Grigorijus Rasputinas ir jo mirtis jau daugiau kaip šimtmetį audrina istorikų, žurnalistų ir smalsuolių vaizduotę. Vieni jį laiko šventuoju ir gydytoju, kiti – velnio įsikūnijimu, kuris sugriovė visą Romanovų dinastiją. Tačiau net ir jo priešai negalėjo nuneigti vieno – šis žmogus buvo sunkiai sunaikinamas. Pasakojimai apie tai, kaip Rasputinas išgyveno apsinuodijimą, šaudymą ir dūrius, o galiausiai buvo nuskandintas, skamba kaip legendos – bet šiose istorijose slypi tiesos grūdas.
Šis straipsnis ne tik atskleis pagrindinius faktus apie Rasputino gyvenimą ir mirtį, bet ir bandys atsakyti į klausimą: ar jis tikrai buvo žmogus, kurio neįmanoma nužudyti?
Grigorijus Jefimovičius Rasputinas gimė 1869 m. Sibiro kaime Pokrovskoje. Iš pažiūros – paprastas valstietis, tačiau dar jaunystėje jis parodė neįprastą trauką dvasinėms praktikoms, asketizmui ir mistikai. Jis keliavo po Rusiją kaip starecas – savamokslis šventasis, teigiantis, jog turi gydomųjų galių ir gali įžvelgti žmonių sielas.
Rasputino iškilimas susijęs su Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II šeima. Ypač artimai jis susidraugavo su imperatoriene Aleksandra, kuri tikėjo, kad Rasputinas gali gydyti jos sūnų Aleksejų, sergantį hemofilija. Jo artimumas karališkajai šeimai sukėlė daug prieštaringų reakcijų, ypač tarp aristokratijos, kariuomenės ir bažnyčios.
Iki pat Pirmojo pasaulinio karo metų Rasputinas turėjo nemažą įtaką sprendimams rūmuose. Jis patarinėjo carienei, kartais net turėdamas žodį valstybės reikalais. Tokia įtaka valstiečiui, kuris neturėjo oficialios pareigos, kėlė pasipiktinimą. Kilo kalbos apie korupciją, sąmokslus ir amoralius ryšius.
Žiniasklaida ir politiniai priešai Rasputiną piešė kaip ištvirkusį manipuliatorių, kuris žaloja imperiją iš vidaus. Todėl kai kurie aristokratai ir karininkai nusprendė, kad vienintelė išeitis – jį pašalinti fiziškai.
1916 m. gruodį įvyko vienas paslaptingiausių nužudymų Rusijos istorijoje. Didikas princas Feliksas Jusupovas kartu su kitais sąmokslininkais pakvietė Rasputiną vakarienės į savo rūmus. Viskas buvo suorganizuota taip, kad Rasputinas mirs nuo cianido, įmaišyto į pyragaičius ir vyną.
Tačiau nužudymo eiga peržengė bet kokios logikos ribas. Pasak Jusupovo, Rasputinas neparodė jokių apsinuodijimo požymių. Nusivylę sąmokslininkai griebėsi šaunamojo ginklo – Rasputinas buvo nušautas vieną kartą. Kai jis nugriuvo, jie manė, kad viskas baigta.
Bet po kelių akimirkų Rasputinas atsistojo ir bandė pabėgti. Vėl buvo šauta į jį, o tuomet jis buvo sumuštas ir durtas peiliu. Galiausiai, sąmokslininkai suvyniojo jo kūną į audeklą ir įmetė į Nievos upę, kurią klaidingai daugelis šaltinių vėliau įvardijo kaip Volgą.
Legenda pasakoja, kad net vandenyje Rasputinas vis dar bandė ištrūkti – kai buvo rastas jo kūnas, jo plaučiuose buvo vandens, o tai reikštų, jog jis vis dar kvėpavo, kai buvo įmestas į upę. Tai tapo pagrindu jo „nenužudomo žmogaus“ mitui.
Iš pirmo žvilgsnio visa tai skamba kaip sąmokslo teorija ar holivudinis filmas. Tačiau kai kurie šaltiniai rodo, kad įvykiai galėjo būti ne tokie dramatizuoti, kaip pasakojo princas Jusupovas.
Kai kurie istorikai mano, kad cianidas galėjo būti neveiksmingas, nes jis buvo pakeistas prieš pat vakarienę arba kad Rasputinas galbūt turėjo fiziologinį atsparumą jam. Taip pat tikėtina, kad sąmokslininkų liudijimai buvo išgalvoti ar pagražinti tam, kad įvykis taptų legendiniu.
Nepaisant to, Grigorijus Rasputinas ir jo mirtis liko vienu paslaptingiausių Rusijos istorijos epizodų. Nesvarbu, ar jis iš tikrųjų išgyveno visas atakas, ar ne – pati mintis, kad žmogus ištvėrė tiek daug bandymų jį nužudyti, formavo jo legendą.
Nors sąmokslininkai tikėjosi, kad Rasputino mirtis išgelbės imperiją, nutiko priešingai. Jo mirtis neišsklaidė žmonių nepasitenkinimo, o priešingai – sustiprino netvarką rūmuose ir paspartino Romanovų žlugimą. Jau po metų įvyko 1917 m. vasario revoliucija, o Nikolajus II buvo priverstas atsisakyti sosto.
Daugeliui žmonių Rasputinas tapo simboliniu blogio šaltiniu – blogosios įtakos įkūnijimu, tačiau nužudžius jį, problemos neišnyko. Tai parodė, kad ne vienas žmogus sugriovė imperiją, o gilesnės struktūrinės problemos buvo jos žlugimo priežastis.
Po Rasputino mirties, tiek jo kūnas, tiek palikimas susilaukė kontroversiško likimo. Bolševikai, užėmę valdžią, sunaikino jo kapą, kad niekas negalėtų jo pagerbti ar garbinti. Tačiau nepaisant to, jo vardas gyvuoja iki šiol.
Šiandien Rasputinas yra dažnas literatūros, filmų ir muzikos veikėjas. Jis vaizduojamas tiek kaip mistikas, tiek kaip psichopatas, tiek kaip seksualinis magnetas, tiek kaip politinė marionetė. Ir kiekviena šių versijų randa savo auditoriją, nes jo gyvenimas ir mirtis vis dar neatskleidė visų paslapčių.
Grigorijus Rasputinas ir jo mirtis tapo vienu ryškiausių XX a. pradžios mitų. Nors faktai ir liudijimai dažnai prieštarauja vienas kitam, negalime paneigti, kad šio žmogaus figūra – istorinė ar mitinė – paliko gilų pėdsaką tiek Rusijos, tiek viso pasaulio kultūroje.
Rasputino istorija primena, kad kai kurie žmonės – ar dėl savo charizmos, ar dėl paslaptingumo – tampa ne tik savo epochos, bet ir amžinybės dalimi. Jo gyvenimas, pilnas mįslių, o ypač mirtis, kupina nepaaiškinamų įvykių, vis dar kelia klausimą: ar tikrai egzistuoja žmonės, kurių neįmanoma nužudyti?
Susisiek: info@idomioji-istorija.lt
© 2025 Idomioji-istorija.lt - Visos teisės saugomos. Sprendimas: Vileikis.lt
