Korėjos karas (1950–1953 m.)

Korėjos karas (1950–1953 m.) buvo vienas iš pirmųjų ir reikšmingiausių Šaltojo karo konfliktų, atskleidęs gilią ideologinę priešpriešą tarp komunistinio Rytų bloko ir kapitalistinių Vakarų valstybių. Šis karas ne tik pakeitė Korėjos pusiasalio likimą, bet ir tapo pamoka visam pasauliui apie tai, kaip greitai regioniniai konfliktai gali pavirsti globaliomis grėsmėmis. Per trejus metus trukusius mūšius žuvo milijonai žmonių, o šalis buvo suniokota, tačiau nei viena pusė nelaimėjo – Korėjos pusiasalis liko padalytas iki šiol.

Korėjos padalijimas ir politinė priešprieša po Antrojo pasaulinio karo

Po Antrojo pasaulinio karo Korėja, kuri beveik pusę amžiaus buvo Japonijos kolonija, atsidūrė dviejų supervalstybių įtakos zonoje. 1945 m. rugpjūtį, po Japonijos kapituliacijos, šalį išlaisvino dvi jėgos – Sovietų Sąjunga iš šiaurės ir Jungtinės Valstijos iš pietų. Norint išvengti tiesioginio konflikto, Korėja buvo padalinta palei 38-ąją lygiagretę: šiaurinė dalis pateko į sovietinę įtaką, o pietinė – į amerikiečių.

Šis padalijimas, iš pradžių laikytas laikinu, greitai tapo nuolatiniu. Šiaurėje 1948 m. buvo įkurta Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika, vadovaujama Kim Ir Seno, o pietuose – Korėjos Respublika, kuriai vadovavo Singmanas Rė. Abi pusės skelbėsi esą vienintelės teisėtos Korėjos atstovės ir siekė suvienyti šalį, tačiau skirtingais būdais – viena pagal komunistinę, kita pagal demokratinę viziją.

Sovietų Sąjunga aprūpino Šiaurės Korėją ginklais ir patarėjais, o JAV rėmė Pietų Korėjos karinį rengimą. Įtampa augo, pasienyje vis dažniau kilo susirėmimai. Kim Ir Senas, siekdamas įtvirtinti savo valdžią ir suvienyti pusiasalį jėga, 1950 m. gavo Josifo Stalino pritarimą pradėti karinę invaziją į pietus. Stalinas manė, kad JAV neįsikiš – tai buvo skaudi klaida, nulėmusi pasaulinį konfliktą.

Invazija į Pietų Korėją ir Jungtinių Tautų įsitraukimas

1950 m. birželio 25 d. Šiaurės Korėjos kariuomenė, turinti apie 135 tūkstančius karių ir sovietinius tankus, peržengė 38-ąją lygiagretę. Pietų Korėjos pajėgos, kurios buvo silpniau ginkluotos, nesugebėjo atsilaikyti. Per kelias dienas Šiaurės Korėja užėmė Seulą, sostinę, o Pietų Korėjos vyriausybė pasitraukė į pietus, prie Pusano.

JAV prezidentas Haris Trumenas, matydamas grėsmę komunistinės ekspansijos plitimui, nedelsdamas sureagavo. Jis įtikino Jungtines Tautas priimti rezoliuciją, leidžiančią panaudoti karinę jėgą, kad būtų apginta Pietų Korėja. Kadangi tuo metu Sovietų Sąjunga boikotavo JT Saugumo Tarybą dėl Kinijos atstovavimo klausimo, sprendimas buvo priimtas be vetavimo.

Jungtinių Valstijų vadovaujama JT koalicija, kurioje dalyvavo 16 šalių (tarp jų Jungtinė Karalystė, Kanada, Australija, Turkija ir kitos), pradėjo karinę operaciją. Generolas Daglasas Makartūras buvo paskirtas vyriausiuoju vadu. Jo strateginis genijus pasireiškė garsiuoju Inčono desantu – 1950 m. rugsėjį amerikiečių ir Pietų Korėjos pajėgos netikėtai išsilaipino už fronto linijos, atsiėmė Seulą ir privertė Šiaurės Korėjos kariuomenę trauktis.

Iki spalio pabaigos sąjungininkai buvo priartėję prie Kinijos sienos. Atrodė, kad karas tuoj baigsis Pietų Korėjos pergale ir pusiasalio suvienijimu. Tačiau tada įvyko netikėtas posūkis, kuris pakeitė visą konflikto eigą.

Kinijos įsikišimas ir karo eiga

Kai JT pajėgos priartėjo prie Jalu upės, skiriančios Korėją nuo Kinijos, Pekinas pajuto tiesioginę grėsmę. Mao Dzedunas nusprendė įsikišti, siekdamas užkirsti kelią priešiškų pajėgų atsiradimui prie Kinijos sienos. 1950 m. spalio pabaigoje į Korėją slaptai įžengė apie 300 tūkstančių Kinijos Liaudies savanorių armijos karių.

Kinų puolimas buvo netikėtas ir galingas. JT pajėgos, nepasiruošusios tokiam mastui, buvo priverstos trauktis. Per kelis mėnesius frontas pasislinko atgal iki 38-osios lygiagretės, o 1951 m. pradžioje Seulas vėl buvo užimtas Šiaurės Korėjos. Makartūras, norėdamas atsakyti, siūlė bombarduoti Kiniją ir net panaudoti branduolinius ginklus, tačiau Trumenas atmetė šį pasiūlymą, baimindamasis, kad toks veiksmas sukeltų Trečiąjį pasaulinį karą. Galiausiai prezidentas atleido Makartūrą iš pareigų.

Nuo 1951 m. pavasario frontas stabilizavosi ties 38-ąja lygiagrete. Nors kovos tęsėsi dar dvejus metus, nė viena pusė negalėjo pasiekti lemiamos pergalės. Mūšiai vyko kalnuotose vietovėse, o kariai patyrė baisias sąlygas – šaltį, lietų ir purvą. Korėjos karo metu buvo naudojama moderni ginkluotė, įskaitant reaktyvinius naikintuvus, tankus ir artileriją.

Didžiulius nuostolius patyrė abi pusės. Skaičiuojama, kad žuvo apie 2,5 milijono žmonių – dauguma jų civiliai. Miestai ir kaimai buvo sugriauti, infrastruktūra sunaikinta. Tai buvo tikras pragaras žemėje, o visos pastangos atkurti pusiasalio vienybę virto tragiškais bandymais.

Paliaubos, susitarimas ir karo pasekmės

Po ilgų derybų, vykusių Panmundžome, 1953 m. liepos 27 d. buvo pasirašytas paliaubų susitarimas. Jis įtvirtino naują demilitarizuotą zoną (DMZ) ties 38-ąja lygiagrete – iš esmės toje pačioje vietoje, kur karas ir prasidėjo. Taigi, po trejų metų kovų ir milijonų aukų, frontas grįžo į pradinį tašką.

Svarbu pabrėžti, kad iki šiol taikos sutartis tarp Šiaurės ir Pietų Korėjos nebuvo pasirašyta – techniškai abi šalys vis dar yra kare. Demilitarizuota zona tapo viena labiausiai saugomų ir įtemptų sienų pasaulyje.

Korėjos karas turėjo toli siekiančių pasekmių. Pietų Korėjoje liko dislokuotos JAV pajėgos, kurios tebėra iki šiol, kaip atgrasymo priemonė. Šiaurės Korėja, remiama SSRS ir Kinijos, sustiprino savo diktatūrą, o Kim Ir Seno valdžia tapo dinastine – ją paveldėjo sūnus Kim Čen Iras, o vėliau anūkas Kim Čen Unas.

Pietų Korėja, priešingai, ilgainiui išgyveno spartų ekonominį augimą ir tapo viena iš labiausiai išsivysčiusių Azijos valstybių. Taigi, nors pusiasalis liko padalytas, istorijos eiga parodė, kaip skirtingos politinės sistemos gali nulemti visiškai priešingus rezultatus.

Tarptautiniu mastu Korėjos karas sustiprino Šaltojo karo frontus. JAV įtvirtino savo aljansus Azijoje – su Japonija, Filipinais ir Australija, o NATO tapo dar svarbesnė Europoje. SSRS ir Kinija, nors formaliai buvo sąjungininkės, po karo ėmė atitolti – krizės metu išryškėjo jų strateginiai nesutarimai.

Karo patirtis paskatino abi puses didinti branduolines atsargas ir karines investicijas. JAV, suvokusios, kad komunizmas gali plisti ne tik Europoje, bet ir Azijoje, pradėjo vadinamąją „sulaikymo“ politiką, kuri vėliau nulėmė įsitraukimą į Vietnamo karą.

Žmogiškoji karo kaina ir jo istorinė reikšmė

Korėjos karas paliko gilų randą tiek šio regiono, tiek viso pasaulio sąmonėje. Tai buvo pirmasis karas, kuriame dalyvavo JT pajėgos, ir pirmasis, kuriame tiesiogiai susidūrė dvi branduolinės supervalstybės – nors branduoliniai ginklai nebuvo panaudoti, jų grėsmė tvyrojo virš kiekvieno sprendimo.

Milijonai civilių žuvo, buvo sužeisti arba prarado namus. Šeimos, padalytos tarp šiaurės ir pietų, liko atskirtos dešimtmečiams, o kai kurios iki šiol neturi galimybės susitikti. Korėjos visuomenės traumos peraugo į gilią istorinę atmintį – karo aukos iki šiol pagerbiamos abiejose pusiasalio pusėse.

Šis konfliktas taip pat tapo lūžio tašku karo suvokime. Jis parodė, kad Šaltasis karas gali virsti karštu, o ideologinė kova – kruvina ir reali. Nuo to laiko tiek JAV, tiek SSRS pradėjo suvokti, kad tiesioginis karinis susidūrimas gali būti pražūtingas visai žmonijai.

Korėjos karas suformavo pasaulio tvarką, kuri iš esmės galiojo visą XX amžiaus antrąją pusę. Jis tapo pamoka, kad net ir pasibaigus karui, tikras taikos užtikrinimas reikalauja politinės valios, kompromiso ir tarpusavio supratimo.

Šiandien, praėjus daugiau nei septyniems dešimtmečiams, Korėjos pusiasalis vis dar padalytas, o demilitarizuota zona tebėra tylus priminimas apie tai, kokia brangi yra taika. Nors pasaulis pasikeitė, šio karo pamokos išlieka aktualios: karai niekada neturi tikrų nugalėtojų – tik pralaimėjusius žmones.