Rasputinas buvo nužudytas 1916 m. gruodžio 30 d., tačiau garsusis pasakojimas apie nuodus, daugybę „išgyventų“ šūvių ir nuskendimą nėra vienodai patikimų faktų seka. Didelę įtaką šiai versijai turėjo nužudymo dalyvio Felikso Jusupovo atsiminimai.
Žmogžudystė imperijos rūmų aplinkoje
Smithsonian istorijos apžvalga aprašo, kaip iš Sibiro kilęs Rasputinas priartėjo prie Nikolajaus II šeimos ir tapo dvaro konfliktų taikiniu. Vadinamas „vienuoliu“, jis nebuvo įšventintas dvasininkas. Jo reputacija, ryšys su imperatoriene ir tariama politinė įtaka buvo svarbūs sąmokslininkų pasakojimo elementai.
Jusupovo rūmuose Petrograde įvykęs nusikaltimas vėliau buvo pasakojamas kaip kova su beveik antgamtiniu priešininku. Toks pasakojimas yra šaltinis apie patį žudikų savęs pateisinimą, tačiau ne visų jo detalių patvirtinimas.
Ką vertino Rogeris Byardas?
2024 m. paskelbtoje Rogerio W. Byardo analizėje nagrinėjama išlikusi teismo medicinos medžiaga, įskaitant pomirtinę fotografiją ir autopsijos aprašymo duomenis. Autorius kaktos sužalojimą vertina kaip kontaktinio šūvio požymį. Jo išvada – Rasputinas jau buvo miręs prieš kūną įmetant į upę.
Tai retrospektyvi analizė, o ne nauja autopsija ar iš naujo ištirti kūno audiniai. Skirtingų laikotarpių šaltiniai ir jų išlikimo ribos yra svarbi tokio tyrimo dalis.
Cianidas ir nuskendimo legenda
Byardas neranda tvirto pagrindo Jusupovo versijai apie suvalgytus užnuodytus pyragaičius. Analizėje aptariamas autopsijos aprašyme nurodytas nuodų nebuvimas ir sąmokslininkų pasakojimų neatitikimai. Tai neįrodo Rasputino atsparumo nuodams.
Taip pat netikslu viską grįsti vien teiginiu, kad kvėpavimo takuose nebuvo vandens. Autorius pažymi, jog vien toks požymis nėra patikimas nuskendimo atmetimo testas; šiame vertinime svarbiausias mirtinas galvos sužalojimas.
Ar galima nustatyti paskutinį šaulį?
Kontaktinio šūvio požymiai savaime nepatvirtina populiarios britų agento versijos. Žaizdos pobūdis ir ginklo rūšis dar nėra konkretaus žmogaus tapatybė. Byardo analizė šios versijos nelaiko įrodyta.
Taigi aiškiausiai pagrįstas istorijos branduolys yra politinė žmogžudystė, o detalus „nenužudomo mistiko“ nuotykis reikalauja daugiau atsargumo. Nusikaltimo dalyvio atsiminimus verta skaityti kartu su kitais duomenimis, paliekant vietos tam, ko atkurti nepavyksta.
Parašykite komentarą