Jeigu reikėtų sukurti vieną sakinį, kuriame tilptų visas populiarus pasakojimas apie „beprotišką Romą“, jis skambėtų beveik taip: paauglys imperatorius Elagabalas mėgino savo žirgą paversti konsulu, o naktimis miegodavo tarp liūtų ir lokių. Vaizdas toks ryškus, kad atrodo vertas antikinio šaltinio. Tačiau vos pradėjus tikrinti detales paaiškėja, jog jame sulipdytos dviejų skirtingų imperatorių istorijos, o tikrą įvykį nuo literatūrinės karikatūros skiria keli šimtmečiai.

Žirgas priklausė ne Elagabalui, bet Kaligulai. Ir net Kaligula jo konsulu nepaskyrė: šaltiniai tik pasakoja apie tariamą ketinimą. Laukiniai gyvūnai jau siejami su Elagabalu, tačiau apie juos rašo vėlyva, dėl išgalvotų smulkmenų pagarsėjusi imperatorių biografijų rinktinė „Historia Augusta“. Joje imperatorius ne tiek ramiai „miega su lokiais“, kiek esą įleidžia prijaukintus žvėris pas apsvaigusius svečius, kad šie pabudę išsigąstų.

Tai nereiškia, kad Elagabalas buvo nuobodus ar Romos politinei kultūrai įprastas valdovas. Priešingai: ketverius metus trukęs jo valdymas sukėlė tikrą religinį ir politinį konfliktą. Tačiau būtent todėl svarbu atskirti, kas patvirtinta, kas tikėtina, o kas tėra priešiškos tradicijos sukurtas reginys. Tikrasis Elagabalas pasirodo ne mažiau įdomus už legendinį — tik jo istorija pasakoja ne apie zoologijos sodą rūmuose, bet apie valdžią, svetimumą ir nugalėtojų teisę apibrėžti mirusį priešą.

Viename teiginyje supainioti du Romos imperatoriai

Pirmoji klaida yra aiški: pasakojimas apie žirgą, kuriam žadėtas konsulo postas, antikiniuose tekstuose siejamas su Gajumi Cezariu Germaniku, geriau žinomu Kaligulos pravarde. Jis valdė 37–41 m., taigi mirė daugiau kaip pusantro šimtmečio prieš Elagabalui gimstant. Žirgo vardas buvo Incitatas, lotyniškai reiškiantis maždaug „greitasis“ arba „įsibėgėjęs“.

Romėnų biografas Svetonijus rašė, kad Incitatas turėjo marmurinę arklidę, dramblio kaulo ėdžias, purpurines gūnias, brangakmeniais puoštą antkaklį, namą, vergų ir baldų, kad žirgo vardu būtų galima kviesti svečius vakarienės. Paskui autorius pridūrė, jog, kaip pasakota, Kaligula ketino paskirti jį konsulu. Kasijus Dionas pateikė panašią tradiciją: imperatorius žadėjęs suteikti žirgui konsulatą, bet būtų tai padaręs tik gyvenęs ilgiau. Abiem atvejais kalbama apie ketinimą arba gandą, ne apie įvykusį paskyrimą.

Elagabalas valdė 218–222 m. ir priklausė visai kitai — Severų — dinastinei aplinkai. Joks pagrindinis jo valdymo šaltinis nepriskiria jam Incitato. Vis dėlto abu imperatoriai vėlesnėje atmintyje pateko į tą pačią „blogųjų Cezarių“ lentyną: jauni, nužudyti savųjų, kaltinti prabanga, seksualiniais nukrypimais, religiniu įžūlumu ir valdžios pavertimu teatru. Populiariuose faktų sąrašuose tokių personažų epizodai lengvai persikelia iš vienos biografijos į kitą.

Sumaištį stiprina ir tai, kad romėnų valdovų vardai šiuolaikiniam skaitytojui nėra patogūs. Kaligula buvo pravardė, o Elagabalas — vardas, kuriuo jaunuolis paprastai nevadintas oficialiuose savo dokumentuose. Monetose pastarasis pasirodo kaip Antoninas, sąmoningai pasisavinęs Karakalos dinastinį autoritetą. Kai populiarūs pasakojimai visus juos vadina vien „pamišusiais Romos imperatoriais“, chronologija išnyksta. Lieka keli lengvai keičiami rekvizitai: žirgas, rūmai, puota ir šokiruotas Senatas.

Todėl taisant teiginį neužtenka pakeisti vardą. Tikslesnė formuluotė būtų tokia: apie Kaligulą pasakota, kad jis ketino Incitatą padaryti konsulu, o apie Elagabalą — kad šis pokštaudamas gąsdino svečius prijaukintais plėšrūnais. Net ir šie du sakiniai dar reikalauja šaltinių kritikos.

Kas iš tiesų buvo Elagabalas

Žmogus, kurį vadiname Elagabalu, gimė apie 203 arba 204 m. Jo vardas buvo Varius Avitas Basianas, o šeima buvo susijusi su Sirijos Emesos, dabartinio Homso, aukštuomene ir Severų dinastijos moterimis. Jaunuolis tarnavo paveldimu vietinio saulės dievo Elagabalo žyniu. Vėlesnis istorinis vardas prilipo nuo dievybės, nors imperatoriaudamas jis oficialiai vadinosi Marku Aurelijumi Antoninu ir siekė būti laikomas nužudyto imperatoriaus Karakalos sūnumi.

Į sostą jį atvedė ne egzotiškas charakteris, o labai žemiška dinastinė politika. Po Karakalos nužudymo imperatoriumi tapęs Makrinas prarado dalies kariuomenės palankumą. Elagabalo močiutė Julija Mesa pasinaudojo dideliu turtu, šeimos ryšiais ir paskleidė teiginį, kad jos anūko tikrasis tėvas buvęs Karakala. 218 m. gegužę jaunuolį imperatoriumi paskelbė III Galų legionas. Birželio 8 d. prie Antiochijos Makrino pajėgos buvo nugalėtos, o netrukus Senatas pripažino naują valdovą.

Elagabalui buvo maždaug keturiolika metų. Tokio amžiaus valdovo sprendimų neįmanoma suprasti pamiršus dvaro aplinką: motiną Juliją Soemiją, močiutę Juliją Mesą, karinius rėmėjus, patarėjus ir konkuruojančius giminaičius. Antikiniai autoriai mėgo sutelkti visą atsakomybę viename tirono kūne, bet imperija nebuvo valdoma vien paauglio užgaidomis.

Jo iškilimas taip pat primena, kad III a. pradžios imperatoriaus valdžia rėmėsi ne vien Senato pritarimu. Lemiamą vaidmenį atliko legionų lojalumas, donatyvai kariams ir gebėjimas pateikti įtikinamą dinastinę istoriją. Julija Mesa galėjo pasiūlyti visus tris dalykus. Teiginio, kad Elagabalas buvo Karakalos sūnus, patikrinti neįmanoma, bet politiškai jis veikė: kariams jaunuolis tapo pažįstamos Severų giminės sugrįžimu. Tai gerokai svarbesnis jo karjeros paaiškinimas negu vėlesnės pasakos apie ekstravagantišką asmenybę.

Vis dėlto Elagabalas nebuvo vien pasyvi figūra. Atvykęs į Romą jis viešai išlaikė Emesos žynio tapatybę ir bandė iškelti savo dievą virš tradicinio romėnų panteono. Šis projektas, o ne žvėrių pokštai, labiausiai žeidė elitą. Romėnams politika ir religija buvo glaudžiai susipynusios — tą parodo ir pasakojimas, kaip Julijus Cezaris pertvarkė kalendorių, naudodamasis ir aukščiausiojo pontifiko autoritetu. Elagabalo atveju religinė valdžia pasirodė svetima ir sunkiai suvaldoma.

Trys šaltiniai ir trys priešiški žvilgsniai

Apie Elagabalo valdymą daugiausia pasakoja Kasijus Dionas, Herodianas ir anoniminė „Historia Augusta“. Nė vienas jų nėra neutralus langas į imperatoriaus kasdienybę. Dionas buvo senatorius, konservatyviai vertinęs romėnų politinę bei religinę tvarką. Elagabalo valdymo metais jis nebuvo Romoje, o vėliau tarnavo valdant Elagabalo įpėdiniui Severui Aleksandrui. Jo pasakojime jauno sirų kilmės valdovo elgesys tampa įrodymu, kad šis netinka romėniškam vyro ir imperatoriaus idealui.

Herodianas tikriausiai priklausė žemesniam imperijos administraciniam sluoksniui. Jo tekstas taip pat priešiškas, tačiau daugiau dėmesio skiria valdovo kultūrinei aplinkai, religiniams ritualams ir politiniam žlugimui. Jis ne visada tikslus ir neatskleidžia, kaip tikrino informaciją, bet modernūs tyrėjai jį dažnai laiko naudingu atsvaros tašku senatoriškam Diono pasakojimui.

Problemiškiausia yra „Historia Augusta“ — imperatorių biografijų rinkinys, apsimetantis kelių IV a. pradžios autorių darbu, nors greičiausiai sukurtas vieno vėlesnio rašytojo. Ankstyvoji Elagabalo biografijos dalis gali saugoti senesnės medžiagos, tačiau antrojoje pasipila prabangos, patiekalų, pokštų ir seksualinių nuotykių katalogas. Būtent iš čia ateina liūtai, leopardai ir lokiai.

Laiko atstumas čia esminis. Dionas ir Herodianas rašė III a., palyginti netoli aptariamų įvykių, nors jų padėtis ir interesai skyrėsi. „Historia Augusta“ dabartiniu mokslininkų vertinimu veikiausiai sukurta IV a. pabaigoje ar net V a. pradžioje. Jos autorių nuo Elagabalo galėjo skirti beveik du šimtmečiai. Rinkinyje aptinkama išgalvotų dokumentų, neegzistavusių pareigūnų ir literatūrinių žaidimų, todėl vienintelis joje užrašytas rūmų anekdotas negali būti laikomas savaime patvirtintu faktu.

Svarbi ir žanro taisyklė. Antikinė imperatoriaus biografija dažnai veikė kaip moralinis portretas. „Geras“ valdovas turėjo būti santūrus, teisingas, pamaldus ir valdantis save; „blogas“ — besaikis, žiaurus, išlepęs, priklausomas nuo teatro, maisto ar sekso. Anekdotas nebūtinai buvo įrašomas todėl, kad autorius turėjo patikimą rūmų liudininką. Jis galėjo būti parinktas todėl, kad idealiai iliustravo jau priimtą išvadą: Elagabalas esą buvo nevaldantis savęs tironas.

Ką iš tikrųjų pasakoja liūtų ir lokių epizodas

„Historia Augusta“ Elagabalo biografijoje laukiniai gyvūnai pasirodo ne vieną kartą. Viename epizode teigiama, kad imperatorius laikė prijaukintų liūtų ir leopardų. Per desertą jis esą liepdavo jiems užlipti ant svečių gultų. Svečiai puldavo į paniką, nes nežinodavo, jog žvėris dresuotojai padarė nepavojingus. Tai labiau rūmų pokštas — nors šiurpus ir demonstruojantis valdovo galią — negu pasakojimas apie įprastą miegą šalia plėšrūnų.

Kitoje vietoje istorija tampa tamsesnė. Girtus draugus imperatorius neva užrakindavo, o naktį įleisdavo liūtų, leopardų ir lokių. Pabudę žmonės rasdavo žvėris tame pačiame kambaryje; autorius net tvirtina, kad kai kurie dėl to mirė. Tačiau nepaaiškina nei kas buvo aukos, nei kada tai nutiko, nei kaip „nepavojingi“ gyvūnai sukėlė mirtį. Galima spėti apie šoką ar nelaimingą atsitikimą, bet pats tekstas įrodymų nepateikia.

Taigi populiari frazė „miegodavo su liūtais ir lokiais“ pakeičia veikėjus. Šaltinyje užmiega apsvaigę imperatoriaus svečiai, o žvėrys įleidžiami jiems nežinant. Elagabalas yra tariamas pokšto organizatorius, ne žmogus, kiekvieną naktį besiglaudžiantis prie lokio. Dar svarbiau, kad šios detalės nepatvirtina Dionas ar Herodianas. Jos priklauso vienam pasakojimui, parašytam gerokai po įvykių ir sąmoningai kaupiančiam neįtikėtinas keistenybes.

Visiškai atmesti žvėryno galimybės negalima. Romos aristokratija turėjo prieigą prie egzotinių gyvūnų, naudotų arenose, triumfuose ir privačiose demonstracijose. Imperatoriaus rūmai tikrai galėjo išlaikyti dresuotus plėšrūnus. Tačiau bendras istorinis įmanomumas dar nepatvirtina kiekvieno anekdoto. Patvirtinta aplinka nėra tas pats, kas patvirtintas įvykis.

Egzotinių žvėrių laikymas pats savaime buvo imperinės galios kalba. Liūtą, leopardą ar lokį reikėjo sugauti, pervežti per didžiulį atstumą, išlaikyti ir prižiūrėti. Arenoje toks gyvūnas rodė, kad Roma geba paversti tolimų provincijų gamtą savo reginiu. Privačioje puotoje jis būtų demonstravęs valdovo prieigą prie išteklių, kurių neturėjo eilinis senatorius. Todėl „Historia Augusta“ pasakojimas skamba kultūriškai įtikinamai net tada, kai konkrečios scenos patikrinti negalime.

To paties rinkinio Elagabalo biografijoje gausu panašiai sukomponuotų prabangos epizodų: neįmanomi patiekalai, vienos spalvos vaišės, netikri valgiai, keisti baldai ir svečius užgriūvančios gėlės. Jų kaupimo principas svarbesnis už kiekvieną detalę. Autorius konstruoja valdovą, kuriam visas pasaulis — žmonės, gyvūnai ir maistas — tėra medžiaga asmeniniam spektakliui. Liūtai puikiai užbaigia šią literatūrinę karikatūrą.

Incitatas: žirgas, kuris konsulu taip ir netapo

Kaligulos ir Incitato istorija taip pat gerokai kuklesnė už jos šiuolaikinę versiją. Svetonijus rašė praėjus maždaug aštuoniems dešimtmečiams po Kaligulos mirties, o Kasijus Dionas — dar vėliau. Abu priklausė tradicijai, kurioje 41 m. savo sargybinių nužudytas imperatorius vaizduotas kaip despotas, praradęs saiką ir protą. Jų liudijimai svarbūs, bet jų nereikia skaityti kaip tiesioginės konsulo paskyrimo pažymos.

Lotyniška Svetonijaus formuluotė nusako, kad Kaligula, „kaip pasakojama“, konsulatą žirgui buvo numatęs. Tai atsargi kalba, perduodanti gandą. Oficialus konsulas turėjo būti žmogus, senatoriaus rango magistratas, kurio vardas patekdavo į metų datavimo sistemą. Incitato tarp Romos konsulų nėra. Vadinasi, dažnas sakinys „Kaligula paskyrė žirgą konsulu“ yra klaidingas net tada, kai nurodomas tinkamas imperatorius.

Respublikos laikais du kasmet renkami konsulai vadovavo valstybei ir kariuomenei; imperijos laikotarpiu jų reali nepriklausomybė sumažėjo, tačiau pareigybė neprarado simbolinio svorio. Buvimas konsulu reiškė pasiektą Romos politinės karjeros viršūnę, o metai galėjo būti įvardijami pagal pareigas ėjusių vyrų vardus. Būtent dėl to pasakojimas toks kandus. Žirgo paskyrimas būtų reiškęs ne komišką gyvūno paaukštinimą, o viešą senatorių luomo pažeminimą ir parodymą, kad prestižas priklauso nuo imperatoriaus malonės.

Ką galėjo reikšti ketinimas? Viena moderni interpretacija — tai buvęs pažeminantis pokštas Senatui: imperatorius demonstravo, kad jo valia konsulu galėtų tapti net arklys. Kita galimybė — iš konteksto ištrauktas sąmojis, vėliau paverstas pažodiniu planu. Tyrėjai yra pasiūlę ir žodžių žaismo hipotezių, siejančių Incitato vardą su konkrečiais Romos politikais. Nė vienos versijos negalime galutinai įrodyti.

Tačiau istorijos politinė prasmė aiški net jei ji nebuvo pažodinis administracinis projektas. Konsulatas tebebuvo prestižiškiausias tradicinės Romos karjeros laiptelis. Teiginys, kad jį gali gauti žirgas, vaizdavo principatą kaip sistemą, kurioje senasis respublikinis garbingumas priklauso nuo vieno valdovo užgaidos. Todėl Incitatas tapo ilgaamžiu absoliučios valdžios simboliu — ir ilgainiui buvo „paskolintas“ kitam blogos reputacijos imperatoriui.

Tikrasis konfliktas: sirų dievas Romos viršūnėje

Elagabalo valdymo branduolys buvo ne zoologinis, o religinis. Emesoje garbintas dievas Elagabalas buvo siejamas su šventu kūgio formos juodu akmeniu, tikriausiai meteoritu. Jaunasis valdovas išliko šio dievo žyniu net tapęs Romos imperatoriumi. Jis perkėlė kulto akmenį į sostinę, Palatino kalvoje pastatė dievybei šventyklą ir rengė iškilmingas procesijas.

Problema buvo ne tai, kad romėnai apskritai nepriėmė svetimų dievų. Imperija nuolat skolinosi kultus, juos tapatino su savomis dievybėmis ir įtraukdavo į religinį gyvenimą. Skandalą kėlė hierarchija: šaltinių teigimu, Elagabalas mėgino savo dievą iškelti aukščiau Jupiterio ir kitų tradicinių dievų. Imperatorius, užuot prisitaikęs prie Romos religinių normų, sostinei rodė Emesos žynio vaidmenį.

Herodianas aprašo procesiją, per kurią šventas akmuo buvo vežamas puošniame vežime, o imperatorius ėjo priešais jį atsigręžęs į dievybę ir pats laikė vadeles. Net jei detalės stilizuotos, jos paaiškina konflikto mastą. Romos valdovas viešai veikė kaip konkretaus sirų miesto dievo žynys, o tradicinis imperatoriaus vaidmuo atrodė pajungtas kultui. Elagabalui tai galėjo būti universalios dieviškos tvarkos kūrimas; jo kritikams — Romos pavergimas svetimam papročiui.

Dar didesnį pasipiktinimą sukėlė santuoka su vestale Akvilija Severa. Vestalės saugojo šventąją ugnį ir privalėjo laikytis skaistybės; jos kūnas romėnų vaizduotėje buvo susijęs su pačios valstybės saugumu. Elagabalas galėjo aiškinti santuoką kaip sakralinę sąjungą, iš kurios gims dieviški vaikai, bet romėnų elitui tai atrodė kaip šventvagystė. Šis žingsnis griovė ne vien religinę taisyklę: jis rodė, kad imperatorius Romos institucijas mėgina pajungti savo kuriamai sakralinei tvarkai.

Šie sprendimai turėjo realių politinių pasekmių. Elagabalo močiutė Julija Mesa suprato, kad anūkas praranda kariuomenės paramą, ir ėmė remti kitą anūką — Severą Aleksandrą. 221 m. Elagabalas buvo priverstas jį įsūnyti ir paskelbti cezariu. Kai valdovas pabandė konkurentą pašalinti, pretorionai pasirinko Aleksandrą. 222 m. kovo 13 d. Elagabalas ir jo motina buvo nužudyti, o kūnai paniekinti ir įmesti į Tibrą.

Po mirties Senatas pasmerkė Elagabalo atminimą: jo vardas buvo šalinamas iš įrašų, atvaizdai naikinami ar perdirbami, o šventas akmuo grąžintas į Emesą. Tokios priemonės šiandien vadinamos *damnatio memoriae*, nors romėnai neturėjo vieno oficialaus įstatymo tokiu pavadinimu. Paradoksalu, bet mėginimas ištrinti valdovą padėjo sukurti itin ryškią jo pomirtinę tapatybę. Jis liko atmintyje ne kaip Antoninas, kurį kadaise skelbė monetos, o kaip prie svetimo dievo pririštas Elagabalas.

Kodėl „keistas rytietis“ buvo patogus istorinis vaidmuo

Elagabalo reputacijoje nuolat kartojasi romėnų elitui svarbios priešpriešos: Roma ir Sirija, tvarka ir prabanga, santūrus vyras ir moterišku vadintas jaunuolis, tradicinis imperatorius ir teatrališkas žynys. Tai nereiškia, kad visi kaltinimai išgalvoti. Tačiau autoriai rinkosi detales pagal kultūrinę schemą, kurioje rytietiškumas jau savaime galėjo reikšti perteklių, minkštumą, despotiškumą ir negebėjimą valdyti.

Apranga ir ritualas čia buvo politiniai argumentai. Herodianas pasakoja, kad Elagabalo atvaizdas su Emesos žynio rūbais buvo nusiųstas į Romą dar prieš jam atvykstant. Romėnų ar graikų skaitytojui svetimas drabužis galėjo reikšti ne individualų skonį, bet netinkamą tapatybę. Kaip rodo senovės graikų požiūris į drabužius, net kelnės ar audinio kritimas galėjo tapti riba tarp „civilizuoto žmogaus“ ir „barbaro“. Tokios kategorijos nebuvo nekaltas mados komentaras.

Ypač atsargiai vertintini pasakojimai apie lytį ir seksualumą. Dionas Elagabalą sąmoningai menkina moteriškomis gramatinėmis formomis, aprašo santykius su vyrais ir teigia, kad valdovas norėjo moters kūno. Šie fragmentai paskatino šiuolaikinį ginčą, ar Elagabalą galima laikyti translyte istorine asmenybe. Vieni tyrėjai tokį skaitymą laiko prasmingu, kiti pabrėžia, kad tekstą sukūrė priešiškas autorius, kuriam valdovo „sumoterinimas“ buvo politinis įžeidimas.

Sąžininga išvada turi palikti neapibrėžtumą. Negalime patikimai atkurti, kaip Elagabalas pats suvokė savo lytį, o modernių sąvokų automatiškai perkelti į III a. Romą nederėtų. Tačiau lygiai taip pat nederėtų apsimesti, kad šaltiniai yra neutralūs. Jų šokas atskleidžia ne tik valdovą, bet ir griežtas romėnų elito vyriškumo, kilmės bei valdžios normas.

Ką pasako monetos, įrašai ir nutylėjimai

Literatūrines istorijas galima tikrinti lyginant su kitokios paskirties šaltiniais. Elagabalo monetos nėra neutralios — jos buvo oficiali valdžios komunikacija, — tačiau jos parodo, kokį įvaizdį režimas mėgino skleisti tuo metu, o ne kokį jam po mirties sukūrė priešai. Jose matomas jaunas, laurų vainiku papuoštas imperatorius, standartiniai titulai, kariuomenės, pergalės ar dieviškos globos simboliai. Kai kuriuose leidiniuose pasirodo šventas Elagabalo akmuo ir su jo kultu susiję vaizdai. Tai materialiai patvirtina ne gyvūnų pokštus, o neįprastai ryškų religinį projektą.

Įrašai taip pat leidžia atsekti oficialų vardą, konsulatus, titulų kaitą ir vėlesnį atminimo naikinimą. Jei Elagabalas būtų mėginęs savo žirgą įrašyti į konsulų sąrašą, tai būtų ne vien privatus kaprizas: reikėtų paaiškinti magistrato titulą, jo vietą datavimo sistemoje ir santykį su kitu konsulu. Tokio pėdsako nėra. Tyla šiuo atveju dera su literatūros liudijimu, nes nė vienas Elagabalo pasakotojas žirgo konsulu jam ir nepriskiria.

Gyvūnų epizodo padėtis kitokia. Rūmų pokštas nebūtinai paliktų monetą ar akmens įrašą, todėl archeologinė tyla jo nepaneigia. Tačiau istorikui svarbu įrodymų svoris: anoniminiai svečiai, neįvardyta vieta, neaiški data ir vienas vėlyvas pasakotojas reiškia labai žemą patikimumo lygį. Formuluotė „šaltinis tvirtina“ čia yra tikslesnė už „istorikai užfiksavo“.

Šis palyginimas grąžina Elagabalui istorinį mastą. Monetos ir įrašai rodo imperatorių, kurio valdžia veikė visoje Viduržemio jūros erdvėje, mokėjo kariuomenei, skyrė pareigūnus ir skleidė religinę programą. Anekdotų rinkinys jį sumažina iki vakarėlių personažo. Abu šaltinių tipai yra tendencingi, bet tik juos sugretinus matyti, ką režimas laikė savo stiprybe ir ką nugalėtojai pavertė jo gėda.

Kaip gimsta nemirtinga „beprotiško imperatoriaus“ legenda

Elagabalo atvejis parodo kelis istorinio mito gamybos etapus. Pirmiausia valdovas politiškai pralaimi ir yra nužudomas. Įpėdinio režimui naudinga parodyti, kad pašalintas žmogus buvo ne teisėtas konkurentas, o moralinė bei religinė nelaimė. Tuomet istorikai ir biografai sudėtingą konfliktą sutraukia į lengvai įsimenamas scenas: svetimas akmuo, vestalės santuoka, neįmanomi patiekalai, gėlėmis uždusinti svečiai, plėšrūnai miegamuosiuose.

Vėliau scena atitrūksta nuo šaltinio. Nebelieka nepatikimo autoriaus, neaiškios datos ir anoniminių veikėjų. „Pasakota, kad įleido prijaukintus žvėris pas girtus draugus“ pavirsta į „miegojo su liūtais ir lokiais“. Galiausiai prie to priklijuojamas dar vienas garsus Romos anekdotas — žirgas konsulas. Socialinių tinklų įraše toks junginys veikia geriau už atsargų paaiškinimą, nes vienu sakiniu suteikia ir šoką, ir humorą, ir moralą apie neribotą valdžią.

XIX a. menas suteikė legendai naują gyvenimą. Lawrence’o Alma-Tademos paveikslas „Elagabalo rožės“ vaizduoja puotos dalyvius, skęstančius žiedlapių debesyje, ir iki šiol formuoja vaizduotę stipriau negu šaltinių komentarai. Paveikslas nėra antikinio įvykio nuotrauka, tačiau jo prabanga atrodo „istoriškai tikra“. Panašiai veikia romanai, filmai ir interneto iliustracijos: jos materializuoja vėlyvo teksto anekdotą, o žiūrovas vėliau prisimena vaizdą kaip faktą.

Istoriko užduotis nėra iš pasakojimo pašalinti visas spalvas. Reikia parodyti, kur baigiasi patikimas faktas ir prasideda pasakojimo mechanizmas. Patikimai žinome, kad Elagabalas buvo Emesos dievo žynys, paauglys imperatorius, mėginęs pakeisti Romos religinę hierarchiją; kad jo santuoka su vestale sukėlė skandalą; kad jis prarado pretorionų paramą ir buvo nužudytas. Žinome ir tai, jog „Historia Augusta“ jam priskiria prijaukintų plėšrūnų pokštus. Tačiau negalime šių anekdotų pateikti kaip teismo patvirtintų rūmų įvykių.

O žirgas? Jis lieka Kaligulos istorijoje — ir net ten konsulo toga taip ir nebuvo užvilkta. Šis pataisymas Elagabalo nepadaro paprastu valdovu. Jis tik pakeičia pigų keistenybių rinkinį prasmingesniu klausimu: kodėl Romos autoriai taip atkakliai norėjo, kad vienas nužudytas paauglys įkūnytų viską, kas jų pasaulyje atrodė svetima, pavojinga ir nevyriška?