1859 metais įvykęs vadinamasis „kiaulių karas“ yra vienas keisčiausių konfliktų pasaulio istorijoje. Nors pavadinimas skamba komiškai, tuo metu įtampa tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir Didžiosios Britanijos buvo tokia rimta, kad abi šalys atsidūrė ant karo slenksčio. Konflikto priežastis buvo ne tik nušauta kiaulė, bet ir sudėtingos teritorinės pretenzijos dėl San Chuano salos, esančios tarp JAV ir Kanados. Šis įvykis tapo pavyzdžiu, kaip iš menkiausios kibirkšties gali kilti tarptautinė krizė, tačiau kartu jis primena, jog diplomatiniai sprendimai gali užgesinti net ir pavojingiausias įtampas.
XIX amžiuje JAV ir Didžioji Britanija ne kartą susidūrė dėl Šiaurės Amerikos sienų klausimų. Po 1846 m. Oregono sutarties, kuri nustatė JAV ir Britų Kanados sieną palei 49-ąją lygiagretę, kilo neaiškumų dėl kai kurių salų, esančių tarp Vankuverio salos ir Vašingtono valstijos krantų. San Chuano sala, strategiškai svarbi dėl savo padėties, tapo abiejų valstybių interesų objektu.
Sutartis numatė, kad siena turi eiti per „vidurinę sąsiaurio liniją“, tačiau niekas tiksliai neapibrėžė, apie kurį sąsiaurį kalbama. Buvo du variantai: Haro sąsiauris, paliekantis San Chuano salą JAV, arba Rosario sąsiauris, pagal kurį ji atitektų britams. Ši teisinė spraga atvėrė kelią nesutarimams, o saloje pradėjo kurtis ir amerikiečių, ir britų naujakuriai.
Didžiosios Britanijos interesus čia gynė Hudsono įlankos kompanija, valdžiusi fermas ir prekiavusi kailiais. Tuo tarpu amerikiečiai skatino savo piliečius apsigyventi saloje, tikėdamiesi, kad gyventojų dauguma padės įtvirtinti jų teises į teritoriją. Abi pusės jautė, kad sala gali turėti strateginę reikšmę prekybos ir karinio jūrų laivyno kontrolės požiūriu.
Konfliktas pasiekė kulminaciją 1859 metų birželį. Amerikiečių naujakurys Lymanas Cutlaras pastebėjo savo daržą niokojančią kiaulę. Ji priklausė britų ūkininkui Charlesui Griffonui, kuris dirbo Hudsono įlankos kompanijos fermoje. Supykęs Cutlaras nušovė kiaulę. Iš pirmo žvilgsnio tai galėjo atrodyti kaip paprastas kaimynų ginčas, tačiau aplinkybės buvo kitokios – nesutarimai dėl žemės teisių jau ilgai tvyrojo ore, o incidentas tapo pretekstu eskalacijai.
Griffonas pasipiktinęs pareikalavo kompensacijos, bet Cutlaras atsisakė mokėti, argumentuodamas, jog kiaulė be leidimo gadino jo pasėlius. Ginčas greitai peržengė asmeninį lygį – britų atstovai pabrėžė, kad amerikiečiai neturi teisės į žemę, o amerikiečiai teigė, kad sala priklauso jiems. Taip nušauta kiaulė virto simboliniu įvykiu, įkūnijančiu platesnę teritorinę kovą.
Žinia apie incidentą greitai pasiekė tiek JAV, tiek Britanijos valdžią. Abi šalys, jautriai vertinusios sienų klausimus, reagavo nedelsdamos. Amerikiečiai atsiuntė į salą kariuomenės būrį, o britai mobilizavo karo laivus netoli pakrantės. Tvyrojo reali karo grėsmė – atrodė, kad menkas ūkinis ginčas gali peraugti į ginkluotą konfliktą tarp dviejų didžiųjų valstybių.
Į salą atvykęs JAV armijos kapitonas George’as Pickettas su keliasdešimt karių pareiškė, kad amerikiečiai gins savo piliečių interesus bet kokia kaina. Tuo tarpu britų laivynas atsiuntė tris karo laivus, pasiruošusius įsikišti, jei situacija paaštrėtų. Tarp kareivių ir jūrininkų kilo įtampa, bet nė viena pusė nenorėjo tapti konflikto eskalacijos iniciatore.
Situacija buvo tokia pavojinga, kad galėjo kilti karas, kurio niekas iš tiesų nenorėjo. Laimei, abiejų šalių aukštesnieji pareigūnai suprato riziką. Buvo pasiektas kompromisas: nutarta palaikyti bendrą karinės okupacijos režimą saloje. Tai reiškė, kad ir JAV, ir Didžioji Britanija laikys savo karius, tačiau vengs tiesioginių susidūrimų. Kiekvienoje pusėje stovėjo maždaug po šimtą kareivių, kurie taikiai sugyveno beveik 12 metų.
Šis laikotarpis tapo savotišku paradoksu – sala buvo padalinta tarp dviejų kariuomenių, tačiau tarp jų nevyko nė vienas susišaudymas. Kareiviai netgi draugavo, rengė bendrus vakarėlius ir sporto varžybas. Taigi, nors konfliktas kilo dėl vienos kiaulės, jis baigėsi be aukų, o tarpusavio santykiai galiausiai net sustiprėjo.
Galutinai ginčas buvo išspręstas tik 1872 metais, kai tarptautinė arbitražo komisija, vadovaujama Vokietijos imperatoriaus Vilhelmo I, nusprendė, kad sala priklauso JAV. Britai, nors ir nusivylę, sutiko su sprendimu. Taip buvo užkirstas kelias ilgametėms įtampoms, o „kiaulės karas“ liko istorijoje kaip unikalus pavyzdys, kai konfliktas buvo išspręstas be kraujo praliejimo.
Šis įvykis įgijo simbolinę reikšmę. Jis parodė, kad net didžiųjų valstybių nesutarimai gali būti išspręsti diplomatiškai, jei yra valios kompromisui. „Kiaulės karas“ tapo metafora, kad kartais mažiausios smulkmenos gali įžiebti didžiausias įtampas. Tuo pačiu tai – įspėjimas, kaip svarbu vengti neapgalvotų veiksmų tarptautinėje politikoje.
Šiandien San Chuano sala yra JAV dalis, tačiau jos istorija ir pamokos tebėra aktualios. „Kiaulės karas“ primena, kad konfliktai ne visada baigiasi tragedija – jie gali virsti ir diplomatinės išminties triumfu. Nušauta kiaulė, galėjusi įžiebti karą, galiausiai tapo taikos simboliu, įrodančiu, jog sveikas protas kartais nugali net didžiausią įtampą.
Susisiek: info@idomioji-istorija.lt
© 2025 Idomioji-istorija.lt - Visos teisės saugomos. Sprendimas: Vileikis.lt
