Pietų Afrikos geležinkelių bendrovė oficialiai įdarbino babuiną

XIX amžiaus pabaigos Pietų Afrikoje įvyko viena keisčiausių, bet kartu ir įkvepiančių istorijų geležinkelių istorijoje. Tai ne išgalvota pasaka, o tikras faktas: Pietų Afrikos geležinkelių bendrovė oficialiai įdarbino babuiną – vardu Džekas – kuris ištisus aštuonerius metus nepriekaištingai vykdė geležinkelio pareigas. Jis buvo ne tik gyvas simbolis ištikimybės ir atsidavimo, bet ir tapo pavyzdžiu, kad intelektas ir gebėjimas mokytis nepriklauso tik žmonėms. Ši neįtikėtina istorija iki šiol stebina tiek mokslininkus, tiek geležinkelių entuziastus.

Pradžia, kuri atrodė kaip nelaimė: kaip žmogus be kojų rado pagalbininką iš gamtos

Visa ši neįprasta istorija prasidėjo 1800-ųjų pabaigoje, kai James’as Wide’as, patyręs geležinkelio pervažos operatorius, neteko abiejų kojų per tragišką avariją. Jis dirbo prie Uitenhage geležinkelio stoties netoli Port Elizabetės Pietų Afrikoje. Po nelaimės James’as nepasitraukė iš tarnybos – priešingai, jis buvo pasiryžęs tęsti darbą. Tačiau judėti jam buvo labai sunku, todėl jis pradėjo ieškoti pagalbininko, kuris galėtų padėti atlikti kasdienes pareigas.

Čia ir įsitraukia neeilinis personažas – babuinų patinas Džekas. James’as pastebėjo Džeką turguje, kur vietiniai jį laikė kaip naminį gyvūną. Babuinas iš karto padarė įspūdį savo paklusnumu ir protu, todėl James’as įsigijo jį ir pradėjo mokyti. Iš pradžių Džekas padėdavo jam vežimėliu važiuoti iki darbo vietos, bet greitai jo atsakomybė išsiplėtė – iki darbo su geležinkelio signalais ir pervažos valdymu.

Daugelis šiuolaikinių skaitytojų sunkiai patikėtų, kad beždžionė galėjo atlikti sudėtingus inžinerinius veiksmus, bet Džekas išmoko visų rankenėlių, svirtelių ir signalų reikšmes. Jis dirbo kartu su James’u – kai traukinys atvažiuodavo, Džekas reaguodavo tiksliai, laiku ir niekada neklysdavo. Jo elgsena buvo ne instinktyvi – jis iš tikrųjų suprato veiksmų seką ir jų pasekmes.

Iš skeptiškumo į pagarbią tarnybą: kaip Džekas tapo oficialiu geležinkelio darbuotoju

Nenuostabu, kad pirmieji pranešimai apie beždžionę, valdančią pervažą, sukėlė tiek keleivių, tiek inspektorių sumišimą. Buvo teigiama, kad tai – nelegalu, pavojinga ir, galbūt, net apgaulė. Geležinkelių pareigūnai iš pradžių net tikrino James’o darbo vietą, kad įsitikintų, jog gyvūnas tikrai nevykdo pareigų už žmogų.

Tačiau kai inspektoriai atvyko ir pamatė, kaip Džekas tiksliai traukia svirtis, valdo signalus ir net reaguoja į traukinių švilpukus, jie buvo apstulbinti. Vienas iš inžinierių vėliau liudijo, kad Džekas reagavo greičiau ir tiksliau nei dauguma naujai apmokytų darbuotojų. Dėl šio parodymo Džekui buvo oficialiai suteiktas leidimas dirbti. Jis net gavo oficialų darbuotojo pažymėjimą ir – tai ne juokas – savaitinį atlyginimą grūdų ir alaus forma.

Per visą savo aštuonerių metų tarnybą Džekas niekada nepadarė klaidos. Jo reputacija tapo tokia tvirta, kad keleiviai, kurie iš pradžių skųsdavosi dėl gyvūno darbe, vėliau patys ateidavo jo pasveikinti ar net atnešdavo dovanų. Džekas tapo vietiniu herojumi, o jo vardas – sinonimu kruopštumui ir ištikimybei.

Be to, ši istorija sukėlė diskusijas apie gyvūnų intelektą ir gebėjimą mokytis per stebėjimą, paklusnumą bei supratimą apie priežastinius ryšius. Nors šiuolaikinis požiūris į gyvūnų darbą šiandien būtų kitoks, Džeko atvejis tapo istoriniu pavyzdžiu, kad gyvūnai gali prisitaikyti prie žmogaus pasaulio net neįsivaizduojamais būdais.

Legenda, kuri išliko: ką Džeko istorija sako apie žmogaus ir gyvūno ryšį

Kai Džekas po aštuonerių metų tarnybos mirė nuo tuberkuliozės, jis buvo pagerbtas ne tik kaip mylimas gyvūnas, bet ir kaip geležinkelio darbuotojas. Jo skeletas buvo išsaugotas ir iki šiol laikomas Pietų Afrikos muziejuje. James’as Wide’as, nepaisant savo fizinės negalios, niekada nebuvo palūžęs – Džeko pagalba jam leido tęsti darbą ir orų gyvenimą. Abu tapo simboliu, kad bendrystė ir pasitikėjimas gali pranokti ribas, kurias dažnai primeta visuomenė ar net pati biologija.

Džeko istorija palieka gilų įspūdį ne tik dėl to, kad gyvūnas atliko žmogaus pareigas, bet ir dėl to, kokią stiprią ryšio formą jis užmezgė su savo šeimininku. Tai nebuvo dresūra paprasta šio žodžio prasme – tai buvo dviejų gyvų būtybių simbiozė, paremta pasitikėjimu, pagarba ir nuolatiniu bendravimu. James’as išmokė Džeką, bet ir pats gavo neįkainojamą pagalbą bei emocinę paramą.

Ši istorija taip pat kelia klausimų apie mūsų pačių požiūrį į gyvūnus. Ar kartais jų gebėjimai yra nuvertinami? Kiek galimybių slypi gyvūnų intelekte, jei tik suteikiame jiems progą? Džeko atvejis rodo, kad net toli nuo šiuolaikinių laboratorijų ar dresūros salių, gyvūnai gali parodyti žmogiškumo vertų savybių – pareigingumą, atsidavimą ir net savotišką išmintį.

Džeko atminimas išliko Pietų Afrikos geležinkelių istorijoje kaip vienas įspūdingiausių pavyzdžių, kai gyvūnas ne tik įveikė stereotipus, bet ir tapo neatsiejama bendruomenės dalimi. Ir nors geležinkeliai šiandien valdomi moderniomis sistemomis, Džeko istorija išlieka gyvu priminimu, kad tikėjimas kitu – net jei tas „kitas“ yra babuinas – gali atverti duris į neįtikėtinas galimybes.