1943 metų liepos 11-osios rytą Voluinės kaimų gyventojai ruošėsi sekmadienio mišioms. Daugelis tikėjosi įprastos vasaros dienos: šeimos ėjo į bažnyčias, ūkininkai rūpinosi gyvuliais, vaikai žaidė prie namų. Tačiau tą rytą dešimtys lenkų gyvenviečių buvo vienu metu apsuptos ginkluotų vyrų.
Žmonės buvo puolami namuose, keliuose ir bažnyčiose. Kaimai deginti, o išsigelbėti mėginę gyventojai persekiojami laukuose bei miškuose. Dauguma aukų buvo civiliai – moterys, vaikai ir senyvi žmonės. Ši diena vėliau buvo pavadinta Kruvinuoju sekmadieniu ir tapo didžiausios Voluinės lenkų naikinimo bangos simboliu.
Žudynės neapsiribojo viena diena ir viena vietove. Jos buvo platesnės 1943–1945 metų etninio valymo kampanijos dalis, apėmusi Voluinę, Rytų Galiciją ir kai kurias dabartinės pietryčių Lenkijos teritorijas. Ukrainos nacionalistų organizacijos ir Ukrainos sukilėlių armijos daliniai siekė pašalinti lenkų gyventojus iš teritorijų, kurias įsivaizdavo kaip būsimos nepriklausomos Ukrainos dalį.
Lenkų pogrindžio organizacijos kūrė savigynos centrus ir rengė atsakomąsias operacijas. Per jas buvo deginami ukrainiečių kaimai ir žudomi civiliai. Tačiau keršto akcijos nepakeičia pagrindinio istorinio fakto: Voluinėje masinis lenkų civilių naikinimas buvo sąmoningas bandymas etniškai „išvalyti“ teritoriją.
Šių įvykių atmintis iki šiol skaldo Lenkiją ir Ukrainą. Lenkams Voluinė yra viena skaudžiausių Antrojo pasaulinio karo tragedijų. Daliai ukrainiečių UPA pirmiausia simbolizuoja pasipriešinimą Sovietų Sąjungai ir kovą už nepriklausomybę. Tos pačios organizacijos istorijoje todėl susiduria du vaizdiniai: laisvės kovotojai ir civilių žudynių vykdytojai.
Norint suprasti Voluinės žudynes, neužtenka pasakyti, kad „abi pusės žudė viena kitą“. Reikia atsakyti į sudėtingesnius klausimus. Kodėl lenkų ir ukrainiečių santykiai tapo tokie įtempti? Kas priėmė sprendimą naikinti kaimus? Kodėl taikiniais tapo civiliai? Kiek žmonių žuvo? Ir ar įmanoma pagerbti vienos tautos kovą už laisvę nepripažįstant jos vardu įvykdytų nusikaltimų?
Voluinė yra istorinis regionas, šiandien daugiausia priklausantis Ukrainai. Jis plyti į šiaurės vakarus nuo dabartinio Kyjivo, tarp Lenkijos, Baltarusijos ir Ukrainos gilumos. Regiono miestai – Luckas, Rivnė, Kovelis, Dubnas ir Volodymyras – skirtingais laikotarpiais priklausė kelioms valstybėms.
Viduramžiais Voluinė buvo susijusi su Rusios kunigaikštystėmis, vėliau pateko į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinę erdvę. Po Liublino unijos ji tapo Lenkijos Karalystės dalimi bendroje Abiejų Tautų Respublikoje. Šį daugiatautį istorinį pasaulį padeda suprasti platesnis pasakojimas apie tai, kodėl didelę LDK gyventojų dalį sudarė rytų slavai.
Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų XVIII amžiaus pabaigoje Voluinę užėmė Rusijos imperija. Po Pirmojo pasaulinio karo ir Lenkijos–Sovietų Rusijos konflikto vakarinė Voluinės dalis atiteko atkurtai Lenkijos valstybei.
Tarpukariu Voluinės vaivadijoje daugumą gyventojų sudarė ukrainiečiai. Taip pat gyveno didelė lenkų mažuma, žydai, čekai, vokiečiai, rusai ir kitų tautybių žmonės. Gyvenvietės dažnai buvo mišrios, tačiau būta ir aiškiai lenkiškų ar ukrainietiškų kaimų.
Tautybė ne visada buvo vienintelė žmogaus tapatybės dalis. Vieniems svarbiausia buvo religija, kitiems – gimtasis kaimas, šeima ar socialinis luomas. Lenkai dažniausiai buvo Romos katalikai, o ukrainiečiai – stačiatikiai arba graikų katalikai. Tačiau kaimynai prekiavo, skolinosi įrankius, dirbo kartu ir kartais kurdavo mišrias šeimas.
Būtent todėl vėlesnis smurtas buvo toks sukrečiantis. Žudė ne vien iš toli atėję kareiviai. Kai kur puolimuose dalyvavo vietiniai žmonės, pažinoję savo aukas, jų namus ir pabėgimo takus.
Po 1921 metų Voluinė tapo Antrosios Lenkijos Respublikos dalimi. Lenkijos valdžia regioną laikė teisėta valstybės teritorija, tačiau daugelis ukrainiečių jautėsi valdoma tautine mažuma savo pačių gyvenamose žemėse.
Valstybinėse institucijose dominavo lenkų kalba. Ukrainietiškų mokyklų skaičius buvo ribojamas arba jos pertvarkomos į dvikalbes. Žemės reforma, lenkų kariškių ir naujakurių apgyvendinimas dalyje rytinių teritorijų stiprino įsitikinimą, kad Varšuva mėgina pakeisti krašto demografinę bei politinę pusiausvyrą.
Lenkijos valdžia bijojo ukrainietiško separatizmo. Ši baimė nebuvo visiškai išgalvota. Radikalūs ukrainiečių nacionalistai rengė sabotažo akcijas, atentatus ir politines žmogžudystes. Atsakydama valstybė vykdė policines represijas, areštus ir vadinamąsias pacifikacijos operacijas.
1930 metais Rytų Galicijoje Lenkijos policija ir kariuomenė atliko plataus masto kratas, niokojo ukrainiečių organizacijų patalpas ir baudė įtariamus nacionalistų rėmėjus. Tokia politika nesunaikino radikalizmo. Ji suteikė jam naujų argumentų.
Vis dėlto tarpukario diskriminacija ir represijos negali pateisinti vėlesnio civilių naikinimo. Valstybės neteisybė nėra leidimas žudyti jos tautybės vaikus ar senelius. Istorinis kontekstas paaiškina, kaip augo neapykanta, bet nepašalina nusikaltėlių atsakomybės.
Taip pat klaidinga įsivaizduoti, kad visi ukrainiečiai rėmė radikalius nacionalistus. Veikė legalios ukrainiečių partijos, kooperatyvai, kultūros draugijos ir religinės organizacijos. Daugelis žmonių siekė daugiau teisių, bet nenorėjo kaimynų žudynių.
Voluinės tragedija kilo ne dėl kažkokios įgimtos dviejų tautų neapykantos. Jai reikėjo konkrečių politinių ideologijų, organizacijų, karo chaoso ir žmonių, kurie nusprendė, kad etniškai mišriame krašte vietos gali likti tik vienai tautai.
1929 metais Vienoje įkurta Ukrainos nacionalistų organizacija, žinoma santrumpa OUN. Jos tikslas buvo sukurti nepriklausomą Ukrainos valstybę, apimančią ukrainiečių gyvenamas teritorijas.
OUN veikė pogrindyje ir propagavo revoliucinį nacionalizmą. Organizacija tikėjo, kad valstybę galima iškovoti drausme, konspiracija, smurtu ir pasiaukojimu. Liberalioji demokratija jos ideologijoje nebuvo laikoma pagrindine vertybe.
OUN nariai vykdė atentatus prieš Lenkijos pareigūnus, ukrainiečius politinius oponentus ir žmones, laikytus bendradarbiais. 1934 metais organizacijos nariai nužudė Lenkijos vidaus reikalų ministrą Bronisławą Pierackį.
Po vieno svarbiausių vadų Jevheno Konovaleco nužudymo organizacijoje kilo kova dėl vadovavimo. 1940 metais ji suskilo į dvi pagrindines šakas. Nuosaikesnei vadovavo Andrijus Melnykas, o radikalesnei – Stepanas Bandera. Pastaroji paprastai vadinama OUN-B.
Stepanas Bandera ukrainiečių istorinėje atmintyje yra itin prieštaringa figūra. Jis kovojo prieš Lenkijos valdžią, vėliau jo šalininkai mėgino pasinaudoti Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karu Ukrainos valstybingumui paskelbti. Naciams atsisakius pripažinti tokią valstybę, Bandera buvo suimtas ir dalį karo laikė kalinamas Vokietijoje.
Todėl teiginys, kad Bandera asmeniškai vadovavo Voluinės kaimų puolimams, būtų netikslus. Žudynių metu jis nebuvo Voluinėje ir negalėjo vadovauti konkrečioms operacijoms.
Tačiau jo vardu vadinta OUN-B ideologinė bei organizacinė struktūra atliko pagrindinį vaidmenį kuriant UPA ir formuojant etniškai vienalytės būsimos Ukrainos viziją. Asmeninis nebuvimas nusikaltimo vietoje nepanaikina organizacinės tradicijos atsakomybės.
1939 metų rugsėjį nacistinė Vokietija ir Sovietų Sąjunga užpuolė Lenkiją. Voluinę okupavo sovietai ir prijungė prie Ukrainos Sovietų Socialistinės Respublikos.
Sovietų valdžia nacionalizavo turtą, uždarė organizacijas, suiminėjo pareigūnus, dvasininkus, karininkus ir politinius aktyvistus. Tūkstančiai lenkų, ukrainiečių ir kitų gyventojų buvo ištremti į Sovietų Sąjungos gilumą.
Lenkų bendruomenė prarado valstybines institucijas, policiją, administraciją ir didelę elito dalį. Ukrainiečiai iš pradžių galėjo tikėtis kultūrinių pokyčių, tačiau greitai susidūrė su komunistinėmis represijomis.
1941 metų birželį Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą ir užėmė Voluinę. Per nacių okupaciją buvo sunaikinta beveik visa regiono žydų bendruomenė. Žmonės buvo šaudomi masinėse duobėse arba žudomi getuose ir naikinimo akcijose.
Holokaustas sukūrė siaubingą precedentą: civiliai gyventojai galėjo būti identifikuojami pagal tautybę, atskiriami nuo kaimynų ir masiškai naikinami. Vokiečių administracija naudojo vietos pagalbinę policiją, kurioje tarnavo ir ukrainiečiai, ir kitų tautybių žmonės.
1943 metais daug ukrainiečių pagalbinės policijos narių dezertyravo ir perėjo į formuojamus UPA dalinius. Kai kurie jų jau turėjo dalyvavimo baudžiamosiose operacijose bei masinėse žudynėse patirties.
Tai nereiškia, kad Voluinės žudynes „sukėlė vokiečiai“ ar sovietai. Sprendimus pulti lenkų kaimus priėmė ukrainiečių nacionalistinio pogrindžio vadovybė bei vietos struktūros. Tačiau dviejų okupacinių režimų teroras sunaikino teisę, suardė bendruomenes ir pavertė masinį smurtą kasdienės tikrovės dalimi.
Ukrainos sukilėlių armija, arba UPA, kaip organizuota jėga iškilo 1942 metų pabaigoje ir 1943 metais. Jos pagrindą sudarė OUN-B aktyvistai, buvę pagalbiniai policininkai, vietos jaunuoliai ir įvairių ankstesnių ginkluotų grupių nariai.
UPA tikslas buvo iškovoti nepriklausomą Ukrainą. Ji kovojo prieš vokiečių okupacines pajėgas, sovietų partizanus, vėliau – grįžusią sovietinę valdžią. Ši kova paaiškina, kodėl daliai ukrainiečių UPA tapo nacionalinio pasipriešinimo simboliu.
Tačiau ta pati organizacija vykdė ir etninio valymo kampaniją prieš lenkų gyventojus. Šių dviejų jos istorijos dalių negalima atskirti taip, tarsi viena būtų „tikroji“, o kita – nereikšmingas šalutinis epizodas.
UPA vadovybė manė, kad po karo dėl Voluinės ir Rytų Galicijos gali kilti Lenkijos bei Ukrainos konfliktas. Jeigu šiose teritorijose nebeliks lenkų gyventojų, būsimos Lenkijos pretenzijos taps silpnesnės.
Tai buvo žiauri etninio nacionalizmo logika: teritorija priklauso tai tautai, kuri joje sudaro daugumą. Vietoje demokratinio susitarimo, mažumų teisių ar sienų derybų pasirinktas gyventojų pašalinimas.
Pašalinti žmones galėjo reikšti juos išgąsdinti ir priversti pabėgti. Tačiau Voluinėje tai labai dažnai reiškė nužudyti visą šeimą ir sudeginti gyvenvietę, kad niekas negalėtų sugrįžti.
Vienas sudėtingiausių istorikų klausimų yra tai, ar egzistavo vienas rašytinis OUN-B arba UPA įsakymas išnaikinti visus Voluinės lenkus.
Tokio vieno, neginčijamai autentiško ir visą kampaniją apibrėžiančio dokumento iki šiol nerasta. Tai leidžia kai kuriems žudynių neigėjams tvirtinti, kad centralizuoto plano nebuvo.
Tačiau masinio nusikaltimo planas nebūtinai palieka aiškų dokumentą. Pogrindinės organizacijos vengia rašyti įsakymus, galinčius tapti įrodymais. Istorikai vertina veiksmų koordinavimą, jų geografinį mastą, vienodą taktiką, vadų pareiškimus ir vėlesnius liudijimus.
Svarbiausia figūra Voluinėje buvo UPA vadas Dmytro Kliačkivskis, naudojęs slapyvardį Klymas Savuras. Daugelis tyrėjų jį sieja su sprendimu 1943 metais pradėti sistemingą lenkų gyventojų šalinimą.
Prie kampanijos prisidėjo OUN-B Voluinės struktūros ir vietiniai UPA vadai. Puolimai vyko daugelyje vietų panašiu būdu: kaimas apsupamas, keliai užblokuojami, žmonės žudomi, pastatai sudeginami, o išsigelbėjusieji persekiojami.
Tokio masto ir koordinavimo negalima patikimai paaiškinti vien spontanišku valstiečių pykčiu.
Vietiniai konfliktai, kerštas ir asmeninės sąskaitos galėjo sustiprinti smurtą. Tačiau jiems kryptį suteikė organizuota nacionalistinė kampanija, skelbusi, kad lenkų bendruomenė yra kliūtis būsimos Ukrainos valstybei.
Vienu iš pirmųjų didesnių išpuolių laikomos 1943 metų vasario 9 dienos žudynės Paroslos kaime. Į gyvenvietę atėję ginkluoti vyrai apsimetė sovietų partizanais arba teigė vykdantys operaciją prieš vokiečius.
Gyventojams liepta atsigulti ir leisti save surišti, esą siekiant sukurti vaizdą, kad jie buvo priversti padėti partizanams. Surišti žmonės nužudyti kirviais, peiliais bei kitais įrankiais. Žuvo daugiau kaip šimtas gyventojų.
Vėliau puolimų skaičius didėjo. 1943 metų pavasarį sunaikinta Janova Dolina – moderni darbininkų gyvenvietė prie bazalto kasyklų. Per naktinį išpuolį buvo deginami namai ir žudomi bėgantys žmonės.
Smurtas plito iš vieno rajono į kitą. Lenkų šeimos pradėjo trauktis į miestelius, geležinkelio stotis, vienuolynus ir didesnes savigynos gyvenvietes. Tačiau daugelis negalėjo arba nenorėjo palikti ūkių.
Žmones klaidino ankstesni santykiai su kaimynais. Jie galėjo manyti, kad jų kaimui nieko nenutiks, nes su vietos ukrainiečiais visada sutardavo. Kai kurie ukrainiečiai iš tiesų perspėjo lenkus ir padėjo jiems pabėgti. Kiti prisijungė prie puolėjų arba tylėjo iš baimės.
Kuo daugiau kaimų buvo sunaikinama, tuo aiškiau darėsi, kad vyksta ne pavieniai keršto aktai, o visos bendruomenės naikinimas.
Didžiausia koordinuotų puolimų banga prasidėjo 1943 metų liepos 11 dieną. Ji vadinama Kruvinuoju sekmadieniu.
UPA daliniai ir jiems talkinusios vietos grupės puolė daugybę lenkų gyvenviečių. Skirtinguose tyrimuose tikslus tą dieną arba keliomis aplinkinėmis dienomis užpultų vietų skaičius skiriasi, tačiau kalbama apie kelias dešimtis ar net daugiau kaip šimtą gyvenviečių.
Sekmadienis pasirinktas neatsitiktinai. Daug žmonių buvo susirinkę bažnyčiose, todėl juos buvo lengviau apsupti. Puolimai vyko per mišias arba žmonėms keliaujant į pamaldas.
Porycko miestelyje užpulta katalikų bažnyčia. Žmonės žudyti maldos metu. Panašūs išpuoliai vyko ir kitose parapijose.
Puolėjai naudojo šaunamuosius ginklus, tačiau daugybė žmonių nužudyta kirviais, dalgiais, peiliais, kūjais ir žemės ūkio įrankiais. Tam buvo kelios priežastys: šaudmenų trūkumas, noras veikti tyliau ir į puolimus įtrauktos vietos grupės, neturėjusios pakankamai ginklų.
Žudynių metodų brutalumas vėliau tapo ypač jautria atminties dalimi. Kai kuriuose sąrašuose ar populiariuose tekstuose pateikiami dešimtys skirtingų kankinimo būdų. Ne visi tokie sąrašai yra vienodai patikimi, o dalis detalių galėjo būti perpasakojant išplėsta.
Tačiau bendras faktas neginčijamas: daugelis žmonių buvo žudomi itin žiauriai, o smurtu siekta ne tik pašalinti gyventojus, bet ir įbauginti visus galimus išsigelbėjusius.
Kruvinasis sekmadienis nebuvo žudynių pradžia ir nebuvo jų pabaiga. Jis tapo simboliu, nes tą pačią dieną puolimai apėmė ypač daug vietovių.
Jeigu kampanijos tikslas būtų buvęs tik nugalėti lenkų pogrindį, pagrindiniai taikiniai būtų buvę ginkluoti kovotojai. Tačiau Voluinėje daugumą aukų sudarė beginkliai civiliai.
Moterys ir vaikai žudyti todėl, kad etninio valymo logikoje jie buvo laikomi būsimos bendruomenės tęstinumu. Palikus šeimas gyvas, jos galėjo grįžti į kaimą, reikalauti žemės ir išsaugoti lenkišką vietovės tapatybę.
Buvo siekiama sunaikinti ne vien dabartinį pasipriešinimą, bet ir pačią galimybę atkurti lenkų gyvenimą.
Dažnai deginti namai, mokyklos, bažnyčios ir kapinių objektai. Kai kurios gyvenvietės išnyko taip visiškai, kad šiandien jų vietoje liko tik laukai arba miškas.
Žmonių žudymas šeimų akivaizdoje turėjo teroro funkciją. Išsigelbėję gyventojai skleisdavo žinią, kad pasilikti kaime pavojinga. Taip vieno kaimo sunaikinimas priversdavo bėgti kelių aplinkinių gyvenviečių žmones.
Šis metodas atitinka etninio valymo esmę: teritorija keičiama ne vien karine pergale, bet pašalinant joje gyvenančią nepageidaujamą grupę.
UPA buvo pagrindinė organizuota kampanijos jėga, tačiau kai kuriuose puolimuose dalyvavo vietinės ukrainiečių grupės, dažnai vadinamos kaimo savigyna arba mobilizuotais valstiečiais.
Vieni prisidėjo dėl nacionalistinių įsitikinimų, kiti – dėl baimės nepaklusti ginkluotiems partizanams. Dar kiti naudojosi proga užvaldyti kaimynų žemę, gyvulius ar daiktus. Asmeninės sąskaitos susiliejo su politiniu smurtu.
Tačiau negalima kaltės automatiškai perkelti visai ukrainiečių tautai. Daugybė ukrainiečių nedalyvavo žudynėse. Kai kurie slėpė lenkų šeimas, perspėdavo apie planuojamus puolimus, rodė pabėgimo kelius arba viešai priešinosi nusikaltimams.
Už pagalbą lenkams ukrainiečiai galėjo būti nužudyti kaip „tautos išdavikai“. Yra dokumentuotų atvejų, kai kartu su gelbėtais lenkais žuvo ir juos paslėpusios ukrainiečių šeimos.
Šių žmonių istorijos svarbios, nes jos paneigia mintį, kad smurtas buvo neišvengiamas. Net ekstremaliomis sąlygomis žmogus turėjo pasirinkimą: dalyvauti, tylėti, bėgti arba padėti aukai.
Tautos kolektyvinė atmintis neturėtų visos atsakomybės suversti abstrakčiam „ukrainiečiui“. Nusikaltimus vykdė konkrečios organizacijos, daliniai ir asmenys, o kitų tos pačios tautybės žmonių moralinis pasirinkimas buvo visiškai kitoks.
Didėjant puolimų skaičiui lenkų gyventojai pradėjo kurti savigynos centrus. Žmonės iš mažų kaimų traukėsi į didesnes ir lengviau ginamas gyvenvietes.
Vienas žinomiausių centrų buvo Przebrażė. Čia susitelkė tūkstančiai pabėgėlių, įrengtos gynybinės pozicijos, organizuoti patruliai, maisto tiekimas ir žvalgyba. Savigynos kovotojai kelis kartus atrėmė UPA puolimus.
Panašūs centrai veikė Hutoje Stepańskoje, Zasmykuose ir kitur. Ne visi išsilaikė. Huta Stepańska po didelio puolimo buvo evakuota, o jos gyventojai patyrė didelių nuostolių.
Lenkų savigyna kartais bendradarbiavo su Armija Krajova – pagrindine Lenkijos pogrindžio karine organizacija. Kai kur lenkams teko pragmatiškai tartis su sovietų partizanais ar net vokiečių okupacine administracija, nes kitos apsaugos nebuvo.
Toks bendradarbiavimas vėliau tapo propagandos priemone. Ukrainos nacionalistai lenkus kaltino bendradarbiaujant su vokiečiais ar sovietais. Tačiau civiliams, kuriuos puolė ginkluoti daliniai, pasirinkimai dažnai buvo desperatiški.
Savigynos centrai išgelbėjo tūkstančius žmonių, tačiau kartu tapo bazėmis lenkų atsakomosioms akcijoms.
Lenkų pogrindis, savigynos būriai ir vėliau komunistinės ar kitos ginkluotos formuotės vykdė atsakomąsias operacijas prieš ukrainiečių kaimus.
Kai kurios akcijos buvo nukreiptos prieš UPA dalinius ar jų bazes. Tačiau per daugelį išpuolių žuvo beginkliai ukrainiečiai – moterys, vaikai ir senoliai. Buvo deginamos gyvenvietės, žudomi žmonės, kurie galėjo neturėti nieko bendra su UPA.
Vienas skaudžiausių pavyzdžių yra 1944 metų kovo mėnesio Sahrynės kaimo sunaikinimas dabartinėje Lenkijoje. Armijos Krajovos ir kitų lenkų dalinių operacijos metu žuvo daug ukrainiečių civilių.
Istorikų pateikiami ukrainiečių aukų skaičiai skiriasi. Dažnai kalbama apie kelis tūkstančius ukrainiečių, žuvusių nuo lenkų pajėgų Voluinėje, ir maždaug 10–20 tūkstančių platesniame 1943–1947 metų Lenkijos ir Ukrainos konflikto regione.
Šios aukos turi būti įvardytos ir pagerbtos. Lenkų civilių tragedija nesuteikia moralinės teisės žudyti ukrainiečių vaikų. Kerštas nėra teisėta savigyna.
Tačiau abiejų pusių civilių aukų pripažinimas nereiškia, kad nusikaltimų mastas ir tikslai buvo vienodi. UPA vykdyta kampanija buvo nukreipta į sistemingą lenkų bendruomenės pašalinimą iš didelės teritorijos. Lenkų atsakomasis smurtas buvo žiaurus ir nusikalstamas, bet nepasiekė tokio paties organizuoto naikinimo masto Voluinėje.
Istorinis sąžiningumas reikalauja vienu metu išlaikyti abi tiesas.
Tikslus Voluinės ir Rytų Galicijos žudynių aukų skaičius nežinomas. Karo chaosas, sunaikintos gyvenvietės, neatrastos masinės kapavietės ir neišlikę dokumentai neleidžia sudaryti visiškai tikslaus sąrašo.
Aukų vertinimas priklauso ir nuo geografinių bei chronologinių ribų. Vieni tyrėjai skaičiuoja tik 1943 metų Voluinę. Kiti įtraukia 1944 metų Rytų Galiciją ir vėlesnį smurtą dabartinės Lenkijos teritorijoje.
Dažnai nurodoma, kad Voluinėje žuvo maždaug 40–60 tūkstančių lenkų. Įtraukus Rytų Galiciją ir kitus regionus, bendras lenkų aukų skaičius dažnai vertinamas nuo maždaug 70 iki 100 tūkstančių. Lenkijos viešojoje atmintyje dažniausiai vartojamas apie 100 tūkstančių aukų skaičius.
Yra ir didesnių ar mažesnių vertinimų. Atsakinga istorija neturėtų pasirinkti didžiausio skaičiaus vien todėl, kad jis sukelia stipresnį įspūdį.
Lenkų atsakomųjų ir kitų ginkluotų formuočių veiksmų metu žuvusių ukrainiečių skaičius paprastai vertinamas maždaug 10–20 tūkstančių platesniame konflikto regione. Vien Voluinėje jų galėjo žūti keli tūkstančiai.
Už skaičių slypi labai nevienodai dokumentuoti gyvenimai. Vienų aukų žinomi vardai, amžius ir mirties vieta. Kitos šeimos išnyko visiškai, todėl nebeliko žmogaus, galinčio pranešti jų pavardes.
Ekshumacijos ir archyviniai tyrimai tebėra svarbūs ne vien statistikai. Jie leidžia aukoms susigrąžinti vardus ir suteikia artimiesiems galimybę jas palaidoti.
Lenkijos parlamentas ir valstybinės institucijos Voluinės bei Rytų Galicijos žudynes apibrėžia kaip genocidą. Lenkų istorikų darbuose taip pat dažnai vartojama formuluotė „genocidinio pobūdžio etninis valymas“ arba tiesiog genocidas.
Argumentas grindžiamas tuo, kad buvo sąmoningai naikinama lenkų nacionalinė grupė konkrečioje teritorijoje, įskaitant moteris ir vaikus, siekiant panaikinti jos fizinį buvimą.
Dalis tarptautinių istorikų mieliau vartoja terminą „etninis valymas“, „masinės žudynės“ arba „genocidinis etninis valymas“. Jie gali manyti, kad UPA pirmiausia siekė išvaryti lenkus iš teritorijos, o žudynes naudojo kaip priemonę šiam tikslui pasiekti.
Genocido ir etninio valymo sąvokos nėra visiškai priešingos. Etninis valymas gali būti vykdomas deportacijomis ir bauginimu, bet gali apimti ir genocidinį naikinimą.
Teisinis termino taikymas istoriniams įvykiams priklauso nuo įrodymų apie ketinimą sunaikinti visą ar dalį nacionalinės grupės. Istorikai ir teisininkai gali skirtingai vertinti, kaip šis kriterijus atitinka OUN-B bei UPA politiką.
Tačiau terminologinė diskusija neturėtų užgožti pačių faktų. Buvo sistemingai puolami lenkų kaimai, žudomos šeimos ir naikinamos gyvenvietės, siekiant pašalinti lenkų bendruomenę iš teritorijos.
Net žmogus, pasirenkantis atsargesnį terminą „etninis valymas“, neturi pagrindo smurto vaizduoti kaip paprasto abipusio susirėmimo.
Voluinės žudynės vyko regione, kuriame naciai ką tik buvo sunaikinę didžiąją žydų bendruomenės dalį. Šie nusikaltimai nėra tas pats ir neturėtų būti suplakami.
Holokaustas buvo visos nacistinės valstybės organizuotas Europos žydų sunaikinimo projektas, vykdytas pramoniniu ir kontinentiniu mastu. Voluinės žudynės buvo ukrainiečių nacionalistinio pogrindžio vykdytas regioninis lenkų etninis valymas.
Tačiau tarp šių įvykių egzistuoja istorinis ryšys. Holokaustas parodė, kad okupacinio karo sąlygomis ištisos gyventojų grupės gali būti žudomos beveik be bausmės. Vietos žmonės matė getų likvidavimą, masines šaudymo vietas ir turto pasisavinimą.
Kai kurie būsimi UPA nariai anksčiau tarnavo vokiečių pagalbinėje policijoje, kuri dalyvavo žydų persekiojime bei žudynėse. Tai galėjo suteikti ne tik praktinės smurto patirties, bet ir įpratinti prie minties, kad kaimyną galima paversti „pašalinama“ tautine kategorija.
Voluinėje likę žydai kartais slėpėsi miškuose arba pas vietos gyventojus. Kai kurie pateko į UPA, sovietų partizanų ar lenkų savigynos rankas. Jų likimai buvo įvairūs, o antisemitinis smurtas nesibaigė tą akimirką, kai regione pradėti pulti lenkai.
Antrojo pasaulinio karo Rytų Europoje tragedijos persidengė. Tas pats žmogus galėjo išgyventi vienos bendruomenės sunaikinimą ir po kelių mėnesių tapti kitos žudynių liudininku.
1944 metais Raudonoji armija vėl užėmė Vakarų Ukrainą. UPA pradėjo ilgą ginkluotą pasipriešinimą sovietinei valdžiai.
Sovietų saugumas vykdė karines operacijas, naudojo agentus, trėmė partizanų šeimas ir infiltruodavo apsimetėlių grupes. Organizuotas ukrainiečių pasipriešinimas palaipsniui buvo palaužtas, nors pavieniai kovotojai slapstėsi dar daugelį metų.
Ši antisovietinė kova yra pagrindinė priežastis, kodėl po Ukrainos nepriklausomybės atkūrimo UPA atmintis daliai visuomenės tapo svarbi. Organizacija simbolizavo siekį turėti valstybę ir pasipriešinimą režimui, kuris sukėlė badą, trėmimus bei masines represijas.
Šis istorinis vaidmuo yra realus. Tačiau pasipriešinimas vienam nusikalstamam režimui savaime nepaverčia organizacijos nekalta dėl kitų nusikaltimų.
Panaši problema egzistuoja daugelio šalių atmintyje. Nacionaliniai didvyriai gali būti drąsūs viename kontekste ir atsakingi už civilių persekiojimą kitame.
Brandus istorijos vertinimas nereikalauja paneigti ukrainiečių teisės kovoti prieš sovietinę okupaciją. Jis reikalauja pripažinti, kad dalis šios kovos organizatorių anksčiau arba tuo pat metu dalyvavo lenkų gyventojų naikinime.
Stepanas Bandera sovietinėje propagandoje buvo vaizduojamas kaip absoliutus fašistinis nusikaltėlis, o visi Ukrainos nepriklausomybės šalininkai galėjo būti vadinami „banderovcais“.
Šiuolaikinė Rusijos propaganda tęsia šią tradiciją ir Banderos vardą naudoja visai Ukrainai demonizuoti. 2022 metais pradėtą plataus masto karą Maskva melagingai teisino tariama būtinybe „denacifikuoti“ Ukrainą.
Dėl tokio propagandinio naudojimo dalis ukrainiečių Banderos kritiką suvokia kaip Rusijos informacinio karo priemonę. Tačiau faktas, kad Maskva išnaudoja istoriją, nereiškia, jog visos kritikos turi būti atsisakyta.
Bandera neprivalėjo asmeniškai stovėti prie kiekvieno deginamo Voluinės kaimo, kad jo organizacijos ideologija būtų vertinama kritiškai. OUN-B autoritarizmas, etninis nacionalizmas ir jos struktūrų vaidmuo žudynėse yra istorinio tyrimo objektai, o ne vien sovietinis išgalvojimas.
Lenkijoje Banderos ir UPA simboliai kelia ypač stiprią reakciją. Ukrainoje jie gali reikšti kovą prieš Maskvą, tačiau lenkams primena nužudytas šeimas.
Abiejų šalių dialogui neužtenka sakyti, kad viena pusė „nesupranta konteksto“. Simbolis gali turėti kelias reikšmes, tačiau aukų patirtis negali būti išbraukta todėl, kad organizacija taip pat kovojo už politiškai teisėtą tikslą.
Po karo Lenkijos ir Ukrainos gyventojų konfliktas nesibaigė iš karto. Pasikeitus sienoms, daug lenkų iš buvusių rytinių Lenkijos teritorijų buvo perkelta į naująją Lenkiją, o ukrainiečiai iš Lenkijos – į Sovietų Ukrainą.
1947 metais komunistinė Lenkijos valdžia pradėjo operaciją „Vysla“. Maždaug 140 tūkstančių ukrainiečių, lemkų ir mišrių šeimų buvo prievarta iškelta iš pietryčių Lenkijos į šalies vakarines bei šiaurines teritorijas.
Oficialiai operacija teisinta būtinybe sunaikinti UPA paramos bazę. Tačiau buvo taikoma kolektyvinė atsakomybė: ištremtos ištisos bendruomenės, nepaisant individualaus žmonių ryšio su partizanais.
Šeimos buvo išsklaidytos, jų turtas perimtas, o naujose vietose sąmoningai siekta išvengti didesnių ukrainiečių bendruomenių susidarymo.
Operacija „Vysla“ buvo komunistinės valstybės vykdytas priverstinis gyventojų perkėlimas ir šiandien pagrįstai smerkiama.
Kartais ji pateikiama kaip tiesioginis ir neišvengiamas atsakas į Voluinę. Toks aiškinimas pavojingas. Vienos grupės nusikaltimas nesuteikia teisinio ar moralinio pagrindo po kelerių metų kolektyviai bausti visus tos tautybės žmones.
Voluinės žudynės ir operacija „Vysla“ yra susijusios platesnio konflikto dalys, bet jos turi būti vertinamos pagal konkrečius vykdytojus, tikslus ir aukas.
Komunistinėje Lenkijoje Voluinės tema buvo politiškai nepatogi. Valdžia galėjo naudoti UPA nusikaltimus propagandai, tačiau nenorėjo laisvo tyrimo apie buvusias rytines Lenkijos teritorijas, sovietų vaidmenį ar nepriklausomą Armiją Krajovą.
Sovietų Ukrainoje UPA buvo vaizduojama tik kaip „fašistinių banditų“ organizacija. Apie lenkų ir ukrainiečių santykius nebuvo galima diskutuoti nepriklausomai nuo oficialios Maskvos linijos.
Išgyvenusieji saugojo atsiminimus šeimose ir išeivijoje. Buvo renkami žuvusiųjų sąrašai, užrašomi kaimų pavadinimai ir liudijimai. Tačiau dalis informacijos buvo fragmentiška, o emocingi atsiminimai ne visada galėjo būti patikrinti archyviniais dokumentais.
Po 1989 ir 1991 metų, žlugus komunistinėms sistemoms bei atkūrus Ukrainos nepriklausomybę, atsivėrė galimybė bendriems tyrimams. Lenkų ir ukrainiečių istorikai rengė konferencijas, publikavo dokumentus ir mėgino lyginti skirtingas atminties tradicijas.
Tačiau laisvė kalbėti nereiškė automatinio sutarimo. Priešingai – ilgai slopinti pasakojimai iškilo su didžiule emocine jėga.
Daugelis Voluinės lenkų gyvenviečių po žudynių nebuvo atkurtos. Jų gyventojai žuvo arba pabėgo, pastatai sudegė, o teritorijos vėliau apaugo mišku ar buvo prijungtos prie kitų kaimų.
Masinės kapavietės dažnai liko nepažymėtos. Kūnai buvo užkasami skubiai, kartais šuliniuose, grioviuose, soduose ar bendrose duobėse.
Po karo pasikeitus sienoms aukų giminaičiai gyveno Lenkijoje ir negalėjo laisvai lankyti gimtųjų vietų Sovietų Ukrainoje. Net žinant apytikslę kapo vietą nebuvo galima atlikti normalaus tyrimo ir perlaidojimo.
Šiandien ekshumacijos yra vienas jautriausių Lenkijos ir Ukrainos santykių klausimų. Lenkijos pusė reikalauja leisti ieškoti, identifikuoti ir oriai palaidoti aukas. Ukrainoje darbai kartais buvo ribojami dėl politinių ginčų dėl paminklų ir atminimo ženklų.
Kapo radimas nėra vien archeologinė procedūra. Jis gali patikslinti aukų skaičių, patvirtinti liudijimus ir suteikti šeimai vietą gedėti.
Tačiau ekshumacijos neturėtų tapti politinio spaudimo įrankiu. Žmogaus teisė būti palaidotam savo vardu nepriklauso nuo to, ar dvi valstybės sutaria dėl visų istorijos terminų.
Lenkijos ir Ukrainos politikai ne kartą mėgino kurti susitaikymo formulę. Buvo rengiamos bendros pamaldos, atidengiami memorialai ir kartojama frazė „atleidžiame ir prašome atleidimo“.
Ukrainos prezidentai lankė aukų atminimo vietas, o Lenkijos vadovai pripažino ukrainiečių patirtas skriaudas. Bažnyčių atstovai ragino neperduoti istorinio keršto naujoms kartoms.
Tačiau politiniai pareiškimai ne visada sprendė konkrečius klausimus. Lenkijoje nepasitenkinimą kėlė UPA ir Banderos heroizavimas Ukrainoje. Ukrainoje Lenkijos reikalavimai kartais suvokti kaip bandymas primesti vienpusę istorinę kaltę.
Rusijos karas prieš Ukrainą sukūrė naują situaciją. Lenkija tapo viena svarbiausių Ukrainos rėmėjų, priėmė milijonus pabėgėlių ir teikė karinę pagalbą. Atrodė, kad bendras pavojus gali nustelbti senus ginčus.
Tačiau neišspręsta praeitis niekur nedingo. Kiekvienas ginčas dėl UPA simbolių, ekshumacijų ar sąvokos „genocidas“ gali vėl sukelti diplomatinę įtampą.
Tikras susitaikymas negali būti grindžiamas reikalavimu pamiršti. Jis turi remtis teise tirti, laidoti aukas ir įvardyti nusikaltimus, kartu nepriskiriant kolektyvinės kaltės šiandienos tautoms.
Rusijos propaganda Voluinės žudynes naudoja siekdama supriešinti Lenkiją ir Ukrainą. Ji pabrėžia UPA nusikaltimus, tačiau nutyli sovietų represijas, Maskvos vykdytą tautų kiršinimą ir pačios Rusijos karinius nusikaltimus.
Propagandos metodas paprastas: tikra istorinė tragedija pateikiama selektyviai ir naudojama melagingai išvadai, kad šiuolaikinė Ukraina esą yra nacistinė valstybė.
Tokios manipuliacijos neturėtų skatinti neigti Voluinės faktus. Jeigu demokratinės valstybės vengia nepatogios istorijos vien todėl, kad ja naudojasi priešas, jos palieka informacinę erdvę propagandistams.
Geriausias atsakas yra tikslumas. Reikia pripažinti UPA atsakomybę, lenkų atsakomąsias žudynes, sovietų ir nacių okupacijų vaidmenį bei tai, kad dabartinės Ukrainos visuomenė nėra tapati vienai 1940-ųjų organizacijai.
Kritiškas požiūris į UPA nėra parama Rusijos agresijai. Lygiai taip pat parama Ukrainos kovai už nepriklausomybę nereikalauja romantizuoti kiekvieno istorinio ukrainiečių nacionalizmo veikėjo.
Pirmasis mitas teigia, kad tai buvo visiškai spontaniškas ukrainiečių valstiečių sukilimas prieš lenkų dvarininkus. Socialiniai ir žemės konfliktai egzistavo, tačiau puolimų koordinavimas, tikslai bei UPA struktūrų vaidmuo rodo organizuotą etninio valymo kampaniją.
Antrasis mitas – kad žuvo tik lenkų pareigūnai, kolonistai ar ginkluoti kovotojai. Daugumą aukų sudarė civiliai, įskaitant vietos šeimas, gyvenusias Voluinėje kelias kartas.
Trečiasis mitas – kad visos žudynių istorijos yra sovietų arba šiuolaikinės Lenkijos propaganda. Egzistuoja gausybė išgyvenusiųjų liudijimų, lenkų, ukrainiečių, vokiečių bei sovietinių dokumentų ir sunaikintų gyvenviečių duomenų.
Ketvirtasis mitas – kad kiekvienas ukrainietis rėmė UPA. Dalis gyventojų dalyvavo, dalis tylėjo, bet buvo ir ukrainiečių, gelbėjusių lenkus bei už tai sumokėjusių gyvybe.
Penktasis mitas – kad lenkai nenaudojo smurto prieš ukrainiečių civilius. Atsakomosios žudynės yra dokumentuotos, o jų aukos nusipelno tokio pat oraus įvardijimo.
Šeštasis mitas – kad „abi pusės darė tą patį“, todėl neįmanoma nustatyti pagrindinės atsakomybės. Abipusis smurtas nereiškia vienodo masto, chronologijos ar strateginio tikslo.
Septintasis mitas – kad Stepanas Bandera asmeniškai įsakė kiekvieną Voluinės išpuolį. Žudynių metu jis buvo vokiečių nelaisvėje. Tačiau OUN-B struktūrų atsakomybės tai nepanaikina.
Aštuntasis mitas – kad tikslus aukų skaičius jau galutinai žinomas. Tyrimai ir ekshumacijos tęsiasi, todėl atsakinga vartoti pagrįstą intervalą, o ne vieną tariamai neginčijamą skaičių.
Tai vienas sunkiausių klausimų Ukrainos istorinei atminčiai. UPA iš tiesų ilgai priešinosi sovietinei okupacijai. Jos nariai buvo kalinami, žudomi, tremiami, o šeimos persekiojamos.
Tačiau organizacijos siekis sukurti nepriklausomą valstybę nepateisina pasirinkto elgesio su lenkų civiliais.
Valstybės nepriklausomybė yra teisėtas politinis tikslas. Etninis valymas – nusikaltimas. Abi šios savybės gali egzistuoti tos pačios organizacijos istorijoje.
Lietuvai ši dilema taip pat nėra visiškai svetima. Vertindami savo partizaninį pasipriešinimą stengiamės atskirti dokumentuotą kovą už laisvę nuo konkrečių asmenų nusikaltimų, klaidų ar dalyvavimo ankstesniuose persekiojimuose. Apie informacinę ir politinę Lietuvos rezistencijos pusę pasakojama straipsnyje apie slaptąją partizanų spaustuvę „ab“.
Skirtumas tas, kad Voluinėje kalbama ne apie pavienio kovotojo nusikaltimą, o apie platesnės organizuotos kampanijos atsakomybę. Todėl vien individualaus kaltininko paieškos nepakanka.
Herojus neturi būti nepriekaištingas, tačiau valstybė, pagerbdama istorinę organizaciją, privalo pasakyti visą jos istoriją. Priešingu atveju memorialas kovai už laisvę tampa aukų pažeminimu.
Voluinės žudynės tiesiogiai nėra Lietuvos istorijos įvykis, tačiau jos paliečia Lietuvai svarbias temas: buvusios Abiejų Tautų Respublikos teritorijas, Lenkijos ir Ukrainos santykius, sovietų bei nacių okupacijas ir nacionalinių partizaninių judėjimų atmintį.
Lietuva šiandien yra artima tiek Lenkijos, tiek Ukrainos sąjungininkė. Todėl istorinis ginčas tarp jų nėra vien svetimas dviejų kaimynų reikalas. Jis gali veikti viso regiono politinį saugumą.
Voluinė taip pat perspėja apie etninio nacionalizmo pavojų. Kai teritorija pradedama laikyti „švaria“ tik tuomet, kai joje lieka viena tauta, kaimynas tampa kliūtimi, o šeima – demografine grėsme.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos istorija rodo, kad Rytų bei Vidurio Europos teritorijos beveik niekada nebuvo visiškai vienatautės. Mėginimas politines sienas sutapatinti su tariamai gryna etnine erdve XX amžiuje sukėlė deportacijas, žudynes ir milijonų žmonių perkėlimą.
Voluinės pamoka nėra tai, kad lenkai ir ukrainiečiai pasmerkti amžinai neapkęsti vieni kitų. Priešingai – iki smurto daugelis jų dešimtmečius gyveno greta. Tragediją sukūrė politinė ideologija ir karo sąlygos, pavertusios kaimyną pašalinamu priešu.
Voluinės žudynės buvo viena didžiausių civilių tragedijų Antrojo pasaulinio karo Rytų Europoje. 1943 metais UPA ir OUN-B struktūros pradėjo sistemingą lenkų gyventojų šalinimo kampaniją iš Voluinės. Kitais metais masinis smurtas išplito Rytų Galicijoje.
Buvo puolami kaimai, bažnyčios ir pavienės sodybos. Žudytos šeimos, deginti namai, o išsigelbėjusieji priversti bėgti. Kampanijos tikslas buvo pakeisti teritorijos etninę sudėtį prieš numatomą pokario kovą dėl sienų.
Lenkų pogrindis bei savigynos grupės atsakė ginklu. Jos apgynė dalį gyventojų, bet taip pat vykdė nusikalstamas atsakomąsias akcijas prieš ukrainiečių civilius. Šių aukų pripažinimas yra būtinas, tačiau jis negali būti naudojamas pirminiam etninio valymo planui paslėpti.
Tikslus nužudytųjų skaičius greičiausiai niekada nebus žinomas. Voluinėje galėjo žūti maždaug 40–60 tūkstančių lenkų, o įtraukus Rytų Galiciją ir kitus regionus dažnai kalbama apie 70–100 tūkstančių aukų. Nuo lenkų pajėgų platesnio konflikto metu žuvo tūkstančiai ukrainiečių.
Ginčas dėl žodžio „genocidas“ tebėra politiškai jautrus. Tačiau jokia terminologija nepakeičia esminės tiesos: žmonės buvo žudomi todėl, kad priklausė nepageidaujamai tautinei grupei.
Šiandien Lenkija ir Ukraina turi bendrą priešą bei daug bendrų interesų. Tai nereiškia, kad Voluinę reikia nutylėti. Sąjunga, pagrįsta nutylėjimu, išlieka pažeidžiama. Sąjunga, gebanti atlaikyti tiesą, yra stipresnė.
Susitaikymas taip pat nereiškia, kad aukų palikuonys privalo pamiršti. Jis reiškia teisę surasti kapus, palaidoti žmones, perskaityti jų vardus ir aiškiai pasakyti, kas atsitiko.
Voluinės laukuose šiandien daug kur nebėra nei namų, nei bažnyčių, nei kelių, kuriais žmonės bėgo 1943 metais. Tačiau dingusi gyvenvietė nėra tuščia vieta. Ji yra sunaikintos bendruomenės įrodymas.
Istorija tampa pavojinga ne tada, kai apie ją kalbama per daug. Ji tampa pavojinga tada, kai iš jos išrenkame tik didvyrius, o aukas paliekame be vardų.
Susisiek: info@idomioji-istorija.lt
© 2025 Idomioji-istorija.lt - Visos teisės saugomos. Sprendimas: Vileikis.lt
