buvo nukautas per bendrus smūgius, remiantis aukšto rango Izraelio pareigūno informacija, o vėliau „The Guardian“ skelbė apie Irano valstybinės žiniasklaidos patvirtinimą. Toks „dekapitacinis“ (vadovybės neutralizavimo) smūgis reiškia, kad konfliktas peržengė vien infrastruktūros naikinimo etapą ir įgavo režimo stabilumo klausimą – t. y. jis paliečia pačią Irano valdžios sistemos viršūnę.
Kartu su smūgiais režimo viršūnėms pasirodė pranešimai apie skaudžius civilių nuostolius. „Financial Times“ rašė apie itin tragišką smūgį mokyklai Minabe (Hormozgano provincijoje), kuriame, Irano pareigūnų teigimu, žuvo daug vaikų; kiti šaltiniai ir Vikipedijos suvestinės mini dešimtis ar net daugiau nei šimtą aukų, tačiau skaičiai įvairuoja ir ne visur nepriklausomai patvirtinti. Šis epizodas tapo simboliu, kuris dažnai nulemia tolesnę konflikto moralinę ir politinę trajektoriją: net jei atakų strateginiai tikslai aiškinami „saugumo būtinybe“, civilių tragedijos keičia viešąją nuomonę, didina tarptautinį spaudimą ir gali įtvirtinti keršto spiralę.
Vasario 28-ąją JAV prezidentas Donaldas Trumpas pranešė apie pradėtą karinę operaciją prieš Iraną, o Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu ją pristatė kaip būtinybę pašalinti esminę grėsmę Izraeliui. Viešojoje erdvėje dažniausiai kartojamas JAV operacijos pavadinimas „Operation Epic Fury“, o Izraelio pusėje minimi atskiri operaciniai pavadinimai ir IDF (Izraelio gynybos pajėgų) naratyvas apie prevencinį smūgį. Nuo pat pirmų valandų buvo aišku, kad tai nėra vienkartinis „įspėjamasis“ smūgis: atakų geografija apėmė kelis Irano regionus, o pranešimuose kartojosi formuluotės apie tęstinę kampaniją.
BNS (AFP-BNS) lietuviškai pranešė, kad Iranas, reaguodamas į smūgius, paleido raketų salves į Persijos įlankos regiono valstybes ir Izraelį, o Islamo revoliucijos gvardijos korpusas (IRGC) tarp taikinių minėjo JAV karinio jūrų laivyno 5-ąjį laivyną Bahreine ir kitus amerikiečių interesus Persijos įlankoje. Tai iškart pavertė konfliktą regioniniu: smūgiai ir atsakomieji veiksmai peržengė Irano ir Izraelio dvišalę liniją ir palietė valstybes, kurių teritorijoje yra JAV bazės, oro uostai, logistika ar kritinė infrastruktūra, nuo kurios priklauso globali prekyba.
Svarbi detalė – informacinis „laiko sutankėjimas“. Remiantis „The Washington Post“ apžvalga, smūgiai prasidėjo panaudojant jūrų pajėgų „Tomahawk“ ir aviacijos paleidžiamas raketas, o Izraelis teigė pasitelkęs didelį lėktuvų skaičių ir smogęs šimtams taikinių. Tokia dinamika rodo, kad operacija buvo planuota iš anksto ir orientuota į greitą, paralelinį poveikį: sutrikdyti oro gynybą, sumažinti raketų paleidimo pajėgumus, suardyti vadovavimo grandinę ir suduoti psichologinį smūgį.
Karo logikoje tai yra bandymas „uždaryti langą“ – užkirsti kelią Iranui atkurti oro gynybos tinklą ir sukoordinuoti atsaką, kol dar veikia šoko efektas. Tačiau toks planas turi akivaizdų trūkumą: kuo labiau atakos atrodo egzistencinės (ypač jei patvirtinama aukščiausiojo lyderio žūtis), tuo didesnė tikimybė, kad Iranas pasirinks maksimalistinį atsaką, net jei tai kainuotų ekonominį smūgį ar diplomatinę izoliaciją. Būtent tai paaiškina, kodėl tą pačią dieną buvo fiksuotos atakos ir prieš Izraelį, ir prieš JAV objektus regione.
Nors JAV ir Izraelio politiniai pareiškimai smūgius grindžia saugumo argumentais, platesniame kontekste šis konfliktas yra daugelio metų susikirtusių trajektorijų rezultatas. Pirmoji trajektorija – Irano branduolinė programa ir Vakarų pastangos ją riboti. Likus vos kelioms dienoms iki vasario 28-osios, „The Washington Post“ citavo TATENA (IAEA), kuri pabrėžė, kad dėl ribotos prieigos negali pateikti pilnos informacijos apie prisodrinto urano atsargas, jų sudėtį ir buvimo vietą, o „žinių tęstinumo praradimą“ įvardijo kaip skubiai spręstiną problemą. Tokie signalai, ypač kai jie atsiranda prieš pat karinę eskalaciją, paprastai tampa politiniu „įrodymu“, kad situacija artėja prie slenksčio, kurį kai kurios valstybės vadina nepriimtinu.
Antroji trajektorija – regioninės įtampos, kurias dar labiau paaštrino ankstesnių metų Iranui ir Izraeliui priskiriami smūgiai, tarpininkų („proxy“) karai, atakos prieš laivybą ir dronų bei raketų technologijų plitimas. Net jei atskiros grandys atrodo nesusijusios, jos formavo situaciją, kurioje bet koks naujas incidentas lengvai virsta eskalacijos spirale. Reuters kontekste priminė, kad Izraelio ir Irano konfrontacija jau buvo perėjusi į intensyvius karo epizodus, o Izraelio pusėje anksčiau skambėjo grasinimai dėl atpildo Khamenei.
Trečioji trajektorija – diplomatinės pastangos, kurios 2026 m. pradžioje, sprendžiant iš žiniasklaidos pranešimų, vyko netiesioginių derybų formatu. Kai diplomatiniai kanalai veikia, net ir įtemptu metu, jie dažnai suteikia „išėjimo rampą“: galimybę sustabdyti eskalaciją neprarandant veido. Tačiau kai derybos traktuojamos kaip „laiko tempimas“ arba kaip priedanga toliau tobulinti programas, abiejose pusėse atsiranda pagunda perjungti režimą į karinį. Būtent tokiose situacijose, kai pasitikėjimas išnykęs, o tikrinimo mechanizmai (inspektorių prieiga, stebėsena, duomenys) tampa nepilni, karinės priemonės kai kuriems sprendimų priėmėjams ima atrodyti „aiškesnės“ nei derybos.
Svarbu suprasti ir Izraelio logiką. Izraelis jau daug metų laiko Iraną egzistencine grėsme dėl raketų programų ir paramos regioninėms ginkluotoms grupuotėms. Kai prie šios dėlionės pridedamas branduolinio pajėgumo šešėlis, Izraelis linkęs laikyti išankstinį smūgį teisėtu savisaugos veiksmu, net jei tarptautinės teisės ekspertai dėl to ginčijasi. JAV, savo ruožtu, turi regione bazes, sąjungininkus ir laivybos interesus, todėl bet koks Irano pajėgumų šuolis automatiškai tampa Vašingtono strateginiu klausimu.
Tad smūgių motyvacija, remiantis tuo, ką šiuo metu viešai skelbia šaltiniai, susiveda į „branduolinės rizikos suvaldymą“ ir „regioninio atgrasymo atkūrimą“. Problema ta, kad karinė priemonė, net jei ji laikinai sunaikina infrastruktūrą, retai sunaikina pačią intenciją. O intencija, jei visuomenė patiria smūgių traumas ir politinė sistema jaučia egzistencinį spaudimą, gali tik sustiprėti.
Iš viešai prieinamos informacijos matyti, kad JAV ir Izraelio operacija buvo daugiasluoksnė. USNI News, remdamasi JAV Centrine vadaviete (CENTCOM) ir Izraelio gynybos pajėgų pranešimais, rašė, jog taikiniai apėmė IRGC vadovavimo ir kontrolės objektus, oro gynybos pajėgumus, raketų ir dronų paleidimo vietas bei karinius aerodromus, o pirmosiomis valandomis buvo panaudotos tikslios priemonės iš oro, sausumos ir jūros. Tai rodo klasikinę kampanijos struktūrą: pirmiausia mažinama Irano galimybė „matyti ir numušti“, tada mažinama galimybė „paleisti ir koordinuoti“.
Lygiagrečiai buvo fiksuojamas vadovybės neutralizavimo komponentas. Reuters pranešimas apie Khamenei žūtį ir vėlesnė „The Guardian“ informacija, nurodanti Irano valstybinės žiniasklaidos patvirtinimą, atskleidžia, kad kampanija buvo nukreipta ne tik į techniką, bet ir į sprendimų priėmimo branduolį. Toks komponentas istoriškai yra dviprasmiškas: jis gali sukelti trumpalaikį chaosą, tačiau taip pat gali išprovokuoti „keršto mandatą“ naujai susiformuojančiam elitui arba pastūmėti sistemą į dar labiau militarizuotą režimą.
Trečiasis sluoksnis – branduolinės infrastruktūros klausimas. Ankstyvoje konflikto fazėje verta atsargiai vertinti skubias suvestines apie konkrečių objektų sunaikinimą, nes smūgių poveikis požeminiams kompleksams, atsargoms ir technologijoms dažnai paaiškėja tik vėliau. Vis dėlto pati smūgių logika ir viešieji pareiškimai leidžia daryti išvadą, kad taikiniu laikyta tai, kas tiesiogiai ar netiesiogiai palaiko prisodrinimo, raketų gamybos ir saugojimo grandinę. Tai svarbu, nes kiekvienas smūgis šiai grandinei automatiškai sukelia ir branduolinio saugumo klausimą: ne vien „ar programa sulėtėjo“, bet ir „ar smūgiai sukūrė radiologines rizikas, ar paskatino medžiagų išsklaidymą, ar apsunkino kontrolę“.
Būtent todėl tarptautinė bendruomenė taip greitai perėjo prie branduolinio saugumo kalbos. Kai IAEA skelbia, kad neturi pilno matomumo į urano atsargas ir jų būklę, o tuo pačiu metu vyksta smūgiai, rizika tampa dviguba: ne tik „kas bus su programa“, bet ir „kas bus su medžiagomis bei infrastruktūra po smūgių“.
Galiausiai, į operacijos paveikslą įsiterpia informacinis karas. Karo metu abi pusės turi paskatą pateikti savo versiją taip, kad ji stiprintų moralę, atgrasytų priešininką ir mobilizuotų sąjungininkus. Dėl to skaičiai apie sunaikintus taikinius, „neutralizuotus“ pareigūnus ar sėkmingai numuštas raketas nuolat kinta. Jei norite sekti situaciją atsakingai, verta laikytis principo: kuo sensacingesnis teiginys, tuo labiau jam reikia kelių patikimų, nepriklausomų patvirtinimų.
Karo realybėje didžiausias krūvis dažniausiai tenka ne kariuomenėms, o civiliams. Vasario 28-osios kampanija tai patvirtino itin skaudžiai. „Financial Times“ pranešė apie smūgį pradinei mokyklai Minabe, kuriame, Irano institucijų teigimu, žuvo daug žmonių, daugiausia mokinių; tuo pat metu nurodyta, kad visoje šalyje per tą dieną buvo pranešta apie šimtus žuvusių ir sužeistų. Vikipedijos suvestinėje apie Minabo mokyklos smūgį pažymima, kad nepriklausomas patvirtinimas ribotas, tačiau vizualiniai įrodymai apie sugriautą pastatą buvo tikrinami žiniasklaidos.
Net jei vėliau paaiškėtų, kad tikslus aukų skaičius kitoks, pats faktas, kad civilinė infrastruktūra – ypač mokykla – tapo karo epizodo simboliu, turi ilgalaikių pasekmių. Tarptautinėje humanitarinėje teisėje egzistuoja esminiai principai: skyrimo (civiliai ir kariniai taikiniai turi būti atskiriami), proporcingumo (numatoma karinė nauda turi būti proporcinga numatomai žalai civiliams) ir atsargumo (privaloma imtis priemonių civilinei žalai mažinti). Kai viešojoje erdvėje dominuoja mokyklos griuvėsių vaizdai, visos šios sąvokos tampa ne akademinėmis, o politinėmis ir emocinėmis.
Ši tema svarbi ir politine prasme. Smūgiai į režimo infrastruktūrą, paradoksaliai, kartais gali silpninti režimą. Tačiau smūgiai, kurie suvokiami kaip masinė civilinė tragedija, dažnai sukuria priešingą efektą: suvienija visuomenę aplink valdžią arba, bent jau, aplink keršto idėją. „The Guardian“ rašė apie Iraną, žadantį „jokio atlaidumo“, ir apie atsakomųjų atakų bangą, kuri apėmė Izraelį bei JAV bazes regione. Humanitarinis aspektas čia tampa ne vien moraliniu, bet ir strateginiu veiksniu, nes jis gali didinti konflikto „kainą“ visomis prasmėmis.
Prie humanitarinės dimensijos prisideda ir vidinis gyventojų judėjimas. Kai didmiesčių gyventojai raginami evakuotis, atsiranda masinio persikėlimo, logistikos, ligoninių apkrovos ir kritinės infrastruktūros sutrikimų rizika. Karo metu net trumpalaikis vandens, elektros, degalų ar ryšio sutrikimas gali virsti plataus masto humanitarine problema. Tokios krizės dažnai „pasilieka“ ir po ugnies nutraukimo: jos atsiliepia sveikatos sistemai, ekonomikai, mokykloms, šeimų stabilumui.
Svarbu pabrėžti: humanitarinė teisė galioja visoms pusėms, todėl Irano atsakomieji smūgiai, nukreipti į civilių teritorijas Izraelyje ar kaimyninėse šalyse, taip pat kelia teisėtumo ir proporcingumo klausimus. BNS pranešime minima, kad sprogimai buvo girdimi įvairiose Persijos įlankos valstybėse, o Jungtiniai Arabų Emyratai pranešė apie žuvusį civilį. Tai rodo, kad civiliai tampa įkaitais abiejose pusėse, o konfliktas įgauna „regioninės katastrofos“ bruožų.
Irano atsakomieji veiksmai po vasario 28-osios smūgių buvo greiti ir, sprendžiant iš pranešimų, plataus geografinio diapazono. „The Guardian“ rašė apie raketų smūgius Izraeliui ir JAV bazėms Persijos įlankos regione, taip pat apie įtampą, kuri kilo kaimyninėse valstybėse. Tokia strategija turi kelis tikslus: pademonstruoti, kad Iranas išlaiko smūgio galią nepaisant oro gynybos ir vadovybės nuostolių, priversti JAV sąjungininkus regione jaustis pažeidžiamus ir sukurti spaudimą Vašingtonui per jų politines ir ekonomines rizikas.
Vienas pavojingiausių eskalacijos vektorių – jūrų saugumas ir Hormuzo sąsiauris. Reuters vasario 28 d. citavo EU jūrų misijos „Aspides“ pareigūną, kuris teigė, kad Irano Revoliucijos gvardija VHF radijo ryšiu perdavė žinutę: „joks laivas nėra įgaliotas plaukti per sąsiaurį“. Net jei tai būtų laikinas, dalinis ar ne visuotinai įgyvendintas veiksmas, pati žinia sukuria šoką, nes Hormuzas yra vienas svarbiausių pasaulio energetikos „butelio kakliukų“. Reuters taip pat pranešė, kad po smūgių Japonijos laivybos bendrovės sustabdė veiklą Hormuzo apylinkėse, prioritetu laikydamos įgulų ir laivų saugumą.
Šis vektorius ypač svarbus todėl, kad Iranas turi asimetrinių priemonių jūroje: minos, greitaeigiai kateriai, pakrančių raketos, dronai ir kibernetinės atakos prieš uostų infrastruktūrą. Net riboti incidentai gali sukelti grandininį efektą, nes pasaulinės tiekimo grandinės yra jautrios vėlavimams, o energijos rinkos – rizikos priedams. Be to, JAV ir sąjungininkų karinės jūrų pajėgos, gindamos laivybą, gali patekti į nuolatinių susidūrimų situaciją, kurioje klaida ar neteisingas identifikavimas virsta platesniu mūšiu.
Ne mažiau pavojingas vektorius – atsakomieji smūgiai per tarpininkus. Nors vasario 28-osios pradžioje daugiausia kalbama apie tiesioginius Irano smūgius, regione veikia tinklas grupių, kurios įvairiomis formomis siejamos su Teheranu. Net jei centrinė vadovybė būtų susilpninta, vietiniai vadai gali veikti „misijos“ logika, bandydami smogti JAV ar Izraelio interesams per raketų atakas, dronus, diversijas ar kibernetinius veiksmus. Tai reiškia, kad konflikto geografija gali plėstis „taškais“, o ne vien fronto linijomis.
Galiausiai, Irano atsakas turi ir vidaus politikos tikslą. Po lyderystės praradimo (jei jis patvirtinamas) režimui reikia parodyti visuomenei, kad valstybė „stovi ant kojų“ ir geba atsakyti. Tai padeda suvaldyti šoko efektą, sumažinti skilimų riziką. Tačiau kartu tai pakelia kartelę: kai visuomenei pažadama „jokio atlaidumo“, atsitraukimas tampa politiškai brangus, o tai mažina diplomatinių kompromisų erdvę.
Tarptautinė reakcija į JAV ir Izraelio ataką Irane buvo greita, bet nevienalytė. Jungtinių Tautų biuras Ženevoje paskelbė, kad generalinis sekretorius António Guterres pasmerkė eskalaciją ir priminė valstybių pareigą laikytis JT Chartijos, ragindamas nedelsiant nutraukti karo veiksmus ir deeskaluoti. Šis pareiškimas atspindi JT institucijų „raudoną liniją“: jėgos panaudojimas tarp valstybių laikomas itin pavojingu precedentu, ypač kai jis įtraukia daug regiono šalių ir gali paveikti civilinę populiaciją.
Kita svarbi reakcija – Rusijos pozicija. Associated Press pranešė, kad Maskva pasmerkė JAV ir Izraelio smūgius kaip „neišprovokuotą ginkluotos agresijos aktą“, perspėjo dėl humanitarinių, ekonominių ir radiologinių pasekmių rizikos ir rėmė Irano siekį kelti klausimą JT Saugumo Taryboje. Ši reakcija nėra vien moralinė: Rusija turi strateginius ryšius su Teheranu, o platesniame geopolitiniame paveiksle jai svarbu, kaip JAV dėmesys ir resursai paskirstomi tarp regionų.
Teisinė diskusija čia yra sudėtinga ir, greičiausiai, taps vienu pagrindinių informacinių frontų. JAV ir Izraelis linkę argumentuoti prevencinę savisaugą, ypač jei pateikiama informacija apie artėjančią branduolinę „ribą“ ar neišvengiamą grėsmę. Kritikai pabrėžia, kad JT Chartijoje savisauga paprastai siejama su realiu ar neišvengiamu ginkluotu užpuolimu, o „prevencinės“ interpretacijos yra ginčytinos. JT pareiškimo tonas apie Chartijos principus rodo, kad bent instituciniu lygmeniu akcentuojama deeskalacija, o ne karinių argumentų legitimizavimas.
Tuo pat metu teisės klausimas neatsiejamas nuo humanitarinės dimensijos. Pranešimai apie civilių žūtis, ypač vaikų, sukuria spaudimą tarptautinėms organizacijoms ir vyriausybėms reikalauti nepriklausomo incidentų tyrimo. JAV kariuomenė, pasak „Financial Times“, nurodė, kad tiria pranešimus apie civilių aukas ir teigia, jog imasi priemonių joms mažinti. Tokie tyrimai ir jų skaidrumas vėliau daro įtaką sąjungininkų paramai, sankcijų režimams, teismų procesams ir viešajai nuomonei.
Galiausiai, tarptautinė reakcija formuoja „stovyklas“. Vieni akcentuos branduolinės grėsmės suvaldymą ir atgrasymą, kiti – suverenitetą ir jėgos draudimą. Tokiose situacijose mažesnėms valstybėms, įskaitant Europos Sąjungos nares, dažnai tenka laviruoti: palaikyti tarptautinės teisės principus, bet kartu rūpintis energetiniu saugumu, migracijos rizikomis ir savo piliečių saugumu regione.
Net jei karinė eskalacija artimiausiomis dienomis būtų sustabdyta, ekonominės ir saugumo pasekmės gali išlikti ilgai. Hormuzo sąsiauris yra vienas pagrindinių globalios energetikos arterijų, todėl kiekvienas pranešimas apie ribojimus ar grėsmes automatiškai didina naftos ir dujų rinkų rizikos priedus. Reuters informacija apie gvardijos žinutę „joks laivas negali plaukti“ ir Japonijos laivybos įmonių sprendimą stabdyti plaukimą rodo, kaip greitai geopolitinė rizika virsta realiais logistikos sprendimais.
Kita ekonominė ašis – tiekimo grandinių trapumas. Persijos įlankos uostai, oro erdvės uždarymai, laivų nukreipimai ir vėlavimai gali paveikti ne tik energijos produktus, bet ir konteinerinius krovinius, trąšų, chemijos, metalų srautus. Tai reiškia, kad konfliktas „importuoja“ infliacinį spaudimą į kitas ekonomikas. Europa, įskaitant Lietuvą, gali tai pajusti per degalų kainas, transporto kaštus ir kai kurių žaliavų kainų svyravimus, net jei fiziškai yra toli nuo konflikto zonos.
Saugumo dimensijoje svarbios ne vien raketos. Kibernetinės atakos, nukreiptos į energetikos infrastruktūrą, bankų sistemas ar logistikos valdymą, tampa vis labiau tikėtinos, nes jos leidžia smogti priešininko interesams neatliekant tiesioginio kinetinio smūgio. Regiono konfliktuose kibernetinė erdvė dažnai veikia kaip „pilkoji zona“, kurioje sunkiau priskirti atsakomybę. Tai kelia riziką ir Europos infrastruktūrai, ypač jei konfliktas įgauna globalesnio geopolitinio susipriešinimo bruožų.
Dar vienas veiksnys – politinės pasekmės Irano viduje. Jei aukščiausiojo lyderio žūtis patvirtinama ir režimas patiria vadovybės sukrėtimą, gali prasidėti įpėdinystės procesas, kuriame dalyvaus IRGC, dvasininkija ir politiniai sluoksniai. Tokiais laikotarpiais režimai dažnai arba sugriežtėja, arba patiria skilimų. Abu variantai turi rizikų: sugriežtėjimas gali reikšti agresyvesnę užsienio politiką, o skilimas – nekontroliuojamą ginklų ir technologijų plitimą bei didesnį vidaus nestabilumą.
Galiausiai, ilgo konflikto scenarijus yra realus. Net jei JAV ir Izraelis paskelbtų, kad „pagrindiniai tikslai pasiekti“, Iranas gali pereiti prie ilgalaikės strategijos: periodinių atakų prieš bazes, laivybą, energetikos objektus, taip pat diplomatinio ir ekonominio spaudimo didinimo per sąjungininkus. Tuo tarpu JAV ir Izraelis gali tęsti smūgius, jei matys, kad Iranas atkuria pajėgumus. Tai sukuria „trinties karą“, kuriame kiekvienas incidentas gali tapti nauju eskalacijos šuoliu.
Šiame kontekste svarbiausias klausimas artimiausioms savaitėms – ar atsiras patikimas deeskalacijos mechanizmas. JT ragina nutraukti ugnį ir laikytis Chartijos principų, tačiau realybėje tam reikia bent minimalaus pasitikėjimo kanalo tarp šalių. Jei tokio kanalo nebus, karo Irane tema iš „aktualijos“ gali virsti ilgalaikiu globalios politikos ir ekonomikos fonu – su nuolatiniu naftos kainų svyravimo, laivybos rizikos ir regioninio nestabilumo šešėliu.
Susisiek: info@idomioji-istorija.lt
© 2025 Idomioji-istorija.lt - Visos teisės saugomos. Sprendimas: Vileikis.lt
