1931 metų rugsėjo 18-osios vakare netoli Mukdeno, dabartinio Šenjano, nugriaudėjo nedidelis sprogimas. Buvo apgadinta Japonijos valdomo Pietų Mandžiūrijos geležinkelio bėgių atkarpa. Žala buvo tokia menka, kad netrukus tuo pačiu keliu galėjo pravažiuoti traukinys. Vis dėlto Japonijos Kvantungo armija paskelbė, kad geležinkelį užpuolė Kinijos kareiviai, ir beveik iš karto pradėjo karinę operaciją.
Per kelias valandas japonų daliniai užėmė Mukdeną. Per kelis mėnesius jų kontroliuojama teritorija išsiplėtė beveik per visą Mandžiūriją – didžiulį, žaliavomis turtingą Šiaurės Rytų Kinijos regioną. 1932 metais Japonija ten įkūrė Mandžukuo valstybę, kuri formaliai turėjo savo valdovą ir institucijas, bet faktiškai priklausė nuo Japonijos kariuomenės.
Kinija kreipėsi į Tautų Sąjungą – po Pirmojo pasaulinio karo sukurtą tarptautinę organizaciją, kurios pagrindinis pažadas buvo kolektyvinis saugumas. Jeigu viena valstybė užpuola kitą, likusios turėjo veikti kartu ir sustabdyti agresorių. Mandžiūrijos krizė tapo momentu, kai šis pažadas turėjo būti išbandytas praktikoje.
Tačiau organizacija delsė. Buvo priimamos rezoliucijos, siunčiamos diplomatinės notos ir sudaryta tyrimo komisija. Kol jos nariai keliavo į Aziją, rinko duomenis ir rengė ataskaitą, Japonijos kariuomenė jau buvo įtvirtinusi okupaciją. Kai Tautų Sąjunga pagaliau atsisakė pripažinti Mandžukuo, Japonija tiesiog paskelbė pasitraukianti iš organizacijos.
Ekonominių sankcijų nebuvo. Karinių veiksmų niekas rimtai nesvarstė. Užimta teritorija liko Japonijos rankose.
Mandžiūrijos krizė tapo pavojingu signalu visam pasauliui. Ji parodė, kad tarptautinės sutartys gali būti bevertės, jeigu valstybės nėra pasirengusios jų ginti. Vėliau šią pamoką stebėjo Benito Mussolini, Adolfas Hitleris ir kiti agresyvūs režimai. 1931 metais Japonija ne tik užgrobė dalį Kinijos – ji atskleidė, kad tarpukario kolektyvinio saugumo sistema gali būti sulaužyta beveik be pasekmių.
Mandžiūrija buvo milžiniškas regionas Šiaurės Rytų Kinijoje, apimantis dabartines Liaoningo, Dzilino ir Heilongdziango provincijas. Jis ribojosi su Sovietų Sąjunga, Korėja ir likusia Kinijos teritorija, todėl turėjo didelę strateginę reikšmę. Be to, Mandžiūrijoje buvo gausu anglių, geležies rūdos, medienos, žemės ūkio naudmenų ir kitų Japonijos pramonei reikalingų išteklių.
XX amžiaus pradžioje Japonija sparčiai industrializavosi, tačiau jos salose trūko daugelio svarbių žaliavų. Šalis priklausė nuo importo, todėl dalis kariuomenės ir politinio elito manė, kad ekonominis saugumas gali būti užtikrintas tik kontroliuojant teritorijas žemyne. Mandžiūrija atrodė kaip natūrali Japonijos imperijos plėtros kryptis.
Japonijos interesai regione neatsirado 1931 metais. Dar 1904–1905 metais Japonija kariavo su Rusijos imperija dėl įtakos Mandžiūrijoje ir Korėjoje. Pergalė šiame konflikte suteikė Japonijai Pietų Mandžiūrijos geležinkelio kontrolę, Port Artūro nuomos teises ir privilegijuotą padėtį regione. Platesnį šios konkurencijos kontekstą atskleidžia Rusijos–Japonijos karo istorija.
Pietų Mandžiūrijos geležinkelis nebuvo vien transporto linija. Jį valdžiusi bendrovė turėjo kasyklų, viešbučių, sandėlių, miestų infrastruktūros, žemės ir pramonės įmonių. Geležinkelį saugojo Japonijos Kvantungo armija, kuri ilgainiui tapo beveik savarankiška politine jėga.
Japonijos kariuomenės vadams Mandžiūrija buvo svarbi ir kaip buferinė zona prieš Sovietų Sąjungą. Po 1917 metų Rusijos revoliucijos ir komunizmo įsigalėjimo Maskva Japonijoje buvo laikoma ideologine bei karine grėsme. Kontroliuojama Mandžiūrija turėjo apsaugoti Korėją, kuri nuo 1910 metų buvo Japonijos kolonija, ir suteikti patogią bazę galimam karui su Sovietų Sąjunga.
Prie šių motyvų prisidėjo Didžioji ekonominė krizė. Po 1929 metų pasaulio prekyba smuko, valstybės didino muitus, o Japonijos eksportas patyrė sunkumų. Imperijos šalininkai tvirtino, kad šaliai reikia savarankiškos ekonominės erdvės, nepriklausančios nuo Vakarų rinkų. Mandžiūrija turėjo tiekti žaliavas, maistą ir teritoriją naujakuriams.
Todėl 1931 metų įsiveržimas nebuvo spontaniška reakcija į vieną geležinkelio sprogimą. Jis buvo ilgesnio ekonominių ambicijų, karinio planavimo ir imperinės ideologijos proceso rezultatas.
1931 metų rugsėjo 18 dieną netoli Mukdeno Japonijos karininkai susprogdino nedidelį kiekį sprogmenų prie Pietų Mandžiūrijos geležinkelio. Sprogimas buvo silpnas, bėgiai apgadinti nežymiai, o geležinkeliu netrukus pravažiavo traukinys. Vis dėlto Kvantungo armija dėl įvykio apkaltino Kinijos pajėgas ir panaudojo jį kaip pagrindą pradėti puolimą.
Šiandien didžioji dalis istorikų Mukdeno incidentą laiko Japonijos kariuomenės surengta provokacija. Operaciją planavę karininkai siekė sukurti įtikinamą priežastį užimti Mandžiūriją, kol Japonijos civilinė valdžia ar tarptautinė bendruomenė nespėjo jų sustabdyti.
Svarbu tai, kad puolimas nebuvo visiškai suderintas su Tokijo vyriausybe. Kvantungo armija regione veikė itin savarankiškai. Jos karininkai manė geriau už civilius politikus suprantantys Japonijos strateginius interesus. Kai operacija prasidėjo ir ėmė sektis, centrinė valdžia neįstengė arba nenorėjo įsakyti kariuomenei atsitraukti.
Kinijos pajėgoms Mandžiūrijoje vadovavęs Džangas Siueliangas iš pradžių vengė plataus pasipriešinimo. Nacionalistinės Kinijos vyriausybė, vadovaujama Čiang Kaišeko, tuo metu susidūrė su komunistų sukilimu, regioninių karo vadų savarankiškumu ir silpna valstybės kontrole. Ji nenorėjo pradėti didelio karo su geriau organizuota Japonijos kariuomene.
Japonų daliniai šį atsargumą išnaudojo. Jie greitai užėmė svarbiausius geležinkelio punktus, miestus ir karines bazes. Operacija buvo pateikiama kaip vietinė savigynos akcija, nors pajėgos nuolat judėjo vis toliau nuo pirminio incidento vietos.
Mukdeno provokacijos metodas vėliau kartojosi daugybėje konfliktų: sukuriamas arba išpučiamas incidentas, jis pristatomas kaip priešo agresija, o iš anksto parengtas puolimas pateisinamas būtinybe gintis. Tokiu būdu agresorius mėgina ne tik laimėti kariniu požiūriu, bet ir kontroliuoti pirmąjį pasakojimą apie tai, kas pradėjo konfliktą.
Tarptautinėje erdvėje Japonija tvirtino neturinti teritorinių ketinimų ir tik sauganti savo piliečius bei ekonominius interesus. Tačiau kariuomenės veiksmai rodė ką kita. Per kelis mėnesius laikina „savigyna“ virto viso regiono okupacija.
Kvantungo armija iš pradžių buvo sukurta saugoti Japonijos nuomojamą Kvantungo teritoriją ir Pietų Mandžiūrijos geležinkelį. Tačiau iki ketvirtojo dešimtmečio ji tapo viena įtakingiausių ir radikaliausių Japonijos kariuomenės grupuočių.
Jos karininkai laikė save imperijos ateities kūrėjais. Jų požiūriu, civiliai politikai buvo silpni, korumpuoti ir pernelyg nuolaidūs Vakarų valstybėms. Kariuomenė turėjo veikti ryžtingai, net jeigu vyriausybė Tokijuje nedavė aiškaus įsakymo.
Tokia padėtis buvo įmanoma dėl Japonijos politinės sistemos ypatybių. Kariuomenė buvo tiesiogiai siejama su imperatoriumi ir turėjo didelę institucinę autonomiją. Karo ir laivyno ministrus turėjo skirti aktyvioje tarnyboje esantys karininkai, todėl kariuomenė galėjo daryti spaudimą vyriausybių sudarymui ar net sukelti jų žlugimą.
Mukdeno incidentas parodė pavojingą mechanizmą. Lauko karininkai sukūrė krizę, pradėjo puolimą ir pastatė vyriausybę prieš įvykusį faktą. Tokijui liko arba viešai pasmerkti savo kariuomenę ir rizikuoti vidaus krize, arba pritarti pasiektoms pergalėms. Pasirinktas antrasis kelias.
Kariuomenės sėkmė Mandžiūrijoje sustiprino militaristų autoritetą. Japonijos visuomenei operacija buvo pristatoma kaip drąsus žingsnis, ginantis šalies gyvybinius interesus. Spauda šlovino kariuomenę, o abejojantys politikai buvo kaltinami silpnumu ir patriotizmo stoka.
Šis procesas silpnino parlamentinę sistemą. Politinės žmogžudystės, karininkų sąmokslai ir grasinimai tapo vis dažnesni. 1932 metais buvo nužudytas ministras pirmininkas Inukai Cujoši. Nors Japonija formaliai išlaikė vyriausybę, parlamentą ir imperatorių, reali karinių struktūrų įtaka nuolat augo.
Mandžiūrijos užkariavimas todėl buvo ne tik užsienio politikos įvykis. Jis pakeitė pačios Japonijos politinę raidą. Kariuomenė įrodė galinti savarankiškai pradėti didelę operaciją, laimėti ir priversti valstybę priimti jos rezultatus.
Tai sukūrė pavojingą precedentą. Jeigu nepaklusnumas atneša teritorijų, išteklių ir visuomenės palaikymą, kodėl karininkai turėtų sustoti? Mandžiūrijoje išbandyta politika vėliau skatino tolesnę Japonijos ekspansiją Kinijoje ir visame Azijos bei Ramiojo vandenyno regione.
1932 metų kovą Japonijos kontroliuojamoje Mandžiūrijoje buvo paskelbta nauja valstybė – Mandžukuo. Japonijos propaganda ją vaizdavo kaip nepriklausomą daugiatautę šalį, atsiradusią vietos gyventojams išsilaisvinus iš Kinijos valdžios. Tačiau realybėje svarbiausius sprendimus priėmė Japonijos karininkai ir patarėjai.
Mandžukuo vadovu tapo Pu I – paskutinis Kinijos Čingų dinastijos imperatorius, vaikystėje netekęs sosto po 1911 metų revoliucijos. Iš pradžių jam suteiktas valstybės vadovo titulas, o 1934 metais jis paskelbtas imperatoriumi. Japonams Pu I buvo naudingas simbolis, nes jo mandžiūriška kilmė turėjo suteikti naujajam režimui istorinį teisėtumą.
Tačiau valdovo galia buvo labai ribota. Japonijos Kvantungo armija kontroliavo saugumą, užsienio politiką, ekonominius sprendimus ir administracijos kryptį. Mandžukuo institucijose dirbę vietos pareigūnai veikė prižiūrimi japonų patarėjų.
Japonija daug investavo į regiono geležinkelius, miestus, kasyklas ir sunkiąją pramonę. Mandžiūrija tapo svarbiu Japonijos imperijos pramoniniu centru. Buvo statomos gamyklos, plečiama anglių bei geležies gavyba, kuriama infrastruktūra. Tačiau ekonomikos modernizavimas pirmiausia tarnavo Japonijos kariniams ir imperiniams poreikiams.
Vietos gyventojams okupacija reiškė ne tik naujas gamyklas. Japonijos valdžia vykdė griežtą politinę kontrolę, slopino pasipriešinimą ir naudojo priverstinį darbą. Į Mandžiūriją buvo keliami japonų naujakuriai, kuriems skirta žemė, kartais atimta iš kinų ūkininkų.
Regione veikė partizanų grupės, buvusios Kinijos kariuomenės daliniai ir įvairūs pasipriešinimo judėjimai. Japonų bei Mandžukuo pajėgos prieš juos vykdė baudžiamąsias operacijas, nuo kurių kentėjo civiliai.
Mandžukuo tapo vadinamosios marionetinės valstybės pavyzdžiu. Formali vėliava, vyriausybė, pinigai ir valdovas slėpė faktą, kad režimo egzistavimas priklausė nuo svetimos kariuomenės.
Būtent šioje vietoje Japonija mėgino teisiškai išvengti kaltinimo aneksija. Ji tvirtino neužėmusi Kinijos teritorijos, o tik padėjusi susikurti naujai valstybei. Tautų Sąjungos Lyttono komisija šio argumento nepriėmė ir konstatavo, kad Mandžukuo neatsirado kaip spontaniškas vietos gyventojų nepriklausomybės judėjimas.
Po Japonijos puolimo Kinijos vyriausybė pasirinko ne visuotinį karą, o diplomatinį kelią. 1931 metų rugsėjį ji kreipėsi į Tautų Sąjungą ir paprašė pritaikyti organizacijos sutartyje numatytas kolektyvinio saugumo priemones.
Tautų Sąjunga buvo įkurta po Pirmojo pasaulinio karo siekiant užkirsti kelią naujiems konfliktams. Jos nariai įsipareigojo gerbti vieni kitų teritorinį vientisumą ir politinę nepriklausomybę. Kilus ginčui, šalys turėjo kreiptis į tarptautines institucijas, o agresoriui teoriškai galėjo būti taikomos ekonominės bei politinės sankcijos.
Kinijos požiūriu, Mandžiūrijos atvejis buvo aiškus. Viena organizacijos narė panaudojo karinę jėgą prieš kitą, užėmė jos teritoriją ir kūrė priklausomą režimą. Jeigu Tautų Sąjunga nesugebės reaguoti, visas kolektyvinio saugumo principas neteks prasmės.
Organizacija iš tiesų svarstė krizę, ragino abi puses susilaikyti ir reikalavo Japonijos kariuomenės pasitraukimo. Tačiau rezoliucijos neturėjo prievartinio mechanizmo. Japonija galėjo teigti, kad vykdo teisėtą savigyną, ir tuo metu tęsti operacijas.
Pagrindinės Tautų Sąjungos valstybės – Didžioji Britanija ir Prancūzija – nenorėjo rizikuoti karu Tolimuosiuose Rytuose. Abi turėjo ekonominių problemų, kolonijinių interesų ir vidaus politinių sunkumų. Didžiosios ekonominės krizės metais visuomenės nepalaikė naujo didelio konflikto.
Padėtį silpnino ir Jungtinių Amerikos Valstijų nebuvimas organizacijoje. Nors prezidentas Woodrow Wilsonas buvo vienas svarbiausių Tautų Sąjungos idėjos autorių, JAV Senatas atsisakė prisijungti. Azijoje JAV turėjo didelę ekonominę bei karinę reikšmę, tačiau formaliai nepriklausė sprendimus priimančiai sistemai.
Sovietų Sąjunga tuo metu taip pat dar nebuvo Tautų Sąjungos narė. Taigi organizacijai trūko dviejų galingų Ramiojo vandenyno regiono veikėjų, be kurių efektyvi Japonijos izoliacija buvo itin sudėtinga.
Kinija tikėjosi greito sprendimo, tačiau gavo ilgą diplomatinį procesą. Kol Ženevoje buvo svarstomos formuluotės, Mandžiūrijoje situaciją keitė tankai, traukiniai ir pėstininkų daliniai.
1931 metų pabaigoje Tautų Sąjunga nusprendė sudaryti tarptautinę tyrimo komisiją. Jai vadovavo britų diplomatas Victoras Bulweris-Lyttonas, todėl grupė tapo žinoma kaip Lyttono komisija. Joje taip pat dalyvavo Prancūzijos, Italijos, Vokietijos ir Jungtinių Valstijų atstovai.
Komisijos paskyrimas atrodė racionalus. Prieš priimdama rimtus sprendimus organizacija norėjo nepriklausomai nustatyti faktus, išklausyti abi puses ir pasiūlyti taikų sprendimą. Tačiau tarptautinės krizės metu laikas buvo esminis.
Komisija į Aziją išvyko tik 1932 metų pradžioje. Jos nariai keliavo laivais ir traukiniais, lankėsi Japonijoje, Kinijoje bei Mandžiūrijoje, kalbėjosi su pareigūnais ir rinko dokumentus. Galutinė ataskaita buvo pateikta tik 1932 metų rudenį – maždaug po metų nuo puolimo pradžios.
Per tą laiką Japonija jau buvo užėmusi regioną, sutriuškinusi didesnį pasipriešinimą ir įkūrusi Mandžukuo. Tyrimas nagrinėjo nebe besivystančią krizę, o beveik įtvirtintą naują tvarką.
Lyttono ataskaita nebuvo visiškai palanki nei vienai pusei. Joje pripažinta, kad Japonija Mandžiūrijoje turėjo realių ekonominių ir saugumo interesų, o Kinijos valdžia regione buvo silpna. Tačiau komisija atmetė Japonijos teiginį, kad jos kariuomenės veiksmai buvo paprasta savigyna.
Ataskaitoje taip pat nustatyta, kad Mandžukuo negalima laikyti tikros vietos gyventojų valia susikūrusia nepriklausoma valstybe. Rekomenduota nepripažinti režimo ir sukurti Mandžiūrijai plačią autonomiją Kinijos suvereniteto ribose.
Tai buvo diplomatiškai subalansuotas, išsamus dokumentas, bet jis neturėjo priemonių pakeisti padėtį. Japonijos kariuomenė nesiruošė grąžinti užkariautos teritorijos vien todėl, kad komisija jos argumentus įvertino kritiškai.
Lyttono komisija tapo biurokratinio delsimo simboliu. Problema nebuvo pats tyrimas. Tarptautinei organizacijai reikėjo patikrinti faktus. Problema buvo tai, kad tyrimas pakeitė veiksmus, kurių reikėjo tuo metu, kai agresiją dar buvo įmanoma stabdyti mažesne kaina.
Tautų Sąjunga teoriškai galėjo imtis ekonominių sankcijų, nutraukti prekybinius ryšius ar koordinuoti kitą spaudimą. Tačiau tam reikėjo didžiųjų valstybių politinės valios, kurios Mandžiūrijos krizės metu nebuvo.
Didžioji Britanija turėjo kolonijų ir prekybinių interesų Azijoje, įskaitant Honkongą, Singapūrą bei ryšius su Kinijos rinka. Ji nerimavo dėl Japonijos plėtros, bet nenorėjo viena prisiimti karinės konfrontacijos rizikos. Britų laivynas turėjo ginti interesus visame pasaulyje, o ekonominė krizė ribojo išlaidas.
Prancūzija pirmiausia rūpinosi padėtimi Europoje ir Vokietijos grėsme. Jai buvo svarbu išlaikyti sąjungininkų sistemą bei saugumą savo rytinėse sienose. Tolima Mandžiūrija neatrodė verta rizikos, galinčios suskaldyti tarptautinę bendruomenę.
Ekonominės sankcijos taip pat galėjo būti veiksmingos tik dalyvaujant JAV. Japonija buvo priklausoma nuo importuojamos naftos, metalo laužo ir kitų žaliavų, tačiau didelę dalį jų gaudavo iš Jungtinių Valstijų. Jeigu Tautų Sąjungos šalys būtų apribojusios prekybą, o JAV toliau prekiavusios, sankcijos būtų turėjusios ribotą poveikį.
Kita baimė buvo ta, kad sankcijos gali išprovokuoti karą. Tarpukario politikai dažnai suvokė ekonominę blokadą kaip beveik karinį veiksmą. Valstybės, dar prisiminusios Pirmojo pasaulinio karo aukas, vengė priemonių, kurios galėjo įtraukti jas į naują konfliktą.
Organizacijos sprendimų priėmimą apsunkino vienbalsiškumo principas ir valstybių nacionaliniai interesai. Tautų Sąjunga neturėjo savo kariuomenės, todėl visi realūs veiksmai priklausė nuo narių vyriausybių.
Galiausiai buvo pasirinktas mažiausiai rizikingas kelias: nepripažinti Mandžukuo, pasmerkti Japonijos veiksmus, bet netaikyti tokių priemonių, kurios priverstų ją trauktis.
Trumpuoju laikotarpiu toks sprendimas padėjo išvengti tiesioginio karo su Japonija. Ilguoju laikotarpiu jis parodė, kad agresija gali apsimokėti. Užimta teritorija liko agresoriui, o tarptautinės bendruomenės nepritarimas apsiribojo dokumentais.
Jungtinės Valstijos nebuvo Tautų Sąjungos narė, tačiau atidžiai stebėjo įvykius. JAV turėjo ekonominių interesų Kinijoje ir rėmė vadinamąją atvirų durų politiką, pagal kurią visos valstybės turėjo turėti vienodas prekybos galimybes Kinijos rinkoje.
1932 metų sausį JAV valstybės sekretorius Henry Stimsonas paskelbė, kad Jungtinės Valstijos nepripažins sutarčių ar teritorinių pokyčių, pasiektų pažeidžiant tarptautinius susitarimus. Šis principas tapo žinomas kaip Stimson doktrina.
Tai buvo svarbus teisinis pareiškimas. JAV atsisakė laikyti Japonijos užkariavimą teisėtu ir nepripažino Mandžukuo. Doktrina skelbė, kad karinė agresija negali automatiškai sukurti pripažįstamų teisių.
Tačiau nepripažinimas nebuvo lydimas ekonominių sankcijų. Amerikos bendrovės toliau pardavinėjo Japonijai naftą, metalą, mašinas ir kitas prekes, reikalingas jos pramonei bei kariuomenei. Politinis pareiškimas neprivertė Japonijos atsisakyti Mandžiūrijos.
JAV visuomenėje po Pirmojo pasaulinio karo buvo stiprios izoliacionistinės nuotaikos. Daugelis amerikiečių nenorėjo įsitraukti į tolimus Azijos ar Europos konfliktus. Didžiosios ekonominės krizės metu vidaus nedarbas ir skurdas atrodė svarbesni už tarptautinės tvarkos gynimą.
Stimson doktrina vis dėlto turėjo ilgalaikę reikšmę. Ji įtvirtino principą, kad jėga pasiektų teritorinių pokyčių tarptautinė bendruomenė neprivalo pripažinti. Ši idėja vėliau tapo svarbia tarptautinės teisės dalimi.
Tačiau Mandžiūrijos krizėje išryškėjo skirtumas tarp teisės ir galios. Valstybės galėjo paskelbti, kad Mandžukuo nėra teisėta, bet Japonija vis tiek kontroliavo teritoriją, jos išteklius ir gyventojus.
Diplomatinis nepripažinimas gali apsunkinti okupanto padėtį, tačiau vien jo dažnai nepakanka. Jeigu agresorius pasirengęs ištverti reputacinę žalą, o kitos šalys nenori taikyti ekonominių ar karinių priemonių, principingas pareiškimas lieka simbolinis.
1933 metų vasario 24 dieną Tautų Sąjungos Generalinė Asamblėja pritarė išvadoms, kurios atsisakė pripažinti Mandžukuo ir patvirtino Kinijos suverenitetą Mandžiūrijoje. Balsavimo rezultatas Japonijai buvo aiškus diplomatinis pralaimėjimas.
Japonijos delegacijos vadovas Josuke Macuoka po balsavimo pareiškė, kad jo šalis negali priimti tokio sprendimo. Delegacija demonstratyviai paliko salę. Netrukus Japonija oficialiai pranešė pasitraukianti iš Tautų Sąjungos. Pagal organizacijos taisykles pasitraukimas galutinai įsigaliojo 1935 metais.
Šis žingsnis buvo simboliškai reikšmingas. Užuot pakeitusi politiką ir paklususi kolektyviniam sprendimui, Japonija pasirinko palikti organizaciją. Tautų Sąjunga neturėjo priemonių jos sulaikyti ar priversti vykdyti rezoliucijas.
Japonijos vidaus propagandoje pasitraukimas buvo pristatomas ne kaip izoliacija, o kaip nacionalinio orumo gynimas. Vakarų valstybės kaltintos veidmainyste: jos pačios valdė kolonijines imperijas, tačiau kritikavo Japoniją už siekį sukurti savo įtakos zoną Azijoje.
Šis argumentas turėjo tam tikrą politinę galią. Didžioji Britanija, Prancūzija, Nyderlandai ir JAV iš tiesų kontroliavo kolonijas ar teritorijas Azijos bei Ramiojo vandenyno regione. Japonijos nacionalistai klausė, kodėl Vakarų imperializmas laikomas teisėtu, o Japonijos ekspansija – agresija.
Tačiau Vakarų kolonializmo veidmainystė nepakeitė fakto, kad Japonija karine jėga užėmė Kinijos teritoriją. Vienos imperijos nusikaltimai nepateisino kitos imperijos veiksmų.
Pasitraukimas dar labiau sustiprino militaristų padėtį. Tarptautinės kritikos nebereikėjo derinti su narystės įsipareigojimais. Japonija galėjo tęsti ekspansiją ir kurti savo vadinamąją naująją tvarką Rytų Azijoje.
Tautų Sąjungai tai buvo skaudus smūgis. Organizacija formaliai apgynė teisės principą, bet praktiškai prarado vieną didžiąją narę, o agresijos rezultatų nepakeitė. Kiti režimai galėjo padaryti paprastą išvadą: jeigu tarptautinė organizacija trukdo, galima ją ignoruoti arba palikti.
Europoje Antrojo pasaulinio karo pradžia paprastai siejama su 1939 metų rugsėjo 1 diena, kai Vokietija užpuolė Lenkiją. Tačiau Azijos istorijoje chronologija nėra tokia paprasta. Dalis istorikų Japonijos įsiveržimą į Mandžiūriją 1931 metais laiko platesnio pasaulinio konflikto pradžia arba bent pirmuoju jo etapu.
1931 metais Japonija pradėjo teritorinę ekspansiją, kuri nesibaigė Mandžiūrijoje. 1937 metų liepą incidentas prie Marko Polo tilto netoli Pekino peraugo į plataus masto Kinijos ir Japonijos karą. Japonijos pajėgos užėmė didelius Kinijos miestus bei teritorijas, o civilių gyventojų patirtas smurtas pasiekė katastrofišką mastą.
1941 metų gruodį Japonija užpuolė Perl Harborą ir Vakarų valstybių kolonijas Pietryčių Azijoje. Taip karas Kinijoje susijungė su konfliktu Ramiajame vandenyne ir Europoje vykusiu pasauliniu karu.
Žvelgiant iš šios perspektyvos, Mandžiūrijos okupacija buvo ne izoliuotas pasienio konfliktas, o ilgos agresijos grandinės pradžia. Joje jau buvo matomi vėlesni Japonijos politikos bruožai: kariuomenės savarankiškumas, provokacijos naudojimas kaip pretekstas, marionetinių režimų kūrimas, teritorijų ekonominis išnaudojimas ir tarptautinių susitarimų nepaisymas.
Mandžiūrija taip pat tapo Japonijos karo ekonomikos baze. Jos anglys, metalai, pramonė ir geležinkeliai padėjo remti vėlesnes operacijas Kinijoje. Be 1931 metų užkariavimo Japonijos galimybės kariauti žemyne būtų buvusios mažesnės.
Vis dėlto tarp 1931 ir 1939 metų nebuvo vieno nepertraukiamo pasaulinio karo, apėmusio visas vėliau kovojusias valstybes. Todėl teiginys, kad Antrasis pasaulinis karas „prasidėjo“ Mandžiūrijoje, priklauso nuo pasirinktos perspektyvos.
Tiksliausia būtų sakyti, kad Mandžiūrijos krizė buvo viena iš Antrojo pasaulinio karo ištakų. Ji pradėjo Japonijos ekspansijos etapą, atskleidė tarptautinės sistemos silpnumą ir parodė, kad teritorinis užkariavimas gali likti nenubaustas.
Nėra vieno dokumento, įrodančio, kad Adolfas Hitleris ar Benito Mussolini savo sprendimus tiesiogiai grindė Mandžiūrijos krize. Tačiau jie neabejotinai stebėjo, kaip tarptautinė bendruomenė reagavo į Japonijos veiksmus.
Svarbiausias signalas buvo paprastas: Tautų Sąjunga galėjo pasmerkti agresorių, tačiau tam tikromis aplinkybėmis nesiryžo taikyti veiksmingų sankcijų. Jeigu didžioji valstybė veikė greitai, sukurdavo faktą vietoje ir buvo pasirengusi ignoruoti diplomatinę kritiką, kolektyvinio saugumo sistema galėjo pasirodyti bejėgė.
1935 metais Italija užpuolė Etiopiją, kuri taip pat buvo Tautų Sąjungos narė. Organizacija šį kartą pritaikė ekonomines sankcijas, tačiau jos buvo ribotos. Į embargą nebuvo įtraukta nafta, o Sueco kanalas liko atviras Italijos laivams. Mussolini užkariavo Etiopiją ir taip dar kartą parodė, kad agresija gali pasiekti tikslą.
Hitlerio Vokietija taip pat nuosekliai tikrino Vakarų valstybių ryžtą. Ji pasitraukė iš Tautų Sąjungos, atkūrė privalomąją karinę tarnybą, permetė kariuomenę į demilitarizuotą Reino zoną, prijungė Austriją ir po Miuncheno susitarimo perėmė Sudetų kraštą.
1939 metais Lietuva patyrė panašią mažos valstybės izoliacijos problemą, kai nacistinė Vokietija ultimatumu pareikalavo Klaipėdos. Straipsnyje apie Klaipėdos krašto netektį matyti ta pati tarptautinių garantijų silpnumo schema: sutartys egzistavo, tačiau nė viena didžioji valstybė nebuvo pasirengusi dėl jų rizikuoti karu.
Mandžiūrijos krizė nepadarė vėlesnių agresijų neišvengiamų. Tačiau ji prisidėjo prie aplinkos, kurioje autoritariniai režimai vis mažiau bijojo tarptautinių pasekmių.
Kiekvienas nenubaustas pažeidimas silpnino kitą ribą. Japonija parodė, kad galima užimti Mandžiūriją. Italija – kad galima užkariauti Etiopiją. Vokietija – kad galima keisti Europos sienas grasinimais ir karine jėga. Kai 1939 metais prasidėjo platus karas, kolektyvinio saugumo sistema jau buvo daugybę kartų išbandyta ir pažeminta.
Dažnai sakoma, kad Tautų Sąjunga Mandžiūrijos krizės metu nieko nedarė. Tai suprantamas, bet ne visai tikslus apibendrinimas. Organizacija svarstė Kinijos skundą, priėmė rezoliucijas, reikalavo nutraukti kovas, sudarė tarptautinę komisiją ir galiausiai atsisakė pripažinti Mandžukuo.
Šie veiksmai turėjo tam tikrą reikšmę. Japonijai nepavyko gauti plataus tarptautinio savo užkariavimo pripažinimo. Lyttono ataskaita išsaugojo dokumentuotą agresijos vertinimą ir neleido Japonijos savigynos versijai tapti vienintele oficialia istorija.
Tačiau esminis klausimas yra ne tai, ar organizacija atliko procedūras, o ar jos veiksmai pakeitė agresoriaus elgesį. Šiuo požiūriu atsakymas aiškus: jie neprivertė Japonijos pasitraukti, neatkūrė Kinijos kontrolės ir neapsaugojo Mandžiūrijos gyventojų.
Todėl tiksliau sakyti, kad Tautų Sąjunga veikė diplomatiškai, bet nesiėmė efektyvių prievartos priemonių. Ji nustatė, kas įvyko, tačiau neturėjo arba nepanaudojo galios išvadoms įgyvendinti.
Tautų Sąjungos kritikai kartais įsivaizduoja, kad pati organizacija galėjo įsakyti kariuomenei žygiuoti į Mandžiūriją. Tačiau ji neturėjo nuolatinių ginkluotųjų pajėgų. Visa sistema rėmėsi prielaida, kad valstybės narės savanoriškai suteiks ekonominius bei karinius išteklius bendram sprendimui.
Kai Didžioji Britanija, Prancūzija ir kitos šalys nenorėjo rizikuoti, organizacija tapo jų politinės valios atspindžiu. Tautų Sąjunga nebuvo atskira pasaulio valdžia, galinti veikti nepaisydama savo narių.
Ši aplinkybė svarbi vertinant jos žlugimą. Problema buvo ne vien blogai parašytos taisyklės ar lėta biurokratija. Pagrindinės valstybės norėjo kolektyvinio saugumo tol, kol už jį nereikėjo mokėti didelės ekonominės ar karinės kainos.
Mandžiūrijoje paaiškėjo, kad principai be pasirengimo juos ginti nėra pakankami. Organizacija galėjo priimti teisingą sprendimą, tačiau teisingas sprendimas be įgyvendinimo liko moraliniu pareiškimu.
Europos istorijos apžvalgose Mandžiūrijos krizė dažnai pateikiama kaip Tautų Sąjungos nesėkmė, diplomatinis precedentas ar žingsnis Antrojo pasaulinio karo link. Tačiau Mandžiūrijos gyventojams tai pirmiausia buvo okupacija, smurtas ir kasdienio gyvenimo suardymas.
Japonijos pajėgos bei Mandžukuo režimas kovojo su partizanais, buvusiais Kinijos kariais ir vietos pasipriešinimo grupėmis. Baudžiamosiose operacijose būdavo deginami kaimai, suimami įtariamieji ir baudžiami civiliai, kaltinti pagalba sukilėliams.
Ekonominė regiono plėtra taip pat turėjo žmogišką kainą. Kasyklose, geležinkeliuose ir statybose naudotas sunkus, kartais priverstinis darbas. Žemės perskirstymas Japonijos naujakuriams stūmė vietos ūkininkus iš jų ūkių.
Mandžiūrija tapo ir pavojingų Japonijos karinių eksperimentų vieta. Vėliau regione veikė liūdnai pagarsėjęs 731-asis dalinys, vykdęs biologinio bei cheminio karo bandymus su žmonėmis. Nors ši struktūra labiausiai išsiplėtė vėlesniais metais, jos egzistavimas buvo tiesiogiai susijęs su Japonijos karine Mandžiūrijos kontrole.
Kinijos pasipriešinimo atmintyje 1931 metai tapo nacionalinio pažeminimo ir ilgo karo pradžia. Rugsėjo 18-oji Kinijoje iki šiol siejama su Mukdeno incidentu, o kai kuriuose miestuose tą dieną įjungiamos perspėjimo sirenos.
Vakarų valstybių delsimas Kinijoje buvo suvokiamas kaip įrodymas, kad tarptautinė sistema gina ne visas valstybes vienodai. Europos šalys kalbėjo apie teisę, bet nenorėjo rizikuoti savo interesais dėl Kinijos teritorinio vientisumo.
Šis nusivylimas turėjo ilgalaikių pasekmių Kinijos požiūriui į Vakarų valstybes ir tarptautines institucijas. Jis papildė jau egzistavusią atmintį apie XIX amžiaus nelygiateises sutartis, užsienio koncesijas ir kolonijinį spaudimą.
Todėl Mandžiūrijos krizė neturėtų būti pasakojama vien kaip nesėkmingas posėdis Ženevoje. Kol diplomatai svarstė dokumentų formuluotes, realūs žmonės neteko namų, žemės, laisvės ir gyvybės.
Po Antrojo pasaulinio karo kuriant Jungtines Tautas buvo mėginama pasimokyti iš Tautų Sąjungos trūkumų. Naujojoje organizacijoje įkurta Saugumo Taryba, kuriai suteikta atsakomybė už tarptautinę taiką ir saugumą. Penkios didžiosios valstybės tapo nuolatinėmis jos narėmis.
Tai turėjo užtikrinti, kad svarbiausios pasaulio galios būtų sistemos viduje, o ne už jos ribų, kaip JAV Tautų Sąjungos atveju. Jungtinės Tautos taip pat gavo aiškesnius mechanizmus sankcijoms ir karinėms operacijoms autorizuoti.
Tačiau naujoji sistema neišsprendė pagrindinės problemos: tarptautinės organizacijos galia vis tiek priklauso nuo valstybių narių valios. Nuolatinių Saugumo Tarybos narių veto gali užblokuoti veiksmus, ypač kai krizėje dalyvauja pati didžioji valstybė arba jos sąjungininkė.
Mandžiūrijos pamoka todėl išlieka aktuali. Institucija gali turėti taisykles, komisijas, teisininkus ir tarptautinį autoritetą, tačiau agresijai sustabdyti reikia materialių priemonių: ekonominio spaudimo, politinės vienybės, atgrasymo ir kartais karinės galios.
Vėlesnis Korėjos karas parodė kitokią reakciją. 1950 metais Šiaurės Korėjai užpuolus Pietų Korėją, Jungtinių Tautų Saugumo Taryba autorizavo karinę pagalbą. Tai tapo įmanoma dėl ypatingų aplinkybių – Sovietų Sąjungos atstovas tuo metu boikotavo posėdžius ir negalėjo panaudoti veto. Platesnį šios konfrontacijos vaizdą pateikia Korėjos karo istorija.
Tačiau net ir šiandien nėra garantijos, kad kolektyvinis saugumas veiks kiekvienu atveju. Didžiosios valstybės skirtingai vertina grėsmes, saugo ekonominius ryšius ir vengia rizikos.
Tautų Sąjungos nesėkmė Mandžiūrijoje todėl nėra vien pasakojimas apie naivią praeities organizaciją. Ji atskleidžia nuolatinę tarptautinės politikos dilemą: valstybės nori taisyklėmis grindžiamos tvarkos, tačiau ne visada pasirengusios mokėti už jos išsaugojimą.
1931 metų Japonijos įsiveržimas į Mandžiūriją buvo vienas svarbiausių tarpukario tarptautinės sistemos lūžių. Nedidelis geležinkelio sprogimas, kurį greičiausiai surengė patys Japonijos karininkai, tapo pretekstu užimti didžiulį Kinijos regioną. Per kelis mėnesius karinė operacija virto ilgalaike okupacija, o vėliau – Japonijos kontroliuojama Mandžukuo valstybe.
Tautų Sąjunga nebuvo visiškai pasyvi. Ji priėmė Kinijos skundą, siuntė Lyttono komisiją, ištyrė krizę ir atsisakė pripažinti užkariavimą teisėtu. Tačiau procesas truko taip ilgai, kad tyrimo išvados pasirodė tik tada, kai Japonija jau buvo pakeitusi padėtį vietoje.
Svarbiausia, organizacijos narės nenorėjo taikyti priemonių, kurios galėjo turėti realų poveikį. Nebuvo visapusiškų ekonominių sankcijų, naftos embargo ar bendro karinio spaudimo. Didžioji Britanija ir Prancūzija bijojo karo bei saugojo savo interesus, JAV nepriklausė organizacijai, o Sovietų Sąjunga dar nebuvo jos narė.
Japonija suprato, kad diplomatinį pasmerkimą galima ištverti. Kai Tautų Sąjunga nepripažino Mandžukuo, Japonijos delegacija paliko organizaciją. Užkariauta teritorija liko jos rankose, o kariuomenės įtaka pačioje Japonijoje dar labiau sustiprėjo.
Mandžiūrijos krizė nereiškė, kad pasaulinis karas tapo neišvengiamas jau 1931 metais. Tačiau ji pašalino vieną iš agresiją turėjusių stabdyti barjerų. Kiti režimai pamatė, kad greitas jėgos panaudojimas, faktų sukūrimas ir priešininkų nenoras rizikuoti gali atnešti rezultatų.
Todėl didžiausia Mandžiūrijos pamoka nėra vien tai, kad Tautų Sąjunga buvo silpna. Ji parodė, jog tarptautinės taisyklės neveikia savaime. Sutartis negali sustabdyti tanko, jeigu nė viena valstybė nėra pasirengusi jos įgyvendinti. Komisijos ataskaita gali nustatyti tiesą, bet ji negrąžina užimtos teritorijos. Moralinis pasmerkimas gali išsaugoti principą, tačiau ne visada apsaugo žmones.
Po Japonijos sekė Italijos agresija Etiopijoje, Vokietijos ekspansija Europoje ir galiausiai pasaulinis karas. Kiekvienu etapu tarptautinė tvarka silpo ne vien dėl agresorių ryžto, bet ir dėl kitų valstybių delsimo.
1931 metų Mandžiūrija tapo pirmuoju didžiuoju įspėjimu. Pasaulis jį išgirdo, ištyrė ir aprašė, tačiau laiku į jį neatsakė.
Susisiek: info@idomioji-istorija.lt
© 2025 Idomioji-istorija.lt - Visos teisės saugomos. Sprendimas: Vileikis.lt
