Knygnešiai buvo žmonės, kurie 1864–1904 m. Rusijos imperijos valdžiai draudžiant lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis, nelegaliai ją gabeno per sieną ir platino Lietuvoje. Ši veikla tapo vienu svarbiausių lietuvių tautinio atgimimo reiškinių. Tačiau dažnai kartojamas teiginys, kad „knygnešys yra žodis, kurio neturi nė viena kita pasaulio kalba“, nėra griežtai įrodomas kalbotyros faktas. Kitos kalbos gali šį terminą išversti ar aprašyti, o jo išskirtinumas pirmiausia slypi konkrečioje Lietuvos istorijoje.

Kodėl 1864 m. uždrausta lietuviška spauda?

Po 1863–1864 m. sukilimo carinės Rusijos valdžia sugriežtino politiką lietuvių žemėse. 1864 m. įvestas draudimas spausdinti, įvežti ir platinti lietuviškus leidinius lotyniškais rašmenimis. Valdžia siekė lietuvišką spaudą pakeisti kirilica, vadinta graždanka, ir didinti Rusijos kultūrinę bei politinę įtaką regione.

Draudimas nebuvo absoliutus visų lietuviškų žodžių ar kiekvienos knygos uždraudimas. Jis pirmiausia buvo susijęs su rašto sistema, leidinių cenzūra ir platinimu.

Iš kur knygnešiai gaudavo leidinius?

Didelė draudžiamosios spaudos dalis buvo spausdinama Mažojoje Lietuvoje, tuomet priklausiusioje Vokietijos imperijai, pavyzdžiui, Tilžėje. Mažesnė dalis buvo išleidžiama JAV lietuvių bendruomenėse ir kitur.

Per sieną nešami ryšuliai turėjo būti slepiami nuo Rusijos pasieniečių, muitinės ir žandarų. Vėliau knygos keliaudavo arkliais, traukiniais ir pėsčiomis, pasiekdavo slėptuves, knygynus, parapijas ir šeimas.

Ar knygnešiai dirbo vieni?

Ne. Tai buvo platus tinklas: leidėjai, vertėjai, spaustuvininkai, ryšulių nešėjai, pervežėjai, platintojai, slapti mokytojai ir knygų saugotojai. XIX a. pabaigoje veikė organizuotos draugijos, pavyzdžiui, Garšvių draugija, kuri padėjo koordinuoti spaudos gabenimą ir platinimą.

Tokiam tinklui reikėjo ne tik fizinės drąsos, bet ir pasitikėjimo. Vieno žmogaus suėmimas galėjo atskleisti daugelį kitų. Draudžiama spauda buvo platinama slapta ir dažnai tarp nedidelio pažįstamų rato.

Jurgis Bielinis ir Garšvių draugija

Jurgis Bielinis (1846–1918) buvo vienas garsiausių knygnešių. VLE nurodo, kad jis nelegalią spaudą pradėjo gabenti dar 1873 m., apie 32 metus dalyvavo knygnešystėje, 1885 m. padėjo įkurti Garšvių draugiją ir išplėtojo platinimo tinklą Vidurio bei Vakarų Lietuvoje.

Bielinis buvo ne tik ryšulių nešėjas. Jis rašė į lietuviškus laikraščius, organizavo kitus žmones ir rūpinosi, kad leidiniai pasiektų skaitytojus. Jo gimtadienis – kovo 16 d. – šiandien Lietuvoje minimas kaip Knygnešio diena.

Ką iš tikrųjų rizikavo knygnešiai?

Juos persekiojo pasienio sargyba, akcizo pareigūnai, žandarai ir policija. Už nelegalią spaudą grėsė baudos, areštas, kalinimas ar tremtis. VLE pateikia išsamių dokumentuotų atvejų, kai knygnešiai teisti dėl spaudos platinimo ir ryšių su slaptomis draugijomis.

Tačiau nereikėtų manyti, kad visi knygnešiai buvo ideologiškai vienodi. Vieni platino religinius leidinius, kiti – tautinio atgimimo spaudą, dar kiti derino knygų gabenimą su kitais amatais ir prekyba.

1904 m. draudimo pabaiga

1904 m. Rusijos imperijos valdžia panaikino spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą. Per keturis dešimtmečius nelegalus leidybos bei platinimo tinklas buvo padėjęs išsaugoti lietuvišką raštiją ir mokymąsi gimtąja kalba.

Vis dėlto reikėtų vengti idealizuotos formuluotės, kad „knygnešiai vieni panaikino draudimą“. Pokyčiui įtakos turėjo teisinės iniciatyvos, valstybės politikos permainos, visuomenės spaudimas ir ilgalaikė lietuvių kultūros veikėjų kova.

Ar „knygnešys“ tikrai unikalus žodis?

Žodį galima išversti kaip book smuggler arba book carrier, nors toks vertimas neperteikia visų lietuviškos knygnešystės istorinių reikšmių.

Todėl tiksliau sakyti, kad „knygnešys“ yra savitas lietuvių istorinis terminas, susijęs su konkrečia XIX a. tautinio pasipriešinimo patirtimi, o ne kategoriškai teigti, kad jokia kita pasaulio kalba niekada neturėjo panašios sąvokos.

Knygnešystės palikimas

Kaune stovi Juozo Zikaro skulptūra „Knygnešys“, o Lietuvoje veikia knygnešystės muziejai ir atminimo vietos. Pati knygnešystė išliko svarbiu pavyzdžiu, kaip kalba ir spauda gali tapti politinio pasipriešinimo priemonėmis.

Knygnešių istorijos esmė yra dokumentuotas draudžiamos lietuviškos spaudos gabenimo bei platinimo tinklas 1864–1904 m., o ne neįmanomai įrodyti teiginiai apie vienintelį pasaulio kalbos žodį.

Platesnį Rusijos imperijos draudimo kontekstą – graždanką, slaptąsias mokyklas, spaudą Mažojoje Lietuvoje ir draudimo panaikinimą – aptaria „Lietuvių spaudos draudimas 1864–1904 m.“.

Šaltiniai ir tolesnis skaitymas