JAV laisvę įkūnijantis objektas pats yra akivaizdžiai pažeistas. Filadelfijoje saugomo Laisvės varpo šone žiojėja platus, nelygus plyšys, todėl pasakojimas apie per pirmąjį skambinimą įtrūkusį varpą atrodo beveik pernelyg tobulas: naujos valstybės simbolis nuo pat pradžių buvęs trapus, bet išlikęs. Tikroji istorija dar įdomesnė, nes joje yra ne vienas varpas, ne vienas įtrūkimas ir ne vienas bandymas sutaisyti tai, kas atrodė nepataisoma.

Patvirtintas faktas toks: 1752 m. iš Londono į Filadelfiją atgabentas Pensilvanijos valstijos rūmams užsakytas varpas įtrūko per pirmąjį bandomąjį dūžį. Vietos meistrai Johnas Passas ir Johnas Stowas jį išlydė ir perliejo. Pirmojo perliejimo skambesys pasirodė toks prastas, kad varpas buvo perlietas dar kartą. Tačiau ši ankstyvoji avarija nėra tas pats įvykis, kuris paliko šiandien matomą plyšį. Dabartinis varpas yra 1753 m. Filadelfijoje nulieta versija, o jo lemtingas pažeidimas išryškėjo tik XIX amžiuje.

Ne mažiau klaidina ir garsiausias skambinimo siužetas. Nėra patikimo liudijimo, kad varpas skambėjo 1776 m. liepos 4-ąją, kai buvo priimtas Nepriklausomybės deklaracijos tekstas. Jis galėjo skambėti su kitais miesto varpais liepos 8 d., prieš pirmąjį viešą deklaracijos skaitymą, tačiau ir šiuo atveju šaltiniai neleidžia jo išskirti vardu. Laisvės varpo istorija – puikus pavyzdys, kaip kasdienis miesto įrankis per šimtmetį tampa nacionaline relikvija, o vėlyva legenda nustelbia sudėtingesnę tikrovę.

Varpas buvo užsakytas ne naujai valstybei, o kolonijos susirinkimui

1751 m. Pensilvanijos provincijos susirinkimo pirmininkas Isaacas Norrisas pavedė Londone gyvenusiam kolonijos atstovui Robertui Charlesui užsakyti varpą naujam Valstijos rūmų bokštui Filadelfijoje. Pastatas šiandien žinomas kaip Nepriklausomybės rūmai, tačiau tuo metu Jungtinės Valstijos dar neegzistavo, o Pensilvanija buvo Didžiosios Britanijos kolonija. Varpas turėjo atlikti praktišką viešą funkciją: šaukti į posėdžius įstatymų leidėjus ir miestiečius, pranešti apie svarbius įvykius.

Užsakymas atiteko Londono liejyklai „Lester and Pack“, vėliau išgarsėjusiai Whitechapel vardu. Ant varpo buvo nurodyta Pensilvanijos asamblėja ir Valstijos rūmai, taip pat įrašyta eilutė iš Kunigų knygos 25 skyriaus 10 eilutės: „Skelbkite laisvę visame krašte visiems jo gyventojams.“ Bibliniame kontekste ši frazė susijusi su jubiliejiniais metais – skolų, nuosavybės ir nelaisvės santykių atkūrimo idealu. Norrisas ją galėjo pasirinkti minint Williamo Penno 1701 m. Privilegijų chartijos penkiasdešimtmetį, nors Nacionalinio parko tarnyba šią motyvaciją pateikia kaip tikėtiną, o ne galutinai dokumentuotą.

Įrašas vėliau taps galingiausia varpo savybe, tačiau XVIII amžiaus viduryje jis nebuvo nacionalinis šūkis. Žodis „laisvė“ kolonijinėje politinėje kultūroje galėjo reikšti britų pavaldinių teises, religinę toleranciją ir savivaldą, nebūtinai atsiskyrimą nuo Karūnos. Paradoksalu, bet objektas, šiandien siejamas su nepriklausomybe nuo Britanijos, buvo nulietas Londone ir užsakytas kolonijinei valdžios institucijai.

Varpas svėrė maždaug 2080 svarų, arba apie 943 kilogramus. Jo lydinys buvo tipiškas varpų bronzos derinys, kuriame dominavo varis ir alavas. 1752 m. atgabentas į Filadelfiją jis dar neturėjo nei dabartinio vardo, nei dabartinės reputacijos. Tai buvo tiesiog Valstijos rūmų varpas – brangus, techniškai sudėtingas komunikacijos įrenginys augančiam miestui.

Tokio įrenginio reikšmę lengva nuvertinti gyvenant laikrodžių, telefonų ir skaitmeninių pranešimų aplinkoje. XVIII amžiaus mieste garsas padėdavo valdyti laiką bei sukviesti žmones, kurių kitaip nebuvo galima pasiekti vienu metu. Skirtingi skambinimo ritmai galėjo žymėti viešą susirinkimą, gaisrą, mirtį ar iškilmingą progą. Todėl varpo užsakymas buvo ne dekoratyvinė užgaida, o investicija į kolonijos valdžios girdimumą tiesiogine prasme. Jo garsas viešojoje erdvėje reiškė institucijos galią sutelkti bendruomenę. Tik vėliau šis praktinis balsas buvo perskaitytas kaip tautos balsas.

Pirmasis dūžis, pirmasis įtrūkimas ir nepatyrusių meistrų iššūkis

Atgabentas varpas buvo pastatytas bandymui. Pasak oficialios Nacionalinio parko tarnybos istorijos, jis įtrūko vos pirmą kartą sudavus šerdimi. Štai čia pagrindinis temos teiginys yra tikslus: pirmoji Londone nulieta versija iš tiesų neatlaikė pirmojo bandomojo skambinimo. Vis dėlto žodis „skambinimas“ gali klaidinti, jei įsivaizduojame iškilmingą miesto ceremoniją. Tai buvo techninis bandymas prieš pradedant nuolatinį naudojimą.

Kodėl metalas neatlaikė, iki galo neaišku. Londono liejykla vėliau tvirtino, kad varpas galėjo būti pažeistas kelionėje per Atlantą arba netinkamai išbandytas nepatyrusio skambintojo. Kitos analizės dėmesį kreipė į lydinį. Varpų bronza turi būti pakankamai kieta, kad gerai skambėtų, bet pernelyg didelis alavo kiekis ją daro trapią. XX amžiuje atlikti metalurginiai tyrimai rodė neįprastą sudėties nevienodumą ir didelį trapumą, tačiau vienos neginčijamos pirmojo lūžio priežasties nustatyti neįmanoma.

Sugedusio varpo nepavyko paprastai išsiųsti atgal į Angliją. Jo problemą apsiėmė spręsti du Filadelfijos amatininkai – Johnas Passas ir Johnas Stowas. Jie nebuvo patyrę didelių varpų liejikai. Passas buvo susijęs su geležies liejykla, o Stowas buvo vario ir žalvario amato atstovas, neseniai baigęs pameistrystę. Jų sprendimas buvo radikalus: sudaužyti varpą į dalis, išlydyti metalą, pakeisti lydinio proporcijas ir nulieti naują varpą vietoje.

Tai buvo ir techninis, ir reputacinis išbandymas. Kolonija iš Londono gavo brokuotą brangų objektą, o du vietos meistrai turėjo padaryti tai, kam Filadelfijoje nebuvo nusistovėjusios specializuotos tradicijos. Jie pridėjo daugiau vario, tikėdamiesi sumažinti trapumą. 1753 m. kovą nauja versija buvo parengta bandymui. Ji neįtrūko, tačiau iškilo kita problema – miestiečiams nepatiko jos balsas.

Šis epizodas kartais pateikiamas kaip ankstyvas amerikietiško sumanumo triumfas prieš prastesnę britų gamybą. Toks nacionalinis kontrastas yra anachronistiškas. Passas ir Stowas dirbo britų kolonijoje, naudojo iš Londono atgabentą metalą, o užsakovai tebesiorientavo į britiškus kokybės standartus. Jų laimėjimas buvo amatininkiškas: neturėdami ilgos varpų liejimo patirties, jie sugebėjo vietoje perkurti sudėtingą objektą ir asmeniškai prisiėmė viešą nesėkmės riziką. Tačiau procesas buvo bandymų ir klaidų, ne staigus technologinis stebuklas.

Varpas buvo perlietas du kartus, nes pirmoji amerikietiška versija skambėjo prastai

Pirmojo Passo ir Stowo perliejimo bandymas virto viešu nusivylimu. Šaltiniuose išliko kandus vertinimas, kad varpas skambėjo tarsi kartu daužomi du anglių semtuvai. Isaacas Norrisas taip pat buvo nepatenkintas tonu. Taigi varpas antrą kartą nesulūžo, bet neatitiko pagrindinės paskirties – jo skambesys turėjo būti aiškus, stiprus ir orus.

Meistrai vėl jį išlydė ir pakeitė lydinį. Antroji Filadelfijoje nulieta versija buvo baigta 1753 m. birželį. Būtent šis Passo ir Stowo varpas, jų pavardėmis bei 1753 metų data pažymėtas ant korpuso, išliko iki mūsų dienų ir vėliau buvo pavadintas Laisvės varpu. Vadinasi, populiari formuluotė „įtrūko ir buvo perlietas“ yra teisinga, bet nepakankamai tiksli: originalas buvo perlietas du kartus, o dabartinis objektas yra trečiasis tos pačios medžiagos istorijos etapas.

Norrisas ir po antrojo perliejimo liko nevisiškai patenkintas. Iš Anglijos buvo užsakytas dar vienas varpas, tačiau Pensilvanijos susirinkimas galiausiai pasiliko abu. Naujesnis angliškas varpas buvo susietas su bokšto laikrodžiu, o Passo ir Stowo kūrinys naudotas susirinkimui šaukti ir viešiems signalams. Tai svarbus niuansas: Filadelfijoje tuo pat metu buvo keli varpai, todėl vėlesniuose pasakojimuose ne visada paprasta nustatyti, kuris tiksliai skambėjo konkrečia proga.

Ankstyvoji jo kasdienybė buvo daug proziškesnė už nacionalinio simbolio gyvenimą. Varpas kviesdavo Pensilvanijos įstatymų leidėjus į darbą, pranešdavo apie susirinkimus, buvo naudojamas pamaldoms ar mokyklos reikmėms. 1755 m. Benjaminas Franklinas laiške Catherine Ray atsisveikino paaiškindamas, kad varpas skamba ir jam laikas eiti kalbėti politikos. Šis sakinys vertingesnis už daugelį vėlyvų legendų, nes parodo dokumentuotą varpo funkciją jo naudojimo laikais.

Tuo metu niekas jo nevadino „Laisvės varpu“. Ant korpuso esantis biblinis raginimas buvo matomas, bet dar nebuvo tapęs atskiru politiniu prekės ženklu. Simbolio vertė atsiras ne liejykloje ir net ne revoliucijos dienomis, o per vėlesnių kartų pastangas suteikti senam daiktui naują prasmę.

Net žodis „originalas“ čia reikalauja atsargumo. Fizinis 1752 m. Londono liejinys neišliko, tačiau didelė jo metalo dalis buvo panaudota abiem Filadelfijos versijoms. Dabartinis varpas todėl yra ir naujas vietos meistrų kūrinys, ir senojo varpo materialus tęsinys. Muziejiniu požiūriu tai ne kopija, o perdirbtas objektas, kurio tapatybę palaiko medžiagos, paskirties bei užsakymo tęstinumas. Ši dviprasmybė paaiškina, kodėl šaltiniai kartais kalba apie vieną varpą, nors liejimo istorijoje matome tris jo būsenas.

Ar Laisvės varpas skambėjo 1776 m. liepos 4-ąją

Populiarioje JAV istorijos scenoje po Nepriklausomybės deklaracijos priėmimo į bokštą skuba žinia, senas varpininkas griebia virvę, o varpo balsas praneša gimstant naują valstybę. Šis vaizdas įtaigus, bet jo nepatvirtina to meto dokumentai. 1776 m. liepos 4 d. Kongresas patvirtino deklaracijos tekstą, tačiau nėra patikimo šaltinio, kad būtent Valstijos rūmų varpas tą dieną skambėjo šio sprendimo garbei.

Pirmasis viešas deklaracijos skaitymas Filadelfijoje įvyko liepos 8 d. Tą dieną miestiečiai buvo kviečiami varpais, todėl tikėtina, kad skambėjo keli miesto varpai ir galėjo skambėti Passo bei Stowo varpas. Nacionalinio parko tarnyba sąmoningai vartoja atsargią formuluotę – jis „galėjo skambėti“ kartu su kitais. Nė vienas išlikęs to meto liudijimas jo neišskiria taip, kaip vėlesnis nacionalinis pasakojimas.

Legenda ypač išpopuliarėjo po George’o Lippardo 1847 m. paskelbto apsakymo apie 1776-uosius. Rašytojas sukūrė dramatišką senyvo varpininko ir berniuko sceną, kurioje žinia apie nepriklausomybę paleidžia varpą. Tai buvo istorinė grožinė literatūra, o ne liudininko atsiminimai, tačiau emocinis vaizdas atitiko visuomenės poreikį turėti aiškią valstybės gimimo akimirką. Ilgainiui fikcija buvo kartojama kaip faktas.

Šis mitas nesumenkina varpo ryšio su revoliucija. Jis stovėjo tame pačiame pastate, kuriame vyko politiniai lūžiai, skambėjo kolonijos viešajame gyvenime ir beveik neabejotinai buvo girdimas revoliucinės Filadelfijos gyventojų. Tačiau istorinis tikslumas reikalauja skirti bendrą dalyvavimą epochoje nuo vienos legendinės datos. Platesnį revoliucijos steigėjų pasaulį atskleidžia ir pasakojimas apie Aleksandrą Hamiltoną – iš Karibų atvykusį būsimą JAV politiką. Jis primena, kad valstybės gimimas buvo ilgas žmonių, tekstų ir konfliktų procesas, o ne vienas varpo dūžis.

Datų skirtumas svarbus ir dėl pačios deklaracijos istorijos. Liepos 2 d. Kongresas pritarė nepriklausomybės rezoliucijai, liepos 4 d. patvirtino deklaracijos tekstą, vėliau dokumentas buvo spausdinamas, skelbiamas ir pasirašinėjamas. Visuomenei nepriklausomybė tapo žinoma per tekstų platinimą, viešus skaitymus, kariuomenės įsakymus ir miestų ritualus. Vieno tikslaus dūžio paieška šį procesą susiaurina. Varpai buvo svarbūs kaip viešosios komunikacijos tinklas, tačiau nė vienas jų vienas pats „nepaskelbė“ naujos valstybės.

1777 m. kelionė į slėptuvę buvo realesnė už garsiausią legendą

Jei 1776 m. skambinimo istorija lieka neįrodyta, kitų metų epizodas dokumentuotas gerokai tvirčiau. 1777 m. rugsėjį, britų kariuomenei artėjant prie Filadelfijos, revoliucinė valdžia baiminosi, kad miesto varpai bus konfiskuoti ir išlydyti patrankoms ar kitiems kariniams poreikiams. Buvo nuspręsta išgabenti Valstijos rūmų ir bažnyčių varpus.

Po pralaimėjimo Brandywine’o mūšyje Filadelfijos padėtis tapo ypač pavojinga. Valstijos rūmų varpas kartu su dar dešimčia miesto varpų slapta iškeliavo į Pensilvanijos gilumą. Dideli bronziniai objektai buvo sunkūs ir pastebimi, todėl juos gabenti karo sąlygomis buvo sudėtinga. Tradicija pasakoja apie šieno bei mėšlo sluoksniais pridengtus vežimus; svarbiausia, kad varpai iš tiesų pasiekė saugesnę vietą.

Valstijos rūmų varpas buvo paslėptas Northamptontowne, dabartiniame Allentowne, Siono vokiečių reformatų bažnyčioje. Jis ten išbuvo nuo 1777 m. rugsėjo iki 1778 m. birželio, kai britų okupacija Filadelfijoje baigėsi ir varpus buvo galima grąžinti. Pensilvanijos istorijos ir muziejų komisija šį išgabenimą mini kaip svarbų valstijos istorinį epizodą.

Ši istorija atskleidžia, kad varpo vertė revoliucijos metu pirmiausia buvo materiali ir funkcinė. Bronza galėjo būti paversta ginklu, o viešas miesto signalas buvo valdžios infrastruktūros dalis. Žmonės rizikavo jį gelbėdami ne todėl, kad jis jau buvo visame pasaulyje atpažįstama relikvija. Pavadinimas „Laisvės varpas“ atsiras tik po kelių dešimtmečių.

Vis dėlto vėlesnei simbolikai slėptuvės epizodas tiko idealiai. Varpas ne tik „skelbė laisvę“, bet ir pats buvo išgelbėtas nuo imperijos kariuomenės. Šįkart simbolinis aiškinimas remiasi tikru įvykiu, nors atsirado vėliau. Taip daiktų biografijoje dažnai nutinka: jų praktinis išsaugojimas vienoje epochoje tampa moraline alegorija kitoje.

Reikia vengti ir kitos pagundos – slapto gabenimo paversti nepriekaištinga kino scena. Dokumentai patvirtina valdžios sprendimą nuimti varpus, jų judėjimą ir saugojimo vietą, bet spalvingos detalės apie kiekvieną vežimą ar maskavimo sluoksnį ne visada vienodai tvirtai paliudytos. Istorinis branduolys vis tiek įspūdingas: žmonės išardė miesto garsinę infrastruktūrą ir išvežė tonas metalo, nes britų okupacijos sąlygomis varpas galėjo būti vertingesnis kaip žaliava nei kaip politinis ženklas.

Dabartinis plyšys atsirado ne per pirmąjį dūžį

Svarbiausia techninė painiava kyla žiūrint į šiandieninį varpą. Pirmasis, 1752 m. Londone nulietas varpas buvo suskaldytas, išlydytas ir fiziškai nebeišliko kaip atskiras objektas. Todėl dabartiniame korpuse matomas platus plyšys negali būti pirminio bandomojo dūžio žymė. Tai vėlesnė Passo ir Stowo 1753 m. liejinio žala.

Kada ji prasidėjo, tiksliai nežinoma. Nacionalinio parko tarnyba nurodo, kad nėra patikimo istorinio įrašo, nusakančio pirmąją dabartinio plyšio akimirką. Jis galėjo formuotis palaipsniui XIX amžiaus pirmoje pusėje. Vėlesni pasakojimai jį siejo su 1824 m. markizo de Lafayette’o sutikimu, 1835 m. mirusio JAV Aukščiausiojo Teismo pirmininko Johno Marshallo pagerbimu ar kitomis progomis. Garsioji Marshallo versija išplito tik gerokai vėliau ir neturi pakankamo to meto pagrindo.

Iki 1846 m. pažeidimas jau buvo žinomas. Meistrai mėgino taikyti vadinamąjį stabdomąjį gręžimą: plyšio kraštai buvo išplatinti, kad jie nesiliestų ir nevibruotų vienas į kitą, o įtempis nebesklistų toliau. Būtent ši išplatinta remonto vaga sudaro didžiąją dalį visiems pažįstamo zigzago. Kitaip tariant, regimasis „plyšys“ iš dalies yra sąmoningai išpjautas taisymo kanalas.

Remontas nepasiteisino. 1846 m. vasario 23 d., pirmadienį po sekmadienį minėto George’o Washingtono gimtadienio, varpas vėl skambėjo. Naujas plonas įtrūkimas pailgėjo nuo sutvarkytos vietos link varpo viršaus, ir objektas tapo netinkamas tolesniam įprastam skambinimui. Todėl tiksliausia chronologija tokia: pirmoji versija įtrūko 1752 m.; dabartinės versijos pažeidimo pradžia neaiški; 1846 m. nesėkmingas remontas ir skambinimas žalą galutinai išplėtė.

Ši paini istorija paaiškina, kodėl vienas sakinys apie „pirmąjį skambinimą“ sukuria klaidingą vaizdą. Varpas buvo pažeistas du skirtingus istorinius laikotarpius, o tarp jų sėkmingai tarnavo beveik šimtmetį.

Jo nustojimas skambėti taip pat nebuvo vienos iš anksto suplanuotos „paskutinės ceremonijos“ rezultatas. XIX amžiuje šaltiniai, prisiminimai ir vėlesnės ataskaitos ne visada sutampa, todėl tiksliausia laikytis institucijų pateikiamos atsargios chronologijos. Patvirtinta remonto vaga ir po 1846 m. minėjimo pailgėjęs plonas plyšys; nepatvirtinta viena dramatiška akimirka, kuri neabejotinai būtų sukėlusi visą žalą. Materialus objektas čia veikia kaip šaltinis pats savaime, bet jo paviršius neatsako, per kurią ankstesnę progą prasidėjo įtempimas.

Abolicionistai suteikė varpui vardą ir nepatogią moralinę prasmę

Revoliucijos metais objektas buvo vadinamas Valstijos rūmų varpu arba tiesiog varpu. Jo šiandieninis vardas išplito XIX amžiuje, kai vergovės panaikinimo šalininkai iš naujo perskaitė biblinį įrašą. 1835 m. leidinys „The Anti-Slavery Record“ pavadino jį Liberty Bell – Laisvės varpu. Pasirinkimas buvo sąmoningai polemiškas: kaip valstybė gali skelbti laisvę „visiems gyventojams“, kai milijonai žmonių tebėra pavergti?

Šiuo požiūriu varpas tapo ne patogiu esamos santvarkos pašlovinimu, o kaltinimu jai. Abolicionistai naudojo revoliucijos kalbą parodydami, kad jos pažadai įgyvendinti ne visiems. 1837 m. antivergoviniame leidinyje pasirodė varpo atvaizdas su laisvę skelbiančiu įrašu. 1839 m. Bostono abolicionistės, tarp jų Maria Weston Chapman, pradėjo leisti kasmetinį antivergovinį dovanų leidinį „The Liberty Bell“, kurio pardavimas rėmė judėjimą.

Tai esminis simbolio biografijos lūžis. Varpas netapo garsus vien dėl to, ką atliko XVIII amžiuje. Jį iš naujo atrado XIX amžiaus reformatoriai, pastebėję atotrūkį tarp žodžių ant bronzos ir šalies tikrovės. Daugiau apie tai, kaip pavergti žmonės ir jų rėmėjai mėgino laisvę išsikovoti pačios sistemos priemonėmis, pasakojama straipsnyje apie vergų teiktus laisvės ieškinius.

Šis kontekstas saugo nuo saldaus, vien pergales švenčiančio pasakojimo. Nepriklausomybės deklaracija paskelbė, kad žmonės sukurti lygūs, bet naujoje valstybėje vergovė išliko. Net George’o Washingtono ūkinė sėkmė buvo susijusi su pavergtų žmonių darbu; šią prieštaringą ankstyvosios respublikos kasdienybę atskleidžia Washingtono viskio verslo istorija. Laisvės varpo įrašas veikė todėl, kad leido vėlesnėms kartoms vertinti steigėjus pagal jų pačių paskelbtą principą.

Nuo relikvijos geležinkelyje iki daugelio judėjimų simbolio

XIX amžiaus antroje pusėje varpas vis dažniau buvo eksponuojamas kaip nacionalinė relikvija. Po įtrūkimo jis perkeltas iš bokšto į Nepriklausomybės rūmų sales, kur atsidūrė greta steigimo epochos portretų ir baldų. 1876 m. JAV šimtmečio minėjimas sustiprino jo matomumą, nors pats varpas pagrindinėje parodoje neskambėjo. Jo atvaizdas plito suvenyruose, iliustracijose ir istoriniuose pasakojimuose.

Nuo 1885 iki 1915 m. varpas periodiškai keliavo traukiniais į parodas bei pasaulines muges. Maršrutuose jis sustodavo dideliuose miestuose ir mažose gyvenvietėse, kur jį pamatydavo minios. Šios kelionės padėjo sukurti bendrą nacionalinę atmintį po Pilietinio karo: skirtingų regionų gyventojai galėjo tiesiogiai pamatyti materialų revoliucijos laikų objektą. Kartu transportavimas ir noras prisiliesti kėlė pavojų trapiam metalui, o suvenyrų mėgėjai anksčiau net nulauždavo mažas jo dalis.

1915 m. kelionė į San Fransiską tapo paskutine tolima išvyka. Po jos varpas liko Filadelfijoje. 1976 m., rengiantis JAV dviejų šimtų metų jubiliejui, jis perkeltas į atskirą stiklinį paviljoną, kad didžiuliai lankytojų srautai nekenktų Nepriklausomybės rūmams. Nuo 2003 m. jis eksponuojamas Laisvės varpo centre priešais istorinį pastatą.

Simboliu naudojosi ne viena politinė stovykla. Pensilvanijos sufražistės užsakė beveik tokio pat dydžio „Teisingumo varpą“, kuris 1915 m. apkeliavo visas valstijos apygardas ragindamas suteikti moterims balsavimo teisę. Pralaimėjus referendumą jo šerdis buvo prirakinta, kad varpas tylėtų iki politinės pergalės. Priėmus JAV Konstitucijos Devynioliktąją pataisą, 1920 m. jis pagaliau suskambo. Vėliau Laisvės varpo kalbą ir vietą naudojo pilietinių teisių aktyvistai bei kiti judėjimai.

Taip įtrūkimas įgijo naują metaforinę galią. Varpas nebeveikė kaip garso įrankis, bet jo tyla leido skirtingoms grupėms kalbėti apie neišpildytą laisvę. Simbolio reikšmė liko atvira: vieniems jis reiškė jau pasiektą nepriklausomybę, kitiems – dar neįvykdytą pažadą.

Ką šiandien matome varpo paviršiuje

Laisvės varpas šiandien sveria apie 2080 svarų. Nacionalinio parko tarnybos pateikiama lydinio sudėtis – maždaug 70 procentų vario, 25 procentai alavo, o likusią dalį sudaro švinas, cinkas, arsenas, auksas ir sidabras. Tokia sudėtis nėra idealiai vienalytė. Keli perliejimai, papildomi metalai ir XVIII amžiaus liejimo sąlygos sukūrė objektą, kurio materialus trapumas yra ne metafora, o fizinė savybė.

Varpas tebekabo ant medinės sijos, laikomos originaliu amerikietiškos guobos jungu. Jo paviršiuje galima perskaityti ne tik Biblijos eilutę, bet ir užsakovo bei meistrų istoriją. Įraše „Pensilvanija“ parašyta vienu n – „Pensylvania“. XVIII amžiuje rašyba dar nebuvo visiškai standartizuota, todėl tai nėra paprasta šiuolaikine prasme suprantama korektūros klaida. Žemiau įrašytos Passo ir Stowo pavardės bei Filadelfija liudija vietinį perliejimą.

Plačioji zigzago formos vaga baigiasi ties žodžio „Philadelphia“ santrumpa, bet tikrasis pažeidimas ten nesustoja. Plonas įtrūkimas tęsiasi aukštyn per varpo korpusą, kerta įrašų eilutes ir artėja prie tvirtinimo vietos. Dalis lankytojui geriausiai matomos angos buvo suformuota XIX amžiaus remonto metu, kad plyšio kraštai nesiliestų. Taigi garsiausias objekto bruožas yra kartu žala ir nesėkmingo konservavimo istorija.

Šerdis šiandien į varpą nebedaužia. Per simbolines progas varpas nėra įprastai skambinamas; jo garsas kartais pažymimas švelniai stuksenant ar pasitelkiant kitus varpus. Toks atsargumas būtinas, nes naujos vibracijos galėtų plėsti plonąjį plyšį.

Materialios detalės apsaugo nuo pernelyg laisvos legendos. Matome ne iš 1752 m. nepakeistą Londono varpą ir ne vieną akimirką sustingusį įtrūkimą, o daug kartų perkurtą, naudotą, remontuotą ir saugotą objektą. Jo autentiškumas slypi būtent šioje sudėtingoje biografijoje.

Išvada: Laisvės varpas tapo didesnis už savo tikrąjį garsą

Temos teiginys remiasi tikru ir puikiai dokumentuotu paradoksu: būsimas JAV laisvės simbolis įtrūko per pirmąjį bandomąjį dūžį. Tačiau tikslus pasakojimas turi pridėti, kad Londone nulieta versija buvo išlydyta, Passas ir Stowas varpą Filadelfijoje perliejo du kartus, o šiandien matomas didysis plyšys atsirado jau 1753 m. liejinyje gerokai vėliau. 1846 m. bandymas jį sutaisyti nepavyko ir varpas galutinai nutilo.

Taip pat nėra įrodymo, kad jis skambėjo 1776 m. liepos 4 d. Jis galėjo būti tarp varpų, kvietusių į viešą deklaracijos skaitymą liepos 8-ąją, bet garsioji vieno varpo scena daugiausia skolinga XIX amžiaus literatūrai. Realesnis revoliucinis nuotykis buvo jo išgabenimas ir slėpimas Allentowne 1777–1778 m., saugant bronzą nuo britų kariuomenės.

Svarbiausia tai, kad varpas tapo simboliu ne vien dėl revoliucijos. Abolicionistai XIX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje suteikė jam Laisvės varpo vardą ir pavertė biblinį įrašą priekaištu vergiją išlaikiusiai valstybei. Vėliau jo vaizdinį perėmė moterų balsavimo teisės ir pilietinių teisių judėjimai. Kiekviena karta iš naujo klausė, kam iš tikrųjų priklauso pažadėta laisvė.

Todėl įtrūkimas nėra vien patogi patriotinė metafora, nors tokia interpretacija suprantama. Tai techninių klaidų, ilgo naudojimo, neaiškios XIX amžiaus žalos ir nesėkmingo remonto rezultatas. Tačiau būtent faktų netobulumas daro objektą prasmingą. Laisvės varpas nebuvo sukurtas kaip nepriekaištinga nacionalinė ikona – juo tapo todėl, kad žmonės nuolat ginčijosi, ką reiškia jo paviršiuje išlietas pažadas.