Pirmojo pasaulinio karo fronto linijose iki šiol kasmet aptinkama nesprogusių sviedinių, granatų ir kitų šaudmenų – reiškinys dažnai vadinamas „geležies derliumi“. Ypač daug jų randama šiaurės rytų Prancūzijoje ir Belgijoje, kur 1914–1918 m. vyko intensyviausios artilerijos kovos. Nacionalinis Pirmojo pasaulinio karo muziejus JAV šiuos radinius vadina viena iš iki šiol neužgijusių karo paliktų žaizdų.
Tačiau populiariuose pasakojimuose cirkuliuojantys tikslūs skaičiai – pavyzdžiui, kiek kilogramų sprogmenų teko kiekvienam žemės ploto vienetui ar kokia konkreti visų sviedinių dalis nesprogo – dažnai pateikiami be patikimo konteksto ir skiriasi pagal fronto ruožą bei laikotarpį. Geriau remtis tuo, kas dokumentuojama šiandien: Belgijos gynybos ministerija nurodo, kad jos DOVO išminavimo tarnyba kasmet neutralizuoja daugiau kaip 200 tonų šaudmenų, o didelę iškvietimų dalį sudaro būtent abiejų pasaulinių karų palikimas.
Kiek sprogmenų liko po Didžiojo karo?
Istorikai ir karo ekspertai pabrėžia, kad Pirmasis pasaulinis karas buvo neįtikėtino masto artilerijos konfliktas. Per ketverius metus trunkančius mūšius, ypač Vakarų fronte, į žemę buvo paleisti milijonai sviedinių. Vien per vieną didelę ataką, pavyzdžiui, Somo mūšio metu 1916 metais, britai ir prancūzai kartu iššovė milijonus sviedinių per kelias dienas. Tačiau dėl technologinių trūkumų, nekokybiškos gamybos ir drėgnos žemės sąlygų maždaug trečdalis šių sviedinių niekada nesprogo.
Tai reiškia, kad šimtai tūkstančių tonų sprogmenų liko įkastų į žemę. Iki šiol tikslaus skaičiaus, kiek tokių užtaisų vis dar slypi dirvoje, niekas negali pasakyti. Kai kurie ekspertai teigia, kad sprogmenų neutralizavimas gali užtrukti dar kelis šimtus metų. Belgijos Flandrijos regionas ir šiaurės rytų Prancūzija yra labiausiai paveiktos teritorijos. Čia ūkininkai, dirbdami laukus, vis dar randa artilerijos sviedinių, granatų ir netgi nuodingųjų dujų užtaisų. Tai ne tik istorinis reiškinys, bet ir kasdienis pavojus, kuris gali nusinešti gyvybes bet kurią akimirką.
„Geležies derlius“: ūkininkų kasdienybė ir pavojai
Vietos gyventojai Prancūzijoje ir Belgijoje jau daugiau nei šimtmetį susiduria su vadinamuoju „Geležies derliumi“. Šis terminas reiškia kasmetinį sprogmenų ir karo likučių iškilimą į žemės paviršių ūkininkams ariant laukus. Traktorių plūgai, žemės kasimo darbai ar net gausesni lietūs dažnai atneša į paviršių rūdijančius sviedinius.
Ši problema yra tokia įprasta, kad vietos ūkininkai jau išmoko atpažinti skirtingų sviedinių formas. Vis dėlto net ir ši patirtis neapsaugo nuo nelaimių. Per dešimtmečius užfiksuota šimtai atvejų, kai ūkininkai žuvo arba buvo sunkiai sužeisti dėl netikėto sprogimo. Pavojus kyla ne tik jiems – net vaikai, žaisdami laukuose ar miškuose, yra susidūrę su šiais mirtinais karo likučiais.
Įdomu tai, kad daugelis sprogmenų vis dar yra aktyvūs, nes jų cheminės medžiagos ne visiškai suyra. Kai kuriuose sviediniuose išliko iprito ar kitų cheminių ginklų užtaisai. Tokie radiniai yra ypač pavojingi, nes net menkiausias kontaktas gali sukelti apsinuodijimą ar nudegimus. Valstybės institucijos reguliariai siunčia specializuotas išminuotojų komandas į šias vietoves, tačiau net ir jos negali užtikrinti visiškos saugos.
Civilių aukos: tylūs karo šešėliai
Nuo 1919 metų iki šių dienų daugiau nei tūkstantis žmonių žuvo dėl neišsprogusių sviedinių sprogimų Prancūzijoje ir Belgijoje. Didelė dalis šių aukų buvo civiliai – ūkininkai, darbininkai ar net vaikai. Tačiau nemažai žuvo ir vadinamųjų „sprogmenų kolekcionierių“. Kai kurie žmonės rizikuodavo gyvybe rinkdami senus sviedinius ar metalo gabalus, tikėdamiesi juos parduoti kaip laužą. Toks užsiėmimas pasirodė itin pavojingas, nes menkiausias netinkamas judesys galėjo sukelti mirtiną sprogimą.
Šios tragedijos dažnai vykdavo toli nuo žiniasklaidos dėmesio, todėl plačioji visuomenė mažai žino apie šią nuolatinę grėsmę. Vietos gyventojams tai tapo kasdienybės dalimi – jie išmoko gyventi su karo likučiais, tačiau kartu išlaikė didelę pagarbą ir baimę sprogmenims. Kiekvienas rastas sviedinys priverčia prisiminti, kad istorija dar nėra visiškai praeitis.
Be to, kai kurios nelaimės palieka ilgalaikį poveikį bendruomenėms. Sprogmenys sunaikina laukus, pastatus, o kartais ir visą šeimos ateitį. Tokie atvejai rodo, jog karo pasekmės nesibaigia kartu su pasirašytomis taikos sutartimis – jos tęsiasi dešimtmečius ir net šimtmečius.
Kova su karo palikimu: išminuotojų darbas šiandien
Nors Pirmasis pasaulinis karas baigėsi daugiau nei prieš 100 metų, kiekvienais metais Prancūzijos ir Belgijos išminuotojai neutralizuoja dešimtis tūkstančių sviedinių. Specializuotos komandos kasdien gauna pranešimų apie rastus užtaisus laukuose, miškuose ar net statybų aikštelėse. Darbas yra itin pavojingas, nes daugelis sviedinių yra nestabilūs dėl amžiaus ir korozijos.
Modernios technologijos, tokios kaip metalo detektoriai ir georadarai, leidžia aptikti sprogmenis giliai po žeme. Tačiau išminuotojai vis dar turi rankomis iškasti ir saugiai sunaikinti užtaisus. Kartais operacijos reikalauja evakuoti visą kaimą ar miestelį. Tai primena, jog šios žemės tebėra karo įkaitės.
Įspūdinga, kad Prancūzija ir Belgija kasmet išleidžia milijonus eurų šiam darbui finansuoti. Nepaisant pastangų, procesas juda lėtai. Ekspertai prognozuoja, kad visiškas teritorijos išvalymas gali užtrukti dar 300–700 metų, priklausomai nuo technologijų pažangos. Tai reiškia, kad kelios ateities kartos vis dar gyvens su šia nematoma grėsme.
Karo aidai nesibaigia su paliaubomis
Pirmasis pasaulinis karas paliko ne tik istorinius paminklus, memorialus ar knygas, bet ir labai realų, mirtiną palikimą – neišsprogusius sprogmenis. Nuo 1919 metų jie jau nusinešė daugiau nei 1000 gyvybių, o pavojus išlieka iki šiol. Tai primena, kad karas niekada nesibaigia vien pasirašius taikos sutartį – jo pasekmės gali tęstis ištisas kartas.
Prancūzijos ir Belgijos ūkininkai, vaikai ir bendruomenės kasdien susiduria su šiuo paveldėtu pavojumi. Išminuotojų darbas tampa ne tik technine užduotimi, bet ir moraline misija – saugoti ateities kartas nuo praeities klaidų. „Geležies derlius“ primena, kad karo žaizdos gyja labai lėtai, o taika reikalauja ne tik diplomatijos, bet ir nuolatinės atsakomybės už istoriją.
Šis šimtmetį trunkantis pavojus yra tylus, bet labai tikras įrodymas, kad žemė ilgai saugo karo atminimą. Galbūt tai ir yra pati svarbiausia žinia – kad karas niekada neturėtų kartotis, nes jo šešėlis užklumpa net tada, kai atrodo, jog jis jau seniai pasibaigęs.
Parašykite komentarą