Kryžiaus žygiai dažniausiai siejami su šarvuotais riteriais, keliaujančiais į Jeruzalę kovoti dėl Šventosios Žemės. Tačiau XIII amžiaus pradžioje popiežius paskelbė kryžiaus žygį ne prieš musulmonus, pagonis ar tolimą priešininką, o prieš žmones, gyvenusius pačioje krikščioniškosios Europos širdyje. Pietų Prancūzijos miestai, pilys ir kaimai tapo karo lauku, kuriame katalikai kovojo su kitais krikščionimis, o nuo smurto žuvo ir tie, kurie apskritai nebuvo laikomi eretikais.
Šis konfliktas žinomas kaip Albigensų, arba Albi, kryžiaus žygis. Jis prasidėjo 1209 metais ir su pertraukomis tęsėsi maždaug du dešimtmečius. Oficialus jo tikslas buvo sunaikinti katarų ereziją, kuri pietinėje Prancūzijos dalyje buvo įgijusi daug šalininkų ir įtakingų globėjų. Tačiau karas greitai tapo ne vien religine kampanija. Jame susipynė popiežiaus valdžios siekiai, šiaurės Prancūzijos riterių noras įgyti žemių, vietos didikų tarpusavio konfliktai ir Prancūzijos monarchijos pastangos išplėsti įtaką į savarankišką pietų regioną.
Pirmasis didelis žygio smūgis teko Bezjė miestui. 1209 metų liepą jį užėmę kryžininkai surengė masines žudynes, per kurias neskyrė katarų nuo katalikų. Būtent su šiuo įvykiu siejama garsioji frazė: „Žudykite visus – Dievas atsirinks savuosius.“ Nežinoma, ar popiežiaus legatas iš tiesų ištarė šiuos žodžius, tačiau pati istorija tapo žiaurios kampanijos simboliu.
Albigensų kryžiaus žygis rodo, kad viduramžių „šventasis karas“ galėjo būti nukreiptas ir į krikščionis. Jis taip pat primena, kaip lengvai religinis kaltinimas galėjo tapti politinio užkariavimo įrankiu. Norint suprasti, kodėl tūkstančiai žmonių buvo žudomi dėl tikėjimo, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas buvo katarai ir kodėl Katalikų Bažnyčia juos laikė tokia pavojinga grėsme.
Katarais šiandien vadinami įvairūs XII–XIII amžių dualistinių pažiūrų krikščionys, gyvenę Pietų Prancūzijoje, Šiaurės Italijoje ir kai kuriose kitose Vakarų Europos vietose. Pats žodis tikriausiai siejamas su graikišku terminu, reiškiančiu tyrumą, tačiau viduramžių šaltiniuose šie žmonės dažniau vadinti eretikais, geraisiais žmonėmis ar tiesiog vietiniais disidentais. Pietų Prancūzijoje jiems taip pat prigijo albigensų vardas, kilęs nuo Albi miesto, nors judėjimas nebuvo sutelktas vien šiame mieste.
Tradiciniame istoriniame pasakojime katarų mokymo pagrindas buvo dualizmas. Jie tikėjo, kad dvasinis pasaulis yra gerojo Dievo kūrinys, o materiali tikrovė susijusi su blogio jėga. Žmogaus siela esą priklauso šviesos ir dvasios pasauliui, tačiau yra įkalinta kūne. Todėl materialus gyvenimas, turtas, seksualiniai santykiai ir kūniški malonumai trukdo sielai išsilaisvinti.
Katarai nepripažino daugelio Katalikų Bažnyčios sakramentų, atmetė kunigų hierarchiją ir kritikavo dvasininkų turtus. Jų manymu, tikroji Kristaus žinia buvo paprasta, dvasinga ir nesuderinama su prabangiais vyskupų rūmais, politine galia bei bažnytine žemėvalda. Tokia kritika buvo pavojinga institucijai, kuri viduramžiais valdė didelius turtus ir turėjo milžinišką įtaką visuomenei.
Katarų bendruomenėse išskiriami griežčiausiai gyvenę dvasiniai autoritetai, tradiciškai vadinami „tobulaisiais“, ir paprasti tikintieji. Tobulieji laikėsi asketiško gyvenimo, vengė mėsos, seksualinių santykių, priesaikų ir nuosavybės. Paprasti rėmėjai galėjo gyventi įprastą šeiminį gyvenimą, tačiau tikėjosi prieš mirtį priimti consolamentum – dvasinį ritualą, kurį katarai laikė tikruoju krikštu.
Vis dėlto šiuolaikiniai istorikai įspėja, kad vieningos, puikiai organizuotos „katarų bažnyčios“ vaizdinys gali būti iš dalies sukurtas jų priešininkų ir XIX amžiaus tyrinėtojų. Dauguma dokumentų apie katarus parašyti katalikų teologų, kryžiaus žygio kronikininkų ir inkvizitorių. Todėl ne visada aišku, ar visi vadinamieji katarai iš tikrųjų laikėsi vienodo mokymo, ar po vienu vardu buvo sujungtos skirtingos vietinės religinės grupės.
Katarų sėkmė nebuvo atsitiktinė. XII amžiaus Pietų Prancūzija, dažnai vadinama Langedoku arba platesniu Oksitanijos vardu, politiškai ir kultūriškai skyrėsi nuo šiaurinių Prancūzijos žemių. Tai buvo turtingų miestų, prekybos kelių, vietos didikų pilių ir savitos oksitanų kalbos regionas. Prancūzijos karaliaus valdžia čia buvo gerokai silpnesnė nei šiaurėje, o vietos grafai, vikontai ir miestų bendruomenės turėjo daug savarankiškumo.
Religinė aplinka taip pat buvo palyginti įvairi. Vietos didikai ne visada skubėjo persekioti žmones vien dėl nukrypimo nuo oficialaus Bažnyčios mokymo. Kai kurie patys simpatizavo katarams, kiti turėjo eretikais laikomų giminaičių, o dar kiti tiesiog nenorėjo, kad popiežiaus pasiuntiniai kištųsi į jų žemes. Tolerancija nebūtinai reiškė visišką pritarimą katarų teologijai. Dažnai tai buvo politinio savarankiškumo ir vietinių ryšių klausimas.
Katarų dvasiniai mokytojai darė įspūdį savo paprastu gyvenimu. Tuo metu dalis katalikų dvasininkijos garsėjo turtais, politinėmis intrigomis ir prastu išsilavinimu. Katarų pamokslininkai vaikščiojo pėsčiomis, dėvėjo kuklius drabužius, pasninkavo ir kalbėjo vietos žmonėms suprantama kalba. Net tie, kurie nepriėmė viso jų mokymo, galėjo juos gerbti kaip moralinę alternatyvą prabangiam bažnytiniam elitui.
Pietuose taip pat klestėjo miestų kultūra, prekyba ir intelektualiniai mainai. Idėjos keliavo kartu su pirkliais, amatininkais ir keliaujančiais pamokslininkais. Manoma, kad Vakarų Europos dualistinius judėjimus galėjo paveikti Balkanuose paplitę bogomilai, nors tiesioginiai ryšiai ir jų mastas tebėra diskutuojami.
Katalikų Bažnyčiai nerimą kėlė ne vien atskiri eretikai, bet tai, kad vietos visuomenė atsisakė juos izoliuoti. Katarai gyveno miestuose, bendravo su katalikais, gaudavo prieglobstį pilyse ir galėjo viešai diskutuoti su dvasininkais. Kai kuriose kilmingose šeimose vieni nariai likdavo katalikais, o kiti remdavo katarų mokytojus. Tai reiškė, kad erezija tapo ne pogrindine sekta, o matoma regiono socialinio gyvenimo dalimi.
Šiuolaikinėje visuomenėje religinis nesutarimas paprastai laikomas asmeninės sąžinės ir įsitikinimų klausimu. Viduramžių krikščioniškoje Europoje tikėjimas buvo suvokiamas kitaip. Bažnyčia, politinė valdžia ir visuomeninė tvarka buvo glaudžiai susijusios. Vienas tikėjimas turėjo vienyti bendruomenę, o klaidinga doktrina buvo vertinama ne tik kaip privati nuomonė, bet ir kaip grėsmė žmonių išganymui bei viešajai tvarkai.
Eretikas Katalikų Bažnyčios požiūriu buvo pakrikštytas krikščionis, sąmoningai atmetantis privalomą tikėjimo tiesą. Tai skyrė jį nuo žmogaus, kuris niekada nebuvo priėmęs krikščionybės. Bažnyčios teologai manė, kad eretikas iš vidaus ardo krikščionių bendruomenę ir savo mokymu klaidina kitus. Jeigu žmonės patikėtų, kad sakramentai, kunigystė ar bažnytinė hierarchija nereikalingi, pati institucijos valdžia prarastų pagrindą.
Katarų mokymas buvo ypač pavojingas, nes atmetė materialaus pasaulio gerumą. Krikščioniškoje teologijoje pasaulį sukūrė vienas Dievas, o Kristus tikrai tapo žmogumi, kentėjo ir prisikėlė kūnu. Dualistinis mokymas, materialų pasaulį siejantis su blogiu, kvestionavo Dievo kūriniją, Kristaus įsikūnijimą, Eucharistiją, santuoką ir kūno prisikėlimą.
Bažnyčia taip pat baiminosi alternatyvios religinės organizacijos. Katarų dvasiniai mokytojai atliko ritualus, pamokslavo ir gaudavo tikinčiųjų paramą. Tai buvo ne vien teorinis ginčas tarp išsilavinusių teologų. Katalikų akimis, Pietų Prancūzijoje kūrėsi lygiagreti bažnyčia, galinti atitraukti tikinčiuosius nuo kunigų ir vyskupų.
Prieš griebiantis karinės jėgos buvo mėginama pamokslauti ir organizuoti viešus disputus. Į regioną siųsti cistersų vienuoliai, o Domininkas Guzmanas, būsimo Dominikonų ordino įkūrėjas, siekė įtikinti eretikus asketišku gyvenimu ir argumentais. Tačiau šios misijos neatnešė laukto rezultato. Popiežiui Inocentui III vis labiau atrodė, kad be vietos valdovų prievartos erezijos sunaikinti nepavyks.
Popiežius Inocentas III, valdęs 1198–1216 metais, buvo vienas galingiausių viduramžių popiežių. Jis siekė sustiprinti Romos autoritetą, sprendė Europos valdovų ginčus, organizavo kryžiaus žygius ir manė turintis pareigą saugoti visos krikščionijos vienybę. Katarų paplitimas Langedoke jam atrodė ne kaip vietinė problema, o kaip pavojingas tikėjimo skilimas.
Inocentas III iš pradžių tikėjosi, kad Pietų Prancūzijos valdovai patys imsis persekioti eretikus. Didžiausias regiono valdovas buvo Tulūzos grafas Raimundas VI. Jis pats greičiausiai nebuvo kataras, tačiau toleravo jų buvimą savo valdose ir nenorėjo vykdyti popiežiaus reikalaujamo plataus persekiojimo. Už tai grafas buvo ekskomunikuotas ir vis dažniau vaizduotas kaip erezijos globėjas.
Lemiamas įvykis nutiko 1208 metų sausį, kai netoli Ronos buvo nužudytas popiežiaus legatas Petras Kastelnietis. Užpuolikas galėjo būti susijęs su Raimundo aplinka, nors tiesioginio įsakymo įrodyti nepavyko. Inocentas III vis dėlto laikė grafą morališkai atsakingu. Legato nužudymas suteikė popiežiui argumentą pereiti nuo religinės misijos prie karinės kampanijos.
Kryžiaus žygio dalyviams buvo pažadėtos panašios dvasinės privilegijos kaip vykstantiesiems į Šventąją Žemę. Dalyvavimas kare turėjo suteikti indulgenciją – bausmės už išpažintas nuodėmes atleidimą. Be to, žygis į Pietų Prancūziją buvo daug patogesnis nei pavojinga kelionė į Artimuosius Rytus. Šiaurės Prancūzijos riteriui pakako tarnauti nustatytą laiką, o užkariautos eretikų globėjų žemės galėjo atitekti nugalėtojams.
Taip religinis tikslas buvo susietas su labai žemiška nauda. Kryžininkai galėjo tikėtis dvasinio atlygio, grobio ir valdų. Vietos didikų nušalinimas buvo pristatomas kaip teisėta bausmė už erezijos toleravimą. Ši kombinacija paaiškina, kodėl 1209 metais į pietus pajudėjo didelė kariuomenė.
Bendresnį tokio karo kontekstą padeda suprasti kryžiaus žygių istorija. Iki XIII amžiaus kryžiaus žygio samprata jau buvo išplėsta: popiežiaus palaimintas karas galėjo būti rengiamas ne tik dėl Jeruzalės, bet ir prieš pagonis, politinius Bažnyčios priešus ar krikščionis, apkaltintus erezija.
1209 metų vasarą kryžininkų kariuomenė pasiekė Bezjė miestą. Jame gyveno ir katalikų, ir katarų, o miesto valdžia atsisakė išduoti įtariamus eretikus. Kryžiaus žygio vadovai tikėjosi apsiausties, tačiau įvykiai vystėsi neplanuotai. Nedidelis miesto gynėjų būrys išėjo už vartų pulti priešo, buvo atremtas, o kryžininkų minia, persekiodama bėgančiuosius, prasiveržė į miestą.
Prasidėjo masinės žudynės. Kariai ir juos lydėję žmonės žudė gyventojus gatvėse, namuose ir bažnyčiose. Viduramžių kronikos nurodo tūkstančius ar net dvidešimt tūkstančių aukų, tačiau tokie skaičiai greičiausiai perdėti. Miesto gyventojų skaičius galėjo būti mažesnis, o daliai žmonių tikriausiai pavyko pabėgti. Vis dėlto nėra abejonių, kad smurtas buvo plataus masto ir kad nuo jo kentėjo tiek įtariami katarai, tiek katalikai.
Su Bezjė tragedija siejama viena garsiausių viduramžių frazių. Kai kryžininkai neva paklausė, kaip atskirti eretikus nuo katalikų, popiežiaus legatas Arno Amalrikas esą atsakė: „Žudykite visus, nes Dievas pažįsta savuosius.“ Šį pasakojimą praėjus keliolikai metų užrašė vienuolis Cezarijus Heisterbachietis, pats nedalyvavęs įvykiuose.
Todėl istorikai abejoja, ar frazė iš tikrųjų buvo ištarta. Popiežiaus legato laiške Inocentui III ji neminima. Jis teigė, kad miestas buvo netikėtai užimtas žemesnio rango žmonių puolimu, o beveik visi gyventojai nužudyti. Tai leidžia manyti, kad žudynės galėjo prasidėti spontaniškai, nors vadovybė jų nesustabdė ir vėliau jas pateikė kaip Dievo bausmę.
Net jeigu garsioji frazė yra vėlesnė literatūrinė konstrukcija, ji tiksliai atspindi Bezjė skerdynių logiką. Kariuomenė praktiškai neskyrė „teisingai tikinčiųjų“ nuo eretikų. Miesto atsisakymas paklusti buvo laikomas kolektyvine kalte, o gyventojų religinė tapatybė tapo nebesvarbi.
Bezjė likimas turėjo ir psichologinį tikslą. Žinia apie sunaikintą miestą sklido po regioną, skatindama kitus valdovus pasiduoti. Smurtas veikė kaip perspėjimas: pasipriešinimas kryžininkams gali baigtis ne vien valdžios praradimu, bet ir visos bendruomenės sunaikinimu.
Po Bezjė kryžininkai patraukė į Karkasoną – stipriai įtvirtintą miestą, priklausiusį jaunam vikontui Raimonui Rodžeriui Trankaveliui. Jo valdose katarai buvo toleruojami, tačiau pats vikontas greičiausiai liko katalikas. Tai dar kartą rodo, kad karas buvo nukreiptas ne tik prieš konkretaus tikėjimo išpažinėjus, bet ir prieš valdovus, atsisakiusius vykdyti popiežiaus politiką.
Karkasonas buvo apgultas 1209 metų rugpjūtį. Vasaros karštis, žmonių gausa ir vandens trūkumas silpnino gynėjus. Trankavelis išėjo derėtis su kryžininkais, tačiau buvo suimtas ir netrukus mirė nelaisvėje. Miesto gyventojams leista pasitraukti, paliekant turtą. Nors čia nepasikartojo Bezjė skerdynės, tūkstančiai žmonių prarado namus.
Užimtas Trankavelio valdas reikėjo perduoti naujam šeimininkui. Jas priėmė Simonas de Monforas, šiaurės Prancūzijos didikas ir patyręs kryžininkas. Jis tapo pagrindiniu Albigensų kryžiaus žygio kariniu vadu. Monforas buvo pamaldus, ryžtingas ir negailestingas. Jo šalininkams jis atrodė tikėjimo gynėjas, o pietų gyventojams – svetimšalis užkariautojas.
Nuo šio momento karas vis labiau panašėjo į teritorinį užkariavimą. Monforas turėjo išlaikyti pilis, apdovanoti savo riterius ir įtvirtinti valdžią krašte, kurio gyventojai jį laikė įsibrovėliu. Kiekvieną pavasarį iš šiaurės atvykdavo nauji kryžininkai, atlikdavo reikalaujamą tarnybos laiką ir grįždavo namo. Monforui tekdavo su nedideliu ištikimų karių būriu saugoti užimtas teritorijas.
Karas vyko ne tik tarp katalikų ir katarų. Pietų Prancūzijos katalikai taip pat priešinosi Monforui, nes gynė savo valdovus, miestų teises ir regioninį savarankiškumą. Tuo pat metu kai kurie vietos didikai perėjo į kryžininkų pusę, tikėdamiesi naudos arba siekdami apsisaugoti.
Ši paini lojalumo sistema griauna paprastą vaizdinį, kuriame viena pusė buvo katalikai, o kita – katarai. Iš tikrųjų tai buvo pilietinio karo, religinio persekiojimo ir išorinio užkariavimo mišinys. Tikėjimas suteikė karui moralinį pateisinimą, tačiau žmonės rinkosi puses ir dėl žemių, giminystės, politinių interesų bei asmeninio saugumo.
Po pradinių pergalių kryžiaus žygis nesibaigė. Daugelis pilių ir miestų atsisakė paklusti Simonui de Monforui, o katarų dvasiniai mokytojai ieškojo prieglobsčio pas vietos didikus. Kryžininkai pradėjo sistemingai užiminėti mažesnes tvirtoves, bausdami tuos, kurie suteikdavo apsaugą eretikais laikomiems žmonėms.
1210 metais buvo apsiaustas Minervas. Tvirtovė stovėjo sunkiai pasiekiamoje vietoje, apsuptoje tarpeklių, tačiau kryžininkų apgulties mašinos sunaikino svarbiausią vandens šaltinį. Gynėjai buvo priversti derėtis. Paprastiems gyventojams ir kariams leista pasitraukti, tačiau katarų dvasiniams autoritetams pasiūlyta atsisakyti tikėjimo ir grįžti į Katalikų Bažnyčią.
Dauguma atsisakė. Apie 140 žmonių buvo sudeginti ant laužo. Viduramžių katalikų kronikininkai jų ryžtą aiškino užsispyrimu ir demonišku apakimu. Vėlesnė katarų legenda juos vaizdavo kaip ramiai mirti ėjusius kankinius. Tikrosios individualios reakcijos nežinomos, tačiau masinis deginimas parodė, kad tiems, kurie neatsisakys tikėjimo, pasigailėjimo nebus.
Dar žiauresni įvykiai 1211 metais vyko Lavaure. Užėmus miestą jo valdovė Žiroda de Lorak buvo įmesta į šulinį ir užmėtyta akmenimis. Dešimtys gynėjų pakarti, o šimtai katarų sudeginti. Kronikose aukų skaičiai skiriasi, tačiau smurto mastas buvo didelis.
Tokios bausmės turėjo kelias funkcijas. Jos naikino katarų religinius lyderius, gąsdino jų globėjus ir demonstravo, kad erezija laikoma ne nuomone, o nusikaltimu. Degimas buvo pasirinktas ne atsitiktinai. Ugnis simbolizavo apvalymą, o kūno sunaikinimas neleido kankinio kapui tapti gerbimo vieta.
Vis dėlto žudynės ne visada palauždavo pasipriešinimą. Pietų miestų gyventojai matė, kad kryžiaus žygis atima vietinių valdovų žemes ir perduoda jas svetimšaliams. Net katalikai galėjo pradėti laikyti Monforo kariuomenę didesne grėsme nei religiniai disidentai.
Taip kampanija, skelbta kaip sielų gelbėjimas, vis labiau naikino ištisas bendruomenes. Jos aukomis tapo eretikai, katalikai, kariai, valstiečiai, miestiečiai ir žmonės, kurių vienintelė „kaltė“ buvo gyvenimas netinkamo valdovo teritorijoje.
Albigensų kryžiaus žygis įtraukė ne tik Prancūzijos didikus. Pietų Prancūzijos valdovai palaikė glaudžius ryšius su Aragono karalyste kitoje Pirėnų pusėje. Aragono karalius Petras II buvo katalikas ir popiežiaus pripažintas valdovas, garsėjęs kovomis su musulmonais Iberijos pusiasalyje. Tačiau jis taip pat buvo kai kurių Langedoko didikų siuzerenas ir nenorėjo, kad šiaurės kryžininkai sunaikintų jo įtaką regione.
1213 metais Petras II stojo į kovą prieš Simoną de Monforą. Jo pusėje buvo Tulūzos grafas Raimundas VI ir kiti pietų valdovai. Jų kariuomenė skaičiumi buvo didesnė už Monforo pajėgas, todėl atrodė, kad kryžininkų valdžia gali būti palaužta.
Lemiamas susidūrimas įvyko prie Miurė miesto. Simonas de Monforas ryžosi netikėtam kavalerijos puolimui. Kryžininkų riteriai prasiveržė prie Aragono karaliaus, o Petras II žuvo mūšyje. Jo kariuomenė pakriko, o pietų sąjunga patyrė katastrofišką pralaimėjimą.
Miurė mūšis turėjo milžiniškų pasekmių. Žuvo valdovas, kuris galėjo sukurti didelę politinę erdvę abiejose Pirėnų pusėse. Aragono įtaka Pietų Prancūzijoje susilpnėjo, o Simonas de Monforas tapo dar galingesnis. Popiežiui pergalė buvo paradoksali: kryžiaus žygio kariuomenė nužudė katalikų karalių, anksčiau gavusį popiežiaus pagyrimą už kovą su musulmonais.
Šis epizodas ypač aiškiai atskleidžia, kad religinės etiketės nepaaiškina viso karo. Petras II nekovojo už katarų teologiją. Jis gynė vasalus, teritorinę įtaką ir politinę tvarką. Simonas de Monforas kariavo popiežiaus palaimintoje kampanijoje, tačiau kartu kūrė savo valdžią užgrobtose žemėse.
Po Miurė pergalės Monforas atrodė beveik nenugalimas. 1215 metų Laterano susirinkimas pripažino didelę dalį užkariautų valdų jam. Tačiau vietos pasipriešinimas nebuvo sunaikintas. Kai kryžininkų spaudimas susilpnėjo, ištremti pietų valdovai grįžo, o miestai vėl kilo į kovą.
1216–1217 metais politinė padėtis ėmė keistis. Raimundas VI ir jo sūnus grįžo į pietus, o Tulūzos gyventojai sukilo prieš kryžininkų valdžią. Simonas de Monforas apsiautė miestą, tikėdamasis dar kartą palaužti svarbiausią regiono centrą.
Tulūzos gynimas užsitęsė. Miestiečiai statė įtvirtinimus, rengė išpuolius ir naudojo apgulties mašinas. Kovose dalyvavo ne tik riteriai, bet ir paprasti gyventojai, įskaitant moteris. 1218 metų birželį Simonas de Monforas buvo mirtinai sužeistas iš miesto paleisto akmens. Kai kurios kronikos teigė, kad apgulties mašiną aptarnavo Tulūzos moterys.
Monforo žūtis tapo didžiuliu moraliniu smūgiu kryžininkams. Jo sūnus Amaury nepasižymėjo tokiu pačiu autoritetu ir nesugebėjo išlaikyti visų tėvo užkariavimų. Daugelis pilių ir miestų grįžo buvusiems valdovams. Atrodė, kad dvidešimtmetį trukusi kampanija gali baigtis nesėkme.
Tačiau konfliktas jau buvo pakeitęs regioną. Daugybė vietos didikų buvo žuvę, ištremti arba praradę valdas. Bažnyčia sukūrė erezijos paieškos tinklą, o šiaurės Prancūzijos aristokratija įgijo interesų pietuose. Svarbiausia, į karą vis aktyviau įsitraukė Prancūzijos monarchija.
Iš pradžių karalius Pilypas II Augustas elgėsi atsargiai. Jis buvo užsiėmęs konfliktais su Anglijos karaliais ir nenorėjo tiesiogiai vadovauti rizikingai kampanijai. Tačiau jo įpėdiniai suprato, kad pietų krizė suteikia galimybę išplėsti karaliaus valdžią.
Amaury de Monforas galiausiai perdavė savo pretenzijas Prancūzijos karūnai. 1226 metais karalius Liudvikas VIII surengė naują didelę kampaniją. Daugelis miestų pasidavė be ilgo pasipriešinimo, nes po daugelio karo metų buvo išsekę. Nors karalius netrukus mirė, monarchijos spaudimas nesustojo.
1229 metais Tulūzos grafas Raimundas VII buvo priverstas priimti Paryžiaus sutartį. Jis išlaikė dalį valdų, tačiau turėjo paklusti karūnai, persekioti eretikus ir sutikti su dinastinėmis sąlygomis, kurios ateityje jo žemes perdavė Kapetingų valdžiai. Kryžiaus žygis baigėsi ne vien religine, bet ir politine Pietų Prancūzijos subordinacija.
Į šį klausimą neįmanoma atsakyti pasirenkant tik vieną variantą. Albigensų kryžiaus žygis buvo ir religinis karas, ir teritorinis užkariavimas. Popiežius bei daugelis dvasininkų nuoširdžiai laikė katarų mokymą pavojinga erezija. Kai kurie kryžininkai tikėjo, kad dalyvaudami kampanijoje gina tikėjimą ir gelbsti savo sielą.
Tačiau religinis įsitikinimas neatmetė materialinių interesų. Šiaurės Prancūzijos riteriams buvo siūlomos nugalėtų pietų didikų žemės. Simonas de Monforas ne tik persekiojo eretikus, bet ir kūrė asmeninę kunigaikštystę. Prancūzijos karūna prie karo prisidėjo tada, kai atsirado reali galimybė prijungti pietines teritorijas.
Vietos didikai taip pat veikė ne vien dėl religijos. Tulūzos grafas gynė savo valdžią ir vasalus, o ne katarų teologiją. Aragono karalius Petras II stojo į karą siekdamas išlaikyti politinę įtaką. Pietų miestų katalikai priešinosi kryžininkams todėl, kad šie atėmė jų teises, turtą ir savarankiškumą.
Karas rodo, kaip religinė kalba gali įteisinti politinį smurtą. Paskelbus priešininką eretiku, jo žemės, titulai ir net gyvybė tapdavo lengviau atimami. Erezijos globėju galėjo būti pavadintas ir katalikas, jeigu jis atsisakė vykdyti Bažnyčios reikalavimus.
Panaši religinės misijos ir politinės ekspansijos sąveika matoma ir Baltijos kryžiaus žygiuose. Straipsnyje apie Herkų Mantą ir Didįjį prūsų sukilimą atsiskleidžia, kaip krikšto retorika lydėjo teritorijų užkariavimą, pilių statybą ir vietos visuomenės pertvarkymą. Katarų atveju skirtumas tas, kad puolami žmonės jau laikė save krikščionimis.
Albigensų žygis todėl ypač svarbus kryžiaus karų istorijoje. Jis parodė, kad popiežiaus paskelbto šventojo karo mechanizmas gali būti panaudotas prieš bet kurią grupę, paskelbtą tikėjimo prieše. Geografinė riba tarp „krikščionijos“ ir jos priešų persikėlė į pačios Europos miestus.
Populiariuose pasakojimuose kartais teigiama, kad Albigensų kryžiaus žygyje žuvo šimtai tūkstančių žmonių ar net buvo sunaikinta beveik visa Pietų Prancūzijos populiacija. Tokie skaičiai nėra patikimai įrodomi. XIII amžiaus šaltiniai nepateikia nuoseklios gyventojų statistikos, o kronikininkai dažnai sąmoningai perdėdavo aukų mastą, norėdami parodyti Dievo bausmės didybę arba priešo žiaurumą.
Bezjė atveju popiežiaus legatas rašė apie maždaug dvidešimt tūkstančių nužudytųjų. Tačiau istorikai abejoja, ar miestas tuo metu apskritai turėjo tiek gyventojų. Kitas kronikininkas teigė, kad vienoje bažnyčioje žuvo septyni tūkstančiai žmonių, ir šis skaičius taip pat atrodo perdėtas.
Tai nereiškia, kad žudynės buvo mažos ar nereikšmingos. Net jeigu aukų buvo keli tūkstančiai ar mažiau, vienos dienos smurtas galėjo sunaikinti didelę miesto bendruomenės dalį. Be tiesiogiai nužudytųjų, žmonės mirė nuo bado, ligų, apgulčių, priverstinio iškeldinimo ir sugriuvusio ūkio.
Per du karo dešimtmečius vyko daugybė apgulčių, mūšių ir baudžiamųjų ekspedicijų. Buvo deginami katarų dvasiniai autoritetai, kariami pilių gynėjai, konfiskuojamas turtas ir naikinami kaimai. Tūkstančiai žmonių tapo pabėgėliais. Todėl bendras aukų skaičius tikrai buvo didelis, tačiau tiksli jo išraiška liko nežinoma.
Atsargumas svarbus ir vartojant genocido sąvoką. Kai kurie tyrinėtojai Albigensų kryžiaus žygio žudynes vadina genocidiniais epizodais, nes žmonės buvo sąmoningai naikinami dėl jiems priskirtos religinės bei regioninės tapatybės. Kiti pabrėžia, kad šiuolaikinė teisinė genocido sąvoka sukurta visai kitame istoriniame kontekste ir negali būti mechaniškai perkeliama į XIII amžių.
Patikimiausia sakyti, kad kampanija nusinešė daugybę tūkstančių gyvybių, tačiau konkretūs bendri skaičiai yra spėjimai. Skaičių neapibrėžtumas neturėtų mažinti tragedijos. Istorinė atsakomybė priklauso ne nuo to, ar Bezjė žuvo septyni, dešimt ar dvidešimt tūkstančių žmonių, bet nuo sąmoningo sprendimo pateisinti kolektyvinį smurtą religine kalba.
1229 metų Paryžiaus sutartis užbaigė pagrindinį Albigensų kryžiaus žygio etapą, tačiau katarų bendruomenės neišnyko. Daugelis jų pasitraukė į pogrindį, slėpė dvasinius mokytojus atokiose pilyse ir slapta atlikdavo ritualus. Dalis pabėgo į Italiją ar kitas saugesnes vietas.
Bažnyčia suprato, kad kariuomenė gali užimti miestą, bet negali patikrinti kiekvieno žmogaus įsitikinimų. Todėl XIII amžiuje buvo stiprinama popiežiaus inkvizicija. Specialiai paskirti tardytojai keliavo po miestus ir kaimus, apklausinėjo gyventojus, ieškojo ryšių su eretikais bei reikalavo atgailos.
Inkvizitoriai rinko labai išsamius parodymus. Žmonių buvo klausiama, ką jie priėmė į namus, su kuo valgė, kieno pamokslų klausėsi ir ar matė katarų ritualus. Bausmės galėjo būti įvairios: maldos, piligriminės kelionės, geltoni kryžiai ant drabužių, turto konfiskavimas, kalėjimas ar perdavimas pasaulietinei valdžiai, kuri vykdydavo mirties bausmę.
Tardymo sistema ardė bendruomenių pasitikėjimą. Norėdamas išvengti bausmės žmogus turėjo ne tik prisipažinti, bet ir įvardyti kitus. Taip religinio persekiojimo metodai tapo nuoseklesni nei karo metu. Atvira kariuomenės prievarta buvo pakeista ilgalaike kontrole, stebėjimu ir apklausomis.
Vienu svarbiausių vėlyvojo pasipriešinimo centrų tapo Monsegūro pilis Pirėnų papėdėje. 1243–1244 metais ji buvo ilgai apgulta. Piliai pasidavus, daugiau nei du šimtai katarų, atsisakiusių išsižadėti tikėjimo, buvo sudeginti. Monsegūras vėliau tapo katarų atminties ir romantinės legendos simboliu.
Paskutinės organizuotos bendruomenės išnyko XIV amžiuje. Tam įtakos turėjo ne vien fizinis naikinimas, bet ir nuolatinė inkvizicijos kontrolė, dvasinių vadovų trūkumas bei nesugebėjimas saugiai perduoti ritualų naujai kartai.
Inkvizicijos tema vėliau apaugo daugybe mitų, panašiai kaip pasakojimai apie Salemo raganų teismus. Vis dėlto katarų atveju išlikę tardymo protokolai liudija realų, sistemingą bandymą sunaikinti alternatyvią religinę tradiciją.
Katarai po savo išnykimo tapo ne vien istorijos, bet ir legendų dalimi. XIX–XX amžiais jų istorija buvo romantizuota kaip pasakojimas apie taikią, dvasingą ir tolerantišką Pietų Prancūzijos civilizaciją, kurią sunaikino fanatiški šiaurės kryžininkai. Šiame vaizdinyje yra tikrų istorinių elementų, tačiau jis dažnai pernelyg idealizuoja pačius katarus ir supaprastina sudėtingą regiono visuomenę.
Ypač daug legendų susiformavo apie Monsegūrą. Pasakojama, kad prieš piliai pasiduodant keli katarai slapta išgabeno paslaptingą lobį. Vienose versijose tai buvo auksas ir religinės vertybės, kitose – slapti dokumentai, o populiariausiose sąmokslo teorijose net Šventasis Gralis.
Patikimų įrodymų, kad katarai saugojo Gralį, nėra. Šis ryšys daugiausia sukurtas naujaisiais laikais, derinant viduramžių riterių literatūrą, Monsegūro paslaptį ir norą katarus paversti slaptos išminties saugotojais. Gralio legendų raidą plačiau atskleidžia straipsnis apie Šventojo Gralio kilmę ir mitus.
Katarams taip pat priskiriamos idėjos, kurių šaltiniai nepatvirtina: slapti ryšiai su tamplieriais, senovės Egipto žinios, Jėzaus palikuonių apsauga ar paslaptingi evangelijų rankraščiai. Šios teorijos patrauklios todėl, kad tikroji katarų istorija turi daug spragų. Kai didžiąją dalį tekstų sunaikino priešininkai, tuščią vietą lengva užpildyti fantazija.
Vis dėlto nereikia kurti lobių, kad katarų istorija būtų įdomi. Ji kelia svarbius klausimus apie religinę toleranciją, institucijų galią ir istorijos rašymą. Mes pažįstame persekiojamą bendruomenę daugiausia iš dokumentų, kuriuos paliko jos naikintojai. Net inkvizicijos protokoluose žmogaus žodžiai užrašyti tardytojo, išversti į lotynų kalbą ir pritaikyti teisinėms kategorijoms.
Todėl tikrasis katarų „lobis“ yra ne dingęs auksas, o fragmentiški žmonių balsai. Juose atsiskleidžia šeimos, kurios slėpė pamokslininkus, moterys, tapusios religinėmis autoritetėmis, miestiečiai, atsisakę išduoti kaimynus, ir žmonės, mėginę išsaugoti tikėjimą po dešimtmečius trukusio karo.
Prieš Albigensų kryžiaus žygį Pietų Prancūzijos didikai turėjo daug politinio savarankiškumo ir palaikė glaudžius ryšius su Aragono pasauliu. Po karo jų valdžia buvo palaužta, o Prancūzijos karūna įgijo kelią į Viduržemio jūros regioną. Tai buvo vienas svarbiausių etapų formuojantis labiau centralizuotai Prancūzijos valstybei.
Karas pakeitė ir žemėvaldą. Dalis vietinių šeimų neteko pilių bei valdų, kurias gavo šiaurės Prancūzijos riteriai. Kiti išsaugojo nuosavybę tik prisiekę ištikimybę naujiesiems valdovams ir įsipareigoję persekioti eretikus. Politinė Langedoko kultūra tapo labiau priklausoma nuo Paryžiaus bei karaliaus pareigūnų.
Dažnai teigiama, kad kryžiaus žygis sunaikino visą oksitanų kultūrą ir trubadūrų pasaulį. Toks vertinimas per kategoriškas. Oksitanų kalba, poezija ir vietos papročiai neišnyko per vieną karą. Tačiau ilgalaikė politinė subordinacija, didikų tinklų sunaikinimas ir regiono orientavimas į Prancūzijos monarchiją tikrai susilpnino savarankišką pietų kultūrinę erdvę.
Dar gilesnis buvo religinės kontrolės pokytis. Po karo Bažnyčia sukūrė veiksmingesnes erezijos paieškos institucijas, o valdovai buvo įpareigoti bendradarbiauti. Dominikonų pamokslai, universitetinė teologija ir inkvizicija tapo skirtingomis vieno proceso dalimis: įtikinti, apibrėžti teisingą doktriną ir bausti tuos, kurie atsisako jai paklusti.
Albigensų žygis taip pat išplėtė kryžiaus karo sampratą. Jis parodė, kad popiežius gali suteikti indulgencijas už kovą Europos viduje. Vėliau kryžiaus žygiai buvo skelbiami prieš kitus eretikus, politinius popiežiaus priešus ir įvairias grupes, laikytas grėsme krikščionijos tvarkai.
Ilgalaikė pasekmė buvo ne tik katarų išnykimas. Karas sustiprino dviejų institucijų – Prancūzijos monarchijos ir centralizuotos Vakarų Bažnyčios – galią. Vietos visuomenė, kuri anksčiau galėjo toleruoti skirtingas religines praktikas, buvo priversta priimti griežčiau apibrėžtą tikėjimo kontrolę.
Todėl Albigensų kryžiaus žygio istorija yra ir valstybės kūrimosi istorija. Religija padėjo pateisinti karą, o karo rezultatai sukūrė politines struktūras, gyvavusias gerokai ilgiau nei pati katarų erezija.
Šiuolaikiniuose pasakojimuose katarai dažnai vaizduojami kaip visiškai taikūs, lyčių lygybę gynę ir nepaprastai tolerantiški žmonės. Toks paveikslas suprantamas kaip reakcija į jų patirtą persekiojimą, tačiau istorinis vertinimas turi būti atsargesnis.
Katarų dvasiniai mokytojai iš tiesų paprastai nelaikė ginklo, gyveno asketiškai ir atmetė priesaikas. Moterys galėjo tapti religinėmis autoritetėmis, priimti tikinčiuosius savo namuose ir atlikti svarbias funkcijas. Tai išskyrė jų bendruomenes iš vyrų dominuojamos katalikų hierarchijos.
Tačiau iš to negalima daryti išvados, kad visa katarus rėmusi visuomenė buvo pacifistinė. Juos globoję didikai turėjo kariuomenes, kariavo tarpusavyje ir gynė pilis. Katarų šalininkai galėjo dalyvauti ginkluotame pasipriešinime kaip miestiečiai ar feodalų vasalai. Religinių dvasininkų taikumas nereiškė, kad visas politinis judėjimas atsisakė smurto.
Taip pat sunku žinoti, kiek paplitęs buvo pats griežtas dualistinis mokymas. Kai kurie žmonės galėjo gerbti „geruosius žmones“, tačiau nepriimti visų jų teologinių idėjų. Kiti rėmė katarus iš šeimos lojalumo, nepasitenkinimo kunigais ar pasipriešinimo svetimai valdžiai.
Istorikai netgi ginčijasi, ar „katarizmas“ buvo vieninga tarptautinė religija. Vieni mato aiškią bažnytinę struktūrą, vyskupus ir ritualų sistemą. Kiti teigia, kad inkvizitoriai įvairius vietinius įsitikinimus sujungė į vieną tariamą ereziją, kad būtų lengviau juos klasifikuoti ir persekioti.
Ši diskusija nepanaikina persekiojimo fakto. Net jeigu vieninga katarų bažnyčia buvo silpnesnė, nei manyta anksčiau, žmonės vis tiek buvo apkaltinti erezija, išvaryti, tardyti ir žudomi. Tačiau ji primena, kad negalime nekritiškai perimti nei viduramžių inkvizitorių, nei šiuolaikinių romantikų sukurto vaizdinio.
Katarai neturi būti tobuli, kad jų sunaikinimas būtų tragedija. Istorinės aukos gali būti prieštaringi, skirtingi ir net tarpusavyje nesutariantys žmonės. Jų teisė gyventi nepriklausė nuo to, ar jie atitiko vėlesnių laikų idealizuotą „taikių eretikų“ paveikslą.
Albigensų kryžiaus žygis prasidėjo kaip popiežiaus paskelbta kampanija prieš ereziją, tačiau virto dvidešimt metų trukusiu karu, pakeitusiu Pietų Prancūzijos religinę, politinę ir kultūrinę raidą. Jame kryžiaus ženklą nešioję kariai puolė miestus, kurių dauguma gyventojų taip pat buvo krikščionys. Bezjė gatvėse katalikai buvo žudomi kartu su katarais, nes kolektyvinė bausmė pasirodė svarbesnė už individualų tikėjimą.
Katarų populiarumą lėmė ne viena priežastis. Jų asketiški mokytojai atrodė įtikinami visuomenėje, nusivylusioje turtinga dvasininkija. Pietų Prancūzijos politinis savarankiškumas leido alternatyvioms religinėms idėjoms gyvuoti atviriau nei kituose regionuose. Vietos valdovai toleravo katarus dėl giminystės, politinių interesų ir nenoro paklusti išorinei kontrolei.
Popiežiaus Inocento III akimis tai buvo ne religinė įvairovė, o pavojingas maištas prieš vieningą krikščioniškąją tvarką. Legato nužudymas suteikė progą paskelbti kryžiaus žygį, o dvasinės privilegijos bei pažadas gauti užkariautas žemes pritraukė šiaurės riterius.
Karas sunaikino daugybę miestų ir šeimų, tačiau katarizmo iš karto nepašalino. Tam prireikė dar daugelio dešimtmečių inkvizicijos darbo, tardymų, konfiskacijų ir egzekucijų. Galiausiai alternatyvi religinė tradicija buvo palaužta, o Pietų Prancūzija vis glaudžiau integruota į Prancūzijos karalystę.
Ar tai buvo vien religinis fanatizmas? Ne. Ar religija tebuvo priedanga žemėms grobti? Taip pat ne. Žmonės galėjo nuoširdžiai tikėti naikinantys pavojingą ereziją ir tuo pačiu metu siekti grobio, valdžios bei naujų teritorijų. Būtent šis įsitikinimų ir interesų derinys padarė kampaniją tokią žiaurią.
Garsioji frazė „Žudykite visus – Dievas atsirinks savuosius“ galbūt niekada nebuvo ištarta. Tačiau ji išliko todėl, kad vienu sakiniu perteikia Albigensų kryžiaus žygio tragediją. Kai priešininkas paskelbiamas absoliučiu tikėjimo priešu, jo individuali kaltė tampa nebesvarbi. Miestas, šeima ar visas regionas gali būti nubaustas vien už tai, kad jame gyveno „netinkami“ žmonės.
Albigensų kryžiaus žygis todėl nėra vien pasakojimas apie seniai išnykusią ereziją. Tai istorija apie tai, kaip institucijos apibrėžia tiesą, kaip religinė kalba suteikia smurtui moralinį pateisinimą ir kaip karas, pradėtas sieloms gelbėti, gali baigtis miestų sunaikinimu. XIII amžiaus Pietų Prancūzija tapo vieta, kurioje Europa nukreipė kryžiaus žygio ginklus į save pačią.
Susisiek: info@idomioji-istorija.lt
© 2025 Idomioji-istorija.lt - Visos teisės saugomos. Sprendimas: Vileikis.lt
