Ilgiausiai gyvuojantis lengvosios atletikos rekordas iš 1913 metų

Pasaulio sporto istorijoje netrūksta įspūdingų rekordų – vieni krenta kas kelerius metus, kiti išsilaiko ilgiau, bet galiausiai ir jie pasiduoda vis tobulėjančiam žmogaus kūnui, technologijoms ir treniruočių metodams. Tačiau yra vienas rekordas, kuris jau daugiau nei šimtmetį stovi lyg monumentas laiko ir žmogaus ištvermei. Tai – ilgiausiai gyvuojantis lengvosios atletikos pasaulio rekordas, pasiektas dar 1913 metais amerikiečio Glenn‘o Cunningham‘o, kuris 880 jardų distanciją nubėgo per 1 minutę 51,8 sekundės. Nors šiandien ši distancija jau neįtraukiama į oficialias tarptautines varžybas, rekordo reikšmė ir istorinė vertė lieka iki šiol neprilygstama.

880 jardų – tai šiek tiek mažiau nei pusė mylios ir atitinka 804,67 metro atstumą. Tuo laikotarpiu ši distancija buvo laikoma viena iš klasikinių vidutinių nuotolių bėgimo rungčių, ypač populiari Anglijoje ir JAV, kurios dar nesinaudojo metrine sistema. Šiandien ją atitiktų 800 metrų bėgimas, kuris jau seniai įsitvirtino olimpinėse žaidynėse. Tačiau būtent 880 jardų rekordas, pasiektas 1913-aisiais, vis dar laikomas galiojančiu, nes niekas šio konkretaus atstumo įveikėjas jo nepagerino, o pati distancija tapo sporto istorijos reliktu.

Svarbu paminėti, kad šį rekordą ne Glennas Cunninghamas pasiekė – tai dažnai painiojama dėl faktinių šaltinių. Iš tikrųjų 1913 m. 880 jardų bėgimo rekordą pasiekė amerikietis Tedas Meredithas (Ted Meredith), kuris tą distanciją įveikė per 1:51.8. Cunninghamas – kitas legendinis amerikiečių vidutinių nuotolių bėgikas, garsėjęs savo herojiška istorija, kai po sunkios vaikystės traumos išmoko vėl vaikščioti ir tapo pasaulinio lygio sportininku. Nors šis faktas dažnai painiojamas, būtent Mereditho pasiekimas liko stovėti kaip nepralenktas rekordas, nes 880 jardų daugiau niekada nebuvo tokia plačiai bėgama distancija, ypač po perėjimo prie metrinių atstumų.

Kas daro šį rekordą ypatingą – tai ne tik jo amžius, bet ir kontekstas, kuriame jis buvo pasiektas. Tai laikai, kai sportininkai dar nevilkėjo aerodinamiškų aprangų, nesinaudojo profesionalia avalyne, neturėjo specializuotų dietų ar pažangių treniruočių sistemų. Bėgimo takai buvo dažnai natūralaus paviršiaus – žvyro, žolės ar kieto grunto, o laikmačiai veikė mechaniniu pagrindu. Tai buvo sporto laikmetis, kai kiekvienas pasiekimas buvo daugiau žmogaus valios, talento ir ištvermės vaisius, nei šiuolaikinių technologijų rezultatas.

Tai, kad šis rekordas vis dar oficialiai egzistuoja, rodo ir Tarptautinės lengvosios atletikos federacijos (World Athletics) požiūrį į istorinį sporto palikimą. Nors 880 jardų nebėra oficialiai pripažįstama distancija šiuolaikinėse varžybose, rekordas vis dar figūruoja kaip „klasikinis pasaulio rekordas“, tarsi garbingas prisiminimas apie sporto šakos ištakas ir jos herojišką epochą.

Įdomu ir tai, kad per dešimtmečius sportininkai 800 metrų distanciją bėgo vis greičiau, o šios rungties pasaulio rekordas dabar yra gerokai greitesnis nei 1:51.8. Tačiau kadangi 800 metrų nėra tiksli 880 jardų atitikmuo, oficialiai Tedo Mereditho pasiekimas nėra nurašomas. Taip susidarė unikali istorinė niša – rekordas, kurio niekas nesiekia pagerinti, bet kuris vis tiek laikomas galiojančiu, nes distancija tiesiog nebeegzistuoja sporto praktikoje.

Šis senasis rekordas šiandien primena apie sportą ne tik kaip apie varžybas ir pergales, bet ir kaip apie kultūrinį palikimą. Tai įrodymas, kad kiekvienas pasiekimas – net ir seniai pamirštoje rungtyje – gali išlikti nepajudintas amžiams, jei tik jį palaiko pagarba istorijai. Tokie atvejai kaip šis taip pat kelia svarbius klausimus apie tai, kas yra rekordas, ar jis matuojamas vien laiku, ar ir prasme, kurią neša su savimi.

Tedo Mereditho bėgimas 1913 metais – tai ne tik greičio demonstracija, bet ir žmogaus galimybių liudijimas laikotarpyje, kai sportas dar tik formavo savo identitetą. Tai rekordas, kuris primena, kad kai kurie pasiekimai, nors ir retai minimi, yra verti likti istorijos puslapiuose kaip simboliai ištvermės, talento ir laiko išbandymo.