Kaligula (Gajus Julijus Cezaris Germanikas) valdė Romą tik nuo 37 iki 41 m., tačiau jo reputacija tapo viena tamsiausių visoje imperatorių istorijoje. Problema ta, kad svarbiausi pasakojimai apie jo tariamą beprotybę, seksualinius ekscesus, žirgą konsulą ar „karą su jūra“ mus pasiekė iš autorių, rašiusių po jo mirties ir dažnai priešiškai nusiteikusių imperatoriui. Todėl Kaligulos istoriją reikia skaityti ne kaip faktų sąrašą, o kaip šaltinių kritiką.

Kas buvo Kaligula?

Kaligula gimė 12 m. po Kr. Jo tėvas Germanikas buvo itin populiarus Romos karvedys, o motina Agripina Vyresnioji priklausė imperatoriaus Augusto giminei. Pravardę Caligula – „mažasis kareiviškas batas“ – jis gavo vaikystėje, kai su tėvu gyveno kariuomenės stovyklose ir vilkėjo miniatiūrinę kario aprangą.

Po imperatoriaus Tiberijaus mirties 37 m. Kaligula tapo valdovu ir pradžioje buvo sutiktas labai palankiai. Oxford University Press naujausioje šaltinių analizėje pabrėžiama, kad pirmasis jo valdymo etapas neatrodė kaip būsimo „pamišusio tirono“ pradžia.

Kodėl jo reputacija tokia bloga?

Didžiausia problema – šaltiniai. Tacito pasakojimo apie Kaligulos valdymą dalis neišliko. Dėl to labai priklausome nuo Suetonijaus ir Kasijaus Diono, kurie rašė vėliau ir mėgo moralizuojančias, dramatiškas istorijas.

Oxford istorikai Anthony Barrettas ir Johnas Yardley pabrėžia, kad Suetonijus yra gerokai mažiau patikimas už Tacitą, o Kasijus Dionas nuo Kaligulos laikų buvo nutolęs beveik dviem šimtmečiais. Tai nereiškia, kad visi jų pasakojimai melagingi, bet sensacingiausi teiginiai negali būti priimami be išlygų.

Ar Kaligula tikrai norėjo žirgą padaryti konsulu?

Garsiausias pasakojimas susijęs su jo lenktyniniu žirgu Incitatu. Suetonijus rašo, kad žirgas turėjo marmurinį gardą, dramblio kaulo ėdžias, purpurinius apklotus ir kad Kaligula „ketino jį padaryti konsulu“.

Tačiau svarbiausias žodis yra „ketino“. Nėra įrodymo, kad Incitatus kada nors realiai buvo paskirtas konsulu. Cambridge publikuotame Davido Woodso tyrime aptariama tikimybė, kad istorija kilo iš Kaligulos sarkastiško pokšto apie senatorius ar konkrečius konsulus ir vėliau buvo suprasta pažodžiui.

Todėl frazė „Kaligula paskyrė savo žirgą konsulu“ yra klaidinga. Patikimai galime pasakyti tik tiek, kad senoviniai autoriai jam priskyrė ketinimą tai padaryti ir kad žirgas buvo demonstratyviai lepinamas.

Ar Kaligula buvo „beprotis“?

Po kelių mėnesių valdymo Kaligula sunkiai susirgo. Vėlesni autoriai jo elgesio pasikeitimą kartais aiškino fizine ar psichine liga. Dėl to modernioje populiariojoje istorijoje atsirado ilga diagnozių eilė – epilepsija, encefalitas, bipolinis sutrikimas, psichozė ir daugybė kitų versijų.

Tačiau retrospektyviai diagnozuoti prieš du tūkstančius metų gyvenusį žmogų pagal priešiškų autorių tekstus yra labai nepatikima. Modernūs klasikinės istorijos tyrėjai todėl vis atsargiau naudoja „beprotybės“ paaiškinimą.

Kas jo valdyme buvo realiai problemiška?

Net atmetus spalvingiausias legendas, Kaligulos valdymas nebuvo ramus. Jis konfliktavo su Senato aristokratija, baudė įtariamus sąmokslininkus, demonstratyviai pabrėžė savo asmeninę valdžią ir vis labiau tolino principato sistemą nuo Augusto sukurto „pirmojo tarp lygiųjų“ modelio.

Jo valdžia taip pat susidūrė su finansinėmis problemomis, teismo intrigomis ir pavojingais konfliktais su įtakingais elitais. 41 m. prieš jį buvo surengtas sąmokslas, kuriame dalyvavo Pretorijų gvardijos karininkai.

„Karas su jūra“ ir kriauklių rinkimas

Suetonijus taip pat pasakoja, kad Kaligula prie Lamanšo išrikiavo kariuomenę ir liepė kariams rinkti jūros kriaukles kaip „vandenyno grobį“. Šis epizodas dažnai pateikiamas kaip galutinis jo beprotybės įrodymas.

Tačiau tiksli įvykio prasmė neaiški. Tai galėjo būti pažeminti skirtas įsakymas maištaujančiai kariuomenei, simbolinis ritualas arba vėlesnio autoriaus iškraipytas nepavykusios Britanijos kampanijos epizodas. Vienintelė saugi išvada – istorija egzistuoja senoviniuose šaltiniuose, tačiau jos paaiškinimas nėra aiškus.

Ar jis laikė save dievu?

Kaligula tikrai eksperimentavo su stipresne imperatoriaus sakralizacija ir demonstratyvia valdovo reprezentacija. Tai ypač konfliktavo su romėnų aristokratijos lūkesčiais, kad gyvas imperatorius bent formaliai išlaikys tradicines respublikines normas.

Vis dėlto ir čia svarbu neskubėti su formule „jis paskelbė save dievu“. Romos imperatorių kultas, provincijų religinės praktikos ir Rytų monarchijų tradicijos buvo sudėtingos, o vėlesni autoriai galėjo tyčia pateikti Kaligulos elgesį kuo skandalingiau.

Kaip Kaligula mirė?

41 m. sausio 24 d. Kaligula buvo nužudytas Pretorijų gvardijos sąmokslininkų. Suetonijus ir kiti autoriai pabrėžia asmenines nuoskaudas, pažeminimus ir augančią baimę dėl imperatoriaus elgesio.

Po jo mirties imperatoriumi tapo jo dėdė Klaudijus. Kaligulos reputacija labai greitai buvo įtvirtinta kaip tirono ir blogo valdovo pavyzdys – būtent tų politinių grupių, kurios turėjo priežasčių pateisinti jo nužudymą.

Koks šiandieninis istorikų vertinimas?

Kaligula greičiausiai buvo autoritariškas, konfliktiškas ir vis labiau nenuspėjamas valdovas, tačiau daugelis garsiausių istorijų apie jį yra literatūriškai sustiprintos arba nepatikrinamos. Incitatus niekada netapo konsulu, „beprotybės“ diagnozė nėra moksliškai įrodoma, o tokie epizodai kaip kriauklių rinkimas turi kelias galimas interpretacijas.

Kaligulos istorija todėl yra ne tik pasakojimas apie ekscentrišką imperatorių, bet ir puiki pamoka, kodėl senovės istorijoje būtina vertinti, kas parašė šaltinį, kada jis buvo parašytas ir kokį politinį tikslą galėjo turėti.

Šaltiniai ir tolesnis skaitymas