1919 metų lapkritį Radviliškis tapo vieta, kurioje sprendėsi ne tik vieno geležinkelio mazgo, bet ir visos jaunos Lietuvos valstybės likimas. Vos prieš metus paskelbusi nepriklausomybę, Lietuva dar neturėjo saugių sienų, tvirtos ekonomikos ar gausiai aprūpintos kariuomenės. Šalyje tebevyko kovos su bolševikais, santykiai su Lenkija darėsi vis įtemptesni, o Šiaurės Lietuvoje šeimininkavo naujas ir iš pirmo žvilgsnio sunkiai suprantamas priešas – bermontininkai.
Šios pajėgos save vadino Vakarų Rusijos savanorių armija ir skelbėsi kovojančios su bolševizmu. Tačiau didelę jų dalį sudarė buvę Vokietijos imperijos kariai, kurie po Pirmojo pasaulinio karo nenorėjo palikti Baltijos regiono. Bermontininkai nepakluso Lietuvos valdžiai, savavališkai užiminėjo miestus, plėšė gyventojus, rekvizavo maistą ir transportą, nuginkluodavo vietos pareigūnus bei elgėsi kaip okupacinė kariuomenė.
Iki 1919 metų rudens jų įtakoje ar kontrolėje atsidūrė Šiauliai, Radviliškis, Biržai, Linkuva, Jurbarkas, Raseiniai ir kitos vietovės. Lietuvos vadovybė kurį laiką vengė atviro karo, nes valstybės kariuomenė buvo išsklaidyta kituose frontuose, o Antantės valstybės ragino konfliktą spręsti diplomatiškai. Tačiau bermontininkų savivalė vis didėjo.
Galiausiai Lietuvos Vyriausybė nusprendė surengti Šiaulių operaciją ir jėga išstumti svetimą kariuomenę iš šalies. Svarbiausiu operacijos tašku tapo Radviliškis. Čia ėjo strategiškai reikšmingi geležinkeliai, stovėjo bermontininkų sandėliai, buvo sutelkta daug ginklų, amunicijos ir technikos.
1919 metų lapkričio 21–22 dienomis Lietuvos kariai po sunkių, kelis kartus atnaujintų puolimų pralaužė priešo gynybą ir užėmė miestą. Pergalė atvėrė kelią bermontininkų išstūmimui iš visos Lietuvos ir suteikė jaunai kariuomenei milžinišką karo grobį.
Radviliškio kautynės tapo viena ryškiausių Lietuvos nepriklausomybės kovų pergalių. Jos parodė, kad beveik nuo nulio pradėta kurti kariuomenė jau gebėjo planuoti didesnes operacijas, koordinuoti pėstininkų ir artilerijos veiksmus bei įveikti patyrusius, gerai ginkluotus Pirmojo pasaulinio karo veteranus.
Bermontininkų istorija prasidėjo Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, kai Vokietijos imperija pralaimėjo, tačiau jos kariuomenės daliniai dar liko Baltijos kraštuose. Pagal 1918 metų lapkričio 11 dieną sudarytų Kompjeno paliaubų sąlygas vokiečiai turėjo palaipsniui trauktis iš užimtų teritorijų. Tačiau regione tuo pat metu plito bolševikų pajėgos, todėl padėtis buvo sudėtinga.
Antantės valstybės kurį laiką toleravo vokiečių karių buvimą Baltijos kraštuose, tikėdamosi, kad jie padės sustabdyti bolševizmo plitimą. Šia aplinkybe pasinaudojo Vokietijos kariniai ir politiniai veikėjai, nenorėję prarasti įtakos regione.
Vokiečių pajėgoms Baltijos šalyse vadovavo generolas Rüdigeris von der Goltzas. Jis turėjo platesnių politinių ambicijų ir svarstė galimybę išlaikyti vokiečių dominavimą Latvijoje bei aplinkinėse teritorijose. Aplink jį telkėsi savanorių daliniai, vadinamieji freikorai.
Šiuose junginiuose tarnavo daug Pirmojo pasaulinio karo patirties turinčių kareivių. Dalis jų sunkiai prisitaikė prie civilinio gyvenimo, kiti buvo radikalūs nacionalistai arba tikėjosi Baltijos šalyse gauti žemės, turto ir naują socialinę padėtį. Karas jiems nebuvo visiškai pasibaigęs.
Kai tarptautinis spaudimas vokiečiams išvykti sustiprėjo, dalis karių formaliai perėjo į pulkininko Pavelo Bermondto-Avalovo vadovaujamą Vakarų Rusijos savanorių armiją. Bermondtas-Avalovas prisistatė rusų karininku ir skelbė, kad jo tikslas yra žygiuoti į Rusiją bei kovoti su bolševikais.
Tačiau kariuomenės branduolį ir toliau sudarė vokiečių daliniai, tarp jų garsioji Geležinė divizija. Realūs bermontininkų veiksmai buvo nukreipti ne tiek prieš bolševikus, kiek prieš nepriklausomas Latvijos ir Lietuvos valstybes.
Ši karinė formuotė buvo politiškai prieštaringa. Ji naudojo monarchistinės Rusijos simboliką, rėmėsi Vokietijos kariniais kadrais ir siekė išlaikyti vokiečių įtaką Baltijos regione. Bermontininkai nepripažino naujų Baltijos valstybių teisės savarankiškai tvarkytis, o jų valdžią laikė laikina kliūtimi savo planams.
Lietuvoje iš pradžių tikėtasi, kad bermontininkai tik pravažiuos geležinkeliais arba apsiribos deklaruojama kova su bolševikais. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad tai savarankiška ir agresyvi karinė jėga, užiminėjanti geležinkelio stotis, besikišanti į vietos administracijos darbą ir kurianti savo kontroliuojamas teritorijas.
1919 metų vasarą ir rudenį bermontininkų daliniai vis aktyviau judėjo per Lietuvos teritoriją. Jiems buvo ypač svarbūs geležinkeliai, jungę Rytų Prūsiją, Šiaulius, Radviliškį, Joniškį ir Latviją. Geležinkeliu buvo galima greitai gabenti kareivius, artileriją, šaudmenis, maistą ir kitus išteklius.
Todėl miestai prie svarbiausių linijų tapo pagrindiniais jų atramos punktais. Bermontininkai užėmė Šiaulius ir Radviliškį, taip pat įsitvirtino Biržuose, Linkuvoje, Jurbarke, Raseiniuose bei kitose vietovėse. Jų kontrolė ne visur buvo vienoda.
Vienur stovėjo didesnės įgulos, kitur pasirodydavo atskiri ginkluoti būriai, reikalaudavę maisto, arklių, drabužių ar pinigų. Tačiau net trumpas jų apsilankymas galėjo sukelti rimtų nuostolių. Vietos gyventojai buvo verčiami atiduoti grūdus, gyvulius, vežimus ir pašarą.
Bermontininkai užimdavo pastatus, grobdavo parduotuves, sandėlius bei ūkius. Pasitaikydavo sumušimų, suėmimų ir nužudymų. Lietuvos pareigūnai ir milicininkai būdavo nuginkluojami, o bandymas priešintis galėjo baigtis mirtimi.
Ypač skaudūs įvykiai 1919 metų spalį vyko Šiauliuose. Bermontininkai užpuolė Lietuvos kariuomenės įstaigas, nuginklavo dalį karių ir dar labiau sustiprino savo kontrolę mieste. Tokie incidentai parodė, kad diplomatinis laukimas tik didina priešo įžūlumą.
Lietuvos valdžia nebegalėjo apsimesti, kad šalyje esantys daliniai yra neutralūs arba laikini sąjungininkai prieš bolševikus. Gyventojų pasipriešinimas taip pat stiprėjo. Vietos šauliai, partizanai ir savanoriai rinko žinias apie bermontininkų judėjimą, saugojo gyvenvietes, puldinėjo mažesnius būrius ir padėjo Lietuvos kariuomenei.
Jie gerai pažinojo vietovę, galėjo parodyti šalutinius kelius ir pranešti, kur priešas laiko sandėlius bei kulkosvaidžius. Bermontininkų elgesys turėjo ir politinį poveikį. Jauna Lietuvos valstybė dar tik kūrė savo autoritetą, todėl gyventojams buvo svarbu pamatyti, ar valdžia sugeba juos apginti.
Kiekvienas nebaudžiamas svetimos kariuomenės išpuolis silpnino pasitikėjimą valstybės institucijomis. Radviliškio operacija tapo ne vien kariniu veiksmu, bet ir būtinybe įrodyti, kad Vasario 16-osios aktu paskelbta Lietuvos valstybė turi realią ginkluotą apsaugą.
XX amžiaus pradžioje Radviliškio reikšmę pirmiausia nulėmė geležinkelis. Miestas buvo vienas svarbiausių Lietuvos geležinkelio mazgų, iš kurio linijos vedė į Šiaulius, Panevėžį, Kauną, Tilžę ir kitas kryptis. Kas kontroliavo Radviliškį, tas galėjo valdyti kariuomenės bei atsargų judėjimą didelėje Šiaurės ir Vidurio Lietuvos dalyje.
Bermontininkams šis mazgas buvo būtinas ryšiui tarp jų pajėgų Latvijoje ir Rytų Prūsijoje. Traukiniais į šiaurę keliavo papildymas, ginklai ir maistas, o atsitraukimo atveju geležinkelis turėjo tapti pagrindiniu evakuacijos keliu.
Radviliškyje buvo sukauptos didelės karinės atsargos, stovėjo vagonai, lokomotyvai ir įvairi technika. Lietuvos kariuomenei miesto užėmimas būtų reiškęs priešo komunikacijų perkirtimą. Net jei Šiauliuose dar liktų bermontininkų, jų padėtis taptų daug sunkesnė.
Jie nebegalėtų laisvai naudotis svarbiausiu transporto centru ir būtų priversti trauktis mažiau patogiais keliais. Radviliškio apylinkės taip pat buvo tinkamos gynybai. Geležinkelio pylimai, stoties pastatai, mūriniai namai, dvaras ir miesto pakraščiuose stovėję statiniai suteikė bermontininkams priedangą.
Ypač svarbiu atramos punktu tapo vėjo malūnas, prie kurio buvo įrengti kulkosvaidžiai. Iš aukštesnės vietos gynėjai galėjo apšaudyti atviru lauku artėjančius Lietuvos karius.
Miesto puolimas todėl nebuvo paprastas žygis prieš besitraukiantį priešą. Lietuviams teko pulti įsitvirtinusią įgulą, turinčią Pirmojo pasaulinio karo patirties, kulkosvaidžių, artilerijos ir gausių šaudmenų. Be to, geležinkelis leido bermontininkams greitai atsiųsti pastiprinimą.
Lietuvos vadovybė suprato, kad Radviliškio užėmimas gali sugriauti visą priešo pozicijų sistemą. Dėl to miestas tapo pagrindiniu Šiaulių operacijos taikiniu. Pergalė čia turėjo ne tik vietinę, bet ir operacinę reikšmę – ji galėjo priversti bermontininkus trauktis iš daug didesnės teritorijos.
Būtent todėl vėliau Radviliškio vardas tapo visos kovos su bermontininkais simboliu. Kautynės vyko ir kitose vietose, tačiau šiame geležinkelio mieste Lietuvos kariuomenė sudavė smūgį į svarbiausią priešo sistemos mazgą.
1919 metų Lietuvos kariuomenė buvo labai jauna. Oficialiai ją pradėta kurti tik 1918 metų lapkritį, kai valstybė neturėjo nei pakankamai ginklų, nei uniformų, nei patyrusių karininkų. Pirmieji savanoriai į dalinius atvykdavo vilkėdami civiliais drabužiais, kartais avėdami klumpes ir turėdami skirtingų valstybių šautuvus.
Per mažiau nei metus padėtis gerokai pasikeitė. Kovose su bolševikais Lietuvos kariai įgijo patirties, išmoko veikti kuopomis ir batalionais, naudoti kulkosvaidžius bei artileriją. Buvo kuriamas štabas, ryšių sistema, karo medicina ir aprūpinimas.
Vis dėlto kariuomenė tebebuvo auganti organizacija, kurioje trūko beveik visko. Bermontininkų daliniuose tarnavo daug buvusių Vokietijos imperijos kareivių ir karininkų. Jie buvo perėję Pirmojo pasaulinio karo frontus, mokėjo naudoti modernius kulkosvaidžius, artileriją, minosvaidžius ir ryšių priemones.
Dalis jų priklausė Geležinei divizijai – gerai organizuotam ir kovingam vokiečių savanorių junginiui. Techniniu požiūriu bermontininkai dažnai buvo geriau aprūpinti. Jie turėjo daug vokiškų ginklų, transporto priemonių, lėktuvų, lokomotyvų ir karinių sandėlių.
Lietuvos kariams tai buvo pavojingas priešininkas, kurio negalima buvo nuvertinti kaip drausmės neturinčios plėšikų gaujos. Kita vertus, bermontininkų moralė silpo. Latvijoje jų kariuomenė patyrė pralaimėjimą prie Rygos, Vokietijos vyriausybė dėl Antantės spaudimo reikalavo daliniams evakuotis, o platesnis politinis projektas byrėjo.
Dalis kareivių pirmiausia galvojo apie pasitraukimą į Vokietiją ir sukaupto turto išsaugojimą. Lietuvos kariai turėjo kitokį motyvą. Jie gynė savo valstybę, gimtuosius miestus ir šeimas. Daugelis buvo savanoriai, į kariuomenę atėję tada, kai Lietuvos nepriklausomybė egzistavo beveik tik dokumentuose.
Radviliškio kautynėse jie matė galimybę ne tik išstumti plėšikaujančią kariuomenę, bet ir įrodyti, kad Lietuva pajėgi pati apsiginti. Kovai su bermontininkais buvo sudarytas atskiras frontas, kuriam vadovavo karininkas Kazys Ladyga. Pagrindinė užduotis Radviliškio ruože teko 2-ajam pėstininkų pulkui.
1919 metų spalio 16 dieną Lietuvos Vyriausybė nusprendė bermontininkus iš šalies išvyti jėga. Tačiau operacija negalėjo prasidėti iš karto. Reikėjo pergrupuoti dalinius, dalį jų atitraukti iš kovų su bolševikais, surinkti žvalgybos informaciją ir suderinti veiksmus plačiame fronte.
Lietuvos kariuomenės planas numatė pulti bermontininkų pozicijas Šiaurės Lietuvoje, užimti svarbiausius geležinkelio mazgus ir atkirsti priešo dalinius nuo pasitraukimo kelių. Radviliškio užduotis buvo patikėta 2-ajam pėstininkų pulkui, kuriam vadovavo karininkai, jau turėję kovų su bolševikais patirties.
Kautynės prasidėjo lapkričio 21 dieną. Lietuvių daliniai artėjo prie miesto iš kelių krypčių, tačiau pirmieji mėginimai nebuvo sėkmingi. Bermontininkai gerai išnaudojo pastatus, geležinkelio infrastruktūrą ir kulkosvaidžių pozicijas.
Atvirame lauke judantys Lietuvos kariai pateko į stiprią ugnį. Vienai kuopai pavyko priartėti prie miesto ir net trumpam įsiveržti į jo pakraštį, tačiau nesulaukus pakankamos paramos teko atsitraukti. Kitur puolimą sustabdė kulkosvaidžiai.
Lietuvių ryšiai veikė ne visada patikimai, o atskiri daliniai negalėjo vienu metu pradėti atakos. Dėl to bermontininkai spėdavo permesti pajėgas į pavojingiausią vietą. Pirmoji diena parodė, kad priešas nepasitrauks vien išgirdęs Lietuvos kariuomenės šūvius.
Reikėjo papildomų pajėgų ir geresnio artilerijos parengimo. Kazys Ladyga įsakė telkti rezervus, įskaitant 1-ojo pėstininkų pulko dalinius. Nesėkmingi puolimai jaunai kariuomenei buvo rimtas išbandymas. Kariai matė žuvusius ir sužeistuosius, o prieš akis tebestovėjo nepaimtas miestas.
Tačiau vadovybė nenutraukė operacijos. Buvo koreguojamos puolimo kryptys, ieškoma silpnesnių priešo vietų ir rengiamasi naujam smūgiui. Tai svarbi Radviliškio kautynių dalis, nes vėlesnė pergalė nebuvo lengvas triumfas.
Ji pasiekta po klaidų, atsitraukimų ir pakartotinių bandymų. Lietuvos kariai laimėjo todėl, kad sugebėjo išlaikyti spaudimą ir mokytis tiesiog mūšio metu.
Lapkričio 22 dienos rytą Lietuvos kariuomenė atnaujino puolimą. Artilerija apšaudė bermontininkų pozicijas, siekdama nutildyti kulkosvaidžius ir sudaryti sąlygas pėstininkams priartėti prie miesto. Tačiau net ir po apšaudymo priešas gynėsi atkakliai.
Kautynės vyko dėl Radviliškio dvaro, geležinkelio stoties, miesto gatvių ir atskirų įtvirtintų pastatų. Kiekvienas toks objektas galėjo tapti maža tvirtove. Bermontininkai šaudė pro langus, iš už pylimų ir iš anksto parengtų kulkosvaidžių lizdų.
Lietuvių kuopoms reikėjo judėti trumpais šuoliais, naudotis grioviais bei pastatų priedanga. Vienu svarbiausių gynybos punktų tapo vėjo malūnas. Jame ar prie jo įrengti kulkosvaidžiai kontroliavo prieigas ir stabdė puolimą.
Kol ši pozicija veikė, Lietuvos kariams buvo sunku judėti pirmyn. Tik sutelkus ugnį ir spaudžiant iš kelių krypčių pavyko bermontininkų gynybą palaužti.
Kova nebuvo vientisa. Kai kuriems Lietuvos daliniams pavykdavo įsiveržti į miestą, tačiau tekdavo atsitraukti dėl stipraus apšaudymo arba nesulaukus kaimyninių kuopų. Vis dėlto kiekvienas toks prasiveržimas silpnino gynėjus ir vertė juos naudoti rezervus.
Antroje dienos pusėje lietuvių spaudimas tapo lemiamas. Daliniai ėmė supti miestą, bermontininkams kilo pavojus netekti pasitraukimo kelio. Jų moralė palūžo, ir kariai pradėjo trauktis Šiaulių kryptimi.
Dalis bermontininkų bėgo taip skubiai, kad paliko ne tik sandėlius, bet ir patrankas, kulkosvaidžius, lėktuvus, lokomotyvus bei vagonus. Lietuvos kariuomenė užėmė Radviliškį.
Pergalė buvo pasiekta brangiai. Žuvo vienuolika Lietuvos karių, apie trisdešimt buvo sužeisti. Bermontininkų nuostoliai buvo gerokai didesni, nors įvairiuose šaltiniuose pateikiami nevienodi skaičiai. Dalis priešo karių pateko į nelaisvę, o svarbiausias jų atramos punktas Lietuvoje buvo prarastas.
Kautynių dalyviams tai buvo labai konkretus lūžis. Dar prieš kelias valandas juos stabdė kulkosvaidžių ugnis, o dabar mieste gulėjo palikti ginklai ir skubaus pasitraukimo ženklai.
Radviliškyje lietuviams atiteko vienas didžiausių karo grobių per visas Nepriklausomybės kovas. Bermontininkai buvo sukaupę daug Pirmojo pasaulinio karo technikos ir atsargų, kurių nespėjo išgabenti. Skirtinguose šaltiniuose tikslūs skaičiai šiek tiek skiriasi, tačiau grobio mastas nekelia abejonių.
Lietuvos kariuomenė perėmė dešimtis tūkstančių artilerijos sviedinių, daugybę šautuvų, kulkosvaidžių, minosvaidžių, patrankų ir šovinių. Taip pat buvo rasta lėktuvų, automobilių, motociklų, radijo bei telefono įrangos, medicinos priemonių, uniformų, balnų ir kitų karinių reikmenų.
Ypač vertingi buvo lėktuvai. Lietuvos karo aviacija tuo metu dar tik kūrėsi ir turėjo labai ribotą technikos parką. Iš bermontininkų paimti orlaiviai vėliau buvo gabenami į Kauną, remontuojami ir naudojami Lietuvos aviacijoje. Tai buvo tiesioginė technologinė nauda iš laimėto mūšio.
Svarbūs buvo ir lokomotyvai bei geležinkelio vagonai. Karo metu geležinkelis reiškė gebėjimą greitai perkelti dalinius, maistą, amuniciją ir sužeistuosius. Besikuriančiai valstybei, kurios transporto sistema buvo nualinta karo ir okupacijų, kiekvienas tinkamas naudoti lokomotyvas turėjo didžiulę vertę.
Grobis sustiprino kariuomenę ne vien materialiai. Jis veikė ir psichologiškai. Kariai bei visuomenė galėjo savo akimis pamatyti, kad priešas ne tik išvytas, bet ir prarado priemones, kuriomis iki tol terorizavo gyventojus.
Į Kauną gabenamos patrankos, lėktuvai ir vagonai tapo pergalės įrodymu. Tiesa, ne visa technika buvo iš karto tinkama naudoti. Reikėjo ją inventorizuoti, remontuoti, surasti atsarginių dalių ir apmokyti specialistus.
Skirtingų sistemų ginklai apsunkino aprūpinimą, nes jiems reikėjo nevienodų šaudmenų. Vis dėlto 1919 metų Lietuvai net ir sudėtingai prižiūrimas ginklas buvo vertingesnis už jo neturėjimą.
Radviliškio grobis padėjo kariuomenei toliau stiprėti tuo metu, kai konfliktai dar nebuvo pasibaigę. Lietuvos laukė įtampa su Lenkija ir kovos dėl Vilniaus krašto. Todėl pergalė prieš bermontininkus suteikė ne tik trumpą palengvėjimą, bet ir konkrečių priemonių būsimiems išbandymams.
Po Radviliškio pergalės Lietuvos kariuomenei atsivėrė kelias tęsti puolimą Šiaulių kryptimi ir galbūt visiškai sutriuškinti besitraukiančias bermontininkų pajėgas. Tačiau į įvykius įsikišo Antantės valstybių atstovai.
Prancūzų generolo Henri Niesselio vadovaujama tarptautinė komisija prižiūrėjo vokiečių kariuomenės evakuaciją iš Baltijos šalių. Antantė norėjo, kad bermontininkai pasitrauktų į Vokietiją, tačiau kartu siekė išvengti tolesnio karo, chaoso ir galimo didesnio konflikto su Vokietija.
Lietuvos kariuomenei buvo pareikalauta sustabdyti puolimą ir leisti priešui organizuotai evakuotis. Lietuvos vadams toks sprendimas buvo sunkiai priimtinas. Kariai ką tik pralaužė gynybą, priešas bėgo ir buvo praradęs daug technikos.
Kariniu požiūriu tai buvo palankiausias metas tęsti persekiojimą. Sustojimas suteikė bermontininkams galimybę atsikvėpti, persigrupuoti ir išgabenti dalį likusių atsargų.
Kita vertus, jauna Lietuva buvo diplomatiškai priklausoma nuo Antantės palankumo. Valstybės tarptautinis pripažinimas dar nebuvo visiškai įtvirtintas, reikėjo ginklų, finansinės paramos ir politinės apsaugos. Atviras nepaklusimas tarptautinei komisijai galėjo sukelti rimtų pasekmių.
Bermontininkų evakuacija vyko lėtai ir ne visada sąžiningai. Jie toliau plėšė, gadino infrastruktūrą ir bandė išsivežti kuo daugiau turto. Todėl lapkričio 27 dieną Lietuvos kariuomenė vėl pradėjo žygiuoti pirmyn.
Gruodžio 7 dieną buvo išvaduoti Šiauliai, o vėliau ir kitos vietovės. Iki 1919 metų gruodžio 15 dienos pagrindinės bermontininkų pajėgos pasitraukė iš Lietuvos į Rytų Prūsiją. Taip baigėsi kelis mėnesius trukusi okupacinė jų veikla šalies šiaurėje ir vakaruose.
Antantės įsikišimas rodo, kad Nepriklausomybės kovos vyko ne izoliuotame nacionaliniame fronte. Lietuvos sprendimus ribojo tarptautinė politika, Vokietijos statusas po karo, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos interesai bei baimė dėl bolševizmo.
Net laimėjus mūšį ne visada buvo galima laisvai pasirinkti, kaip pasinaudoti pergale.
Lietuvos nepriklausomybės kovos nebuvo vienas nuoseklus karas su aiškiai apibrėžtu priešu. 1919–1920 metais valstybei teko kovoti su bolševikais, bermontininkais ir Lenkijos pajėgomis. Skirtingi frontai veikė vienu metu arba keitė vienas kitą, todėl kariuomenė nuolat buvo priversta skubiai pergrupuoti dalinius.
Kova su bolševikais buvo gyvybiškai svarbi, nes Raudonoji armija siekė sunaikinti nepriklausomą Lietuvos valstybę ir įtvirtinti sovietinę valdžią. Bermontininkų grėsmė buvo kitokia. Jie neturėjo aiškiai pripažintos valstybės, tačiau kontroliavo didelę teritoriją ir turėjo gerai ginkluotą kariuomenę.
Jų buvimas galėjo paversti Šiaurės Lietuvą svetimų karinių grupuočių valdoma zona. Radviliškio pergalė pašalino vieną iš trijų svarbiausių grėsmių. Po jos bermontininkai nebegalėjo rimtai pretenduoti išlaikyti savo valdžios Lietuvoje.
Tai leido kariuomenei ir Vyriausybei daugiau dėmesio skirti kitiems frontams bei valstybės institucijų kūrimui. Pergalė taip pat sustiprino kariuomenės autoritetą visuomenėje. Savanorių ir mobilizuotų vyrų aukos įgavo aiškią prasmę: jie ne tik gynė abstrakčią idėją, bet ir realiai išvadavo miestus, grąžino administraciją bei apsaugojo gyventojus nuo plėšimų.
Kautynės padėjo formuoti ir Lietuvos kariuomenės tradiciją. Jose pasižymėjo atskiri karininkai, puskarininkiai bei eiliniai kariai, buvo sukaupta miesto puolimo, artilerijos panaudojimo ir kelių dalinių koordinavimo patirtis. Klaidos taip pat tapo pamokomis būsimoms operacijoms.
Radviliškio pergalė kartais lieka kitų XX amžiaus įvykių šešėlyje, tačiau be Nepriklausomybės kovų nebūtų buvę tarpukario Lietuvos valstybės. 1918 metų deklaracija turėjo būti apginta ginklu. Šį platesnį kelią nuo valstybės paskelbimo iki jos įtvirtinimo papildo svarbiausių Lietuvos istorijos datų apžvalga.
Vėlesnė 1923 metų Klaipėdos operacija parodė jau labiau organizuotos Lietuvos gebėjimą derinti slaptą politinį planą, kariuomenės paramą ir vietos sukilėlių veiksmus. Apie šį kitą valstybingumo įtvirtinimo etapą pasakojama straipsnyje apie Klaipėdos sukilimą prieš Prancūzijos valdymą.
Tarpukario Lietuvoje Radviliškio kautynės buvo prisimenamos kaip svarbi Nepriklausomybės kovų pergalė. Kautynių dalyviai buvo pagerbiami, apie įvykius rašė karininkai ir kariuomenės spauda, o bermontininkų paliktas karo grobis tapo jaunos valstybės karinės sėkmės simboliu.
Tačiau sovietinės okupacijos laikotarpiu Nepriklausomybės kovų istorija buvo iškraipoma arba nutylima. Sovietinei ideologijai buvo nepatogu kalbėti apie 1918–1920 metais savarankišką valstybę gynusią Lietuvos kariuomenę. Kovos su bolševikais buvo vaizduojamos kaip tariama „buržuazinių nacionalistų“ veikla, o visas valstybės atkūrimo procesas vertintas pagal Maskvos politinį pasakojimą.
Bermontininkai šiame pasakojime irgi netilpo į paprastą schemą. Jie formaliai skelbėsi kovojantys su bolševikais, tačiau kartu daugiausia buvo susiję su vokiečių kariniais daliniais ir puolė nepriklausomas Baltijos valstybes. Todėl Radviliškio kautynės negalėjo būti lengvai panaudotos sovietinei propagandai.
Po 1990 metų Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo susidomėjimas Nepriklausomybės kovomis sugrįžo. Imta skelbti karių atsiminimus, tyrinėti karinius dokumentus, atnaujinti paminklus ir rengti kautynių minėjimus. Vis dėlto Radviliškio mūšis visuomenėje iki šiol dažnai žinomas prasčiau negu Žalgirio mūšis ar XX amžiaus okupacijų istorija.
Viena priežasčių yra pati bermontininkų painiava. Žmogui, pirmą kartą susidūrusiam su šia tema, sunku suprasti, kodėl rusų vardu pasivadinusioje armijoje daugumą sudarė vokiečiai ir kodėl skelbęsi kovojantys su bolševikais kariai puolė Lietuvą bei Latviją.
Tačiau būtent šis sudėtingumas daro Radviliškio kautynes vertas dėmesio. Jos parodo, koks chaotiškas buvo laikotarpis po Pirmojo pasaulinio karo. Imperijos griuvo, sienos dar nebuvo aiškios, o buvę kareiviai, revoliucionieriai, nacionaliniai judėjimai ir užsienio diplomatai vienu metu bandė spręsti regiono ateitį.
Radviliškyje ši paini geopolitika virto labai konkrečia kova dėl geležinkelio, miesto gatvių ir teisės Lietuvai pačiai valdyti savo teritoriją.
1919 metų Radviliškio kautynės buvo daugiau negu sėkmingas vieno miesto puolimas. Jos tapo momentu, kai jauna Lietuvos kariuomenė įrodė galinti ne tik stabdyti priešą ar saugoti atskiras pozicijas, bet ir pati planuoti bei vykdyti didesnę puolamąją operaciją.
Priešininkas buvo pavojingas. Bermontininkų gretose tarnavo Pirmojo pasaulinio karo veteranai, jie turėjo daug kulkosvaidžių, artilerijos, transporto ir kitų techninių priemonių. Radviliškyje jie naudojosi geležinkelio infrastruktūra, pastatais ir iš anksto parengtomis gynybos pozicijomis.
Lietuvos kariams pirmieji puolimai nepavyko. Jie patyrė nuostolių, buvo stabdomi kulkosvaidžių ir kai kur turėjo trauktis. Tačiau operacija nesubyrėjo. Vadovybė pasitelkė rezervus, artileriją ir atnaujino spaudimą.
Lapkričio 22 dieną bermontininkų gynyba buvo palaužta. Miesto užėmimas suardė pagrindinį priešo geležinkelio mazgą ir privertė jį trauktis iš Lietuvos. Kartu buvo paimtas milžiniškas karo grobis, kuris sustiprino besikuriančios valstybės kariuomenę.
Lėktuvai, patrankos, kulkosvaidžiai, lokomotyvai ir amunicija tapo labai konkrečiu pergalės rezultatu. Dar svarbesnė buvo moralinė reikšmė. Lietuvos gyventojai pamatė, kad valstybė nėra vien Vasario 16-osios dokumentas ar kelių politikų siekis. Ji turėjo karius, kurie galėjo išvyti miestus užėmusią svetimą armiją.
Tokios pergalės kūrė pasitikėjimą, be kurio nauja valstybė nebūtų galėjusi išlikti. Radviliškio kautynės taip pat primena, kad nepriklausomybė nebuvo padovanota pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui.
Tuo metu regione veikė daugybė jėgų, kurios Lietuvos valstybingumą laikė laikinu reiškiniu arba kliūtimi savo planams. Kiekviena Lietuvos institucija, geležinkelio stotis ir miestas turėjo būti ne tik paskelbtas savu, bet ir realiai apgintas.
Bermontininkai iš Lietuvos galutinai pasitraukė 1919 metų gruodį. Jų pralaimėjimo pradžia buvo Radviliškyje, kur lapkričio 21–22 dienomis Lietuvos kariai palaužė gerai ginkluotą priešo įgulą.
Ši pergalė tapo vienu tvirčiausių įrodymų, kad vos prieš metus pradėta kurti kariuomenė jau virto tikra valstybės gynybos jėga. Lietuvos nepriklausomybė Radviliškyje buvo apginta ne diplomatiniais pareiškimais, o karių ryžtu, ištverme ir pasirengimu kelis kartus grįžti į puolimą, kol priešas galiausiai buvo priverstas pasitraukti.
Susisiek: info@idomioji-istorija.lt
© 2025 Idomioji-istorija.lt - Visos teisės saugomos. Sprendimas: Vileikis.lt
