Kai kurios senosios pasaulio paslaptys išlieka įdomios ne todėl, kad apie jas nieko nežinome, o todėl, kad žinome jau labai daug, tačiau vis tiek negalime pereiti paskutinio žingsnio iki aiškaus atsakymo. Voiničiaus rankraštis yra būtent toks atvejis. Tai viena garsiausių viduramžių knygų pasaulyje: iliustruotas kodeksas, parašytas nežinoma rašto sistema, pilnas keistų augalų, astronominių diagramų, mįslingų moterų figūrų ir puslapių, kurie atrodo lyg priklausytų ne vienai sričiai, o ištisam paslapčių pasauliui. Jį nagrinėjo profesionalūs kriptografai, kalbininkai, istorikai, matematikai ir mėgėjai entuziastai, tačiau iki šiol niekas nepateikė iššifravimo, kurį mokslo bendruomenė priimtų kaip galutinį.
Ir būtent čia slypi šio rankraščio ypatingumas. Voiničiaus rankraštis nėra tik „neperskaityta knyga“. Jis tapo savotišku lakmuso popierėliu, parodančiu, kaip veikia mokslas, kai susiduria su objektu, kuris vienu metu atrodo ir labai konkretus, ir beveik neįveikiamai slidus. Mes žinome, kad knyga yra tikra, kad ji nėra moderni klastotė, kad jos pergamentas datuojamas ankstyvuoju XV amžiumi, ir kad šiandien ji saugoma Jeilio universiteto Beinecke retų knygų bibliotekoje. Tačiau vos tik pereiname nuo fizinių faktų prie esminių klausimų – kas ją parašė, kokia kalba, kokiu tikslu ir kur tiksliai ji atsirado – aiškumas ima byrėti.
Dėl to Voiničiaus rankraštis vis dar laikomas vienu garsiausių neišspręstų intelektinių galvosūkių. Vieni įtaria, kad tai šifruotas tekstas, kiti mano, kad prarasta ar dirbtinė kalba, treti svarsto, jog kai kurios teksto savybės gali rodyti sudėtingą apgaulę. Vis dėlto nė viena versija kol kas neįgijo tokio svorio, kad uždarytų diskusiją. Ir galbūt tai yra svarbiausia priežastis, kodėl šis rankraštis taip traukia. Jis neleidžia rinktis paprasto atsakymo. Kiekviena nauja teorija atrodo viliojanti tik iki tol, kol ją pradedi tikrinti iš arčiau.
Pirmiausia verta atskirti tai, kas apie Voiničiaus rankraštį yra gana tvirtai žinoma, nuo to, kas tebėra interpretacijų laukas. Pats rankraštis yra iliustruotas pergamentinis kodeksas, šiandien žinomas kaip MS 408. Jis pavadintas Wilfrido Voiničiaus vardu – tai antikvaras ir knygų prekeivis, kuris rankraštį įsigijo 1912 metais iš jėzuitų kolekcijos netoli Romos. Nors pats pavadinimas yra modernus, rankraščio istorija akivaizdžiai senesnė. Ankstyviausi patikimi jo pėdsakai veda į XVII amžių, kai jis siejamas su Praha ir ten gyvenusiais mokytais žmonėmis, tarp jų Georgu Barešu ir Johannu Marci, kuris rankraštį persiuntė garsiajam jėzuitų mokslininkui Athanasiui Kircheriui. Ši proveniencija nėra pilna, tačiau ji pakankama paneigti mintį, jog visas rankraštis būtų vėlesnė romantinė klastotė.
Dar svarbesnis lūžis įvyko, kai 2009 metais keturi pergamento mėginiai buvo ištirti radiokarboniniu metodu Arizonos universitete. Rezultatai rodė, kad pergamentas datuotinas maždaug 1404–1438 metais. Tai vienas svarbiausių faktų visoje diskusijoje, nes jis aiškiai perkelia rankraštį į vėlyvųjų viduramžių arba ankstyvojo renesanso aplinką. Žinoma, pergamento data dar neįrodo tikslaus užrašymo momento, tačiau ji stipriai apriboja galimų paaiškinimų lauką. Tai reiškia, kad Voiničiaus rankraštis nėra nei XIX amžiaus mistifikacija, nei šiuolaikinis žaidimas su senomis medžiagomis. Tai realus XV amžiaus objektas, sukurtas žmonių, kurie investavo daug darbo, laiko ir resursų į sudėtingą, vientisą knygą.
Svarbios ir fizinės rankraščio savybės. Jame yra apie 240 puslapių, nors ženklai rodo, kad iš pradžių jų galėjo būti daugiau. Kai kurie lapai yra išskleidžiami, o patys puslapiai paprastai skirstomi į kelias temines grupes pagal iliustracijas: „augalų“ skyrių, astronominius ar astrologinius puslapius, vadinamąsias „biologines“ scenas su moterų figūromis ir vandens vamzdžių ar baseinų pavidalo motyvais, farmacinius brėžinius bei receptų pobūdžio tekstus. Kadangi teksto perskaityti negalime, būtent iliustracijos tampa pagrindiniu orientyru, leidžiančiu bent apytikriai įsivaizduoti, apie ką galėtų būti kalbama. Tačiau jos irgi neleidžia nusiraminti, nes daugelis augalų neatitinka aiškiai atpažįstamų rūšių, o diagramos primena ir astrologiją, ir natūraliosios istorijos knygas, ir kažką visiškai savito.
Didžiausias Voiničiaus rankraščio klausimas nėra vien tas, kad jo nepavyko perskaityti. Daug svarbiau tai, kad tekstas atrodo pernelyg tvarkingas, jog būtų atsitiktinis, tačiau per daug keistas, kad lengvai tiktų prie žinomų kalbų. Rankraštyje matome nuoseklią rašto sistemą, kuri dažnai vadinama „vointiškąja“ arba tiesiog Voynichese. Simboliai kartojasi, jie grupuojami į žodžius, o žodžių ilgis ir pasiskirstymas rodo tam tikrus statistinius dėsningumus. Kai kurios teksto savybės net primena natūralių kalbų elgseną: vieni ženklai dažniau pasirodo žodžio pradžioje, kiti – pabaigoje, tam tikros kombinacijos reguliariai kartojasi. Štai kodėl daugelis tyrėjų nenori paprastai nurašyti rankraščio kaip beprasmės keverzonės. Jei tai apgaulė, ji yra nepaprastai kruopšti.
Kita vertus, tekstas neatitinka to, ko tikėtumėmės iš įprasto paprasto šifro. Klasikinis pakeitimo šifras, kuriame kiekviena raidė keičiama kitu ženklu, dažnai palieka pėdsakų, kuriuos kriptanalitikai moka aptikti. O Voiničiaus rankraščio tekstas atrodo lyg rašytas labai sklandžiai, tarsi autorius nerašytų koduotų ženklų po vieną, bet naudotų natūraliai valdomą rašto sistemą. Ši detalė seniai glumina kriptografus. Jei tai šifras, jis gali būti daug sudėtingesnis, nei manyta anksčiau. Jei tai kalba, tuomet susiduriame arba su iki šiol nežinota kalbine tradicija, arba su itin neįprastu užrašymo būdu. Jei tai dirbtinė sistema, jos kūrėjas turėjo būti ne tik išradingas, bet ir nepaprastai nuoseklus.
Dar viena problema yra ta, kad net modernūs kompiuteriniai metodai nepadovanojo stebuklo. Pastaraisiais dešimtmečiais rankraštis buvo analizuotas naudojant statistiką, klasterinę analizę, informatikos metodus, netgi dirbtinio intelekto priemones. Šie bandymai padėjo tiksliau aprašyti teksto elgseną, atskirti galimus skirtingų raštininkų rankos ar vidinių „dialektų“ bruožus, tačiau jie nepateikė visuotinai priimto iššifravimo. Tai labai iškalbingas faktas. Voiničiaus rankraštis nėra nei akivaizdžiai tuščias, nei akivaizdžiai išsprendžiamas. Jis užstringa būtent toje zonoje, kur matematinis tvarkingumas susitinka su semantiniu nežinojimu. Dėl to lingvistams ir kriptografams jis tebėra vienas rečiausių atvejų, kai žinome, kad turime sistemą, bet nežinome, kokios rūšies sistema tai yra.
Jei teksto perskaityti negalime, natūralu ieškoti atramos vaizduose. Voiničiaus rankraščio iliustracijos ir yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl jis tapo toks garsus ne tik tarp specialistų, bet ir tarp plačiosios auditorijos. Knygoje randame puslapius su augalais, kurie atrodo tarsi vaistinių herbariumų puslapiai, tačiau dauguma tų augalų nėra aiškiai atpažįstami. Kai kurie primena tikras rūšis, kiti atrodo lyg sujungti iš kelių skirtingų augalų dalių. Tai sukėlė įvairių versijų: gal dailininkas kopijavo iš atminties, gal jungė kelis pavyzdžius į vieną schemą, o gal piešiniai turėjo simbolinę, o ne tiesiog botaninių vadovėlių funkciją. Problema ta, kad kol nežinome teksto, negalime nuspręsti, ar vaizdas yra pažodinis, ar metaforinis.
Ne mažiau glumina astronominės ir astrologinės diagramos. Kai kuriuose puslapiuose matyti zodiako ženklai ir apskritiminės kompozicijos, leidžiančios manyti, kad rankraštis bent iš dalies siejasi su to meto dangaus stebėjimo ar medicininės astrologijos tradicijomis. Kitur pasirodo sudėtingi išskleidžiami lapai, kuriuose gausu žvaigždiškų formų, ratų ir jungčių. Šie puslapiai primena ne vieną viduramžių žanrą iš karto: astrologinius atlasus, kosmologinius brėžinius, atminties schemas, net tam tikrus alcheminius vaizdavimo būdus. Tačiau nė vienas iš palyginimų netinka tobulai. Būtent šis dalinis panašumas į pažįstamus rankraščius ir dalinis nutolimas nuo jų daro Voiničiaus knygą taip sunkiai klasifikuojamą.
Ypač daug diskusijų sukelia vadinamasis „biologinis“ arba „balneologinis“ skyrius, kuriame pavaizduotos nuogos moterų figūros, lyg plaukiojančios žaliuose baseinuose, vamzdžiuose ar keistuose organiškuose kanaluose. Kai kurie tyrėjai čia įžvelgia viduramžiškų gydomųjų maudyklių, moterų sveikatos, kūno skysčių teorijų ar net alcheminių transformacijų atgarsius. Kiti perspėja, kad per greitai suteikiame šioms scenoms modernias prasmes. Vis dėlto iliustracijos rodo bent viena: rankraštis nėra atsitiktinis piešinių ir ženklų kratinys. Jis sukurtas pagal tam tikrą vidinę logiką, kur tekstas ir vaizdas nuolat veikia kartu. Todėl daugelis bandymų iššifruoti rankraštį prasideda ne nuo grynos statistikos, o nuo klausimo, kokio tipo knyga tai galėjo būti. Gal gydomasis vadovas, gal enciklopedinis rinkinys, gal astrologinė-medicininė kompiliacija, o gal visų šių žanrų mišinys. Kol kas piešiniai užsimena, bet neatskleidžia.
Per šimtmetį susikaupė tiek daug Voiničiaus rankraščio teorijų, kad pats jų gausumas tapo atskiru reiškiniu. Vis dėlto didžioji dalis jų telpa į tris pagrindines grupes. Pirmoji teigia, kad rankraštis yra šifruotas tekstas. Tokiu atveju už keistų ženklų slypi žinoma ar bent natūrali kalba, tik paslėpta per simbolių sistemą, galbūt kelis kodavimo sluoksnius. Šios versijos naudai kalba teksto tvarkingumas ir tai, kad istorijoje netrūksta slaptų rašymo būdų. Be to, tai paaiškintų, kodėl tiek daug protingų žmonių ilgai nesugebėjo jo perskaityti. Tačiau problema ta, kad nė vienas siūlytas šifravimo modelis kol kas nesugebėjo paaiškinti visų rankraščio savybių taip, kad gautume nuoseklų, atkuriamą ir nepritemptą vertimą.
Antroji grupė sako, kad tai gali būti natūrali, bet prarasta, regioninė, dirbtinai užrašyta arba stipriai transformuota kalba. Ši teorija patraukli todėl, kad kai kurie statistiniai rodikliai iš tiesų primena kalbą labiau nei atsitiktinį triukšmą. Būta garsių pareiškimų, esą rankraštis jau „įmintas“ – vienas žinomiausių buvo 2019 metais paskelbtas Gerard’o Cheshire’o bandymas aiškinti tekstą kaip „proto-romaninę“ kalbą. Tačiau ši versija nebuvo priimta mokslininkų bendruomenėje, o Bristolio universitetas net viešai pabrėžė, kad darbas buvo autoriaus savarankiškas ir neatskleidžia universiteto pozicijos. Tokios istorijos puikiai parodo, kodėl Voiničiaus tema pilna sensacijų: viešumoje labai lengva paskelbti „sprendimą“, bet daug sunkiau pateikti metodą, kurį kiti specialistai galėtų patikrinti ir patvirtinti.
Trečioji teorijų grupė teigia, kad rankraštis gali būti sudėtinga apgaulė arba semantiškai tuščias tekstas, sukurtas taip, kad atrodytų prasmingas. Ši hipotezė dažnai atgimsta po kiekvienos nesėkmingos iššifravimo bangos. Iš pirmo žvilgsnio ji net turi tam tikro brutalios logikos žavesio: jei niekas negali perskaityti, gal skaityti nėra ko. Tačiau ir čia kyla rimtų sunkumų. Kodėl kas nors XV amžiuje investuotų tiek daug vertingo pergamento, darbo ir vaizdų į visiškai tuščią projektą? Kaip autorius sugebėjo sukurti tekstą, kuris taip nuosekliai imituoja kalbinę struktūrą? Ir kodėl visas objektas atrodo ne kaip spontaniškas pokštas, o kaip apgalvota knyga? Dėl šių priežasčių šiandien daugelis tyrėjų renkasi atsargesnę poziciją: galimas tiek kodas, tiek neįprasta kalba, tiek prasmingo ir formalaus žaidimo hibridas. Kitaip tariant, mįslė tebėra atvira todėl, kad kiekviena teorija paaiškina dalį duomenų, bet nė viena neapima visumos.
Voiničiaus rankraščio legenda sustiprėjo ir dėl to, kad prie jo buvo prisilietę labai rimti specialistai. Jį nagrinėjo ne tik akademiniai filologai, bet ir profesionalūs kriptografai, tarp jų žmonės, dirbę su karinių laikų kodais. Nacionalinio saugumo agentūros archyvuose JAV iki šiol saugomi ir viešinami istoriniai tyrimai, skirti šiam rankraščiui. Tai daug ką pasako. Jei objektas kelia susidomėjimą institucijoms, kurios specializuojasi šifrų laužyme, vadinasi, bent dalis jo savybių iš tiesų primena koduotą sistemą. Tačiau kartu šis faktas turi ir kitą pusę: net profesionali kriptanalizė, bent kol kas, nepateikė galutinio atsakymo.
Viena priežastis labai paprasta. Norint sėkmingai iššifruoti tekstą, paprastai reikia bent vieno patikimo atspirties taško: žinomos kalbos, pasikartojančių vardų, dvikalbio teksto, aiškios datos, atpažįstamų vietovardžių ar bent jau simbolių, kuriuos galima užtikrintai susieti su reikšmėmis. Voiničiaus rankraštis beveik nieko tokio nesuteikia. Jame nėra aiškiai identifikuotų valdovų vardų, nėra patikimų antraščių lotynų kalba, nėra akivaizdžios paralelės su kita žinoma knyga. Net iliustracijos, kurios galėtų tapti raktu, nuolat išsprūsta iš rankų, nes jos primena pažįstamus žanrus, bet nesutampa su jais tiek, kad galėtume įtvirtinti tvirtą žodyną. Kitaip tariant, čia trūksta „kabliuko“, už kurio paprastai užsikabina geras iššifravimas.
Šiuolaikiniai algoritmai taip pat susiduria su iš esmės žmogiška problema: kompiuteris labai gerai aptinka dėsningumus, bet daug prasčiau pasako, ką tie dėsningumai reiškia, jei neturime semantinio pagrindo. Todėl informatikos metodai padeda aprašyti tekstą, tačiau neperžengia įrodymo slenksčio. Net naujesnės idėjos, pavyzdžiui, kad rankraštis galėjo būti sukurtas taikant sudėtingą kodavimo mechanizmą, kuris generuoja „kalbą primenančius“ rezultatus, kol kas daugiau paaiškina galimą sukūrimo būdą, o ne pačią reikšmę. Tai ir yra priežastis, kodėl Voiničiaus rankraštis išliko toks gyvas mokslo kultūroje. Jis nėra paslaptis, kurios niekas nelietė. Priešingai, tai paslaptis, kurią palietė beveik visi įmanomi metodai, tačiau kiekvienas jų sustojo per žingsnį nuo galutinio proveržio.
Nors iš pirmo žvilgsnio Voiničiaus rankraštis atrodo kaip siaurai akademinė tema, iš tiesų jo patrauklumas kur kas platesnis. Jis traukia todėl, kad stovi ties riba tarp mokslo ir vaizduotės. Viena vertus, tai konkretus istorinis objektas, kurį galima datuoti, fotografuoti, tyrinėti multispektriniais metodais, lyginti su kitais rankraščiais ir analizuoti kompiuterinėmis priemonėmis. Kita vertus, jis palieka didžiulę tuštumą ten, kur žmogus labiausiai nori atsakymo – prasmėje. Mes regime tekstą, bet negirdime jo balso. Matome knygą, bet nežinome, kokiam skaitytojui ji buvo skirta. Tokia įtampa yra beveik ideali terpė mitams, sensacijoms ir nuolat atsinaujinančioms „galutinio sprendimo“ istorijoms.
Ši paslaptis daug pasako ir apie mūsų požiūrį į žinojimą. Šiuolaikinis žmogus yra įpratęs manyti, kad turint pakankamai technologijų, duomenų ir laiko galima išspręsti bet ką. Voiničiaus rankraštis erzina būtent todėl, kad priešinasi tokiai nuostatai. Jis primena, kad ne kiekviena sistema turi mums palankų raktą, ne kiekviena praeities žinia buvo parašyta taip, kad išliktų lengvai perprantama, ir ne kiekviena mįslė pasiduoda vien dėl to, kad jai skiriame daugiau skaičiavimo galios. Ši knyga yra savotiška intelektinė pamoka apie ribas: tarp duomenų ir interpretacijos, tarp modelio ir prasmės, tarp atradimo troškimo ir būtinybės pripažinti nežinojimą.
Galbūt todėl Voiničiaus rankraštis ir toliau išliks kultūrine ikona, net jei artimiausiais metais nebus galutinai iššifruotas. Jis tapo daugiau nei vien knyga. Tai savotiškas simbolis to, kaip praeitis gali būti akivaizdžiai šalia mūsų ir kartu beveik nepasiekiama. Kiekvienas naujas tyrimas, kiekviena hipotezė, kiekvienas skaitmeninis modelis prideda po mažą detalę, bet galutinis paveikslas vis dar nepilnas. Ir galbūt kaip tik tai yra jo stiprybė. Kol neatsirado patikimo, atkuriamo ir specialistų patvirtinto skaitymo būdo, Voiničiaus rankraštis išlieka ne išspręsta istorija, o gyvu klausimu. O gyvi klausimai, kaip žinome, kartais būna įdomesni už net pačius tvarkingiausius atsakymus.
Voiničiaus rankraštis išlieka viena įspūdingiausių pasaulio knyginių mįslių ne dėl to, kad apie jį nieko nežinotume, bet todėl, kad žinome pakankamai daug, kad suprastume, koks jis neįprastas. Pergamento datavimas rodo ankstyvą XV amžių, kilmės pėdsakai veda į Vidurio Europos intelektinę aplinką, iliustracijos leidžia įtarti ryšius su botanika, medicina, astrologija ar natūraliosios istorijos tradicijomis, o pats tekstas akivaizdžiai turi vidinę struktūrą. Tačiau nei viena iššifravimo teorija kol kas neįtikino mokslo bendruomenės tiek, kad paslaptį būtų galima laikyti uždaryta.
Būtent todėl sąžiningiausias atsakymas šiandien skamba taip: Voiničiaus rankraštis yra tikras, senas, kruopščiai sukurtas ir iki šiol neiššifruotas. Jo kalba ar kodavimo sistema tebėra nežinoma, o jo tiksli kilmė ir paskirtis lieka diskusijų objektu. Kol kas tai ne sensacijos pergalė, o lėtas, atsargus mokslinis darbas, kuris vis pildo kontekstą, bet dar neperžengė lemiamo slenksčio. Ir gal dėl to ši knyga iki šiol taip giliai jaudina: ji primena, kad net mūsų duomenų ir algoritmų amžiuje pasaulyje dar yra objektų, kurie drįsta išlikti ne iki galo perskaitomi.
Susisiek: info@idomioji-istorija.lt
© 2025 Idomioji-istorija.lt - Visos teisės saugomos. Sprendimas: Vileikis.lt
