Pizos bokštas nebuvo suplanuotas kaip pasviręs statinys, tačiau jo problema prasidėjo dar statybų metu. Pizos miesto ir oficialios komplekso valdytojos šaltiniai nurodo, kad pirmasis rimtas grunto sėdimas pastebėtas apie 1178 m., vos po kelių pirmųjų aukštų pastatymo. Todėl frazė „bokštas niekada nebuvo tiesus“ yra artima tiesai tik tuo požiūriu, kad jis pradėjo krypti labai anksti – bet ne todėl, kad taip buvo suprojektuotas.
Statybos pradžia 1173 m.
Pizos katedros varpinės statyba pradėta 1173 m. rugpjūčio 9 d. Bokštas buvo projektuojamas kaip monumentalus cilindrinis romaninio stiliaus statinys iš balto akmens ir marmuro, papildantis katedros bei baptisterijos ansamblį Piazza del Duomo.
Tačiau pamatai buvo palyginti negilūs, o po jais slūgsojo nevienalytis minkšto molio, smėlio ir dumblo gruntas. Kai statinys tapo sunkesnis, viena pamatų pusė ėmė sėsti labiau nei kita.
Kada bokštas pradėjo krypti?
Pizos miesto oficialioje informacijoje nurodoma, kad apie 1178 m., pastačius trečiąjį konstrukcijos lygį, darbai sustojo dėl grunto sėdimo, sukėlusio pasvirimą. Tai įvyko praėjus vos penkeriems metams nuo statybų pradžios.
Todėl bokštas didžiąją savo statybų istorijos dalį iš tiesų jau buvo pasviręs. Vis dėlto pirmosios konstrukcijos dalys pradėtos statyti vertikaliai – pasvirimas atsirado dėl pamatų ir grunto problemų, o ne kaip architekto sumanymas.
Kodėl statyba truko beveik du šimtmečius?
Po pirmojo pasvirimo darbai ilgam sustojo. Statyba atnaujinta apie 1272 m., vėliau vėl sustabdyta, o varpinės viršutinė dalis baigta tik XIV a. antroje pusėje.
Ilgos pertraukos galėjo net padėti bokštui išlikti: gruntas turėjo laiko palaipsniui susispausti ir stabilizuotis, užuot gavęs visą galutinio statinio svorį iš karto.
Ar statytojai bandė ištaisyti pasvirimą?
Taip. Vėlesnių aukštų statytojai koregavo konstrukciją, vienoje pusėje darydami aukštesnius elementus. Dėl to bokšto ašis nėra paprasta tiesi linija – statinys šiek tiek „lenktas“, nes architektai mėgino kompensuoti jau atsiradusį nuolydį.
Šis sprendimas pasvirimo nepašalino, tačiau leido tęsti statybą ir suteikė bokštui dabartinę neįprastą geometriją.
Kodėl XX a. bokštą teko uždaryti?
Per šimtmečius pasvirimas palaipsniui didėjo. XX a. pabaigoje specialistai nustatė, kad stabilumo rizika tapo per didelė, todėl 1990 m. bokštas buvo uždarytas lankytojams.
Tarptautinė inžinierių komanda pasirinko labai atsargų metodą – po aukštesniąja pamatų puse buvo kontroliuojamai šalinamas nedidelis kiekis grunto. Taip statinys buvo šiek tiek „atlenktas“ ir stabilizuotas nekeičiant jo istorinio charakterio.
Kiek bokštas buvo ištiesintas?
Oficiali Opera della Primaziale Pisana informacija nurodo, kad stabilizavimo darbai sumažino viršutinės dalies horizontalų nuokrypį maždaug 46 centimetrais ir grąžino bokštą į būklę, panašią į buvusią XIX a. pradžioje.
Šiuolaikinis tikslas nėra padaryti bokštą visiškai vertikalų. Jo pasvirimas yra neatsiejama kultūros paveldo dalis, todėl inžinierių užduotis – pirmiausia išlaikyti statinį saugų ir stabilų.
Tad ar Pizos bokštas „niekada nebuvo tiesus“?
Tiksliau būtų sakyti: Pizos bokštas buvo projektuojamas tiesus, bet pradėjo krypti labai anksti – apie penktuosius statybos metus. Didžioji jo konstrukcijos dalis jau buvo statoma prisitaikant prie atsiradusio pasvirimo. Todėl sensacinga frazė turi realų pagrindą, tačiau be šios išlygos klaidina.
Parašykite komentarą