Spartos ekonominę galią sukūrė ne „karių asketizmas“, o labai nevienoda visuomenė, kurioje pilnateisių spartiečių gyvenimą didžiąja dalimi išlaikė priklausomi žemdirbiai – helotai. Dėl to senovės Sparta galėjo turėti piliečių sluoksnį, kuris didžiąją laiko dalį skyrė kariniam pasirengimui ir politinėms pareigoms. Tačiau teiginys, kad Sparta tiesiog buvo „viena turtingiausių Graikijos valstybių“, yra per grubus: jos teritoriniai ir žemės ištekliai buvo dideli, bet turto pasiskirstymas, prekyba ir pinigų naudojimas veikė kitaip nei, pavyzdžiui, Atėnuose ar Korinte.
Spartos ekonomikos pagrindas – žemė ir helotų darbas
Sparta kontroliavo derlingas Lakonijos žemes, o po Mesenijos užkariavimo – ir didelę vakarinės Peloponeso dalies teritoriją. Cambridge University Press publikuotame Stepheno Hodkinsono tyrime spartiečiai apibūdinami kaip rentininkų žemvaldžių sluoksnis, kurio ūkius dirbo helotai. Būtent ši sistema pilnateisiams piliečiams leido nedirbti žemės kasdien patiems ir skirti laiką kariniam rengimui, medžioklei bei valstybės reikalams.
Helotai nebuvo visiškai tokie patys kaip privačiai perkami vergai kituose graikų poliuose. Tai buvo vietinės pavergtos bendruomenės, ypač Lakonijoje ir Mesenijoje, susietos su žeme ir priverstos atiduoti dalį produkcijos spartiečiams. 2023 m. Journal of Institutional Economics tyrimas juos apibūdina kaip vietinius, „baudžiauninkus primenančius“ priklausomus žemdirbius, kurių statusas iš esmės skyrėsi nuo Atėnų vergų sistemos.
Ar helotų buvo dešimt kartų daugiau nei spartiečių?
Populiariuose straipsniuose dažnai pateikiami tikslūs santykiai – esą vienam spartiečiui tekdavo septyni, dešimt ar dar daugiau helotų. Tokie skaičiai nėra patikimai nustatyti. Senoviniai autoriai pateikia epizodinius kariuomenių ar gyventojų skaičius, o modernūs istorikai juos perskaičiuoja pagal žemės našumą, kariuomenių dydį ir kitus netiesioginius duomenis.
Cambridge publikuotame naujesniame tyrime aptariamas vertinimas, kad V a. pr. Kr. pradžioje suaugusių vyrų helotų ir spartiečių santykis galėjo būti arčiau 4:1, o ne dažnai kartojamo 7:1. Svarbiausia ne konkretus skaičius, o struktūra: pilnateisių spartiečių buvo mažuma, priklausoma nuo gerokai gausesnės pavergtos žemdirbių grupės.
Kodėl spartiečiai patys nedirbo?
Vėlyvasis autorius Plutarchas rašė, kad spartiečiams buvo draudžiami „žemesni“ amatai, o žemę jiems dirbo helotai, mokėdami nustatytą produkcijos dalį. Šis pasakojimas rašytas gerokai po klasikinės Spartos klestėjimo, todėl jo negalima priimti kaip tiesioginės Lycurgo laikų konstitucijos stenogramos. Vis dėlto jis dera su platesniu šaltinių vaizdu: pilnateisio Spartos piliečio statusas buvo glaudžiai susietas su galimybe dalyvauti bendrose vyrų puotose ir išlaikyti karinį gyvenimo būdą.
Dėl to Spartos karinė sistema ir jos ekonomika buvo neatskiriamos. Helotų gaminama žemės ūkio produkcija finansavo piliečių sluoksnį, kuris galėjo treniruotis ir tarnauti kariuomenėje. Kita vertus, spartiečiai nuolat bijojo helotų maišto, todėl didelė dalis jų militarizuotos visuomenės buvo nukreipta ne tik į išorinius priešus, bet ir į vidaus kontrolę.
Ar visi spartiečiai buvo vienodai turtingi?
Ne. Vėlesnė Spartos istorija rodo vis didesnę žemės ir turto koncentraciją. Pilnateisių piliečių skaičius mažėjo, o dalis vyrų prarasdavo ekonominį pagrindą, reikalingą išlaikyti savo statusui. Todėl idealizuotas paveikslas, kuriame visi spartiečiai gyveno vienodai ir sąmoningai atmetė turtą, neatitinka tikrovės.
Taip pat atsargiai reikia vertinti garsų pasakojimą apie sunkius geležinius pinigus, kurie esą padarė turto kaupimą beveik neįmanomą. Šis motyvas daugiausia žinomas iš gerokai vėlesnių literatūrinių šaltinių. Archeologija ir monetų istorija rodo sudėtingesnį vaizdą: spartiečių institucijos iš tiesų ribojo demonstratyvų vartojimą, bet privatus turtas ir ekonominė nelygybė niekur nedingo.
Mesenijos praradimas smogė pačiam sistemos pagrindui
371 m. pr. Kr. Sparta patyrė lemiamą pralaimėjimą Tėbams Leuktrų mūšyje, o netrukus prarado Mesenijos kontrolę. Tai reiškė ne vien teritorinį nuostolį. Sparta neteko didelės dalies žemių ir helotų darbo, kuris ilgą laiką išlaikė jos piliečių karinę sistemą. Valstybės įtaka Graikijoje po to sparčiai sumenko.
Tad ar Sparta buvo „turtinga“?
Sparta turėjo didelį žemės ūkio išteklių pagrindą ir ilgą laiką kontroliavo labai produktyvias Peloponeso teritorijas, tačiau jos ekonominę galią tiksliau apibūdinti per žemės, helotų darbo ir piliečių privilegijų sistemą, o ne paprastu reitingu „viena turtingiausių valstybių“. Jos karinė reputacija buvo paremta ekonomine struktūra, kurioje nedidelė piliečių mažuma galėjo nedirbti todėl, kad už ją dirbo pavergti žmonės.
Parašykite komentarą