„Populiariausios visų laikų dainos“ skamba kaip objektyvus reitingas, tačiau tokio vieno sąrašo nėra. Pardavimai, radijo grojimai, srautinių platformų perklausos, kritikų vertinimai ir kultūrinė įtaka matuoja skirtingus dalykus, be to, skirtingų epochų rezultatų tiesiogiai palyginti neįmanoma. Todėl šiame straipsnyje pateikiamas ne „galutinis TOP 10“, o dešimt kūrinių, padedančių suprasti, kaip per kelis dešimtmečius keitėsi populiariosios muzikos kanonas.
Kaip atrinktos šios dainos?
Renkantis kūrinius svarbiau už vieną skaičių buvo keli požymiai: ilgalaikis žinomumas, įtaka kitiems atlikėjams, vieta muzikos istorijoje ir pripažinimas institucijose, kurios saugo ar vertina muzikos paveldą. Pavyzdžiui, JAV Kongreso bibliotekos Nacionalinis įrašų registras įtraukia įrašus, laikomus kultūriškai, istoriškai ar estetiškai reikšmingais. Toks kriterijus padeda atskirti trumpalaikį hitą nuo kūrinio, kuris išlieka svarbus praėjus dešimtmečiams.
„Bohemian Rhapsody“ – Queen
1975 m. albumo A Night at the Opera daina sujungė baladę, operinį epizodą ir hard roko kulminaciją. Jos struktūra buvo neįprasta radijo singlui, tačiau kūrinys tapo vienu atpažįstamiausių „Queen“ įrašų. Rokenrolo šlovės muziejus „Queen“ istorijoje „Bohemian Rhapsody“ išskiria kaip vieną kertinių grupės kūrinių, o pats albumas vėliau buvo įtrauktas į „Grammy Hall of Fame“.
„Imagine“ – John Lennon
1971 m. išleista „Imagine“ tapo viena garsiausių Johno Lennono solo karjeros dainų. Jos minimalistinė aranžuotė ir tekstas apie pasaulį be valstybių, religinių konfliktų ir nuosavybės ribų ilgainiui pavertė kūrinį taikos kultūros simboliu. Dainos reikšmė kyla ne vien iš komercinės sėkmės: ji nuolat grįžta viešose atminimo ceremonijose ir politinių bei humanitarinių krizių metu.
„Billie Jean“ – Michael Jackson
1983 m. singlas iš albumo Thriller tapo vienu svarbiausių Michaelo Jacksono karjeros lūžių. Įsimenantis bosinis motyvas, preciziška produkcija ir televizinis pasirodymas, kuriame Jacksonas išpopuliarino „moonwalk“, padėjo dainai tapti pasauliniu popkultūros reiškiniu. „Billie Jean“ gerai parodo laikotarpį, kai muzikinis vaizdo klipas ir MTV ėmė veikti beveik taip pat stipriai kaip radijas.
„Like a Rolling Stone“ – Bob Dylan
1965 m. daina išplėtė tai, ko buvo tikimasi iš populiariosios muzikos teksto. Daugiau kaip šešių minučių trukmė, kandus pasakojimas ir Dylano balsas neatitiko tuometinio „saugaus“ radijo formato, tačiau kūrinys tapo vienu svarbiausių roko lyrikos pavyzdžių. Jo įtaka dažnai siejama su platesniu 1960-ųjų posūkiu, kai pop ir roko dainų tekstai tapo ambicingesni politiškai ir literatūriškai.
„Respect“ – Aretha Franklin
Otiso Reddingo parašytą dainą Aretha Franklin 1967 m. perdirbo taip ryškiai, kad jos versija įgijo savarankišką kultūrinę reikšmę. Ji tapo siejama su pilietinių teisių judėjimu, moterų savarankiškumu ir orumo reikalavimu. JAV Kongreso biblioteka Franklin įrašą įtraukė į Nacionalinį įrašų registrą dar 2002 m.
„Hey Jude“ – The Beatles
1968 m. singlas parodė, kad labai ilga daina gali tapti masiniu hitu. Paulas McCartney kūrinį pradėjo rašyti kaip padrąsinimą Juliano Lennono šeimos krizės metu, tačiau dainos žinutė tapo universalesnė. Ilga finalinė „na-na-na“ dalis pavertė ją vienu ryškiausių bendro dainavimo pavyzdžių popmuzikoje.
„I Will Always Love You“ – Whitney Houston
Dainą 1973 m. parašė ir pirmoji įrašė Dolly Parton, tačiau 1992 m. Whitney Houston versija filmui The Bodyguard suteikė kūriniui visiškai naują gyvenimą. Houston įrašas 1994 m. laimėjo „Grammy“ metų įrašo apdovanojimą, o vėliau buvo įtrauktas ir į JAV Nacionalinį įrašų registrą. Tai geras pavyzdys, kaip interpretacija gali tapti garsesnė už originalą, kartu nepanaikindama originalaus autoriaus vaidmens.
„Smells Like Teen Spirit“ – Nirvana
1991 m. „Nirvana“ singlas tapo simboliniu lūžiu tarp 1980-ųjų komercinio roko ir 1990-ųjų alternatyvios scenos. Dainos sėkmė padėjo grunge muzikai patekti į pagrindinę rinką, o albumas Nevermind vėliau buvo įtrauktas į „Grammy Hall of Fame“. Svarbu ne romantizuoti Kurtą Cobainą kaip vienos „kartos balsą“, bet pripažinti, kad kūrinys labai pakeitė įrašų industrijos dėmesį alternatyvioms grupėms.
„Hotel California“ – Eagles
1976 m. išleista daina išsiskiria ne tik gitarų partija, bet ir dviprasmišku tekstu apie patrauklų, tačiau klaustrofobišką Kalifornijos prabangos pasaulį. Dėl daugybės interpretacijų aplink kūrinį ilgainiui atsirado legendų, tačiau pačių grupės narių aiškinimuose dažniausiai pabrėžiama Amerikos svajonės, pertekliaus ir muzikos industrijos kritika, o ne mistinės sąmokslo teorijos.
„Shape of You“ – Ed Sheeran
2017 m. singlas šiame sąraše svarbus ne todėl, kad būtų galima įrodyti jo „didesnę“ vertę už ankstesnius kūrinius. Jis žymi kitokią muzikos vartojimo epochą: pasaulinę srautinio klausymo rinką, grojaraščius ir milžinišką momentinį pasiekiamumą. Tokios dainos parodo, kodėl šiuolaikinių perklausų skaičių negalima tiesiogiai lyginti su laikais, kai populiarumas buvo matuojamas fizinių singlų pardavimais ar radijo eteriu.
Kodėl nėra vienos „populiariausios visų laikų dainos“?
Skirtingos epochos turėjo skirtingas matavimo sistemas. „The Beatles“ ar Arethos Franklin laikais dominavo fiziniai įrašai ir radijas, MTV laikotarpiu ypač svarbūs tapo vaizdo klipai, o šiandien dainos gali per kelis mėnesius sukaupti milijardus perklausų. Todėl sąžiningiau kalbėti apie muzikos kanoną ir kultūrinę įtaką, o ne apsimesti, kad egzistuoja viena matematiškai tiksli visų laikų lentelė.
Parašykite komentarą