Circus Maximus – didžiausiai kada nors pastatyta sporto arena

Senovės Roma paliko pasauliui daugybę išskirtinių architektūrinių paminklų, tačiau nedaugelis žino, jog pats didžiausias sporto statinys visų laikų istorijoje buvo ne Koliziejus, o įspūdingo masto Circus Maximus. Ši gigantiška arena, talpinusi net iki 250 000 žmonių, tapo neatsiejama romėnų kasdienybės, politikos ir religijos dalimi. Šiandien Circus Maximus laikomas vienu reikšmingiausių žmonijos architektūros bei kultūros palikimų, liudijančiu apie romėnų techninius sugebėjimus, žiaurumą ir troškimą dominuoti pasaulyje ne tik ginklu, bet ir reginiais.

Circus Maximus dydis ir architektūra: didžiausias sporto statinys žmonijos istorijoje

Circus Maximus buvo pastatytas Romos slėnyje tarp Palatino ir Aventino kalvų – pačioje miesto širdyje. Jo dydis stebina net šiandien: bendras ilgis siekė apie 620 metrų, o plotis – daugiau nei 150 metrų. Skaičiuojama, kad šis statinys vienu metu galėjo sutalpinti nuo 150 000 iki net 250 000 žiūrovų. Palyginimui, šiuolaikiniai didžiausi stadionai, tokie kaip „Rungrado 1st of May Stadium“ Šiaurės Korėjoje ar „Narendra Modi Stadium“ Indijoje, talpina vos apie 120 000 žmonių. Taigi, Circus Maximus nepralenktas iki šiol.

Statybų pradžia datuojama VI a. pr. Kr., kai dar ankstyvosios Romos Respublikos laikais čia buvo renginiai, skirti karinių pergalių šventimui. Pirmieji įrenginiai buvo paprasti – medinės tribūnos ir smėlio bėgimo takas. Tačiau augant miesto galiai ir gyventojų skaičiui, arena buvo nuolat tobulinama. Julijus Cezaris inicijavo pirmuosius reikšmingus perstatymus – mediniai elementai buvo pakeisti akmeniniais, tribūnos padidintos, atsirado nuolatinės vietos, skirtos Romos elitui.

Centrinėje arenos ašyje stovėjo „spina“ – ilga ir siaura dekoratyvinė siena, aplink kurią vyko lenktynės. Ji buvo puošta obeliskais, religinėmis statulomis ir fontanais. Dvi pagrindinės pradžios vartų arkos – „carceres“ – leido vienu metu startuoti keliems vežimų lenktynininkams, o sudėtinga signalų sistema (vėliavos, trompetės, garso signalai) informavo minias apie varžybų eigą.

Nepaisant didžiulio dydžio, Circus Maximus buvo meistriškai suprojektuotas. Buvo įrengta lietaus kanalizacija, vandentiekis, taip pat specialios evakuacijos angos, leidusios išsklaidyti minias per palyginti trumpą laiką. Visa tai byloja apie pažangų romėnų miestų planavimą ir inžinerinį tikslumą.

Vežimų lenktynės: Circus Maximus – pramoga, sportas ir politikos įrankis

Pagrindinė pramoga, vykusi Circus Maximus, buvo vežimų lenktynės. Tai nebuvo tik sportas – tai buvo ištisas socialinis reiškinys, vienijęs romėnus visose imperijos provincijose. Lenktynės vykdavo tarp keturių komandų: mėlynųjų, žaliųjų, baltųjų ir raudonųjų. Kiekviena frakcija turėjo savo ištikimų gerbėjų, o dažnai ir imperatorių paramą. Pvz., imperatorius Justinas II buvo žaliųjų šalininkas, o kai kurie jo politiniai sprendimai buvo siejami su simpatijomis šiai frakcijai.

Lenktynininkai, vadinami aurigae, dažniausiai buvo vergai arba išsilaisvinę vergai, kurie tapdavo tikromis žvaigždėmis. Jie valdė kvadrigas – keturių arklių vežimus – ir turėjo per trumpiausią laiką įveikti septynis ratus aplink spiną. Greitis, rizika ir brutalumas buvo šių lenktynių pagrindas. Dažnos avarijos, sužalojimai ir net žūtys tik dar labiau kurstė publikos susidomėjimą.

Circus Maximus veikė ir kaip politinės galios demonstravimo vieta. Imperatoriai dažnai naudodavo lenktynes kaip priemonę įgyti liaudies palankumą – organizuodavo nemokamus renginius, dovanojo maistą, pinigus ar net žemes ištikimiems lenktynininkams. Kai kuriais atvejais arena tapdavo nepaklusnių piliečių protestų vieta – jei publika nebuvo patenkinta imperatoriaus sprendimais, tai pasireikšdavo švilpimu ar net masiniais triukšmais lenktynių metu.

Egzekucijos ir religinės apeigos: Circus Maximus tamsioji pusė

Be sporto ir pramogų, Circus Maximus atliko ir kitą – kur kas tamsesnę – funkciją. Čia buvo viešai vykdomos egzekucijos, dažnai rengiamos religinėse ar politinėse šventėse. Nuteistieji, dažnai belaisviai arba krikščionys, būdavo pasmerkti mirti per susirėmimus su laukiniais žvėrimis – liūtais, leopardais ar meškomis. Kartais egzekucijos tapdavo tikru teatru: nuteistieji būdavo aprengti mitologiniais personažais ir verčiami „atkartoti“ jų žūtį.

Romos valdžia tikėjo, kad tokios egzekucijos ne tik įbaugins visuomenę, bet ir parodys dievų valią. Circus Maximus dažnai tapdavo religinio kulto vieta – čia buvo švenčiamos Romos dievų garbei skirtos šventės: Ludi Romani, Ludi Apollinares ir kitos. Prieš lenktynes būdavo aukojamos dovanos Jupiteriui, Marsui ir Neptūnui, o net pati „spina“ buvo laikoma šventa, nes ten stovėjo šventi obeliskai iš Egipto, simbolizavę imperijos galią.

Verta paminėti ir triumfų šventes. Po pergalingų karinių žygių Romos karvedžiai ar imperatoriai žygiuodavo per miestą, kol galiausiai patekdavo į Circus Maximus, kur jų laukdavo dešimtys tūkstančių romėnų. Pergalės būdavo pažymimos puotomis, spektakliais ir aukomis dievams, o nugalėtojai būdavo laikomi pusdieviais.

Circus Maximus šiandien: griuvėsiai, atgimimas ir turizmo traukos centras

Po Vakarų Romos imperijos žlugimo, Circus Maximus ilgainiui virto apleista teritorija. Viduramžiais čia buvo ganyklos, vėliau – turgūs ir gyvenvietės. Dauguma originalių statinių buvo nugriauti arba po žeme paslėpti griuvėsiai. Tik XIX a. pradėta sisteminga archeologinė veikla, kurios metu atrasti svarbūs fragmentai: dalis spinų, vartų fragmentai, kanalizacijos sistemų likučiai.

Šiandien Circus Maximus yra atvira erdvė, kurioje vyksta įvairūs kultūriniai renginiai – koncertai, sporto transliacijos, masinės šventės. Parkas pritraukia tūkstančius turistų kasmet, o nuo Palatino kalvos atsiveria įspūdingas vaizdas į buvusią senovės areną. Šiuolaikinė Roma puoselėja šią erdvę kaip gyvą istorijos liudytoją – vietą, kurioje kadaise virė gyvenimas, pilnas aistros, kovos, džiaugsmo ir žiaurumo.