Maždaug prieš 3 200 metų būrys žmonių paliko savo darbo vietas, perėjo sargybos postą ir atsisėdo prie faraonų šventyklų. Jie buvo ne maištaujantys vergai ir ne į Egiptą įsiveržusi kariuomenė. Tai buvo kvalifikuoti karališkųjų kapų meistrai, ilgiau nei dvi savaites nesulaukę jiems priklausiusių maisto davinių. Raštininkas užfiksavo jų šauksmą, kurį galima suprasti be jokio vertimo į šiuolaikinę politinę kalbą: žmonės buvo alkani.
Deir el Medinos konfliktas įvyko Ramzio III 29-aisiais valdymo metais, XII a. pr. Kr. viduryje. Turino Egipto muziejuje saugomas vadinamasis Streiko papirusas pasakoja ne apie vieną spontanišką protestą, o apie pasikartojusius darbo nutraukimus, sėdimuosius protestus ir derybas su valdžios pareigūnais. Darbininkai gavo dalį skolų, vėl grįžo į darbą ir vėl protestavo, kai aprūpinimas nebuvo atkurtas.
Šis įvykis dažnai vadinamas pirmuoju streiku žmonijos istorijoje. Tikslesnė formuluotė yra pirmasis išsamiai dokumentuotas darbininkų streikas. Ankstesni žmonės taip pat galėjo atsisakyti dirbti, tačiau jų veiksmų neužrašė arba įrašai neišliko. Deir el Medinos išskirtinumas slypi archyve: kasdienybę kruopščiai registravusi bendruomenė paliko balsus, kuriuos paprastai užgožia faraonų pergalės ir monumentai.
Deir el Medina – ne vergų stovykla, o meistrų miestelis
Deir el Medina buvo nedidelė, siena apjuosta gyvenvietė Vakarų Tėbuose, netoli Karalių ir Karalienių slėnių. Ji įkurta Naujosios karalystės pradžioje, apie 1500 m. pr. Kr., kad vienoje vietoje gyventų žmonės, statę ir puošę valdovų kapus. Patys gyventojai savo bendruomenę siejo su „Tiesos vieta“, o darbininkai oficialiuose šaltiniuose vadinti jos tarnais.
Tai buvo akmenskaldžiai, tinkuotojai, dailininkai, braižytojai, medžio meistrai ir kiti specialistai. Jie kasė koridorius uoloje, lygino sienas, tapė dievų atvaizdus ir rašė pomirtinio pasaulio tekstus. Darbo brigada buvo dalijama į dvi puses, paprastai vadinamas dešiniąja ir kairiąja, kurioms vadovavo prižiūrėtojai. Raštininkai žymėjo, kas atėjo į darbą, kokios užduotys atliktos, kokios medžiagos išduotos ir kodėl kas nors neatvyko.
Populiarus vaizdinys, kad visus Egipto monumentus statė grandinėmis sukaustyti vergai, šiai bendruomenei netinka. Deir el Medinos žmonės buvo valstybės išlaikomi profesionalai, turėję namus, šeimas, teisę valdyti turtą ir galimybę kreiptis į pareigūnus. Jų statusas buvo palyginti privilegijuotas, tačiau tai nereiškė ekonominės nepriklausomybės. Gyvenvietė dykumos pakraštyje priklausė nuo centralizuotai pristatomo maisto, vandens, kuro ir žaliavų. Kai tiekimas sustojo, aukštas meistriškumas neapsaugojo nuo alkio.
Kaip Egipte buvo mokama be monetinio atlyginimo
Ramzio III laikais atlygis daugiausia buvo išmokamas natūra. Tai nereiškia, kad Egipto ekonomika buvo primityvūs tiesioginiai mainai. Prekių vertė galėjo būti skaičiuojama standartiniais grūdų ar metalo vienetais, žmonės sudarydavo sutartis ir turėjo nuosavybę, tačiau kasdienėje apyvartoje nukaltos monetos dar nebuvo įprasta atlyginimo priemonė.
Karališkųjų kapų darbininkai reguliariai gaudavo grūdų davinius, iš kurių šeimos kepdavo duoną ir gamindavo alų. Kartu buvo tiekiami žuvies, daržovių, vandens, malkų, aliejaus ar kvapiųjų tepalų kiekiai ir kitos reikalingos prekės. Davinys buvo ne labdara ir ne faraono dovana. Tai buvo sutartinis atlygis už specializuotą darbą, todėl jo neišdavimas reiškė ne vien produktų trūkumą, bet valdžios įsipareigojimo pažeidimą.
Priklausomybė nuo pristatymų turėjo aiškią riziką. Deir el Medina nebuvo didelis žemdirbių kaimas derlingame Nilo slėnyje. Jos gyventojai negalėjo greitai pakeisti prarasto atlygio savo derliumi. Šeimos galėjo skolintis, keistis daiktais ar ieškoti papildomo uždarbio, tačiau ilgėjantis vėlavimas mažino atsargas. Todėl grūdų siuntos sutrikimas tiesiogiai veikė ir dirbtuves, ir namų ūkius.
Ramzio III valstybė už pergalių fasado
Ramzis III valdė XX dinastijos laikais ir oficialiuose monumentuose vaizduotas kaip Egipto gynėjas. Jo įrašai pasakoja apie kovas su Libijos grupėmis ir vadinamosiomis jūrų tautomis. Medinet Habu šventyklos reljefai sukūrė galingo valdovo įvaizdį, tačiau paskutiniais jo valdymo dešimtmečiais administracija patyrė vis daugiau įtampos.
Karinės kampanijos, šventyklų statybos, rūmų ir religinio aparato išlaikymas reikalavo didelių išteklių. Tarptautinės prekybos ir rytinės Viduržemio jūros sistemos sutrikimai taip pat galėjo apsunkinti tiekimą. Istorikai diskutuoja, kiek svarbūs buvo prastesni Nilo potvyniai, kainų pokyčiai, korupcija ar konkrečių pareigūnų neveiklumas. Turimi šaltiniai neleidžia vienos priežasties paskelbti viso konflikto paaiškinimu.
Patikimai matomas rezultatas: valstybė, kuri turėjo reguliariai aprūpinti ypač svarbią karališkųjų kapų komandą, pradėjo vėluoti. Turino muziejus streiką sieja su politiniais ir ekonominiais Ramzių laikotarpio sunkumais. Tai atsargesnis vertinimas nei populiari versija, kurioje viską sukelia vienas karas, vienas prastas derlius ar vienas korumpuotas valdininkas. Darbininkų kasdienybėje sudėtinga valstybės krizė pasirodė labai konkrečiai: sandėliai neatidavė laiku priklausiusių grūdų.
29-ieji valdymo metai ir pirmasis darbo nutraukimas
Streiko papirusas įvykius datuoja Ramzio III 29-aisiais valdymo metais. Perskaičiuojant į šiuolaikinį kalendorių gaunamos šiek tiek skirtingos datos, nes skiriasi paties faraono valdymo chronologijos. Todėl tiksliau laikytis egiptietiško datavimo, o įvykį apytikriai skirti XII a. pr. Kr. viduriui, dažnai apie 1159–1157 m. pr. Kr.
Papiruso įrašas nurodo antrojo potvynio sezono mėnesio dešimtą dieną. Darbo komanda perėjo kontrolės postą ir paskelbė esanti alkana. Daviniai buvo vėluojami maždaug 18 dienų. Tai nebuvo tylus neatvykimas į darbą: žmonės kartu paliko prižiūrimą teritoriją ir savo problemą perkėlė į matomą religinę bei administracinę erdvę.
Iš pradžių darbininkai susėdo už Tutmozio III pomirtinės šventyklos. Toks pasirinkimas turėjo praktinę ir simbolinę reikšmę. Šventyklose buvo sandėlių, personalo ir ryšių su valdžios aparatu, o protestuotojų buvimo prie karališkojo kulto nebuvo lengva ignoruoti. Jie nesunaikino įrangos ir nepuolė pareigūnų. Jų pagrindinis ginklas buvo kolektyvinis darbo sustabdymas ir atsisakymas grįžti tol, kol skundas bus išgirstas.
Sėdimieji protestai prie faraonų šventyklų
Pirmasis išėjimas problemos neišsprendė. Konflikto metu darbininkai judėjo tarp skirtingų Vakarų Tėbų vietų, tarp jų Ramzio II, Seti I ir kitų valdovų pomirtinių šventyklų prieigų. Šiuolaikiniu terminu tai galima vadinti sėdimaisiais protestais, tačiau reikia prisiminti, kad dalyviai veikė ne modernioje gamykloje ir ne pagal darbo kodeksą. Jie naudojosi vietomis, kuriose buvo galima pasiekti sandėlių valdytojus ir aukštesnius pareigūnus.
Sargai bei vietos administratoriai mėgino juos įkalbėti grįžti. Darbininkai atsakydavo, kad juos atvedė badas ir troškulys, kad trūksta ne tik grūdų, bet ir žuvies, daržovių bei tepalų. Jie prašė užrašyti jų žodžius faraonui ir viziriui. Skundas buvo formuluojamas kaip prašymas aukščiausiai valdžiai atkurti teisingą tvarką, o ne kaip faraono teisės valdyti atmetimas.
Ši taktika buvo apgalvota. Kapų meistrai suprato administracinę hierarchiją, nes kasdien dirbo jos viduje. Jie žinojo, kas registruoja atsargas, kas gali išduoti grūdus ir kam galima perduoti skundą. Kolektyvinis pasitraukimas iš darbo vietos pavertė privatų šeimų nepriteklių vieša institucine nesėkme.
Derybos, dalinis mokėjimas ir vėl prasidėjęs streikas
Valdžios atstovai galiausiai perdavė dalį priklausiusių grūdų. Tai rodo, kad protestas nebuvo vien simbolinis: darbininkai pasiekė materialų rezultatą. Tačiau viena siunta neišsprendė tiekimo sistemos. Po kelių dienų žmonės vėl nutraukė darbą ir prieglobsčio ieškojo Seti I šventyklos teritorijoje. Pareigūnų nurodymui grįžti į gyvenvietę jie nepakluso.
Papirusas fiksuoja kelis susidūrimus, mokėjimus ir naujus vėlavimus. Paskutinis jame minimas streikas datuojamas jau kitų metų sausiu pagal šiuolaikinį sezonų sugretinimą. Todėl įvykį tiksliau vadinti streikų seka, o ne vienos dienos demonstracija. Darbininkai tikrino, ar pažadas virsta nuolatiniu aprūpinimu, ir atnaujindavo spaudimą, kai sistema vėl sugesdavo.
Negalima teigti, kad jie iškovojo šiuolaikinę kolektyvinę sutartį ar visam laikui panaikino vėlavimus. Egipto administracija ir vėlesniais dešimtmečiais patyrė sunkumų, o Deir el Medinos dokumentuose matyti kitų darbo sutrikimų. Vis dėlto 29-ųjų metų konfliktas įrodė, kad net su karališkuoju kultu susiję darbuotojai galėjo kolektyviai atsisakyti pareigų ir priversti valdžią derėtis.
Protestas buvo ir ekonominis, ir moralinis kaltinimas
Darbininkų žodžiai neapsiribojo paprastu teiginiu, kad vėluoja atlygis. Jie kalbėjo apie alkį, troškulį ir blogas sąlygas, prašė perduoti skundą pačiam faraonui. Senovės Egipto politinėje kultūroje valdovas turėjo palaikyti maat — teisingą, subalansuotą ir dievų nustatytą tvarką. Pareigūnų nesugebėjimas sumokėti galėjo būti suvokiamas kaip šios tvarkos pažeidimas.
Tai paaiškina iš pirmo žvilgsnio keistą streiko formą. Darbininkai nekvietė panaikinti monarchijos ir neskelbė, kad kapų statyba beprasmė. Jie reikalavo, kad sistema veiktų pagal savo pačios taisykles. Apeliuodami į faraoną, jie galėjo kaltinti žemesnius administratorius, neatsisakydami lojalumo valstybei ir religiniam projektui.
Vis dėlto pagarbi kalba neturėtų būti painiojama su nuolankumu. Kontrolės posto perėjimas, darbo sustabdymas ir atsisakymas paklusti nurodymui grįžti buvo rimti veiksmai griežtai hierarchinėje visuomenėje. Darbininkai pasinaudojo savo svarba: be jų nebuvo galima laiku parengti valdovo amžinojo būsto. Jie nekvestionavo faraono dieviško vaidmens, bet praktiškai parodė, kad monumentali valdžia priklauso nuo žmonių, kuriuos reikia maitinti.
Raštininkas Amenachtas – žmogus, išsaugojęs konfliktą
Streiko papirusas parašytas hieratiniu raštu — kasdieniškesne kursyvine hieroglifų forma. Turino Egipto muziejus jo autoriumi laiko kapo raštininką Amenachtą, kurio vardas transliteruojamas ir kaip Amunnachtas ar Amennakhtas. Raštininkas buvo vienas svarbiausių darbo komandos pareigūnų: registravo veiklą, medžiagas, darbuotojų lankomumą ir neeilinius įvykius.
Dokumentas nėra vėlesnė legenda apie didvyrišką darbininkų sukilimą. Jis priklauso administracinio rašymo aplinkai ir yra artimas aprašomiems įvykiams. Papirusas maždaug 95 centimetrų ilgio ir 45 centimetrų pločio, šiandien pažymėtas Turino muziejaus katalogo numeriu 1880. Jis į muziejų pateko 1824 m. kartu su Bernardino Drovetti rinkiniu.
Artumas įvykiams nereiškia visiško neutralumo. Amenachtas buvo bendruomenės narys ir kartu administracijos dalis. Jis sprendė, ką užrašyti, kaip sutrumpinti kalbas ir kuriuos epizodus sujungti. Papirusas taip pat nėra stenograma šiuolaikine prasme. Jo pateikti žodžiai leidžia išgirsti protestuotojų argumentus, tačiau juos girdime per raštininko atranką ir oficialaus dokumento formą. Be to, tekstas išliko fragmentiškame platesnio archyvo kontekste, todėl tyla apie kai kuriuos susitikimus ar dalyvius nebūtinai reiškia, kad jų nebuvo. Istorikas turi derinti papirusą su kitais darbo žurnalais, ostrakais ir administraciniais įrašais.
Ką archeologams atskleidė ne faraonai, o kasdieniai raštai
Deir el Medina yra nepaprastai svarbi todėl, kad joje išliko daugybė papirusų ir ostrakų — tekstais ar piešiniais padengtų akmens bei keramikos šukių. Sausas klimatas padėjo išsaugoti darbo žiniaraščius, laiškus, teisinius ginčus, skolų sąrašus, maldas, literatūrinius pratimus ir net asmeniškus juodraščius.
Iš šių šaltinių matyti, kad kapų darbininkų gyvenimas nebuvo vien nuolatinis darbas. Registruotos neatvykimo priežastys, ligos ir šeimos reikalai; bendruomenėje veikė gydymo praktikos, vyko nuosavybės ginčai ir papildomi privatūs užsakymai. Valstybė tiekė dalį medicininių bei buitinių išteklių, o specializuota darbo komanda turėjo savo administracinę atmintį.
Dėl tokio dokumentų tankio streikas galėjo būti išsaugotas. Kitose Egipto vietose darbininkai galėjo protestuoti taip pat ar anksčiau, tačiau jeigu nebuvo raštininko, papiruso arba palankių išlikimo sąlygų, apie juos nežinome. Šaltinių gausa kartais sukuria klaidingą įspūdį, kad Deir el Medina buvo visiškai unikali. Tikrasis jos unikalumas gali būti ne pats konfliktas, o mūsų galimybė jį stebėti beveik diena po dienos.
Ar tai tikrai pirmasis streikas pasaulio istorijoje?
Turino Egipto muziejus papirusą pristato kaip pirmojo dokumentuoto darbo streiko liudijimą. Tokia formuluotė pagrįsta: kol kas neturime ankstesnio taip aiškiai datuoto ir išsamiai aprašyto atvejo, kai darbuotojų grupė dėl neišmokėto atlygio kolektyviai nutraukė darbą bei derėjosi su darbdavį atstovaujančia valdžia.
Tačiau žodis „pirmasis“ lengvai tampa spąstais. Raštas Mesopotamijoje ir Egipte egzistavo gerokai anksčiau, valstybės organizavo dideles darbo jėgas, o konfliktai dėl davinių tikriausiai neatsirado staiga XII a. pr. Kr. Ankstesnio dokumento nebuvimas nėra įrodymas, kad ankstesnio streiko nebuvo. Todėl teisinga sakyti „ankstyviausias žinomas“ arba „pirmasis dokumentuotas“, o ne skelbti absoliučią žmonijos elgesio pradžią.
Taip pat reikėtų atsargiai taikyti šiuolaikinę profesinių sąjungų kalbą. Deir el Medinos meistrai neturėjo nuolatinės profsąjungos, streikų fondo ar įstatymu apibrėžtos kolektyvinių derybų procedūros. Vis dėlto esminiai streiko bruožai atpažįstami: bendra ekonominė problema, koordinuotas darbo sustabdymas, suformuluoti reikalavimai, spaudimas atsakingiems pareigūnams ir grįžimas tik gavus bent dalį atlygio.
Kodėl privilegijuoti darbuotojai ryžosi nepaklusti
Gali atrodyti paradoksalu, kad vieną seniausių žinomų streikų surengė ne patys skurdžiausi valstiečiai, o gana gerai aprūpinti karališkieji meistrai. Tačiau jų privilegijos suteikė ne tik daugiau gėrybių, bet ir daugiau organizacinių galimybių. Jie gyveno kartu, dirbo pastoviose brigadose, turėjo vadovus bei raštininkus ir tiksliai žinojo, kada bei kiek turi gauti.
Reguliarus atlyginimas sukūrė aiškų lūkestį. Atsitiktinį nepriteklių sunkiau paversti formaliu skundu, o dokumentuotą neišmokėtą davinį galima įvardyti kaip skolą. Be to, darbininkai turėjo strategiškai svarbų amatą. Naujos komandos greitai pakeisti nebuvo galima, nes kapų dekoravimas reikalavo įgūdžių, religinių žinių ir darbo paslapčių.
Jų gebėjimas protestuoti neįrodo, kad Ramzio III Egipte egzistavo lygi darbo rinka. Priešingai, sistema buvo hierarchinė ir priklausoma nuo valstybės. Tačiau šiame siaurame pasaulyje darbininkų tarpusavio ryšiai ir profesinis nepakeičiamumas suteikė jiems derybinę galią. Streikas parodo, kad kolektyvinio veiksmo galimybė kyla ne tik iš nevilties, bet ir iš bendros tapatybės bei supratimo, kad darbas yra būtinas valdžios projektui.
Ko streikas neįrodo apie Senovės Egiptą
Ši istorija kartais naudojama dviem priešingoms karikatūroms. Vienoje Egiptas vaizduojamas kaip beveik šiuolaikinė gerovės valstybė, nes darbuotojai gavo davinius, gydymą ir galėjo protestuoti. Kitoje streikas pateikiamas kaip tiesioginis įrodymas, kad visa Naujoji karalystė jau griuvo. Abu apibendrinimai per platūs.
Deir el Medinos sistema buvo skirta ypatingai, su karaliaus pomirtiniu kultu susijusiai darbo jėgai. Jos sąlygos negali būti automatiškai perkeltos visiems žemdirbiams, kariams, tarnams ar priverstinio darbo dalyviams. Lygiai taip pat vienas tiekimo konfliktas neįrodo, kad valstybė iš karto nustojo funkcionuoti. Ramzis III valdė dar kurį laiką, o kapų darbai tęsėsi.
Vis dėlto vėlavimas buvo svarbus simptomas. Jeigu centrinė administracija negalėjo patikimai aprūpinti tiesiogiai viziriui pavaldžių karališkosios nekropolio meistrų, jos finansiniai ir logistiniai sunkumai buvo rimti. Vėlesniais XX dinastijos laikais ekonominis nestabilumas, kapų plėšimai ir politinės galios silpnėjimas tapo vis labiau matomi. Streikas nėra vienintelė žlugimo priežastis ar data, bet jis atveria plyšį oficialiame amžinos tvarkos vaizde.
Kodėl kapo darbų sustabdymas buvo rimtas valstybės signalas
Karaliaus kapas nebuvo paprastas statybų užsakymas, kurį buvo galima neribotai atidėti. Faraono mirties data nebuvo žinoma, tačiau laidotuvėms skirtas kompleksas turėjo būti paruoštas iki jo mirties. Koridorių kasimas, tinkavimas, piešimas ir tekstų rašymas vyko nuosekliais etapais, todėl vienos specialistų grupės vėlavimas stabdė kitą. Prarastos darbo dienos didino riziką, kad valdovo kapas liks nebaigtas.
Deir el Medinos administracija kruopščiai skaičiavo laiką. Egiptiečių mėnuo buvo dalijamas į dešimties dienų laikotarpius, o raštininkai registravo darbo ir poilsio dienas bei neatvykimo priežastis. Dėl to kolektyvinio pasitraukimo nebuvo galima paslėpti kaip kelių žmonių ligos ar atsitiktinio vėlavimo. Papiruso datos rodo, kad darbininkai savo spaudimą kartojo sąmoningai ir skirtingose vietose.
Jų profesinės žinios taip pat ribojo valdžios galimybes paprasčiausiai pasamdyti pakaitalus. Kapų dekoravimas reikalavo standartizuotų religinių tekstų, tikslaus piešinio, sudėtingų amatų ir susipažinimo su saugoma nekropolio teritorija. Bendruomenė buvo sukurta būtent tam, kad šios žinios būtų nuolat prieinamos. Kai ji sustabdė darbą, administracija susidūrė ne su lengvai pakeičiama fizine jėga, o su būtinos kompetencijos blokada. Todėl grūdų skola tapo ne tik socialiniu, bet ir valstybiniu bei religiniu pavojumi.
Konflikto palikimas po daugiau kaip trijų tūkstantmečių
Deir el Medinos darbininkai tikriausiai nemanė kuriantys pasaulinę darbo judėjimo istoriją. Jie norėjo gauti grūdus, žuvį, daržoves ir kitas priklausiusias atsargas. Jų veiksmai buvo susiję su konkrečia bendruomene, faraono administracija ir religine pareiga statyti kapą. Šiuolaikinė „streiko“ sąvoka padeda atpažinti jų taktiką, tačiau neturėtų užgožti egiptietiško konteksto.
Vis dėlto istorinis atpažįstamumas yra stulbinamas. Atlygis vėluoja, vietos vadovai aiškina neturintys pakankamai galių, darbuotojai kreipiasi aukščiau, pažadas įvykdomas tik iš dalies, o protestas kartojasi. Praėjus tūkstantmečiams šis mechanizmas tebėra suprantamas, nes priklausomybė tarp darbo, atlygio ir organizuoto spaudimo nėra vien industrinės epochos reiškinys.
Papirusas taip pat primena, kad didieji paminklai turi socialinę istoriją. Karalių slėnio kapai nėra vien faraonų tikėjimo ir meninio genialumo produktai. Juos kūrė šeimas maitinę žmonės, skaičiavę davinių dienas ir gebėję sustabdyti šventą darbą, kai valstybė nevykdė savo pareigos.
Išvada: alkio balsas faraonų archyve
Ramzio III 29-aisiais valdymo metais prasidėję Deir el Medinos streikai kilo dėl vėluojančių maisto davinių, kurie buvo karališkųjų kapų meistrų atlygis. Darbininkai paliko darbą, perėjo kontrolės postus, rengė sėdimuosius protestus prie pomirtinių šventyklų ir reikalavo, kad jų žodžiai pasiektų faraoną bei vizirį. Daliniai mokėjimai juos trumpam grąžino, tačiau vėl sutrikus aprūpinimui protestai atsinaujino.
Konfliktas nebuvo revoliucija prieš monarchiją. Dalyviai apeliavo į valstybės pareigą palaikyti teisingą tvarką ir reikalavo vykdyti jau egzistuojantį įsipareigojimą. Tačiau jų lojali kalba nekeičia veiksmo esmės: organizuota specialistų grupė atsisakė dirbti, kol valdžia nepradėjo mokėti.
Turino streiko papirusas leidžia šį epizodą vadinti ankstyviausiu išsamiai dokumentuotu darbo streiku, bet ne įrodyta pirmąja tokia akcija žmonijos istorijoje. Jo vertė dar didesnė už patrauklų rekordą. Dokumentas parodo Senovės Egiptą ne tik iš faraono sosto, bet ir iš žmogaus, kuris žinojo savo darbo kainą, perspektyvos. Monumentų valstybėje išliko paprastas priminimas: net amžinybės statyba sustoja, kai darbininkai negauna duonos.
Parašykite komentarą