Juodasis sausis Azerbaidžano istorijoje žymi vieną tragiškiausių ir kartu lemtingiausių momentų, kai XX amžiaus pabaigoje susidūrė imperinės Sovietų Sąjungos ambicijos ir tautos siekis apsispręsti dėl savo ateities. 1990 metų sausio įvykiai Baku mieste nebuvo atsitiktinis smurto protrūkis – tai buvo ilgai brendusios politinės, socialinės ir nacionalinės krizės sprogimas. Ši tragedija iki šiol gyva Azerbaidžano kolektyvinėje atmintyje, o jos pasekmės formavo šalies kelią į nepriklausomybę. Norint suprasti Juodojo sausio reikšmę, būtina pažvelgti ne tik į pačią naktį, bet ir į platesnį istorinį kontekstą, kuriame šie įvykiai tapo neišvengiami.
Aštuntojo ir devintojo dešimtmečių sandūroje Azerbaidžanas, kaip ir kitos Sovietų Sąjungos respublikos, išgyveno gilius politinius ir socialinius pokyčius. Michailo Gorbačiovo pradėta „perestroika“ ir „glasnost“ atvėrė galimybes viešai kalbėti apie problemas, kurios anksčiau buvo nutylimos. Azerbaidžane tai pirmiausia reiškė vis garsiau reiškiamą nepasitenkinimą Maskvos valdžia, ekonominį sąstingį ir kultūrinės tapatybės slopinimą.
Ypač svarbus veiksnys buvo Kalnų Karabacho konfliktas. Armėnijos SSR ir Azerbaidžano SSR ginčas dėl šio regiono tapo katalizatoriumi masinėms demonstracijoms Baku ir kituose miestuose. Azerbaidžano visuomenėje augo jausmas, kad Maskva remia armėnų pozicijas ir ignoruoja Azerbaidžano interesus. Tai skatino nacionalinį judėjimą, kuris vis dažniau kėlė ne tik autonomijos, bet ir visiškos nepriklausomybės idėjas.
Tuo pat metu Azerbaidžano komunistinė vadovybė prarado autoritetą. Vietos valdžia buvo suvokiama kaip Maskvos įrankis, nesugebantis apginti savo piliečių interesų. Gatvėse vis dažniau rinkosi protestuotojai, reikalaujantys politinių reformų, didesnių teisių ir teisingumo Karabacho klausimu. Ši įtampa kūrė pavojingą situaciją, kurioje bet koks griežtesnis Maskvos sprendimas galėjo išprovokuoti smurtą. 1990 metų sausio pradžioje tapo akivaizdu, kad kompromisų erdvė sparčiai nyksta, o konfliktas artėja prie kritinio taško.
Maskvos reakcija į įvykius Azerbaidžane buvo grindžiama baime prarasti kontrolę. Sovietų vadovybė jau buvo susidūrusi su nacionaliniais judėjimais Baltijos šalyse, Gruzijoje ir kitur, todėl Azerbaidžano situacija buvo suvokiama kaip dar vienas pavojingas precedentas. Sprendimas įvesti kariuomenę į Baku buvo priimtas remiantis argumentu, kad būtina atkurti „konstitucinę tvarką“ ir apsaugoti civilius gyventojus.
Tačiau realybėje karinės intervencijos planavimas buvo chaotiškas ir menkai derintas su vietos institucijomis. 1990 metų sausio 19-osios vakarą Baku buvo paskelbta nepaprastoji padėtis, tačiau apie ją gyventojai sužinojo per vėlai. Sovietų kariuomenės daliniai, įskaitant tankus ir šarvuočius, pradėjo judėti miesto link dar prieš oficialų pranešimą, taip sukurdami visišką informacinį chaosą.
Sovietų valdžia tikėjosi, kad jėgos demonstravimas palauš protestuotojų valią ir atkurs Maskvos autoritetą. Tačiau nebuvo įvertinta, kad Azerbaidžano visuomenė jau buvo peržengusi baimės ribą. Karių įvedimas buvo suvoktas ne kaip tvarkos palaikymas, o kaip okupacija. Šis sprendimas tapo lemtinga klaida, nes vietoj stabilizacijos jis tik dar labiau radikalizavo visuomenę ir paskatino pasipriešinimą.
Svarbu pažymėti, kad kariuomenės veiksmai nebuvo nukreipti tik prieš ginkluotus asmenis. Smurtas palietė eilinius civilius, o tai dar labiau pakirto bet kokį Maskvos sprendimų legitimumą Azerbaidžane. Sovietų Sąjungos bandymas jėga išspręsti politinę problemą parodė, kad imperinis mąstymas vis dar dominuoja, nepaisant deklaruojamų reformų.
1990 metų sausio 19-osios naktis Baku mieste tapo viena kruviniausių taikių gyventojų konfrontacijų su Sovietų kariuomene. Į miestą įžengę kariniai daliniai pradėjo plataus masto operaciją, kurios metu buvo naudojami tankai, automatiniai ginklai ir sunkioji technika. Gatvėse buvo statomos barikados, tačiau jos negalėjo sustabdyti gerai ginkluotų pajėgų.
Liudininkų pasakojimai atskleidžia chaotišką ir brutalų vaizdą. Kariškiai šaudė į civilius, kurie bandė sustabdyti techniką ar tiesiog atsidūrė netinkamu metu netinkamoje vietoje. Buvo apšaudomi automobiliai, greitosios pagalbos transportas, netgi gyvenamieji pastatai. Oficialiais duomenimis, žuvo daugiau nei 130 žmonių, tačiau neoficialūs šaltiniai mini ir didesnį aukų skaičių.
Ši naktis giliai įsirėžė į Baku gyventojų atmintį. Daugelis aukų buvo jauni žmonės, studentai, darbininkai, kurie dalyvavo protestuose ar tiesiog gyveno netoli susirėmimų vietų. Smurtas nebuvo selektyvus, todėl baimė ir pyktis persipynė į vieną jausmą – suvokimą, kad Sovietų valdžia pasirengusi aukoti civilių gyvybes siekdama išlaikyti kontrolę.
Juodasis sausis tapo ne tik fizinio, bet ir moralinio lūžio momentu. Azerbaidžano visuomenė aiškiai suprato, kad taikus dialogas su Maskva tapo neįmanomas. Kraujo praliejimas pavertė nepriklausomybės siekį nebegrįžtamu procesu, nes po šios nakties pasitikėjimas Sovietų sistema buvo galutinai prarastas.
Vienas skaudžiausių Juodojo sausio aspektų buvo informacinė izoliacija, kurioje atsidūrė Azerbaidžanas. Sovietų valdžia sąmoningai nutraukė ryšius, išjungė televizijos transliacijas ir bandė kontroliuoti informaciją, sklindančią į išorę. Tai lėmė, kad tarptautinė bendruomenė apie įvykius Baku sužinojo pavėluotai ir fragmentiškai.
Vis dėlto žinios apie civilių žūtis pamažu pasiekė Vakarus. Tarptautinės žmogaus teisių organizacijos pasmerkė Sovietų kariuomenės veiksmus, pabrėždamos, kad jėgos panaudojimas prieš taikius gyventojus pažeidžia pagrindines žmogaus teises. Nors politinės sankcijos nebuvo pritaikytos, moralinė žala Sovietų Sąjungos įvaizdžiui buvo didžiulė.
Ypač svarbi buvo Turkijos reakcija, kuri istoriškai ir kultūriškai artima Azerbaidžanui. Turkijos visuomenėje kilo protestai, buvo rengiamos solidarumo akcijos, o tai sustiprino Azerbaidžano tarptautinę paramą. Taip pat diasporos bendruomenės Europoje ir JAV ėmė aktyviau skleisti informaciją apie įvykius, bandydamos pralaužti tylos sieną.
Nors tarptautinė reakcija neatnešė greitų politinių pokyčių, ji padėjo įtvirtinti Juodojo sausio interpretaciją kaip valstybės smurto prieš savo piliečius aktą. Tai tapo svarbiu argumentu vėlesniuose Azerbaidžano nepriklausomybės siekiuose ir tarptautiniuose santykiuose.
Paradoksalu, tačiau Sovietų kariuomenės įsikišimas, skirtas išsaugoti imperijos vientisumą, tapo vienu iš veiksnių, paspartinusių Azerbaidžano atsiskyrimą. Po 1990 metų sausio įvykių nepriklausomybės idėja tapo dominuojančia politine jėga visuomenėje. Net tie, kurie anksčiau tikėjosi reformuotos Sovietų Sąjungos, pradėjo suvokti, kad tokia valstybė negali garantuoti saugumo ir teisių.
Juodasis sausis suformavo naują politinę kartą. Žuvusiųjų atminimas tapo moraliniu pagrindu kurti savarankišką valstybę, o jų laidotuvės virto masinėmis patriotinėmis demonstracijomis. Šis kolektyvinis gedulas stiprino nacionalinę tapatybę ir vienijo skirtingas politines grupes bendram tikslui.
1991 metais Azerbaidžanas paskelbė nepriklausomybę, o Juodojo sausio įvykiai buvo aiškiai įvardyti kaip viena iš priežasčių, lėmusių šį sprendimą. Istoriškai žvelgiant, sausio 20-oji tapo simboline data, žyminčia auką, kurią tauta sumokėjo už laisvę. Ši tragedija suformavo ir atsargesnį požiūrį į išorines galias bei saugumo klausimus ateityje.
Nepriklausomoje Azerbaidžano valstybėje Juodasis sausis įgijo oficialų atminimo statusą. Kasmet ši diena minima kaip nacionalinio gedulo diena, pabrėžiant, kad laisvė nebuvo duota, o iškovota didelės kainos sąskaita.
Praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams, Juodasis sausis išlieka gyva Azerbaidžano istorinės atminties dalimi. Tai ne tik tragedija, bet ir identiteto formavimo elementas, primenantis apie valstybės trapumą ir piliečių atsakomybę ją ginti. Šiandien Baku mieste esantys memorialai ir kapinės, kuriose palaidotos sausio aukos, tapo svarbiomis atminties vietomis.
Istorikai Juodąjį sausį vertina kaip dalį platesnio Sovietų Sąjungos žlugimo proceso. Šis įvykis atskleidė, kad centrinė valdžia nebepajėgi spręsti nacionalinių konfliktų taikiomis priemonėmis. Azerbaidžano atvejis dažnai lyginamas su panašiais įvykiais Vilniuje 1991 metais, pabrėžiant bendras imperinio smurto tendencijas.
Šiandienos geopolitiniame kontekste Juodasis sausis taip pat įgauna naujų prasmių. Jis primena, kokią kainą gali turėti suvereniteto siekis ir kodėl istorinė atmintis yra svarbi formuojant užsienio ir vidaus politiką. Azerbaidžano visuomenėje ši data išlieka ne tik gedulo, bet ir susitelkimo simboliu, kviečiančiu saugoti valstybės nepriklausomybę.
Juodasis sausis nėra uždarytas istorijos puslapis. Tai nuolat primenama pamoka apie valdžios ir piliečių santykį, apie laisvės trapumą ir atsakomybę už ateitį. Būtent todėl šie įvykiai ir šiandien išlieka aktualūs ne tik Azerbaidžanui, bet ir visam regionui.
Susisiek: info@idomioji-istorija.lt
© 2025 Idomioji-istorija.lt - Visos teisės saugomos. Sprendimas: Vileikis.lt
