1915 metų pavasarį Osmanų imperijoje prasidėjo procesas, kuris per kelerius metus beveik sunaikino vieną seniausių Anatolijos krikščioniškų bendruomenių. Armėnai Osmanų valstybėje gyveno šimtmečius, turėjo bažnyčias, mokyklas, spaudą, prekybos tinklus, amatininkų bendruomenes ir gausią inteligentiją. Tačiau Pirmojo pasaulinio karo sąlygomis valdžios požiūris į armėnus iš diskriminacinio ir įtarios kontrolės modelio peraugo į sistemingą deportacijų, masinių žudynių, turto nusavinimo ir fizinio sunaikinimo politiką.

Šiandien šie įvykiai plačiai vadinami armėnų genocidu. Istorikų ir genocido tyrinėtojų dauguma sutaria, kad Osmanų imperijos valdžia, kurią tuo metu kontroliavo Sąjungos ir pažangos komitetas, sąmoningai siekė sunaikinti didelę dalį imperijos armėnų bendruomenės. Aukų skaičius įvairiuose tyrimuose skiriasi. Dažnai minima maždaug 1–1,5 mln. žuvusių armėnų riba, nors kai kurios institucijos pateikia atsargesnius vertinimus. Jungtinių Valstijų Holokausto memorialinis muziejus nurodo, kad 1915–1916 m. galėjo žūti mažiausiai apie 664 tūkst. ir iki 1,2 mln. armėnų.

Svarbiausia čia ne vien skaičius. Genocidas vyko ne vien masinių egzekucijų vietose. Žmonės buvo žudomi keliuose, mirė nuo bado, troškulio, ligų ir išsekimo deportacijų kolonose, buvo grobiami, prievarta atskiriami nuo šeimų, o dešimtys tūkstančių vaikų neteko artimųjų ir buvo prievarta asimiliuojami. Šis nusikaltimas tapo viena tamsiausių Pirmojo pasaulinio karo palikimo dalių ir vienu svarbiausių pavyzdžių, formavusių vėlesnę genocido sąvoką tarptautinėje teisėje.

Armėnai Osmanų imperijoje iki 1915 metų: sena bendruomenė vis labiau įtemptoje valstybėje

Armėnų bendruomenė Osmanų imperijoje nebuvo nei nauja, nei nedidelė. Armėnai gyveno didžiuosiuose miestuose, tokiuose kaip Konstantinopolis, Smirna ir Alepas, tačiau ypač svarbios buvo rytinės Anatolijos provincijos, kuriose armėnų kaimai, miesteliai ir vienuolynai egzistavo šimtmečius. Imperijoje jie priklausė krikščionių mažumai ir veikė pagal vadinamąją millet sistemą, leidusią religinėms bendruomenėms turėti tam tikrą vidaus savivaldą. Tačiau politinės ir teisinės teisės nebuvo lygiavertės musulmonų gyventojų teisėms.

XIX amžiuje Osmanų imperija silpnėjo, o nacionalizmo idėjos plito Balkanuose ir kitose jos teritorijose. Graikijos, Serbijos, Bulgarijos ir kitų tautų nepriklausomybės judėjimai didino valdžios baimę, kad imperija gali byrėti toliau. Šiame kontekste armėnų reikalavimai dėl saugumo, administracinių reformų ir apsaugos nuo vietos pareigūnų bei ginkluotų grupių vis dažniau buvo interpretuojami ne kaip pilietinių teisių klausimas, o kaip potencialaus separatizmo ženklas.

Padėtis ypač pablogėjo XIX amžiaus pabaigoje. 1894–1896 m. vadinamųjų Hamidijos žudynių metu įvairiose Osmanų imperijos vietose buvo nužudyta dešimtys ar net šimtai tūkstančių armėnų. 1909 m. Adanoje kilo dar viena masinio smurto banga, nusinešusi tūkstančius gyvybių. Šie įvykiai parodė, kad prieš armėnus nukreiptas smurtas egzistavo dar iki Pirmojo pasaulinio karo.

1908 m. valdžią perėmę jaunaturkiai iš pradžių daug kam kėlė viltį, kad imperija taps modernesnė ir lygesnė. Tačiau po Balkanų karų, teritorinių praradimų ir šimtų tūkstančių musulmonų pabėgėlių antplūdžio į Anatoliją politinė atmosfera smarkiai radikalėjo. Dalis Sąjungos ir pažangos komiteto vadovų vis labiau akcentavo turkišką ir musulmonišką valstybės tapatybę. Armėnai, gyvenę strategiškai svarbiose rytinėse provincijose netoli Rusijos sienos, ėmė būti vaizduojami kaip vidinis pavojus. Šis požiūris tapo ypač pavojingas tada, kai Osmanų imperija įsitraukė į pasaulinį karą.

Šio laikotarpio svarbu nevertinti taip, tarsi 1915 m. smurtas būtų buvęs neišvengiama ankstesnių konfliktų baigtis. Osmanų armėnų bendruomenė buvo politiškai ir socialiai įvairi: joje buvo prekybininkų, valstybės tarnautojų, kaimo gyventojų, dvasininkų, socialistų, konservatorių ir žmonių, kurie apskritai nedalyvavo politikoje. Tačiau radikalėjanti valdžios retorika šiuos skirtumus vis labiau trynė. Vietoje konkretaus asmens veiksmų imta vertinti jo priklausymą etninei ir religinei grupei. Būtent toks kolektyvinės kaltės principas vėliau leido represijas taikyti visai bendruomenei.

Pirmasis pasaulinis karas sukūrė aplinką, kurioje armėnai buvo paversti „vidaus priešu“

Osmanų imperija į Pirmąjį pasaulinį karą oficialiai įsitraukė 1914 m. rudenį Centrinių valstybių pusėje, kartu su Vokietija ir Austrija-Vengrija. Vienas svarbiausių jos frontų driekėsi Kaukaze, kur osmanų kariuomenė kovojo su Rusijos imperija. Kadangi dalis armėnų gyveno abiejose sienos pusėse, Osmanų valdžia vis labiau įtarinėjo savo armėnų pavaldinius simpatijomis Rusijai.

Šie įtarimai nebuvo visiškai išgalvoti: egzistavo armėnų savanorių daliniai, kovoję Rusijos pusėje, o kai kurios armėnų politinės organizacijos tikėjosi pasinaudoti karo chaosu reformoms ar autonomijai pasiekti. Tačiau iš pavienių ar organizuotų politinių veiksmų Osmanų valdžia padarė kolektyvinę išvadą apie visą etninę bendruomenę. Šimtai tūkstančių civilių, neturėjusių nieko bendra su Rusijos kariuomene ar revoliuciniu judėjimu, buvo pradėti vertinti kaip potencialūs išdavikai.

1914–1915 m. žiemą Osmanų kariuomenė patyrė katastrofišką pralaimėjimą Sarikamišo operacijoje. Dešimtys tūkstančių karių žuvo nuo kovų, šalčio, ligų ir prasto aprūpinimo. Valdžiai reikėjo paaiškinimo, o armėnai tapo patogiu atpirkimo ožiu. Nors pagrindinės pralaimėjimo priežastys buvo strateginės ir logistinės, propaganda vis dažniau kaltino armėnus padėjus rusams.

Tuo pat metu armėnų kariai Osmanų kariuomenėje buvo nuginkluojami ir perkeliami į darbo batalionus. Daug jų vėliau buvo nužudyti. Tai buvo svarbus etapas, nes bendruomenė prarado dalį karinio amžiaus vyrų, kurie galėjo ginti savo šeimas. Valdžia taip pat pradėjo intensyviau sekti armėnų politinius veikėjus, dvasininkus, mokytojus, gydytojus, rašytojus ir kitus visuomenės lyderius.

Pirmasis pasaulinis karas apskritai parodė, kaip greitai moderni valstybė gali mobilizuoti pramonę, mokslą ir biurokratiją masiniam smurtui. Vakarų fronte tai matyti iš tokių reiškinių kaip chloro dujų panaudojimas, o Osmanų imperijoje valstybės administracinis aparatas buvo panaudotas tam, kad ištisos gyventojų grupės būtų registruojamos, iškeldinamos, jų turtas konfiskuojamas, o žmonės siunčiami į mirtinas deportacijų kolonas.

Karo padėtis suteikė valdžiai ir praktinių priemonių, kurių taikos metu būtų buvę sunkiau imtis tokiu mastu. Cenzūra ribojo nepriklausomą informaciją, kariuomenė kontroliavo transportą ir kelius, o nepaprastosios priemonės buvo pateisinamos nacionaliniu saugumu. Vietos administratoriams buvo lengviau vykdyti centro nurodymus neatsiskaitant visuomenei. Taip tikra karinė grėsmė ir sąmoningai kuriamas pasakojimas apie „vidaus priešą“ susiliejo. Armėnų kilmė pati savaime vis dažniau tapo pakankama priežastimi įtarti nelojalumu, net kai konkretus žmogus nebuvo padaręs nieko prieš valstybę.

1915 m. balandžio 24-oji ir sprendimas pereiti nuo persekiojimo prie sistemingo naikinimo

1915 m. balandžio 24 d. Konstantinopolyje Osmanų valdžia pradėjo masinius armėnų visuomenės elito areštus. Buvo suimti šimtai intelektualų, politikų, gydytojų, dvasininkų, žurnalistų ir kultūros veikėjų. Daugelis jų buvo išvežti į Anatolijos gilumą ir nužudyti. Armėnų bendruomenės atmintyje ši data laikoma genocido pradžia ir iki šiol minima kaip aukų atminimo diena.

Elito sunaikinimas turėjo labai praktišką poveikį. Bendruomenė neteko žmonių, galėjusių organizuoti pasipriešinimą, kreiptis į užsienio diplomatines atstovybes, koordinuoti pagalbą ar dokumentuoti valdžios veiksmus. Po kelių savaičių represijos tapo dar platesnės. 1915 m. gegužę Osmanų valdžia priėmė laikinąjį deportacijų įstatymą, dažnai vadinamą Tehcir įstatymu, kuris suteikė kariuomenei ir administracijai teisę iškelti gyventojus, laikomus grėsme valstybės saugumui.

Oficialiai deportacijos buvo aiškinamos kariniais poreikiais ir būtinybe perkelti nepatikimus gyventojus iš karo zonų. Tačiau praktika rodo ką kita. Iškeldinimai greitai apėmė ir vietoves, esančias toli nuo fronto. Buvo deportuojamos moterys, vaikai, senoliai, ligoniai ir žmonės, kurie neturėjo jokio karinio vaidmens. Tai rodo, kad tikslas neapsiribojo konkrečių sukilėlių ar įtariamų šnipų neutralizavimu.

Kartu su žmonių iškeldinimu vyko turto nusavinimas. Palikti namai, dirbtuvės, žemė, gyvuliai, parduotuvės ir kitas turtas buvo registruojami kaip „apleistas“, perduodami valstybei ar naujiems savininkams. Taip fizinis gyventojų pašalinimas buvo susietas su ekonominiu ir socialiniu bendruomenės ištrynimu. Net išgyvenę deportaciją žmonės dažnai nebeturėjo į ką grįžti.

Svarbu suprasti, kad genocidas nebuvo vien spontaniškas vietos smurtas. Nors žudynėse dalyvavo vietos pareigūnai, ginkluotos grupės, nusikaltėliai ir dalis civilių, pagrindinį procesą koordinavo centrinės valdžios struktūros. Deportacijų maršrutai, gyventojų registravimas, turto kontrolė ir administraciniai nurodymai rodo, kad smurtas buvo susietas su valstybės aparatu.

Deportacijų vykdymas skirtingose provincijose nebuvo visiškai vienodas. Kai kurie vietos pareigūnai stengėsi sušvelninti įsakymus ar jiems priešinosi, kiti juos vykdė itin žiauriai. Šis skirtumas svarbus, nes rodo, kad administracijos žmonės turėjo tam tikrą pasirinkimo erdvę. Tačiau bendra politikos kryptis nuo to nesikeitė: armėnų gyventojai buvo masiškai išraunami iš savo gyvenamosios aplinkos, o jų bendruomenės išardomos. Kai smurtas kartojasi daugelyje provincijų, yra lydimas administracinių įsakymų ir apima panašias aukų grupes, jį sunku paaiškinti vien vietine savivale ar spontaniška karo panika.

Deportacijų kolonos į Sirijos dykumą tapo masinio žudymo mechanizmu

Daugeliui armėnų deportacija reiškė ne perkėlimą iš vienos gyvenamosios vietos į kitą, o kelionę, kurios sąlygos pačios savaime buvo mirtinos. Iš miestų ir kaimų išvaryti žmonės dažnai turėjo per kelias valandas palikti namus ir pasiimti tik tai, ką galėjo panešti. Vyrai neretai buvo atskiriami nuo šeimų ir nužudomi netoli gyvenamųjų vietų arba pakeliui. Toliau į pietus buvo varomos moterys, vaikai ir senoliai.

Kolonos judėjo šimtus kilometrų per karštį, kalnuotas vietoves ir sausringas lygumas. Maisto ir vandens buvo labai mažai, medicininės pagalbos beveik nebuvo, o sargybiniai dažnai ne tik nesaugojo deportuojamųjų, bet ir patys juos plėšė ar smurtavo. Žmonės mirdavo nuo dehidratacijos, bado, infekcijų ir visiško fizinio išsekimo. Daugybė kolonų buvo užpultos vietos ginkluotų grupių ar specialiai sudarytų būrių.

Galutiniu daugelio deportacijų tašku tapo Sirijos dykumos rajonai, ypač Deir ez Zoro apylinkės. Ten buvo kuriamos laikinos stovyklos ir koncentracijos vietos, kuriose trūko maisto, vandens ir pastogės. Net pasiekę paskirties vietą žmonės nebuvo saugūs. Dalis jų vėliau buvo nužudyti naujose žudynių akcijose.

Moterys ir vaikai patyrė papildomą smurto formą. Tūkstančiai mergaičių ir jaunų moterų buvo grobiamos, prievarta ištekinamos ar parduodamos. Vaikai buvo atskiriami nuo šeimų, siunčiami į musulmonų šeimas ar valstybines įstaigas ir verčiami keisti tapatybę bei religiją. Todėl armėnų genocidas buvo ne tik fizinis žmonių naikinimas, bet ir sąmoningas bendruomenės socialinių ryšių ardymas.

Deportacijų metodas svarbus istoriniu požiūriu, nes leidžia suprasti, kaip valstybė gali sukurti mirtinas sąlygas net ir be tiesioginio įsakymo kiekvieną žmogų sušaudyti. Žmogų galima nužudyti ir atimant iš jo maistą, vandenį, pastogę, apsaugą bei galimybę sugrįžti namo. Vėlesnėje Europos istorijoje deportacija ne kartą tapo represijų priemone. Lietuvos skaitytojui šį mechanizmą gali priminti visai kitame istoriniame kontekste vykę 1941 m. masiniai trėmimai, nors šių nusikaltimų politinės aplinkybės ir tikslai nebuvo tapatūs.

Ypač svarbu, kad deportuojamiesiems dažnai nebuvo sudaryta reali galimybė apsirūpinti ilgam keliui. Net turėję pinigų žmonės ne visada galėjo nusipirkti maisto ar vandens, o turtas būdavo atimamas pakeliui. Išsekusiųjų kolona negalėjo sustoti tiek, kiek reikėjo vaikams, seniems ar sergantiems žmonėms. Todėl mirtingumas augo ne tik per tiesiogines žudynes, bet ir kiekvieną dieną, kai kelionė tęsėsi. Šis lėtas naikinimas iš pirmo žvilgsnio galėjo atrodyti mažiau organizuotas nei egzekucija, tačiau jo rezultatas buvo toks pat galutinis.

Kiek armėnų žuvo ir kodėl aukų skaičius iki šiol pateikiamas skirtingai

Vienas dažniausiai kartojamų skaičių kalbant apie armėnų genocidą yra 1,5 mln. žuvusiųjų. Jis plačiai vartojamas Armėnijos valstybiniame pasakojime, diasporos organizacijose ir daugelyje viešų minėjimų. Kiti istorikai ir institucijos pateikia kiek mažesnius skaičius. Jungtinių Valstijų Holokausto memorialinis muziejus nurodo, kad 1915–1916 m. žuvo mažiausiai apie 664 tūkst. ir galbūt iki 1,2 mln. armėnų. Kituose akademiniuose darbuose galima rasti maždaug 800 tūkst., milijono ar 1,2–1,5 mln. ribas.

Šie skirtumai nereiškia, kad pats nusikaltimo mastas yra abejotinas. Pirmojo pasaulinio karo metais Osmanų imperijos administracija veikė chaotiškomis sąlygomis, o dalis dokumentų buvo sunaikinta, prarasta arba niekada nesukurta. Taip pat skiriasi vertinimai, kiek armėnų gyveno imperijoje prieš karą. Osmanų oficiali statistika, armėnų bažnytiniai duomenys ir užsienio diplomatų skaičiavimai ne visada sutampa.

Sunku atskirti ir tiesiogiai nužudytus žmones nuo tų, kurie mirė dėl deportacijų metu sąmoningai sukurtų sąlygų. Vieni buvo sušaudyti, kiti nužudyti peiliais ar kitais ginklais, dar kiti mirė nuo bado, troškulio, ligų ar šalčio. Genocido tyrimuose šios mirtys vertinamos kartu, nes deportacijų sąlygos nebuvo atsitiktinis logistinis nepatogumas. Jos tapo pačiu naikinimo mechanizmu.

Be to, ne visi išgyvenusieji liko armėnų bendruomenėje. Dalis vaikų ir moterų buvo prievarta asimiliuoti, pakeitė vardus, religiją ir tapatybę. Kiti pabėgo į Rusijos imperiją, Kaukazą, Persiją, Siriją, Libaną, Prancūziją, Jungtines Valstijas ar kitus kraštus. Todėl genocido demografinės pasekmės gerokai platesnės nei vien žuvusiųjų skaičius.

Svarbiausia išvada yra ta, kad nesutarimai dėl tikslaus skaičiaus nekeičia istorikų daugumos vertinimo apie sistemingą Osmanų armėnų sunaikinimą. Ginčai dėl statistikos istorijoje yra įprasti, tačiau jie neturėtų būti naudojami kaip argumentas paneigti patį nusikaltimą.

Skaičių diapazoną verta pateikti atsakingai ir dėl dar vienos priežasties. Viešojoje erdvėje statistika dažnai tampa politinio ginčo įrankiu: viena pusė renkasi didžiausią vertinimą, kita – mažiausią, tarsi nuo skirtumo priklausytų nusikaltimo pobūdis. Istoriko užduotis kitokia – aiškiai parodyti, iš kokių šaltinių skaičius gaunamas ir kokios jų ribos. Net atsargiausias patikimų institucijų vertinimas reiškia milžiniško masto demografinę katastrofą. O vertinant 1–1,5 mln. ribą, svarbu suprasti, kad ji apima platesnius skaičiavimus ir skirtingas chronologines bei geografines ribas.

Užsienio diplomatai, misionieriai ir liudininkai dokumentavo tai, kas vyko

Armėnų genocidas nebuvo paslėptas nusikaltimas, apie kurį pasaulis sužinojo tik po daugelio dešimtmečių. Jau 1915 m. Osmanų imperijoje dirbę diplomatai, misionieriai, gydytojai, geležinkelių darbuotojai ir pagalbos organizacijų atstovai siuntė pranešimus apie masinius armėnų areštus, deportacijas ir žudynes.

Vienas žinomiausių liudininkų buvo Jungtinių Valstijų ambasadorius Konstantinopolyje Henry Morgenthau. Jo diplomatiniai pranešimai ir vėliau paskelbti atsiminimai aprašė pokalbius su Osmanų vadovais bei žinias apie armėnų naikinimą. Jungtinės Valstijos tuo metu dar nebuvo įsitraukusios į karą, todėl jų diplomatiniai kanalai tapo ypač svarbiu informacijos šaltiniu.

Reikšmingi buvo ir Vokietijos diplomatų bei karininkų liudijimai. Vokietija buvo Osmanų imperijos sąjungininkė, todėl jos atstovai turėjo galimybę stebėti įvykius iš arti. Kai kurie vokiečių diplomatai protestavo prieš deportacijas ir pranešė Berlynui apie masinius nusikaltimus. Tai svarbu todėl, kad šie dokumentai sunkiai suderinami su vėlesniu teiginiu, jog pasakojimas apie genocidą buvo vien Osmanų priešų karo propaganda.

Didelį vaidmenį atliko ir misionieriai bei pagalbos organizacijos. Jie steigė našlaičių namus, maitino pabėgėlius, rūpinosi ligoniais ir rinko liudijimus. Po karo Jungtinėse Valstijose susiformavo milžiniškas humanitarinės paramos judėjimas, vėliau žinomas kaip Near East Relief. Jis padėjo šimtams tūkstančių pabėgėlių ir našlaičių.

Liudininkų parodymai, diplomatiniai dokumentai, Osmanų valdžios įsakymai, bažnytiniai registrai, pabėgėlių atsiminimai ir vėlesni demografiniai tyrimai šiandien sudaro didžiulį šaltinių masyvą. Būtent dėl to profesionalių genocido tyrinėtojų bendruomenėje armėnų genocidas nėra laikomas neaiškiu ar menkai dokumentuotu įvykiu.

Šaltinių gausa taip pat primena, kad masiniai nusikaltimai dažnai vyksta ne visiškoje tyloje. Pasaulis gali apie juos žinoti dar tada, kai smurtas tęsiasi. Problema dažnai būna ne informacijos stoka, o politinės valios ir galimybių veikti trūkumas.

Pranešimai apie armėnų likimą pasiekė ir užsienio spaudą. 1915 m. gegužę Didžioji Britanija, Prancūzija ir Rusija viešai pasmerkė žudynes, o humanitarinės organizacijos pradėjo rinkti lėšas nukentėjusiesiems. Žinoma, karo metu kiekviena pusė naudojo priešo nusikaltimus propagandai, todėl vien karo metų spaudos tekstų nepakaktų istorinei išvadai. Tačiau armėnų genocido atveju svarbu tai, kad nepriklausomi ir net Osmanų sąjungininkų šaltiniai patvirtina pagrindinius įvykių bruožus. Skirtingos kilmės dokumentai sutampa dėl masinių deportacijų, žudynių ir katastrofiškų sąlygų.

Po karo atsakomybė liko ribota, o genocido atmintis tapo tarptautinės politikos klausimu

1918 m. Osmanų imperijai pralaimėjus karą, atrodė, kad pagrindiniai nusikaltimų organizatoriai gali būti nubausti. Konstantinopolyje vyko kariniai teismai, kuriuose kai kurie Sąjungos ir pažangos komiteto vadovai buvo pripažinti atsakingais už armėnų deportacijas ir žudynes. Tačiau svarbiausi politiniai veikėjai, tarp jų Talaatas Paša, Enveras Paša ir Džemalis Paša, buvo pabėgę iš šalies, todėl didelė dalis nuosprendžių liko neįvykdyta.

Šis nebaudžiamumas turėjo ilgalaikių pasekmių. Dalis armėnų revoliucionierių ėmėsi vadinamosios operacijos „Nemesis“, kurios metu buvo medžiojami svarbiausi genocido organizatoriai. 1921 m. Berlyne Soghomonas Tehlirianas nušovė buvusį Osmanų vidaus reikalų ministrą Talaatą Pašą. Teismo procesas tapo tarptautiniu įvykiu, nes jame daug dėmesio skirta ne tik pačiai žmogžudystei, bet ir armėnų patirtoms žudynėms.

Būtent armėnų likimas padarė didelį įspūdį teisininkui Raphaelui Lemkinui, kuris vėliau sukūrė terminą „genocidas“. Lemkiną domino klausimas, kaip tarptautinė teisė turėtų vertinti situaciją, kai valstybė naikina savo teritorijoje gyvenančią tautinę ar religinę grupę. Po Antrojo pasaulinio karo jo idėjos tapo svarbia 1948 m. Jungtinių Tautų Genocido konvencijos dalimi.

Vis dėlto armėnų genocido pripažinimas iki šiol išlieka tarptautinės politikos klausimu. Armėnija, daugelis valstybių, parlamentų ir istorikų organizacijų įvykius vadina genocidu. Turkijos Respublika šį terminą atmeta, pripažįsta didelį armėnų mirčių skaičių karo metais, tačiau tvirtina, kad tai buvo pilietinio konflikto, ligų, bado, karo ir abipusio smurto pasekmė, o ne sąmoningas planas sunaikinti tautinę grupę.

Šios pozicijos nėra lygiavertės istorikų bendruomenėje. Genocido tyrinėtojų dauguma Osmanų politiką armėnų atžvilgiu vertina kaip genocidą. Tačiau politinis ginčas dėl termino ir atsakomybės tebėra gyvas, o istorijos atmintis iki šiol veikia Turkijos, Armėnijos ir jų sąjungininkų santykius.

Teisinis vertinimas turi dar vieną svarbų niuansą. 1915 m. žodis „genocidas“ dar neegzistavo, o 1948 m. konvencija buvo priimta gerokai vėliau. Todėl kalbant apie Osmanų imperijos vadovų baudžiamąją atsakomybę negalima apsimesti, kad jie buvo teisiami pagal vėlesnę Jungtinių Tautų konvenciją. Vis dėlto istorinis terminas gali būti taikomas ankstesniems įvykiams, jei jų pobūdis atitinka genocido sampratą. Lemkino susidomėjimas armėnų likimu rodo, kad būtent tokios ankstesnės masinio naikinimo patirtys padėjo suformuluoti poreikį naujai tarptautinės teisės kategorijai.

Išvada: armėnų genocidas buvo ne karo chaoso atsitiktinumas, o organizuoto valstybės smurto sistema

Armėnų genocidą lengva supaprastinti iki vienos datos, vieno įsakymo ar vieno aukų skaičiaus, tačiau tikroji istorija sudėtingesnė. 1915 m. tragedija išaugo iš dešimtmečius besikaupusios diskriminacijos, nacionalizmo, imperijos silpnėjimo, ankstesnių masinių žudynių ir valdžios baimės, kad krikščioniškos mažumos gali tapti grėsme valstybės teritoriniam vientisumui. Pirmasis pasaulinis karas šiems procesams suteikė ekstremalias sąlygas ir pateisinimą veikti be įprastų teisinių ribų.

Tačiau karo aplinka pati savaime nepaaiškina to, kas įvyko. Lemiamas buvo politinis sprendimas kolektyviai vertinti armėnus kaip pavojingą grupę, pašalinti jų visuomenės lyderius, nuginkluoti vyrus, deportuoti šeimas, konfiskuoti turtą ir siųsti žmones į vietas, kur jų išgyvenimo galimybės buvo minimalios. Žudynės, deportacijos, badas, troškulys, ligos, grobimai ir prievartinė asimiliacija veikė kaip tarpusavyje susijusios vienos sistemos dalys.

Dėl šios priežasties armėnų genocidas tapo vienu svarbiausių XX amžiaus masinio smurto tyrimų atvejų. Jis padėjo formuotis pačiai genocido sąvokai ir vėlesniam supratimui, kad valstybė gali būti ne tik piliečių gynėja, bet ir jų sunaikinimo organizatorė. Ši tema taip pat parodo, kodėl istorijoje taip svarbu tiksliai vartoti sąvokas. Panašūs ginčai kyla ir vertinant kitus etninio smurto atvejus, pavyzdžiui, Voluinės žudynes, kur diskusijos dėl genocido ir etninio valymo terminų iki šiol turi politinį svorį.

Praėjus daugiau nei šimtmečiui, armėnų genocido istorija išlieka ne tik Armėnijos ar Turkijos praeities klausimas. Ji kalba apie valstybės galią, propagandos poveikį, mažumų pavertimą kolektyviniu priešu, tarptautinės bendruomenės reakcijos ribas ir istorinio nebaudžiamumo kainą. Būtent todėl ši tragedija tebėra svarbi šiandien: ji primena, kad masinis smurtas retai prasideda nuo pačių žudynių. Dažniausiai jis prasideda daug anksčiau – nuo kalbos, diskriminacijos, teisių ribojimo ir minties, kad viena visuomenės grupė gali būti laikoma mažiau verta apsaugos.

Šio įvykio supratimui svarbus ir masto bei metodo derinys. Vienoje vietoje galėjo vykti šaudymas, kitoje – vyrų atskyrimas nuo šeimų, trečioje – ilga deportacija, turto konfiskavimas ar vaikų prievartinė asimiliacija. Atskirai paėmus, šie veiksmai galėjo atrodyti kaip skirtingos karo represijos. Tačiau pažvelgus į visumą matyti pasikartojanti kryptis: sumažinti ir galiausiai pašalinti armėnų buvimą didelėje Osmanų imperijos teritorijos dalyje. Būtent visumos analizė leidžia suprasti, kodėl istorikai kalba ne tik apie deportacijas ar karo nusikaltimus, bet apie genocidą.