Vienoje žinomiausių Milunkos Savić nuotraukų ant tamsios uniformos beveik nebelieka laisvos vietos. Ordinai, kryžiai ir medaliai paverčia ją gyvu Serbijos XX amžiaus pradžios karų archyvu. Šis vaizdas paaiškina, kodėl Savić dažnai pristatoma kaip labiausiai apdovanota moteris visoje karo istorijoje. Tačiau jis taip pat gali suklaidinti: vien nuotrauka nepasako, kada ir už ką kiekvienas ženklas gautas, o šiuolaikiniai pasakojimai neretai sujungia patvirtintus faktus, šeimos atmintį ir vėlesnes patriotines legendas.

Neabejotinas istorijos branduolys vis tiek išskirtinis. Iš Serbijos kaimo kilusi jauna moteris vyrišku vardu įstojo į kariuomenę, 1913 m. buvo sužeista Bregalnicos mūšyje ir tada atskleista jos lytis. Vėliau ji jau atvirai tarnavo koviniame dalinyje, perėjo Serbijos kariuomenės katastrofišką atsitraukimą, kovėsi Salonikų fronte ir pelnė aukštus Serbijos bei Prancūzijos apdovanojimus. Tiksliau pažvelgus, jos biografija tampa ne mažiau įspūdinga, o gerokai prasmingesnė: tai pasakojimas apie asmeninę drąsą, mažos valstybės karus, moterims užvertas institucijų duris ir atmintį, kuri didvyrę iš pradžių išaukštino, paskui nustūmė į paraštes, o galiausiai pavertė nacionaliniu simboliu.

Balkanai prieš 1912-uosius: kodėl karas atrodė neišvengiamas

Milunkos Savić istorija prasidėjo ne Pirmojo pasaulinio karo apkasuose, kaip kartais teigiama, bet Balkanų karų sūkuryje. 1912 m. Serbija, Bulgarija, Graikija ir Juodkalnija sudarė Balkanų lygą ir stojo prieš Osmanų imperiją. Juodkalnija pradėjo karo veiksmus spalio 8 d., o spalio 17 d. Osmanų imperija paskelbė karą sąjungininkėms. Serbijos kariuomenės pergalė prie Kumanovo spalio 23–24 d. atvėrė kelią į Makedoniją. Pirmasis karas baigėsi Osmanų valdžios susitraukimu Europoje, tačiau laimėtojai netrukus susipyko dėl teritorijų.

1913 m. birželį prasidėjo Antrasis Balkanų karas. Bulgarija puolė buvusias sąjungininkes Serbiją ir Graikiją, o konfliktas išsiplėtė įtraukus Rumuniją, Juodkalniją ir Osmanų imperiją. Bregalnicos mūšis, vykęs nuo birželio pabaigos iki liepos pradžios, tapo pagrindiniu Serbijos ir Bulgarijos susidūrimu. Būtent šiame mūšyje Savić buvo sužeista, o medikams paaiškėjo, kad kareiviu Milunu laikytas asmuo yra moteris.

Šį kontekstą svarbu matyti be romantinio filtro. Serbijos visuomenėje karas buvo siejamas su nacionaliniu išsivadavimu ir „istorinių žemių“ atgavimu, tačiau už pergalių slypėjo mobilizacija, epidemijos, masinės netektys ir prievarta prieš civilius. Akademiniuose skaičiavimuose dviejų Balkanų karų Serbijos žuvusieji vertinami dešimtimis tūkstančių; vien cholera nusinešė tūkstančius karių gyvybių. Savić pateko ne į nuotykių areną, o į modernėjančio masinio karo mašiną.

Dar vienas supaprastinimas – Balkanų karus vaizduoti tik kaip Pirmojo pasaulinio karo repeticiją. Jie turėjo savas priežastis ir savą brutalumą, nors tikrai sustiprino regiono įtampas. Serbijos nacionalistinę aplinką ir karininkų politinį vaidmenį geriau suprasti padeda pasakojimas apie slaptą karinę organizaciją „Juodoji ranka“. Savić nebuvo šios organizacijos veikėja, tačiau kariuomenė, į kurią ji stojo, veikė visuomenėje, kur karinė garbė ir nacionalinis tikslas buvo glaudžiai susipynę.

Regiono žemėlapis tuo metu nebuvo neutrali lenta. Serbijos laimėjimai Makedonijoje reiškė ne tik Osmanų valdžios pabaigą, bet ir naujos administracijos atėjimą į daugiatautes teritorijas. Albanų, slavų, graikų, turkų ir kitų bendruomenių patirtys skyrėsi nuo nugalėtojų sostinėse kurtų pasakojimų. Milunkos biografiją galima gerbti neprisiimant visos triumfalistinės karo interpretacijos: atskiro kario drąsa nepadaro kiekvieno valstybės tikslo teisingo ir neištrina civilių patirtos prievartos.

Milunas Savić: ką žinome apie persirengimą vyru

Serbijos gynybos institucijų rengtos parodos medžiagoje nurodoma, kad 1912 m. pabaigoje Savić savanore įstojo į Serbijos kariuomenės Drinos diviziją ir tarnavo vyrišku vardu Milun Savić. Jos tapatybė paaiškėjo 1913 m., kai per Bregalnicos mūšį ji buvo sužeista į krūtinę. Tai yra tvirčiausiai kartojama biografijos dalis, sutampanti oficialiuose minėjimuose, muziejinėje medžiagoje ir vėlesnėje literatūroje.

Kur kas mažiau aiški įstojimo motyvacija. Populiariausia versija teigia, kad šaukimo dokumentus gavo jos sergantis brolis, todėl Milunka nusikirpo plaukus, apsivilko vyriškus drabužius ir išėjo tarnauti jo vietoje. Vienuose pasakojimuose minimi 1912-ieji ir Pirmasis Balkanų karas, kituose – 1913-ieji bei Antrasis Balkanų karas. Skiriasi net jos gimimo data: aptinkami 1888, 1890 ir 1892 metai. Kai nėra vieno patikimo, vienalaikio dokumentų rinkinio, smulkiausių detalių nereikėtų pateikti kaip neginčijamų.

Persirengimas turėjo labai praktišką priežastį. Moteris galėjo slaugyti sužeistuosius, rinkti paramą ar lydėti kariuomenę, tačiau formalus patekimas į pėstininkų kovinį dalinį jai buvo beveik uždarytas. Vyriška tapatybė leido apeiti ne vien socialinį paprotį, bet ir karinę administraciją: sveikatos patikrą, registravimą, apgyvendinimą bei kasdienę tarnybos discipliną. Tai nebuvo teatro kostiumas, kurį pakako užsivilkti prieš mūšį. Apsimetimą reikėjo išlaikyti kareivinėse ir žygyje tarp žmonių, kurie gyveno beveik be privatumo.

Dažnai kartojama scena, esą atskleista Savić atsisakė tapti slaugytoja, atsistojo prieš vadą ir pareiškė lauksianti sprendimo tol, kol bus grąžinta į kovinį dalinį. Ji puikiai dera prie didvyrės biografijos, tačiau jos ankstyvas dokumentinis pagrindas neaiškus. Todėl tikslu ją vadinti populiaria biografine istorija, o ne patvirtinta citata. Patikrintas rezultatas svarbesnis už dramatišką dialogą: kariuomenė jos kovinės tarnybos nenutraukė.

Ši baigtis nebuvo savaime suprantama. Vadovybei reikėjo suderinti formalias normas su faktu, kad Savić jau buvo išbandyta mūšyje ir pelniusi bendražygių pasitikėjimą. Sprendimas ją palikti rikiuotėje veikiau buvo individuali išimtis nei moterims atverta nauja taisyklė. Kitoms savanorėms jis nesukūrė aiškaus kelio į pėstininkiją. Dėl to Savić istorija liudija ir asmeninį prasiveržimą, ir institucijos gebėjimą išsaugoti bendrą draudimą, išimtį paverčiant nepakartojamos didvyrės mitu.

Nuo atskleistos tapatybės iki Geležinio pulko

1914 m. liepą Europoje prasidėjus didžiajam karui, Savić nebereikėjo slėptis po vyrišku vardu. Ji savanore grįžo į Serbijos kariuomenę kaip moteris ir buvo paskirta į 2-ąjį pėstininkų pulką „Kunigaikštis Mihailas“, dažniau vadinamą Geležiniu pulku. Dalinys priklausė Moravos divizijai ir vėlesnėje Serbijos atmintyje tapo išskirtinės narsos simboliu. Jo reputacija padėjo formuoti ir pačios Savić įvaizdį, tačiau jos tarnybos nevertėtų atsieti nuo pulko kolektyvinės patirties.

1914 m. Serbija atrėmė kelis Austrijos-Vengrijos puolimus. Cerio mūšis rugpjūtį tapo pirmąja reikšminga Antantės pergale, o Kolubaros mūšyje lapkričio–gruodžio mėnesiais išsekusi Serbijos kariuomenė netikėtai perėjo į kontrpuolimą ir susigrąžino Belgradą. Savić biografijose jos narsos apdovanojimas dažnai siejamas su Kolubara. Patikima tai, kad ji buvo aukštai įvertinta už kovinę tarnybą; atskirų apdovanojimų datavimas įvairiuose populiariuose sąrašuose nėra visiškai vienodas.

Savić išskirtinumas buvo ne vien tas, kad moteris pateko į frontą. Ji veikė kaip pėstininkė sistemoje, kuri reikalavo ilgo žygiavimo, ginklų ir amunicijos nešimo, budėjimo, veikimo artilerijos ugnyje bei besąlygiško paklusimo dalinio tvarkai. Tai truko ne vieną simbolinę dieną fotografui. Jos tarnyba apėmė ištisas kampanijas, sužeidimus ir grįžimą į rikiuotę.

Vis dėlto žodžiai „kovojo kaip vyras“, dažni senesniuose pagyrimuose, daugiau pasako apie to meto lyties normas nei apie jos gebėjimus. Narsumas buvo laikomas vyriška savybe, todėl moters pasiekimas būdavo pripažįstamas tarsi išimtis, patvirtinanti taisyklę. Savić atvejis taisyklę veikiau ardo: kovinis veiksmingumas priklausė nuo pasirengimo, ištvermės, drausmės ir sprendimų, o ne nuo administraciniame sąraše įrašytos lyties.

Jos buvimas pulke dar nereiškė lygybės šiuolaikine prasme. Ji tarnavo hierarchijoje, kurios pareigybės, buitis ir veteranų privilegijos buvo sukurtos vyrams. Vis dėlto paaukštinimas iki puskarininkės rodė, kad vadovybė vertino ne vien simbolinį dalyvavimą. Puskarininkis turėjo perduoti įsakymus, palaikyti tvarką ir būti autoritetu artimiausiems kariams. Taigi Savić reikėjo kasdien iš naujo pateisinti vietą ne spaudos puslapyje, o žmonių grupėje, nuo kurios drausmės priklausė gyvybė.

Tai buvo praktinis, o ne vien ceremonialus pripažinimas, uždirbtas ilgalaike tarnyba.

1915-ųjų katastrofa ir kelias per Albaniją

1915 m. rudenį Serbijos padėtis tapo beviltiška. Vokietija ir Austrija-Vengrija puolė iš šiaurės, Bulgarija – iš rytų, todėl atsitraukimo keliai Makedonijos kryptimi buvo atkirsti. Serbijos kariuomenė, valstybės vadovybė ir daugybė civilių pasuko per Kosovo, Juodkalnijos bei Albanijos kalnus Adrijos jūros link. Šis žygis Serbijos atmintyje vadinamas Albanijos golgota.

Didžiausias priešas buvo ne vien priešo kariuomenė. Žiemos šaltis, alkis, ligos, blogi keliai ir tiekimo žlugimas naikino kolonas. Tikslaus žuvusių karių ir civilių skaičiaus istorikai negali nustatyti, o nacionalinėje atmintyje jis kartais buvo didinamas. Tačiau katastrofos mastas neginčijamas: iki Adrijos pasiekę išsekę žmonės sąjungininkų laivais buvo gabenami į Korfu, Bizertą Šiaurės Afrikoje ir kitas gydymo bei pertvarkymo vietas.

Serbijos gynybos ministerijos 2013 m. paskelbtoje dokumentinio filmo medžiagoje teigiama, kad 1916 m. sausio pradžioje per atsitraukimą Savić buvo sunkiai sužeista ir išsiųsta sveikti į Bizertą. Ši detalė padeda išvengti klaidingo įspūdžio, kad jos karas buvo nenutrūkstama pergalių virtinė. Už kiekvieno vėliau prisegto medalio slypėjo fizinis pažeidžiamumas, evakuacija ir ilgas kariuomenės atkūrimas tremtyje.

Po reorganizacijos serbų daliniai buvo perkelti į Salonikų frontą. Jis populiariojoje Vakarų Europos Pirmojo pasaulinio karo istorijoje dažnai lieka Somos ir Verdeno šešėlyje, tačiau Serbijai buvo gyvybiškai svarbus: čia išlikusi jos kariuomenė galėjo tęsti karą ir ruoštis grįžimui. Savić dalyvavimas šiame kelyje pavertė ją ne tik narsos, bet ir išlikimo simboliu. Ji įkūnijo kariuomenę, kuri prarado savo teritoriją, buvo evakuota į svetimas žemes, persitvarkė ir vėl stojo į kovą.

Šis atsitraukimas vėliau tapo nacionaline kančios ir prisikėlimo istorija, todėl individualūs veteranų pasakojimai buvo įtraukti į platesnę schemą. Tai padeda suprasti, kodėl Savić sužeidimai ir sugrįžimai į frontą įgijo beveik ritualinę reikšmę. Tačiau atminties simbolis neturi užgožti logistikos: išlikimą nulėmė medikai, sanitariniai laivai, sąjungininkų uostai, maisto tiekimas ir mėnesiai reorganizacijos. Herojė veikė didžiuliame žmonių bei institucijų tinkle, o ne viena įveikė kalnus.

Jos išgyvenimas buvo ir asmeninės ištvermės, ir kolektyvinės pagalbos rezultatas. Be šios infrastruktūros narsos vienai nebūtų pakakę.

Salonikų frontas: faktai ir pasakojimas apie 23 belaisvius

Salonikų fronte Antantės kariuomenės ilgai buvo įstrigusios kalnuotose pozicijose. 1916 m. rudenį prie Kaimakčalano ir Crnos upės vyko ypač sunkūs mūšiai. Serbų daliniams tai buvo pirmas didelis žingsnis atgal į tėvynės pusę. Reljefas, artilerijos ugnis ir įtvirtintos pozicijos pavertė puolimą sekinančia kova dėl atskirų aukštumų bei tranšėjų.

Su šia kampanija siejamas garsiausias Savić žygdarbis. Pasakojama, kad ji viena paėmė į nelaisvę 23 bulgarų karius: priartėjo prie priešo pozicijos, svaidė granatas, o gynėjams pasidavus nuvedė juos pas savuosius. Skirtingose versijose veiksmo vieta vadinama Crnos upės vingiu, o belaisvių skaičius kartais keičiasi. Šis epizodas plačiai kartojamas, bet viešai prieinamuose tekstuose retai lydimas nuoroda į pirminį kovos raportą ar apdovanojimo teikimo bylą.

Todėl žygdarbio nereikia nei aklai atmesti, nei perpasakoti kaip stenogramos. Žinoma, kad Savić kovėsi šiame fronte ir gavo aukštus apdovanojimus už narsą. Taip pat visiškai įmanoma, kad greitas puolimas, granatos ir sutrikusių gynėjų pasidavimas leido vienam kariui suvaldyti didesnę grupę. Tačiau tikslus skaičius bei scenos dialogai priklauso tai biografijos daliai, kurią turėtų patvirtinti archyviniai dokumentai.

1918 m. rugsėjį Antantės ir serbų pajėgos pralaužė frontą prie Dobro Polės. Bulgarija netrukus paprašė paliaubų, o Serbijos kariuomenė sparčiai judėjo į šiaurę. Savić išgyveno karą, kurio pradžioje jos valstybė atrodė sunaikinta. Pergalės pabaiga vėliau suteikė ankstesniems epizodams nuoseklaus herojaus kelio formą. Realybėje karys fronte matė ne būsimo mito siužetą, o fragmentišką pavojų: įsakymą, artimiausią poziciją, sužeistuosius ir kitą dieną, kurią dar reikėjo išgyventi.

Salonikų frontas buvo daugiatautė karo erdvė, kurioje veikė prancūzų, britų, serbų, graikų, italų ir kitų pajėgų daliniai. Tarptautinė aplinka padėjo Savić žinomumui peržengti Serbijos ribas ir paaiškina, kodėl jos apdovanojimų rinkinyje tokia svarbi Prancūzija. Kartu sąjungininkų liudijimai bei ceremonijos kūrė vakarietiškai auditorijai suprantamą narsios serbės paveikslą. Apdovanojimas fiksavo realų nuopelną, tačiau jo viešas įteikimas visada buvo ir diplomatijos bei bendros kovos reprezentacija.

Taip karinis veiksmas virto pasakojimu, kurį galėjo savintis kelios sąjungininkės.

Kiek apdovanojimų ji iš tiesų gavo

Teiginys, kad Milunka Savić buvo „labiausiai apdovanota karo kovotoja istorijoje“, skamba tiksliai, tačiau jo neįmanoma lengvai patikrinti. Valstybės turėjo skirtingas apdovanojimų sistemas, keitėsi ordinų laipsniai, o vieni sąrašai skaičiuoja tik narsos ženklus, kiti – ir kampanijų bei jubiliejinius medalius. Nėra vieno pasaulinio registro, kuriame pagal tą pačią metodiką būtų palyginti visų epochų kariai ir karės.

Serbijos oficialiuose minėjimuose vartojama atsargesnė ir geriau pagrįsta formuluotė: labiausiai apdovanota Didžiojo karo moteris. 2013 m. parodoje buvo rodomi šeimai priklausę apdovanojimai ir archyvinių dokumentų kopijos. Tarp nurodomų ženklų – Karađorđe žvaigždė su kalavijais, aukso medalis už narsą „Miloš Obilić“, Prancūzijos Garbės legiono karininko ir riterio laipsniai, Prancūzijos Karo kryžius, Albanijos atsitraukimo atminimo bei Salonikų fronto jubiliejinis medaliai. Įvairiuose šaltiniuose minimi ir kiti apdovanojimai, tačiau jų sąrašai nesutampa.

Net oficialios publikacijos pateikia skirtingus skaičius. Vienoje 2013 m. ministerijos žinutėje sakoma, kad Savić buvo keturis kartus sužeista ir iš Prancūzijos gavo tris apdovanojimus. Populiariose biografijose dažnai rašoma apie devynis sužeidimus ir keliolika medalių. 2024 m. Serbijos gynybos ministerijos pranešime vėl nurodyti keturi sužeidimai ir septyni apdovanojimai. Šie prieštaravimai rodo, kodėl didžiausi skaičiai neturėtų būti kartojami be išlygų.

Tikroji išvada nėra nuvilianti. Savić neabejotinai priklausė rečiausiai ir aukščiausiai įvertintai Pirmojo pasaulinio karo kovotojų grupei, o dvi Garbės legiono pakopos ir Karo kryžius liudija tarptautinį pripažinimą. Tačiau sąžiningas istorinis tekstas ją vadina viena labiausiai apdovanotų moterų karo istorijoje, o absoliutų rekordą pateikia kaip plačiai paplitusį, bet metodologiškai nepatikrinamą titulą.

Apdovanojimų fotografijas taip pat reikia skaityti atsargiai. Veteranai iškilmių metu segė ne tik už konkretų veiksmą mūšyje gautus narsos ženklus, bet ir kampanijų, atsitraukimo, jubiliejinius bei sąjungininkų atminimo medalius. Visi jie yra tikri biografiniai liudijimai, tačiau nereiškia to paties. Jei dešimt skirtingos paskirties ženklų lyginami su kito kario penkiais narsos ordinais, paprastas skaičius klaidina. Reikšmingiausia ne kolekcijos apimtis, o neįprastai aukštas jos apdovanojimų rangas.

Būtent rangas, o ne vien kiekis, geriausiai parodo jos tarptautinio įvertinimo mastą.

„Serbijos Žana d’Ark“: garbė, kuri taip pat supaprastina

Prancūzų ir serbų atminties kultūroje Savić dažnai pavadinama „Serbijos Žana d’Ark“. Palyginimas iš karto suteikia atpažįstamą vaidmenį: jauna moteris peržengia savo epochos ribas, stoja ginti šalies ir tampa nacionalinės drąsos ženklu. Apie tikrąją Žanos d’Ark istoriją ir jos kelią iki karvedės įvaizdžio pasakojama visai kitame XV amžiaus politiniame bei religiniame pasaulyje, todėl dviejų moterų biografijų sutapatinti negalima.

Savić nevadovavo kariuomenei, neteigė gavusi dievišką misiją ir nebuvo teisiama už ereziją. Ji veikė modernioje nacionalinėje kariuomenėje kaip puskarininkė, o jos autoritetas kilo iš realios fronto tarnybos. „Serbijos Žana d’Ark“ yra atminties etiketė, padedanti užsienio auditorijai greitai suprasti simbolinį mastą, tačiau kartu uždengianti specifinę Balkanų istoriją.

Panašiai veikia ir žodis „amazonė“. Jis skamba pagarbiai, bet moterį kovotoją iškelia už tariamai normalios visuomenės ribų. Užuot klausę, kaip kariuomenė galėjo priimti kompetentingą moterį ir kodėl vėliau jos patirtis liko menkai dokumentuota, gauname legendinę išimtį. Heroizavimas paradoksaliai gali paslėpti struktūrinę nelygybę: viena išskirtinė karė pagerbiama, o tūkstančių slaugytojų, ryšininkių, tiekėjų ir civilių darbas lieka fone.

Tai matyti ir kitose epochose. Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo istorijoje moterys partizanės taip pat ilgai buvo aprašomos siauriau, nei leistų jų tikrieji vaidmenys: jos ne vien slėpė ar slaugė, bet veikė kaip ryšininkės, spaudos platintojos ir kai kada kovotojos. Savić išskirtinumas neturėtų virsti patogia išvada, kad moterų dalyvavimas kare buvo vienas stebuklingas atsitiktinumas.

Lyginant istorines moteris svarbu nesukurti varžybų, kurioje vertę lemia tik ginklų skaičius, sužeidimai ar medalio blizgesys. Slauga, aprūpinimas ir ryšiai nebuvo mažiau būtini vien todėl, kad už juos rečiau skirti aukščiausi ordinai. Savić leidžia praplėsti kovotojo sąvoką, bet jos biografija neturėtų vėl susiaurinti moterų istorijos iki vienintelio herojiško modelio. Tikras pokytis prasideda tada, kai matoma visa karo darbų sistema ir nevienodas jų pripažinimas.

Jos pavyzdys vertingiausias ne tada, kai pakeičia vieną vyrišką didvyrį moterišku, o kai priverčia iš naujo klausti, ką apskritai laikome kariniu nuopelnu.

Gyvenimas po uniformos: tarp pagarbos ir socialinio pažeidžiamumo

1919 m. demobilizuota Savić grįžo į visuomenę, kuri mokėjo pagerbti uniformą parade, bet ne visada gebėjo pasirūpinti veteranų gyvenimu. Vėlesnėse biografijose pasakojama, kad ji atsisakė galimybės persikelti į Prancūziją ir pasirinko Belgradą. Ji kūrė šeimą, augino biologinę dukterį ir priėmė globoti daugiau vaikų. Darbo istorija nebuvo panaši į medalio laureatės triumfą: minima tarnyba pašte, darbas banke ir valytojos pareigos.

Šios detalės dažnai sudėliojamos į moralizuojantį kontrastą – didvyrė, kurią nedėkinga tėvynė privertė skursti. Kontrasto pagrindas realus, tačiau atskirų darbo vietų, datų ir finansinių aplinkybių versijos skiriasi. Tarpukario Jugoslavija turėjo daug veteranų, karo invalidų, našlių ir našlaičių, o socialinės paramos sistema buvo ribota. Lytis Savić padėtį darė dar keblesnę: karinę karjerą paversti ilgalaikiu statusu moteriai buvo sunkiau nei vyrui, net kai jos apdovanojimai buvo aukštesni.

Antrojo pasaulinio karo metais ji gyveno vokiečių okupuotame Belgrade. Oficialiuose Serbijos minėjimuose teigiama, kad Savić įsteigė nedidelę ligoninę sužeistiesiems ir dėl to pateko į Banjicos stovyklą. Kai kurios populiarios versijos prideda dramatiškų epizodų apie atsisakymą dalyvauti okupantų renginyje ar išgelbėjimą dėl tarptautinės šlovės. Be išsamesnės stovyklos bylos tokias detales saugiau pristatyti kaip vėlesnį pasakojimą, o ne tiksliai atkurtą įvykių seką.

Po karo jai buvo skirta valstybinė pensija, tačiau materialiniai sunkumai nesibaigė iš karto. Tik gyvenimo pabaigoje, spaudai atkreipus dėmesį į jos būstą, ji gavo butą Belgrade. Savić mirė 1973 m. spalio 5 d. Jos pokario patirtis primena, kad simbolinis kapitalas ir kasdienis saugumas nėra tas pats: valstybė gali didžiuotis veterano atvaizdu, kartu per lėtai spręsdama jo realias problemas.

Kaip buvo kuriama, pamirštama ir atkuriama didvyrės atmintis

Pasakymas, kad Savić buvo visiškai pamiršta, taip pat pernelyg paprastas. Ji turėjo apdovanojimus, dalyvavo veteranų minėjimuose ir gavo pensiją. Tačiau jos vardas ilgą laiką neatitiko centrinio pokario Jugoslavijos pasakojimo. Socialistinė valstybė pirmiausia akcentavo 1941–1945 m. partizaninį karą ir naują federacinę tapatybę, o Serbijos karalystės kovos bei monarchiniai ordinai tapo politiškai nepatogesni. Be to, moters pėstininkės patirtis sunkiai tilpo į įprastą veterano biografijos modelį.

Atminties sugrįžimas vyko keliais etapais. Jubiliejai, žurnalistų tekstai ir veteranų susitikimai vėl atkreipė dėmesį į jos gyvenimo sąlygas. 2013 m., minint keturiasdešimtąsias mirties metines, Serbijos gynybos ir kultūros institucijos surengė parodą, pristatė dokumentinį filmą „Milunka Savić – Didžiojo karo didvyrė“ ir perkėlė jos palaikus į Belgrado Naujosiose kapinėse esančią Didžiųjų alėją. Parodoje pirmą kartą viešai rodyti šeimos saugoti apdovanojimai, fotografijos ir dokumentų kopijos.

2024 m. Belgrade atidengtas jos paminklas. Tokie veiksmai nėra vien pavėluotas teisingumas; jie taip pat kuria dabarties politikai reikalingą praeitį. Savić gali būti vaizduojama kaip patriotiškumo, moterų galios, kariuomenės tradicijos ar Serbijos ir Prancūzijos draugystės simbolis. Kiekvienas akcentas atrenka vienas biografijos dalis ir nutyli kitas.

Todėl muziejinę bei ministerijų medžiagą verta naudoti dvejopai. Ji suteikia prieigą prie šeimos relikvijų, nuotraukų ir institucinių minėjimų, bet pati yra atminties kūrimo šaltinis. Oficialus teiginys „labiausiai apdovanota“ nėra neutralus sporto rekordas. Jis pasako, kokią vietą valstybė nori suteikti Savić nacionaliniame pasakojime. Istoriko užduotis – gerbti asmens žygdarbius ir kartu matyti, kaip jų reikšmė buvo perrašoma skirtingais laikotarpiais.

Ką Milunkos Savić istorija leidžia teigti užtikrintai

Patvirtintų faktų grandinė yra pakankamai tvirta. Savić gimė XIX amžiaus pabaigoje Koprivnicos kaime netoli Raškos, nors tiksli data šaltiniuose įvairuoja. 1912 m. pabaigoje ji vyrišku Miluno vardu savanore prisidėjo prie Serbijos kariuomenės. Po sužeidimo Bregalnicos mūšyje 1913 m. jos lytis buvo atskleista, bet karinė tarnyba tęsėsi. Pirmojo pasaulinio karo metu ji jau atvirai kaip moteris tarnavo Geležiniame pulke, patyrė Serbijos atsitraukimą, gydėsi Bizertoje ir grįžo į Salonikų frontą.

Taip pat neginčijama, kad ji buvo apdovanota aukštais Serbijos ir Prancūzijos kariniais ženklais. Šeimos išsaugoti ordinai buvo viešai eksponuoti, o Garbės legiono bei Karo kryžiaus paminėjimas kartojasi instituciniuose šaltiniuose. Jos mirtis 1973 m. ir 2013 m. perlaidojimas Didžiųjų alėjoje yra tiksliai datuojami vieši įvykiai.

Ginčytinų teiginių sąrašas irgi aiškus. Negalime be išlygos nurodyti vienos gimimo datos, vieno sužeidimų skaičiaus ar absoliutaus pasaulinio apdovanojimų rekordo. Pasakojimas apie sergantį brolį tikėtinas ir plačiai paplitęs, tačiau jo versijos nesutampa. Vado akivaizdoje ištarta frazė „Aš palauksiu“ ir tiksliai 23 vienos paimti belaisviai turėtų būti žymimi kaip populiarūs biografijos epizodai, kuriems reikia aiškesnio pirminio dokumentavimo.

Toks atskyrimas Savić nesumenkina. Priešingai, jis apsaugo ją nuo internetinio heroizmo mechanizmo, kuriame kas kartą pridedamas dar vienas medalis, sužeidimas ar tobula citata. Jos tikrasis pasiekimas jau pakankamai retas: moteris įveikė formalų draudimą, įrodė savo gebėjimus koviniame dalinyje ir ištvėrė kampanijas, sunaikinusias didelę dalį jos kartos. Istorinei pagarbai nereikia statistikos, kurios negalime patikrinti.

Išvada: didvyrė už legendos blizgesio

Milunka Savić iš tiesų kovojo Balkanų karuose ir Pirmajame pasauliniame kare, o tarnybos pradžioje slėpė lytį po vyriška Miluno tapatybe. Ji buvo sužeista, liko koviniame dalinyje, perėjo Serbijos kariuomenės žlugimo ir atkūrimo kelią bei gavo išskirtinių apdovanojimų. Tai ne legenda, o tvirtas biografijos pagrindas.

Legenda prasideda ten, kur sudėtingas gyvenimas paverčiamas rekordų lentele. „Labiausiai apdovanota kovotoja istorijoje“ yra įtaigus garbės titulas, tačiau jam trūksta bendros palyginimo metodikos. Lygiai taip pat skirtingi sužeidimų skaičiai, tobuli dialogai ir kinematografiška 23 belaisvių scena reikalauja atsargios išlygos. Patikimesnė formuluotė – viena labiausiai apdovanotų Pirmojo pasaulinio karo moterų ir išskirtinė Serbijos pėstininkė.

Svarbiausia jos palikimo dalis slypi ne rekordiniame skaičiuje. Savić biografija parodo, kad moterų pašalinimas iš kovinių vaidmenų buvo institucinis pasirinkimas, o ne gebėjimų įrodymas. Ji taip pat atskleidžia valstybės atminties paradoksą: didvyrę lengva pagerbti ant paminklo, sunkiau pasirūpinti jos gyvenimu po karo. Nuvalius vėlesnių pagražinimų sluoksnį, lieka ne mažesnė, o žmogiškesnė figūra – kareivė, kurios drąsai nereikia išgalvotų detalių.