Teiginys, kad „97 % žmonijos istorijos yra dingusi“, skamba įspūdingai, bet nėra tikslus. Jei lygintume maždaug 300 000 metų Homo sapiens egzistavimą su maždaug 5 200 metų senumo ankstyviausiais rašto pavyzdžiais Mesopotamijoje, gautume, kad daugiau kaip 98 % mūsų rūšies egzistavimo praėjo iki rašto atsiradimo. Tačiau tai nereiškia, kad visas tas laikotarpis yra „dingęs“ – jį tiriame archeologijos, genetikos, paleoantropologijos, klimato duomenų ir kitais metodais.
Kiek laiko egzistuoja Homo sapiens?
Smithsonian Human Origins Program nurodo, kad mūsų rūšis Homo sapiens Afrikoje atsirado maždaug prieš 300 000 metų. Seniausi šiuo metu plačiai pripažįstami ankstyvųjų Homo sapiens fosilijų radiniai iš Jebel Irhoud Maroke taip pat datuojami maždaug 300 000 metų.
Todėl anksčiau dažnai kartotas skaičius „200 000 metų“ šiandien jau laikomas pasenusiu supaprastinimu.
Kada atsirado raštas?
Vienos seniausių žinomų rašto sistemų atsirado Pietų Mesopotamijoje apie 3300–3200 m. pr. Kr. Ankstyvieji proto-dantiraščio ženklai buvo naudojami administracinei apskaitai – fiksuoti prekes, maisto atsargas, darbo jėgą ir sandorius.
British Museum mokomojoje medžiagoje rašto pradžia Sumerų miestuose datuojama maždaug 3200 m. pr. Kr., o Metropolitan Museum of Art nurodo apie 3300 m. pr. Kr. Tai reiškia, kad rašytiniai šaltiniai egzistuoja tik labai mažoje visos Homo sapiens istorijos dalyje.
Iš kur galėtų atsirasti skaičius „97 %“?
Jei būtų naudojamas senesnis vertinimas, kad Homo sapiens egzistuoja apie 200 000 metų, o raštas – apie 6 000 metų, tuomet rašytinis laikotarpis sudarytų maždaug 3 %, o likę 97 % būtų priešistorė. Greičiausiai būtent iš tokios labai grubios matematikos atsirado internete kartojamas „97 %“ skaičius.
Naudojant dabartinį maždaug 300 000 metų mūsų rūšies amžių ir apie 5 200 metų nuo ankstyviausio rašto, prieš raštą praėjo maždaug 98 % Homo sapiens egzistavimo.
Tačiau „neužrašyta“ nereiškia „dingusi“
Didžiausia originalaus teiginio problema yra ne procentas, o žodis „dingusi“. Priešistorės visuomenės nepaliko kronikų ar valstybinių archyvų, bet paliko milžinišką kiekį kitų įrodymų: akmens įrankius, gyvenvietes, žmonių ir gyvūnų kaulus, keramiką, urvų meną, žiedadulkes, maisto liekanas ir genetinius pėdsakus.
Archeologai iš tokių duomenų gali rekonstruoti mitybą, migraciją, technologijas, aplinką, ligas ir net kai kuriuos socialinės organizacijos aspektus. Todėl didžioji priešistorės dalis nėra „tuščias tarpas“.
Raštas neatsirado visame pasaulyje vienu metu
Kitas svarbus niuansas – negalime vienos Mesopotamijos datos taikyti visai žmonijai. Egipte raštas atsirado panašiu laikotarpiu, tačiau daugelyje kitų regionų rašytinės sistemos išsivystė gerokai vėliau arba buvo perimtos iš kaimyninių kultūrų.
Dėl to „rašytinės istorijos pradžia“ yra regioninė, o ne viena pasaulinė data. Kai kurios visuomenės turėjo savo rašytinius šaltinius tūkstančius metų, o kitos iki pat naujųjų laikų informaciją daugiausia perdavė žodžiu.
Ar žodinė tradicija yra bevertė istorijai?
Ne. Žodiniai pasakojimai gali išsaugoti genealogijas, migracijų atmintį, vietovardžius ir istorinius įvykius. Tačiau juos reikia vertinti kritiškai ir lyginti su archeologiniais, kalbiniais bei kitais duomenimis, nes tradicijos per kartas gali keistis.
Tas pats iš esmės galioja ir rašytiniams šaltiniams: kronikos taip pat yra šališkos, fragmentiškos ir neretai prieštaringos. Vien rašto buvimas nereiškia, kad apie konkrečią visuomenę žinome viską.
Kiek rašytinės istorijos iš tiesų praradome?
To apskaičiuoti procentais neįmanoma. Daugybė tekstų neišliko dėl organinių medžiagų irimo, karų, gaisrų, politinių represijų ir paprasčiausio kasdienio naudojimo. Tačiau nežinome, kiek tekstų kada nors egzistavo, todėl negalime patikimai pasakyti, kokia jų dalis prarasta.
Aleksandrijos bibliotekos istorija taip pat dažnai pernelyg supaprastinama kaip vienas katastrofiškas gaisras, „sunaikinęs senovės pasaulio žinias“. Bibliotekos nuosmukis buvo sudėtingas ir vyko per ilgesnį laiką.
Koks teiginys būtų tiksliausias?
Daugiau kaip 98 % Homo sapiens egzistavimo praėjo iki ankstyviausių žinomų rašto sistemų atsiradimo, tačiau šis laikotarpis nėra „dingusi istorija“. Jį pažįstame kitaip – daugiausia per archeologiją ir gamtos mokslus. O kiek visų kada nors sukurtų žinių iš tikrųjų prarasta, procentais apskaičiuoti neįmanoma.
Parašykite komentarą