Grigorijaus Rasputino nužudymas 1916 m. tapo viena garsiausių XX a. pradžios legendų, tačiau didelė dalis pasakojimo apie cianidą, „neužmušamą mistiką“ ir nuskendimą po ledu remiasi vieno iš žudikų – kunigaikščio Felikso Jusupovo – vėliau publikuotais atsiminimais. Šiuolaikinė teismo medicinos analizė rodo daug paprastesnį vaizdą: Rasputinas buvo kelis kartus pašautas, o mirtinas šūvis į kaktą buvo paleistas iš labai arti dar prieš kūną išmetant į Mažąją Nevą.

Kas buvo Grigorijus Rasputinas?

Rasputinas gimė 1869 m. Pokrovskoje kaime Sibire. Jis nebuvo vienuolis ar oficialiai Bažnyčios pripažintas šventasis, nors vėliau dažnai vadintas „pamišusiu vienuoliu“. Tai buvo religinis piligrimas ir charizmatiškas pasaulietis, kuris XX a. pradžioje įgijo reputaciją kaip dvasinis patarėjas.

Didžiausią įtaką jam suteikė ryšys su imperatoriaus Nikolajaus II šeima. Imperatorienė Aleksandra tikėjo, kad Rasputino maldos ir buvimas padeda jos sūnui Aleksejui, sirgusiam hemofilija. Keli Aleksejaus sveikatos pagerėjimo epizodai sustiprino Rasputino autoritetą rūmuose.

Kiek politinės įtakos jis iš tikrųjų turėjo?

Rasputino įtaka imperatorienei buvo reali, tačiau jo, kaip žmogaus, tiesiogiai „valdžiusio Rusiją“, vaizdinys buvo smarkiai išpūstas karo metų gandų ir opozicinės spaudos.

Jis rekomenduodavo kandidatus į pareigas, rašė patarimus ir naudojosi priėjimu prie imperatoriškosios šeimos, tačiau nebuvo ministras ir neturėjo oficialių valstybės įgaliojimų. Vis dėlto vien pats įspūdis, kad neaiškios reputacijos valstietis daro įtaką carienei, smarkiai diskreditavo monarchiją.

Kodėl aristokratai nusprendė jį nužudyti?

1916 m. Rusijai patiriant didžiulius Pirmojo pasaulinio karo nuostolius, dalis aristokratijos manė, kad Rasputinas kompromituoja Romanovų dinastiją ir daro žalingą įtaką Aleksandrai.

Į sąmokslą įsitraukė kunigaikštis Feliksas Jusupovas, didysis kunigaikštis Dmitrijus Pavlovičius, politikas Vladimiras Puriškevičius ir keli jų bendrininkai. Rasputinas buvo priviliotas į Jusupovo rūmus Petrograde ir ten nužudytas.

Garsioji versija: cianidas, šūviai ir upė

Jusupovas vėliau pasakojo, kad Rasputinui buvo patiekta cianidu užnuodytų pyragaičių ir vyno. Esą nuodai nesuveikė, todėl Jusupovas jį pašovė, tačiau Rasputinas atsikėlė, puolė bėgti, buvo dar kartą apšaudytas, sumuštas ir tik tada įmestas į upę, kur galiausiai nuskendo.

Būtent iš šio pasakojimo kilo „nenužudomo Rasputino“ legenda. Problema ta, kad Jusupovas savo istoriją per metus keitė, o fiziniai įrodymai su ja nesutampa.

Cianido įrodymų nėra

2024 m. žurnale Forensic Science, Medicine and Pathology paskelbta išsami teismo medicinos analizė nurodo, kad autopsijoje nuodų požymių nerasta. Yra ir duomenų, kad sąmokslininkams nuodus turėjęs parūpinti gydytojas paskutinę akimirką galėjo jų išvis nedėti.

Dar viena problema – Rasputinas, pasak jo artimųjų, nemėgo saldumynų, todėl Jusupovo scena su gausiai valgomu užnuodytu pyragu irgi kelia klausimų.

Ar Rasputinas išgyveno kelis šūvius?

Jo kūne iš tiesų buvo keli šautiniai sužalojimai. Tačiau svarbiausias įrodymas yra pomirtinė fotografija ir autopsijos aprašymas, rodantys kontaktinį šūvį į kaktą – ginklas buvo priglaustas arba laikytas labai arti galvos.

Toks sužalojimas būtų buvęs iš karto arba beveik iš karto mirtinas. Jis taip pat nesiderina su Jusupovo pasakojimu, kad Rasputinas paskutinį šūvį gavo bėgdamas per kiemą nuo tolumoje stovėjusio Puriškevičiaus.

Ar jis nuskendo?

Populiariausia legenda teigia, kad Rasputinas dar buvo gyvas, kai buvo įmestas į upę, ir mirė tik nuskendęs. Turimi duomenys to nepatvirtina. Teismo medicinos analizė daro išvadą, kad mirtinas kontaktinis šūvis į kaktą reiškia, jog jis jau buvo miręs prieš kūną išmetant į Mažąją Nevą.

Senesniuose pasakojimuose dažnai minima, kad jo plaučiuose nebuvo vandens. Šiuolaikinė teismo medicina pabrėžia, kad vien šis požymis pats savaime nėra patikimas nuskendimo testas, tačiau šiuo atveju mirtino šūvio į galvą pakanka paneigti istoriją apie ilgą kovą po vandeniu.

Ar britų žvalgyba nužudė Rasputiną?

Egzistuoja populiari teorija, kad lemtingą šūvį paleido britų žvalgybos agentas, nes Jungtinė Karalystė baiminosi, kad Rasputinas įtikins Rusiją pasitraukti iš karo su Vokietija.

Tačiau kontaktinis šūvis ar tam tikras ginklo tipas savaime neįrodo konkretaus šaulio tapatybės. 2024 m. teismo medicinos analizė pabrėžia, kad turimų fizinių duomenų nepakanka britų agento versijai patvirtinti.

Kodėl Jusupovas galėjo pagražinti istoriją?

Po revoliucijos Jusupovas gyveno emigracijoje ir apie žmogžudystę rašė atsiminimuose. Dramatiškas pasakojimas apie nuodams, kulkoms ir smūgiams atsparų „blogio įsikūnijimą“ pateisino žudikus kaip žmones, esą išgelbėjusius Rusiją nuo antgamtinio manipuliatoriaus.

Toks pasakojimas taip pat buvo daug patrauklesnis skaitytojams nei paprasta politinė žmogžudystė. Smithsonian ir modernūs teismo medicinos tyrėjai būtent Jusupovo atsiminimus laiko vienu pagrindinių vėlesnės legendos šaltinių.

Koks tiksliausias Rasputino mirties vaizdas?

Patikimiausia išvada yra daug mažiau mistiška: Rasputinas buvo priviliotas į Jusupovo rūmus ir nušautas. Jo kūnas turėjo kelias šautines žaizdas, įskaitant mirtiną šūvį į kaktą iš labai arti, o vėliau buvo išmestas į upę.

Cianidu užnuodyti pyragaičiai, stebuklingas atsikėlimas po šūvio ir mirtis nuskendus yra daug silpniau pagrįsti nei pati žmogžudystė. Rasputino „nenužudomumas“ yra puikus pavyzdys, kaip nusikaltimo dalyvio atsiminimai gali tapti populiaresni už teismo medicinos duomenis.

Šaltiniai ir tolesnis skaitymas