Imperatorius Kaligula. Vienas ekscentriškiausių ir labiausiai ginčytinų Romos imperatorių

Imperatorius Gajus Julijus Cezaris Germanikas, labiau žinomas pravarde Kaligula, užima neeilinę vietą Romos istorijoje. Valdęs vos ketverius metus (nuo 37 iki 41 metų po Kristaus), jis įėjo į istoriją kaip vienas ekscentriškiausių ir labiausiai ginčytinų Romos imperatorių. Kaligulos valdymo laikotarpis kupinas legendų, šiurpių pasakojimų ir keistų įvykių. Tačiau viena iš labiausiai išgarsėjusių ir nuolat cituojamų istorijų apie šį imperatorių – jo neeilinis prisirišimas prie žirgo vardu Incitatas. Sakoma, kad Kaligula šį žirgą laikė ne tik augintiniu, bet ir aukštos valstybės pareigos vertų asmeniu. Nors kai kurie istorikai svarsto, ar šios istorijos tikros, faktų gausa leidžia pažvelgti giliau į imperatoriaus asmenybę ir laikmečio dvasią.

Kaligula ir jo žirgas Incitatas – daugiau nei imperatoriaus užgaida?

Kaligulos meilė žirgams nebuvo unikali tarp romėnų aristokratų. Hipodromas ir lenktynių vežimai užėmė svarbią vietą romėnų pramogų kultūroje, o žirgai buvo laikomi ne tik sporto, bet ir statuso simboliais. Tačiau Kaligula peržengė įprastų normų ribas. Jis ne tik dievino žirgą vardu Incitatas – kurio vardas reiškia „spiegiantis“ arba „greitai šuoliuojantis“ – bet ir siekė jam suteikti statusą, kurio nebuvo gavęs joks gyvūnas nei iki tol, nei po to.

Senovės istorikai, tokie kaip Suetonius ir Kasijus Dionas, mini, kad Kaligula suteikė Incitatui marmurinį gardą, dramblio kaulo ėdžias, purpurinį apklotą ir net brangakmeniais inkrustuotą apykaklę. Be to, žirgui buvo skirtas nuosavas tarnas, o pasakojama, kad jo „gyvenamoji vieta“ buvo ištisas namas, su sodu ir baldais. Tokios prabangos net kai kurie senatoriai neturėjo. Kaligulos meilė žirgui buvo išskirtinė, tačiau kodėl jis ėmė žirgą laikyti ne tik augintiniu, bet ir potencialiu politiku?

Kai kurie istorikai linkę manyti, kad tai buvo satyrinė, simbolinė imperatoriaus išraiška – neva norėdamas parodyti, jog Senato veikla buvo tiek neefektyvi ir beprasmė, jog net žirgas galėtų atlikti jų darbą. Tokiu būdu Kaligula ne tiek garbino savo žirgą, kiek tyčiojosi iš Senato institucijos. Tačiau kiti šią istoriją laiko Kaligulos psichinės būklės įrodymu – esą jis buvo nestabilus ir linkęs į šizofreniją ar megalomaniją.

Vis dėlto, net ir laikant šią istoriją simboline, negalima paneigti, kad Incitatas tapo to meto propagandinės realybės dalimi – ir šimtmečius po to simbolizavo imperatoriškąjį dekadansą bei galios sugedimą.

Ar žirgas tikrai buvo paskirtas senatoriumi? Legendos ir istoriniai šaltiniai

Vienas garsiausių šaltinių, mininčių Incitato „politines pareigas“, yra Suetonius, rašęs II mūsų eros amžiuje. Jis teigė, kad Kaligula ne tik skyrė savo žirgui marmurinį gardą ir specialų ūkvedį, bet ir „ruošė jį konsulo pareigoms“. Konsulas buvo viena aukščiausių Romos politinių pareigų, o tai reiškia, kad imperatorius ketino žirgui suteikti svarbų sprendimų priėmimo vaidmenį valstybėje.

Svarbu pažymėti, kad nėra tiesioginių įrodymų, jog Incitatas kada nors realiai buvo paskirtas senatoriumi ar konsulu. Dauguma istorikų sutaria, kad Kaligula tik žadėjo tai padaryti, tačiau jam buvo sutrukdyta – nes jis buvo nužudytas 41 metais po Kristaus, vos ketverius metus po tapimo imperatoriumi. Kai kurie istorikai mano, kad šis pažadas buvo arba perdėtas, arba propagandos produktas, kuriuo siekta sumenkinti Kaligulos autoritetą po jo mirties.

Kasijus Dionas, dar vienas žymus senovės istorikas, pateikia panašią istoriją, tačiau su papildomais niuansais. Pasak jo, Kaligula su žirgu elgėsi kaip su privilegijuotu asmeniu – rengė jam banketus, kviesdavo „svečius“, o žirgo ramybės vardan buvo draudžiama triukšmauti jo gardo zonoje. Tai rodo, kad net jei istorijos apie politinius paskyrimus buvo hiperbolizuotos, pats Kaligulos elgesys su žirgu peržengė to meto normas.

Tiesa, būtina paminėti, kad tiek Suetonius, tiek Dionas rašė gerokai po Kaligulos mirties, ir jų šaltiniai buvo antriniai. Todėl kyla klausimas: ar tai, ką jie aprašė, yra tikros istorijos, ar jau po Kaligulos mirties sukurta juodoji legenda, kuria siekta pagrįsti jo nužudymo būtinybę?

Bet kokiu atveju, istorija apie Incitatą tapo kultūriniu fenomenu – tarsi alegorija, vaizduojanti, ką reiškia absoliuti galia, kai ji tampa atitrūkusi nuo realybės.

Imperatoriškoji dekadencija ar tyčinis politinis manifestas?

Vienas iš pagrindinių klausimų, kuriuos kelia šiuolaikiniai istorikai, – ar Kaligulos veiksmai buvo beprotiški, ar apskaičiuoti. Ar žirgo paskyrimo senatoriumi idėja buvo nesveikos psichikos požymis, ar sąmoningas politinis pareiškimas? Norint atsakyti, būtina pažvelgti į platesnį kontekstą.

Kaligula tapo imperatoriumi vos 25 metų amžiaus. Pradžioje jis buvo labai populiarus – romėnai jį matė kaip Germaniko, gerbiamo karvedžio, sūnų ir naują viltį po Tiberijaus represijų. Tačiau netrukus jo elgesys pasikeitė – prasidėjo prabangos demonstravimas, sadistiniai sprendimai ir akivaizdus nepagarbos demonstravimas Senatui.

Tuo laikotarpiu Romoje įsigalėjo principato sistema, kur imperatorius turėjo faktiškai neribotą valdžią, bet vis dar veikė senovinės institucijos – tokios kaip Senatas. Kaligula, rodos, norėjo pademonstruoti, kad tos institucijos jam tėra formalumas, kurį galima apeiti ar net išjuokti. Todėl jo ketinimas padaryti žirgą konsulu galėjo būti sąmoningas pasityčiojimas – simbolinis veiksmas, rodantis, kad „net žirgas gali būti geresnis senatorius nei dabartiniai“.

Tokie veiksmai turėjo pasekmių – per ketverius metus Kaligula susikūrė daugybę priešų. Galiausiai, 41 metais po Kristaus, jis buvo nužudytas pretorionų sargybos pareigūnų – tai buvo pirmasis imperatoriaus nužudymas Romos istorijoje. Kai kurie šaltiniai net teigia, kad jo šokiruojantis elgesys, įskaitant istoriją apie Incitatą, buvo pagrindinis veiksnys, paskatinęs sąmokslą.

Todėl galima teigti, kad žirgo paskyrimo senatoriumi istorija buvo ne tik išskirtinė, bet ir politiškai sprogstama. Ji atspindėjo Kaligulos santykį su valdžia – groteskišką, bet kartu ir iškalbingą.

Incitatas istorijoje ir popkultūroje: nuo ironijos iki metaforos

Praėjus beveik dviem tūkstantmečiams, istorija apie Kaligulą ir jo žirgą vis dar kelia susidomėjimą – tiek tarp istorikų, tiek populiariojoje kultūroje. Ji tapo metafora, naudojama apibūdinti absurdišką valdžios centralizaciją, dekadenciją ir institucijų nuvertėjimą. Ne vienas politikas ar viešas asmuo yra lygintas su „Kaligulos žirgu“, kai siekiama pabrėžti jų nekompetenciją ar jų paskyrimų beprasmiškumą.

Be to, ši istorija tapo neatsiejama nuo diskusijų apie autoritarizmą, narcisizmą ir politinės galios piktnaudžiavimą. Neatsitiktinai Kaligula dažnai vaizduojamas filmų ir romanų antagonistais – nuo Rober’o Graveso romano Aš, Klaudijus iki garsiųjų italų ir amerikiečių kino ekranizacijų. Visuose šiuose pasakojimuose Incitato personažas pasitelkiamas kaip hiperbolinis Kaligulos valdymo simbolis.

Nors kai kurie istorikai kritikuoja perdėtą Incitato istorijos romantizavimą ar mistifikavimą, faktas lieka faktu – tai yra vienas iš labiausiai atpažįstamų Kaligulos valdymo bruožų. Ši legenda veikia kaip kultūrinė aliuzija, išgyvenusi šimtmečius ir įgijusi platesnę nei istorinę reikšmę.

Svarbu pabrėžti, kad Kaligulos laikais simboliniai gestai turėjo ypatingą reikšmę. Imperatorius buvo laikomas ne tik valdovu, bet ir dieviškumo atspindžiu, todėl jo veiksmai dažnai buvo suvokiami kaip pranašiški ar šventi. Tokiu būdu net žirgo paskyrimo planas galėjo būti matomas kaip imperatoriško pasaulio struktūros manifestacija.

Išvada: ką šiandien galime pasimokyti iš Kaligulos ir Incitato istorijos?

Istorija apie Kaligulos žirgą Incitatą – tai ne tik ekscentriško imperatoriaus portretas, bet ir gilus įžvalgos šaltinis apie žmogaus psichologiją, valdžios pobūdį ir institucijų trapumą. Nesvarbu, ar Incitatas tikrai buvo paskirtas senatoriumi, ar tai – šimtmečius sklandanti hiperbolė, pasakojimas išliko aktualus iki šiol.

Ši istorija skatina permąstyti, ką reiškia simboliniai veiksmai politikoje ir kaip jie gali turėti ilgalaikį poveikį. Ji taip pat primena, kad kai valdžia tampa absoliuti, o sveikas protas užgožiamas kaprizų ir savimeilės, net tokie absurdai kaip žirgo paskyrimas konsulu tampa įmanomi – ar bent jau įtikinami.

Galbūt būtent todėl Incitatas ir toliau šuoliuoja per istorijos puslapius – kaip tylus, bet galingas liudijimas apie žmogaus ir valdžios ribas.