George’as Washingtonas – viskio magnatas

Kai galvojame apie George’ą Washingtoną, pirmiausia jį įsivaizduojame kaip Jungtinių Amerikos Valstijų įkūrėją, kariuomenės vadą, žmogų, atsisakiusį karališkos valdžios vardan demokratijos. Tačiau retas žino, kad pasibaigus jo prezidento kadencijai, Washingtonas ėmėsi labai žemiško, bet pelningo verslo – jis atidarė viskio distileriją, kuri netrukus tapo didžiausia visame jaunos valstybės krašte.

1797 metais, užbaigęs antrąją kadenciją kaip pirmasis JAV prezidentas, George’as Washingtonas sugrįžo į savo namus – Mount Vernon dvarą Virdžinijos valstijoje. Čia jis siekė gyventi ramų ūkininko gyvenimą, tačiau, kaip ir anksčiau mūšio lauke ar politikoje, jis neapsiribojo kukliais planais. Mount Vernone jis valdė didelį ūkį, kuriame buvo auginami grūdai, laikomi gyvuliai ir vykdoma įvairiapusė gamyba. Tačiau svarbiausias jo ūkio pokytis įvyko tada, kai jo škotų kilmės ūkvedys Jamesas Andersonas pasiūlė naują idėją – pradėti gaminti viskį.

Andersonas buvo patyręs grūdų distiliuotojas, o Washingtonas – praktiškas verslininkas. Jie abu suprato, kad distiliavimas gali tapti pelningu ūkinės veiklos priedu, ypač turint tiek žaliavų – rugių, kukurūzų, kviečių. 1797 m. pastatyta nedidelė distilerija netruko išaugti: iki 1799 metų, vos prieš pat Washingtono mirtį, Mount Vernon distilerija tapo didžiausia visoje JAV, per metus pagaminusi daugiau nei 11 000 galonų (apie 41 600 litrų) nebrandinto rugių viskio.

Tai buvo įspūdingas kiekis ne tik Amerikos, bet ir pasaulio mastu. Tuo metu dauguma distilerijų buvo smulkios, šeimyninės, o jų produkcija būdavo skirta vietinei rinkai. Washingtono įmonė buvo kur kas didesnė: joje dirbo darbuotojai, įskaitant ir vergus, buvo naudojama penkių variklių sistema, distilerijos pastate veikė grūdų malūnas ir specialūs sandėliai. Viskis buvo distiliuojamas du kartus ir iš karto parduodamas – be brandinimo. Toks „baltasis“ viskis (angl. white dog) tais laikais buvo įprastas ir populiarus tarp vietos gyventojų.

Washingtonas verslą laikė ne tik pelno šaltiniu, bet ir savo ūkio plėtros bei modernizacijos dalimi. Jis vedė detalią apskaitą, eksperimentavo su receptūromis ir netgi gamino kitus alkoholinius gėrimus, tokius kaip brendis. Svarbu suprasti, kad šis verslas neturėjo nieko bendra su dabartine „prekės ženklo licencijavimo“ praktika – tai nebuvo tik Washingtono vardas ant butelio. Tai buvo tikra, jo paties valdoma gamykla, kuri veikė komerciniais pagrindais.

Deja, distilerijos aukso amžius truko neilgai. 1799 metų gruodį George’as Washingtonas netikėtai mirė, o jo įpėdiniai verslą netrukus sustabdė. Distilerijos pastatai sunyko ir buvo pamiršti daugiau nei šimtmečiui. Tik XXI amžiuje Mount Vernon istorikai, remdamiesi autentiškais dokumentais ir archeologiniais tyrimais, atstatė distileriją pagal originalų 1797 m. planą. Šiandien ji veikia kaip muziejus ir istorinė gamykla – vienintelė JAV prezidento distilerija, kurioje ir dabar distiliuojamas viskis pagal senovinius metodus.

Washingtono viskio verslas yra puikus pavyzdys, kaip istorinis lyderis gebėjo prisitaikyti prie naujo gyvenimo po politinės karjeros. Tai taip pat atspindi to meto Amerikos dvasios esmę – verslumas, inovacijos ir ūkinis savarankiškumas. Nepaisant to, kad dažnai prisimename tik jo karinę ar politinę veiklą, George’as Washingtonas taip pat buvo ūkininkas, eksperimentuotojas, o vėliau – savo laikmečio viskio magnatas.

Taigi, kai kitą kartą raginsite tostą su viskiu, verta prisiminti, kad vienas iš jo gamintojų galėjo būti ne kas kitas, o pats JAV tėvas – George’as Washingtonas.