„Grooms of the Stool“: slapčiausia ir garbingiausia tarnyba karaliaus Henriko VIII rūmuose

Ką reiškė būti „Groom of the Stool“?

Kai kalbame apie viduramžių ar renesanso monarchus, dažnai įsivaizduojame didingus sostus, kruopščiai parinktas damas, lojalius riterius ir įspūdingas puotas. Tačiau už šių blizgančių scenų slypėjo visa karaliaus rūmų mechanika, be kurios nei viena karališkoji diena nebūtų įmanoma. Vienas keisčiausių, bet kartu ir įtakingiausių vaidmenų Henriko VIII valdymo laikotarpiu buvo „Groom of the Stool“, pažodžiui – „išmatų liokajus“.

„Groom of the Stool“ buvo atsakingas už karaliaus išangės švarą po tualeto. Taip, jūs perskaitėte teisingai – šio tarnaičio pareiga buvo padėti karaliui tuštinimosi metu, jį nušluostyti, pasiūlyti rankšluostį, kvepalus ar specialų indą nusiprausti. Tokia tarnyba prasidėjo dar ankstesnių monarchų laikais, tačiau Henrikas VIII (1491–1547) ją pavertė ypatingai reikšminga.

Tokių tarnų būta vos keturių Henriko valdymo metu, ir visi jie buvo pakelti į riterius, o kai kurie iš jų vėliau užėmė net svarbius valstybinius postus. Ši pozicija nebuvo laikoma žeminančia – priešingai, tai buvo viena intymiausių ir garbingiausių vietų karaliaus aplinkoje.

Kodėl „Groom of the Stool“ buvo toks svarbus?

Artimumas valdovui reiškė informacijos, pasitikėjimo ir įtakos galią. Tualeto metu karalius buvo vienas iš nedaugelio momentų, kai jis būdavo visiškai vienas su savo mintimis ir su tuo vienu žmogumi, kuris stovėjo šalia – jo „Groom of the Stool“. Tokiose aplinkybėse buvo aptariami reikalai, apie kuriuos niekas kitas negalėjo žinoti.

Tai buvo ne tik higienos tarnyba, bet ir paslapčių sargyba, politinio bendrininkavimo pozicija. Šie tarnai dažnai turėdavo prieigą prie slaptų dokumentų, karaliaus dienotvarkės ir netgi galėdavo daryti įtaką sprendimams, perduodami karaliaus nuomonę kitiems rūmų nariams ar pareigūnams.

Vienas žymiausių tokios pareigos atlikėjų buvo Sir Henry Norris, kuris ilgainiui tapo ne tik artimu Henriko patikėtiniu, bet ir karalienės Anos Bolein draugu. Deja, tai jam vėliau kainavo gyvybę – jis buvo apkaltintas neištikimybe karalienei ir įvykdyta egzekucija. Toks atvejis rodo, kad artimumas karaliui galėjo reikšti tiek neįtikėtiną iškilimą, tiek tragišką žlugimą.

Karaliaus intymumo politika: gėda ar privilegija?

Mūsų laikais pareiga šluostyti kieno nors išangę skamba gėdingai ir žeminančiai. Tačiau Tudorų Anglijoje tai buvo laikoma pasitikėjimo viršūne. Tuo metu nebuvo tualetų, kaip mes juos suprantame – vietoj jų naudoti specialūs mediniai baldai su skyle, o po jais padedami moliniai indai. Karalius nesidėjo pats drabužių ir nevalėsi pats – tai darė rūmų tarnai.

Būti „Groom of the Stool“ reiškė ne tik padėti su tualetu. Šie žmonės tvarkydavo karaliaus apatinius, stebėdavo jo sveikatos būklę, pasirūpindavo, kad viskas, net ir intymiausia, vyktų sklandžiai. Medicinos žinios tuo metu buvo ribotos, tad išmatos buvo vertinamos kaip svarbus rodiklis apie sveikatą. Nenuostabu, kad šie tarnai turėjo būti protingi, diskretiški ir netgi – išsilavinę.

Tuo metu, kai karaliaus kūnas buvo laikomas šventu ir neliečiamu, leidimas jį liesti – net tokiose subtiliose situacijose – reiškė ypatingą monarcho malonę. Tai buvo politinis kapitalas – „Groom of the Stool“ galėjo įgyti milžinišką įtaką, prilygstančią kancleriui ar vyskupui.

Visi keturi tarnai tapo riteriais

Per visą Henriko VIII valdymo laikotarpį (1509–1547) buvo žinomi keturi „Groom of the Stool“, ir visi jie buvo pakelti į riterius. Tai nėra atsitiktinumas – tai aiškus ženklas, kaip karalius vertino šias pareigas.

Tai nebuvo tik apdovanojimas už tarnystę. Tai buvo oficialus įtvirtinimas, kad jų pareiga – svarbi, gerbtina ir verta pagarbos, net jei ji susijusi su asmeniškais reikalais. Tai leidžia mums pažvelgti į Henriko valdymo kultūrą – nors valdovas garsėjo žiaurumu, nenuoseklumu ir gausiomis santuokomis, jis mokėjo vertinti lojalumą ir pasitikėjimą, net jei jis pasireikšdavo tualeto kabinete.

Ką apie tai sako šiuolaikinė istorija?

Nors „Groom of the Stool“ skamba kaip komiška istorija, tai iš tiesų leidžia geriau suprasti monarchinės valdžios struktūrą, ypač Tudoro dinastijos laikotarpiu. Tokie pavyzdžiai rodo, kad reali galia slypėjo ne tik oficialiuose postuose, bet ir netikėčiausiose pozicijose, jei tik jos suteikdavo prieigą prie monarcho.

Istorikai šį fenomeną dažnai analizuoja kaip pavyzdį karališkosios privatumo kontrolės, kuri iš dalies padėjo Henrikui VIII išlaikyti tokį autoritetą – tik ištikimiausi galėjo būti arti jo kūno ir sielos. Ši istorija, nors ir neįtikėtinai keista, yra vertinga norint suvokti, kaip privatumas, higiena ir politika susiliejo į vieną fenomeną.

„Grooms of the Stool“ – tai ne tik keistas epizodas karališkosios Anglijos istorijoje. Tai pasakojimas apie ištikimybę, intymumą, lojalumą ir pasitikėjimą, kuris parodo, kad net ir, atrodytų, žemiausios pareigos gali turėti didžiausią politinę reikšmę. Karaliaus išmatos galėjo būti ne tik sveikatos indikatorius, bet ir karūnos galios ašis, kurioje sukosi ištisi rūmų intrigų ratai.