Kai kalbama apie istorinius biologinio karo pavyzdžius, vienas dažniausiai minimų pasakojimų veda į XIV amžių, į Krymo pakrantę ir Kaffos miestą, kurį tuo metu buvo apsupusios mongolų pajėgos. Populiariausioje šio pasakojimo versijoje viskas skamba beveik kaip niūrus istorinis filmas: mongolai, siaubiami maro savo stovykloje, esą ėmė katapultomis svaidyti užkrėstus lavonus per miesto sienas, taip sąmoningai sukeldami epidemiją gynėjų viduje. Ši istorija dažnai pateikiama kaip vienas pirmųjų aiškių biologinio karo atvejų pasaulio istorijoje. Ji tikrai remiasi istoriniu šaltiniu ir nėra išgalvota nuo nulio. Tačiau šiandien istorikai į ją žiūri atsargiau nei anksčiau. Patys metami lavonai per sienas yra pasakojimo dalis, kurią kai kurie tyrėjai laiko tikėtina, bet ne galutinai įrodyta, o teiginys, kad būtent taip buvo sukeltos maro epidemijos, šiandien vertinamas gerokai skeptiškiau. Viena vertus, Britannica pažymi, kad mongolai yra „reported to have catapulted plague-infested bodies“ į Kaffą 1347 m., todėl pasakojimas turi tvirtą vietą istorinėje tradicijoje. Kita vertus, vėlesni moksliniai darbai pabrėžia, kad maro patekimas į miestą ir jo plitimas galėjo vykti kitais keliais, ypač per prekybą grūdais, žiurkes ir blusas.
Todėl apie šią temą verta kalbėti ne kaip apie paprastą sensacingą „taip buvo“ istoriją, o kaip apie sudėtingą klausimą, kuriame susikerta apgulties karas, maro istorija ir tai, kaip gimsta istoriniai mitai. Teiginys, kad mongolai naudojo biologinį karą, nėra visiškai nepagrįstas, nes yra viduramžių liudijimas apie lavonų mėtymą per sienas, o kai kurie tyrėjai šį veiksmą laiko tikėtinu biologinio karo aktu. Tačiau teiginį, kad taip buvo sukeltos maro epidemijos, reikia formuluoti atsargiau: šiandien nemažai istorikų ir medicinos istorijos tyrėjų pabrėžia, kad toks priežastinis ryšys nėra galutinai įrodytas, o kai kurie jį tiesiai ginčija. Būtent ši įtampa tarp garsios legendos ir atsargesnio mokslo vertinimo daro temą ypač įdomią.
Kad suprastume, kodėl būtent mongolai taip dažnai minimi biologinio karo istorijoje, reikia pradėti nuo Kaffos apgulties. Kaffa, šiandieninė Feodosija Kryme, XIV amžiuje buvo svarbus Genujos prekybos centras Juodosios jūros regione. Miestas buvo strategiškai reikšmingas, todėl susidūrimai tarp Genujos interesų ir Aukso ordos valdžios nebuvo atsitiktiniai. Apgultis, su kuria dažniausiai siejamas biologinio karo pasakojimas, vyko 1340-ųjų viduryje, kai mongolų valdovas Janibegas spaudė miestą, o jo kariuomenėje kilo maro protrūkis. Ši aplinkybė ir sukūrė dirvą garsiajam pasakojimui: neva jau patys mirties ištikti puolėjai mėgino savo nelaimę paversti ginklu.
Svarbiausias šios istorijos šaltinis yra italų notaro Gabriele de’ Mussi pasakojimas. Būtent iš jo vėlesniais amžiais ir išaugo plačiai paplitusi versija apie per sienas metamus užkrėstus kūnus. De’ Mussi aprašė, kaip maras siaubė apgulusią kariuomenę ir kaip lavonai esą buvo svaidomi į miestą, kad „užkrėstų“ gynėjus. Šis tekstas nepaprastai paveikus, todėl nenuostabu, kad jis ilgainiui tapo kone klasikinio biologinio karo pavyzdžiu. Tačiau čia svarbi viena detalė: pats de’ Mussi, kiek žinoma, nebuvo tiesioginis įvykių Kaffoje liudininkas. Tai nereiškia, kad jo pasakojimas automatiškai klaidingas, bet reiškia, kad istorikai privalo jį vertinti atsargiau nei pirmojo asmens liudijimą. Šiuolaikiniai tyrimai kaip tik ir sukasi aplink šį klausimą: kiek de’ Mussi tekstas atspindi realų įvykį, o kiek literatūriškai suformuotą žinią apie siaubingą nelaimę.
Dėl šios priežasties Kaffos apgultis istoriografijoje tapo ne tik karo istorijos, bet ir šaltinių kritikos pavyzdžiu. Vieni tyrėjai pabrėžia, kad lavonų mėtymas per sienas visiškai atitiko viduramžių apgulties logiką: puolėjai ir anksčiau mėtydavo pūvančius kūnus ar gyvulių gaišenas, norėdami teršti aplinką ir palaužti priešininkų moralę. Kiti atkreipia dėmesį, kad net jei toks veiksmas ir įvyko, maras nebūtinai plito taip paprastai per kūnų kritimą į miestą. Be to, naujesni darbai siūlo kitokį paaiškinimą, kaip maras iš Juodosios jūros regiono pasiekė platesnį pasaulį: ne per vieną dramatišką katapultos šūvį, o per atnaujintus prekybos srautus, ypač grūdus, kartu su jais keliaujančias žiurkes ir blusas. Taigi jau pačiame Kaffos istorijos centre slypi svarbi įtampa: pasakojimas gali būti tikras kaip karo veiksmas, bet perdėtas kaip epidemijos mechanizmo paaiškinimas.
Jeigu į klausimą žvelgtume plačiai, atsakymas būtų beveik neabejotinai taip: jeigu kariuomenė sąmoningai meta ligotų ar pūvančių žmonių kūnus į apsuptą miestą, siekdama jį susargdinti, tai atitinka biologinio karo logiką, net jei to meto žmonės nevartojo šiuolaikinio termino. Britannica būtent taip ir pateikia Kaffos istoriją – kaip vieną pirmųjų užfiksuotų biologinio karo panaudojimo atvejų. 2002 m. CDC žurnale „Emerging Infectious Diseases“ publikuotas Marko Wheeliso straipsnis taip pat teigė, kad toks įvykis yra tikėtinas ir netgi „plausible“, o jei pasakojimas teisingas, tai būtų vienas įspūdingiausių biologinio karo epizodų istorijoje. Taigi biologinio karo idėja čia neatsirado iš nieko: ji remiasi tiek istoriniu tekstu, tiek šiuolaikinių tyrėjų bandymais interpretuoti tą tekstą karo istorijos požiūriu.
Vis dėlto biologinio karo klausime slypi svarbi metodinė problema. Norint pasakyti, kad tai tikrai buvo biologinis karas, neužtenka vien žinoti, kad kūnai buvo mėtyti. Reikia bent apytiksliai suprasti ir ketinimą. Ar mongolai tikrai tikėjo, kad taip gali paskleisti ligą? Ar jie tiesiog naudojo įprastą apgulties teroro taktiką, mėtydami lavonus tam, kad užterštų aplinką, palaužtų moralę ir sukeltų chaosą, o ne todėl, kad tiksliai suprato užkrato perdavimą? Wheelisas būtent čia siūlė svarbią mintį: net jei viduramžių žmonės nežinojo apie bakterijas ar blusas, jie puikiai galėjo manyti, kad pūvantys, ligoti kūnai platina ligą, todėl toks veiksmas jų akimis galėjo būti sąmoningas užkrėtimo bandymas. Kitaip tariant, biologinio karo apibrėžimas nebūtinai reikalauja modernios mikrobiologijos žinių. Pakanka tikslingo bandymo naudoti ligą kaip ginklą.
Tačiau net ir sutikus su tuo, lieka antra problema: ar tikrai šis metodas buvo veiksmingas taip, kaip dažnai pasakojama? Būtent čia naujesnė istoriografija tampa santūresnė. 2021 m. Hannah Barker tyrimas argumentavo, kad ankstesnis pasakojimas apie lavonų mėtymą kaip pagrindinį maro perdavimo į miestą būdą turėtų būti „paguldytas ilsėtis“, nes daug labiau tikėtina, kad maras plito per prekybinius grūdų srautus, lydimus žiurkių, blusų ir bakterijos Yersinia pestis. 2024 m. Monica H. Green taip pat pažymėjo, kad Barker darbai šią versiją iš esmės paneigė kaip pagrindinį paaiškinimą. Taigi šiandien istoriškai saugiausia formuluotė būtų tokia: lavonų mėtymas į Kaffą galėjo būti bandymas panaudoti ligą kaip ginklą, bet teiginys, kad būtent tai sukėlė maro epidemiją mieste ar nulėmė Juodosios mirties įsiveržimą į Europą, yra pernelyg tvirtas.
Ši istorija išliko tokia gyva todėl, kad ji nepaprastai gerai dera su tuo, kaip mes mėgstame įsivaizduoti viduramžių karą: žiaurų, kūnišką, purviną ir kupiną makabriškų sprendimų. Lavonų svaidymas per sienas skamba taip baisiai ir taip vizualiai, kad pats vaizdas tarsi prašosi būti prisimenamas. Be to, apgulties karas iš tiesų dažnai būdavo susijęs su įvairiomis teršimo taktikomis. Istorijoje yra žinoma atvejų, kai puolėjai mėtydavo gaišenas, siekdami užteršti vandenį ar sukelti dvoką ir moralinį spaudimą. Tad idėja, kad mongolai galėjo pasielgti panašiai, neatrodė neįmanoma net šiuolaikiniams istorikams. Wheeliso darbas būtent ir rėmėsi tokia logika: technologiniu požiūriu tai buvo įmanoma, o to meto supratimas apie ligą leido manyti, kad toks veiksmas galėjo būti laikomas prasmingu.
Prie šio pasakojimo įtikinamumo prisidėjo ir Juodosios mirties mastas. Kai žinome, kad XIV amžiaus maras nusinešė milžinišką dalį Europos gyventojų, natūraliai ieškome dramatiško „pradžios momento“. Kaffa puikiai tinka tokiai schemai: apsuptas miestas, mirtina liga, bėgantys pirkliai, laivai, paskui kuriuos seka katastrofa. Tai beveik tobula istorinė scena, iš kurios galima nupinti aiškų siužetą apie tai, kaip viena apgultis pakeitė pasaulį. Tačiau kaip tik tokie pernelyg tvarkingi siužetai istorikams dažnai kelia įtarimą. Tikri epidemijų keliai paprastai būna sudėtingesni, lėtesni ir mažiau teatrališki, nei vėliau norisi pasakoti. Naujieji tyrimai rodo, kad Juodosios mirties plitimas veikiausiai buvo labiau susijęs su prekybos tinklais ir ekologinėmis sąlygomis nei su vienu vieninteliu karo veiksmu.
Labai svarbu ir tai, kad ankstesniuose populiariuose pasakojimuose dažnai buvo sumišusios dvi skirtingos tezės. Pirmoji tezė sako, kad mongolai galėjo mėtyti lavonus į miestą. Antroji – kad šis veiksmas sukėlė maro protrūkį ir galbūt prisidėjo prie maro atėjimo į Europą. Pirmoji tezė kai kuriems tyrėjams vis dar atrodo tikėtina. Antroji šiandien vertinama daug skeptiškiau. Tačiau viešojoje erdvėje jos dažnai susilieja į vieną sakinį, tarsi visas reikalas būtų vienodai tvirtai įrodytas. Būtent čia atsiranda skirtumas tarp istorinio fakto ir populiarios formulės. Populiari formulė mėgsta paprastumą. Istorija paprastai siūlo daugiau sąlygų, abejonių ir niuansų. Kaffos atvejis yra puikus pavyzdys, kaip iš dalies patikimas karo pasakojimas gali virsti pernelyg tiesmuku epidemijos paaiškinimu.
Šiuolaikinės žinios apie marą iš esmės pakeitė tai, kaip vertiname senus pasakojimus apie „užkrėstus lavonus“. Marą sukelia bakterija Yersinia pestis, o vienas svarbiausių jos perdavimo kelių istoriškai buvo blusos, ypač susijusios su graužikais. 2020 m. apžvalginiame straipsnyje apie tyčinį maro panaudojimą primenama, kad buboninis maras dažniausiai kyla po užkrėstos blusos įkandimo, kai ši anksčiau maitinosi užkrėstu organizmu. Tai nereiškia, kad kūnai negalėjo kelti jokio pavojaus, bet reiškia, kad epidemijos mechanizmas nėra toks paprastas, kaip mėgstama vaizduoti pasakojime apie katapultas. Jei norime suprasti, kaip mieste kilo maras, turime galvoti ne vien apie dramatiškai per sieną kritusį lavoną, bet apie visą ekologinę aplinką: blusas, graužikus, sandėliuojamus grūdus, prekybinius laivus ir žmonių judėjimą.
Būtent dėl to Hannah Barker 2021 m. straipsnis tapo toks svarbus. Ji argumentavo, kad maro patekimas iš Juodosios jūros regiono į Europą daug geriau paaiškinamas ne lavonų metimu, o atnaujinta prekyba grūdais po embargo pertraukų. Grūdai čia svarbūs ne simboliškai, o praktiškai: jie sudarė puikias sąlygas judėti graužikams ir jų blusoms, kurios galėjo pernešti bakteriją gerokai efektyviau nei pavieniai per sieną permesti kūnai. 2024 m. Monica H. Green tiesiai nurodė, kad Barker parodė, jog de’ Mussi pasakojimas apie maro perdavimą turi būti vertinamas kritiškai. O 2025 m. straipsnyje apie Yersinia pestis cirkuliaciją Centrinėje Eurazijoje ši idėja jau apibūdinama kaip „refuted“, kai kalbama apie sąmoningą mongolų maro skleidimą Kaffoje. Tai rodo, kad akademinis konsensusas juda atsargesnės interpretacijos link.
Tai svarbu ne vien dėl vieno istorinio ginčo. Kaffos atvejis parodo, kaip istorijos interpretaciją keičia tarpdisciplininis darbas. Vien karo istoriko akiai pasakojimas apie katapultas gali atrodyti gana logiškas. Tačiau kai į diskusiją įsijungia medicinos istorikai, epidemiologai ir aplinkos istorijos tyrėjai, išryškėja nauji klausimai: ar toks perdavimo būdas buvo epidemiologiškai efektyvus, kokie dar kanalai tuo metu veikė, ar nereikia pirmenybės teikti lėtesniems, bet patikimesniems prekybos ir graužikų judėjimo keliams. Todėl šiandien būtų per drąsu kartoti, kad mongolai „sukeldavo maro epidemijas“ vien svaidydami lavonus. Daug tiksliau sakyti, kad garsusis pasakojimas apie tokį veiksmą egzistuoja, bet jo epidemiologinis poveikis tebėra ginčijamas ir tikriausiai buvo gerokai mažesnis, nei mėgsta teigti populiarioji istorija.
Jei norime parašyti istoriškai tvirtą, bet ne perdėtą sakinį apie mongolus ir biologinį karą, geriausia vengti absoliučių formuluočių. Teiginys „mongolai naudojo biologinį karą – mesdavo užkrėstus lavonus per priešų tvirtovių sienas katapultomis, sukeldami maro epidemijas“ yra pernelyg kategoriškas savo antrojoje dalyje. Pirmoji dalis turi pagrindą: egzistuoja garsus viduramžių pasakojimas apie tai, kad mongolai per Kaffos apgultį svaidė maru užkrėstų karių kūnus į miestą, ir kai kurie tyrėjai tai laiko tikėtinu ankstyvo biologinio karo pavyzdžiu. Tačiau antroji dalis, teigianti, jog taip buvo sukeliamos maro epidemijos, šiandien reikalauja didesnio atsargumo, nes naujesni moksliniai darbai siūlo kitus, labiau tikėtinus maro plitimo mechanizmus.
Istoriškai brandesnė formuluotė skambėtų maždaug taip: per 1346–1347 m. Kaffos apgultį mongolams priskiriamas bandymas mesti maro aukų kūnus per miesto sienas, todėl šis epizodas dažnai laikomas vienu ankstyviausių biologinio karo pavyzdžių, nors mokslininkai ginčijasi, kiek tai iš tikrųjų prisidėjo prie maro plitimo. Toks sakinys išsaugo dramatišką ir svarbią istorijos dalį, bet neapsimeta, kad diskusija jau baigta. O būtent taip šiandien ir atrodo geriausias istorinis požiūris į temą. Ne sugriauti pasakojimą iki nulio, bet atskirti, kas jame tikėtina, kas dokumentuota, o kas vis dar lieka hipotezės ar vėlesnio sustiprinimo zonoje.
Galiausiai ši istorija išlieka svarbi ne vien dėl mongolų. Ji primena, kad karuose žmonės seniai mėgino panaudoti ligą, irimą ir užteršimą kaip ginklą, net jei nesuprato jų biologijos taip, kaip suprantame mes. Tačiau ji taip pat primena kitą, ne mažiau svarbią tiesą: ne kiekvienas įspūdingas istorinis pasakojimas yra toks paprastas, kaip atrodo pirmame sakinyje. Kaffos istorija tikriausiai liks biologinio karo istorijos vadovėliuose dar ilgai, bet vis dažniau su pastaba, kad pats garsiausias jos elementas šiandien vertinamas atsargiau. O tai, tiesą sakant, istoriją daro ne mažiau įdomią, o tik tikresnę.
Susisiek: info@idomioji-istorija.lt
© 2025 Idomioji-istorija.lt - Visos teisės saugomos. Sprendimas: Vileikis.lt
