Roanoko kolonijos gyventojų likimas tebėra nežinomas, tačiau jų „dingimas“ nebuvo visiškai be pėdsakų. 1590 m. gubernatorius Johnas White’as rado išraižytus žodžius „CRO“ ir „CROATOAN“ – galimą žinią apie kolonistų pasitraukimo kryptį. Istorikams svarbiausia ne „mįslingas išgaravimas“, o kelios konkrečios hipotezės: persikėlimas į dabartinę Hateraso salą, pasitraukimas į žemyną arba išsisklaidymas tarp vietinių algonkinų bendruomenių. Naujausi archeologiniai radiniai leidžia šias idėjas tirti, bet kol kas nė viena galutinai neįrodyta.
1587 m. anglų kolonija buvo įkurta nesėkmingoje vietoje
Walterio Raleigh’aus remiama ekspedicija atvyko su maždaug 118 vyrų, moterų ir vaikų. Iš pradžių buvo planuota įsikurti Česapiko įlankoje, tačiau laivyno navigatorius Simonas Fernandesas nesutiko kolonistų plukdyti toliau už Roanoko salos. Ten jiems teko atkurti ankstesnės anglų karinės ekspedicijos pastatus.
Padėtis jau nuo pirmųjų savaičių buvo sudėtinga: trūko atsargų, santykiai su vietinėmis tautomis buvo įtempti, o salos gamtiniai ištekliai riboti. Net per bandymą atkeršyti už vieno anglo žūtį kolonistai užpuolė ne priešus, o draugiškos Croatoan bendruomenės žmones. Šią klaidą užfiksuoja JAV Nacionalinio parko tarnybos istorinis pasakojimas.
Kodėl Johnas White’as grįžo tik po trejų metų?
1587 m. rugpjūtį White’as išplaukė į Angliją pargabenti maisto, žmonių ir reikmenų. Tačiau 1588 m. Anglija ruošėsi Ispanijos Armados puolimui, todėl laivų skyrimas kolonijai buvo atidėtas. Vėliau kliudė finansiniai ir logistiniai sunkumai.
Tik 1590 m. rugpjūčio 18 d. White’as pagaliau pasiekė Roanoką. Gyventojų ten nebebuvo. Ant medžio jis pastebėjo „CRO“, o ant gyvenvietės palisados – „CROATOAN“. Nematė aiškių kovos ar skubaus pasitraukimo ženklų. Nors norėjo patikrinti Croatoan salą, audra suardė planus ir laivas turėjo grįžti į Angliją.
Hipotezė Nr. 1: kolonistai persikėlė į Croatoan – dabartinę Hateraso salą
Ši versija viena logiškiausių, nes „CROATOAN“ buvo tikras vietovardis ir to regiono vietinės bendruomenės pavadinimas. Johnas White’as buvo iš anksto susitaręs su kolonistais, kad pasitraukdami jie paliks žinią apie naują gyvenvietę. Taigi pats užrašas turėjo praktinę, ne mistinę funkciją.
Hateraso saloje archeologai rado įvairių XVI–XVII a. europietiškų objektų. Vis dėlto Nacionalinio parko tarnyba pabrėžia, kad tokie daiktai galėjo patekti į vietinių gyventojų bendruomenes ir per prekybą. Kol kas neaptiktas kapas, gyvenvietės pastatas ar kitas objektas, kurį būtų galima neginčijamai priskirti būtent 1587 m. Roanoko kolonistams.
Hipotezė Nr. 2: jie persikėlė į žemyną prie Albemarle sąsiaurio
Kita teorija sieja išgyvenusius kolonistus su Šiaurės Karolinos žemyninėmis teritorijomis į vakarus nuo Roanoko. Šią versiją palaiko ankstesni kolonistų ketinimai persikelti į vietą, kurioje būtų daugiau maisto ir saugesnės sąlygos. Kai kurie tyrinėtojai mėgino nustatyti galimas stovyklavietes ir Anglijos kilmės daiktų radimvietes.
Tačiau vėl kyla kilmės problema: atskiras europietiškas radinys nereiškia, kad jį paliko būtent 1587 m. ekspedicijos narys. Jį galėjo atgabenti vėlesni keliautojai, prekybininkai arba vietiniai žmonės. Be datavimo ir konteksto toks radinys nėra lemiamas įrodymas.
Hipotezė Nr. 3: kolonistai išsiskirstė ir įsiliejo į vietos bendruomenes
Nebūtina įsivaizduoti, kad visi maždaug 118 kolonistų patyrė vienodą likimą. Kai kurie galėjo persikelti į Croatoan salą, kiti – į žemyną, o dar kiti žūti nuo ligų, bado ar konfliktų. Išlikimas naujoje aplinkoje galėjo priklausyti nuo galimybės gauti vietinių žmonių pagalbą.
Vėlesni europiečių keliautojų pasakojimai apie galbūt anglų kilmės žmones ar jų palikuonis Šiaurės Karolinoje dažnai pasitelkiami šiai versijai paremti. Tačiau tokių pasakojimų tikslumas, kilmė ir tapatybės nustatymas skiriasi; jų negalima prilyginti aiškiai patvirtintai genealoginei linijai.
Hipotezė Nr. 4: badas, konfliktas ar staigi katastrofa
Gyvenvietėje nuo pradžių trūko išteklių, o santykiai su kai kuriomis vietinėmis bendruomenėmis buvo pavojingi. Todėl dalies kolonistų mirtis dėl bado, ligų ar smurto yra istoriškai įmanoma.
Tačiau 1590 m. White’as nerado masinių žudynių pėdsakų. Tai nėra įrodymas, kad jokie susidūrimai nevyko; lygiai taip pat tai neleidžia be papildomų įrodymų pasakoti, kad „visus išžudė priešiška gentis“. Tokiai išvadai reikia konkrečių archeologinių ar rašytinių liudijimų.
Kas archeologams būtų lemiamas įrodymas?
Įtikinamiausi būtų viename kontekste rasti gyvenvietės pamatai, aiškiai XVI a. pabaiga datuojami anglų kilmės daiktai, dokumentiniai įrašai ir nuoseklūs žmogaus palaikų ar namų ūkio pėdsakai. Vien pavienės monetos ar metalo dirbinio neužtenka.
Šis skirtumas svarbus, nes Roanoko istorija pritraukia sensacingas antraštes apie „galutinai išspręstą paslaptį“. Nacionalinio parko tarnybos 2025 m. atnaujinta hipotezių apžvalga teigia daug atsargiau: kolonistų persikėlimo kryptys tebėra tyrimų objektas, o ne vieną kartą ir visiems laikams nustatyta tiesa.
Kodėl nėra prasmės kalbėti apie „visą be žinios išnykusią koloniją“?
Kolonistai turėjo priežastį pasitraukti, buvo iš anksto susitarę palikti žymą, o tokia žyma iš tiesų buvo rasta. Todėl labiau tikėtina ne antgamtinė katastrofa, bet sudėtingas migracijos ir išlikimo procesas, kurio vėlesnių etapų rašytiniai šaltiniai neišsaugojo.
Išvada: Roanoko kolonijos likimas galutinai nenustatytas. Croatoan/Hateraso, Albemarle ir susiliejimo su vietinėmis bendruomenėmis teorijos turi istorinių argumentų, bet skirtingo stiprumo įrodymus. Konkreti „CROATOAN“ žyma yra patikimas šaltinis, o šimtmečiais apipintos fantastiškos versijos – ne.
Norintiems nuosekliai suprasti 1587 m. ekspediciją ir 1590 m. Johno White’o sugrįžimą, skirtas susijęs straipsnis „Roanoako dingusi kolonija: ką įrodo užrašas CROATOAN?“.
Parašykite komentarą