Hanns Joachim Scharff buvo Luftwaffe tardytojas, dirbęs su numuštais Sąjungininkų naikintuvų pilotais Vokietijos karo belaisvių tardymo sistemoje. Jis išgarsėjo ne fizine prievarta, o informacijos išgavimu per draugišką pokalbį, tariamą visažinystę ir subtilų jau žinomų faktų tikrinimą. Tačiau jo istorijos nereikėtų paversti pasaka apie „gerąjį nacių tardytoją“: Scharffas veikė nacistinės Vokietijos karinėje žvalgybos sistemoje, o jo metodų tikslas buvo gauti karinę informaciją iš belaisvių.

Kaip Scharffas tapo tardytoju?

Hanns Scharffas gimė 1907 m. Vokietijoje, bet prieš karą ilgai gyveno Pietų Afrikoje ir puikiai mokėjo anglų kalbą. Pašauktas į Vokietijos kariuomenę jis iš pradžių nebuvo rengiamas kaip profesionalus tardytojas.

JAV oro pajėgų veteranų istorijoje, paremtoje Scharffo šeimos prisiminimais, pasakojama, kad dėl anglų kalbos žinių jis buvo nukreiptas į vertėjų mokymą ir galiausiai pateko į Dulag Luft – pagrindinį Luftwaffe sugautų Sąjungininkų lakūnų priėmimo ir tardymo centrą Oberurselyje netoli Frankfurto.

„Draugiškumas“ buvo metodas, ne labdara

Scharffo principas buvo vengti tiesioginio spaudimo, kuris primintų belaisviui, kad vyksta tardymas. Jis kalbėdavosi ramiai, aptardavo kasdienius dalykus ir kartais vesdavosi pilotus pasivaikščioti.

Vienas JAV oro pajėgų publikuotas karo belaisvių liudijimas prisimena, kad Scharffas galėjo pasiūlyti nueiti pašerti netoliese laikomų gyvūnų ar prie vyno tęsti neformalų pokalbį. Tokioje aplinkoje žmogus galėjo pradėti kalbėti laisviau nei oficialioje apklausoje.

Svarbiausia taktika – „aš jau viską žinau“

Šiuolaikiniai psichologijos tyrėjai Scharffo metodą apibūdina ne vien kaip „buvimą maloniam“. Viena svarbiausių taktikų buvo sukurti įspūdį, kad tardytojas jau žino beveik viską apie piloto dalinį, lėktuvus ir misijas.

Užuot klausęs „kiek jūsų eskadrilėje lėktuvų?“, tardytojas galėjo pateikti teiginį su nedidele klaida ir leisti pašnekovui ją pataisyti. Belaisviui atrodydavo, kad jis neatskleidė paslapties – tik patvirtino tai, ką vokiečiai neva ir taip žinojo.

Scharffo metodo pagrindiniai elementai

Šiuolaikinėje tyrimų literatūroje vadinamoji Scharff Technique dažniausiai skaidoma į kelias tarpusavyje susijusias taktikas:

  • draugiškas ir prisitaikantis bendravimas;
  • akivaizdaus informacijos spaudimo vengimas;
  • įspūdžio, kad tardytojas „jau viską žino“, kūrimas;
  • teiginių pateikimas taip, kad šaltinis juos patvirtintų arba paneigtų;
  • naujos informacijos svarbos sumenkinimas, kad pašnekovas nesuprastų, kiek iš tikrųjų atskleidė.

Ar metodas iš tikrųjų veikė?

Taip – bent jau pats principas sulaukė eksperimentinio patvirtinimo. 2014 m. paskelbtame psichologiniame tyrime dalyviai, apklausiami Scharffo metodu, atskleidė daugiau ir tikslesnės naujos informacijos nei tiesioginio klausimo sąlygoje.

Dar svarbiau, jie nuvertino, kiek informacijos iš tikrųjų perdavė. Tai tiksliai atitinka metodo logiką: šaltinis turi išeiti iš pokalbio manydamas, kad išsaugojo savo paslaptis.

Draugiškumas nebuvo vienintelė priežastis

Dabartinis straipsnių apie Scharffą šūkis „draugiškumas nugalėjo kankinimus“ yra per paprastas. Jo efektyvumą kūrė ne vien empatija, bet ir išankstinė žvalgybinė informacija, kruopštus pasirengimas bei psichologinės informacijos valdymo taktikos.

Jei tardytojas galėjo vardyti pilotui jo eskadrilės vadus, aerodromus ar lėktuvų tipus, pašnekovui buvo daug sunkiau suprasti, kuris jo pasakytas sakinys vokiečiams iš tiesų buvo naujas.

Ar Scharffas niekada nenaudojo jokios prievartos?

Scharffas garsėjo tuo, kad pats pirmenybę teikė nekonfrontaciniam bendravimui ir nėra žinomas kaip fizinių kankinimų naudotojas. Tačiau iš to nereikėtų daryti išvados, kad visa Dulag Luft sistema buvo tokia pati.

Kiti belaisvių liudijimai mini izoliaciją, grasinimus ir skirtingus tardytojų metodus. Pavyzdžiui, vienas JAV lakūnas prisiminė, kad prieš apklausą Oberurselyje savaitę praleido vienutėje. Scharffo individualus metodas negali būti automatiškai prilygintas visoms nacistinės Vokietijos belaisvių tardymo praktikoms.

Kodėl jo vardas tebeminimas šiuolaikiniuose tyrimuose?

Po karo Scharffo metodų principai tapo žvalgybinio interviu tyrimų objektu. Šiandien jie nagrinėjami kartu su platesne įrodymais pagrįsto tardymo kryptimi, kuri siekia išgauti tikslią informaciją mažinant prievartą ir konfrontaciją.

2024 m. publikuota platesnė tardymo metodų metaanalizė parodė, kad ryšio kūrimas ir informacijos pateikimo strategijos apskritai gali pagerinti gaunamos informacijos kiekį bei tikslumą. Tai nereiškia, kad vien Scharffas „išrado šiuolaikinį tardymą“, bet jo vardu pavadinta technika turi realų eksperimentinės psichologijos pagrindą.

Koks tiksliausias Scharffo palikimo vertinimas?

Hanns Scharffas parodė, kad žvalgybinę informaciją galima išgauti ne tiesioginiu spaudimu, o sukuriant pašnekovui įspūdį, kad tardytojas jau žino atsakymus ir pokalbis nėra pavojingas. Jo metodas buvo daug sudėtingesnis už paprastą „būk malonus“, o šiandien jo principai tikrinami eksperimentiniais tyrimais.

Kartu būtina prisiminti kontekstą: tai buvo karo belaisvių tardymas nacistinės Vokietijos karinės žvalgybos naudai, todėl Scharffo profesionalų efektyvumą nereikėtų paversti moraliniu režimo ar visos jo tardymo sistemos pateisinimu.

Šaltiniai ir tolesnis skaitymas