Naktį per kalnuotą Banato kraštą traukėsi didžiulė Habsburgų kariuomenė. Pėstininkų kolonos laukė ariergardo, tamsoje judėjo raiteliai, artilerija, tarnai, gurguolės ir nešuliniai arkliai. Tuomet nuaidėjo šūviai ir pasigirdo šauksmai apie artėjančius turkus. Išsigandę raiteliai pasileido pėstininkų link, šie tamsoje juos palaikė Osmanų kavalerija ir atidengė ugnį. Šaudė ne tik muškietos – bent keli šūviai paleisti ir iš patrankų. Per kelias minutes tvarkingas atsitraukimas virto bėgančių žmonių, arklių bei vežimų chaosu.

Šis 1788 m. rugsėjo įvykis paprastai vadinamas Karánsebešo mūšiu. To meto Karánsebešas yra dabartinis Caransebeș miestas Rumunijoje. Internete įvykis pasakojamas kaip absurdiškiausia karo istorija: esą girta Austrijos kariuomenė visą naktį kovėsi pati su savimi, prarado 10 000 vyrų, o po dviejų dienų atvykę apstulbę osmanai tik užėmė tuščią miestą. Pasakojimas toks vaizdingas, kad retai kas sustoja patikrinti jo sandarą.

Patikrinus paaiškėja įdomesnė ir sudėtingesnė tiesa. Saviškių apšaudymas bei panika iš tiesų aprašyti šaltiniuose, įskaitant 1788 m. spaudą ir vėliau Austrijos karo archyvo dokumentais paremtą kampanijos istoriją. Tačiau tūkstančiai žuvusiųjų nepatvirtinti, romų degtinės pardavėjų epizodas nėra toks tvirtas, kaip dažnai teigiama, o Osmanų kariuomenė nebuvo už horizonto: jos daliniai spaudė Habsburgų ariergardą ir netrukus puolė. Karánsebešas buvo ne vien komiškas „mūšis su savimi“, bet realaus, nesėkmingo karo, prastos logistikos ir kolektyvinės baimės simptomas.

Kodėl Juozapas II pradėjo paskutinį Habsburgų karą su osmanais

Karánsebešo sumaištis nebuvo atsitiktinis manevras taikos metu. Ji kilo per 1788–1791 m. Austrijos ir Osmanų karą, glaudžiai susijusį su tuo pat metu vykusiu Rusijos ir Osmanų konfliktu. Osmanų imperija 1787 m. paskelbė karą Rusijai, o Habsburgų valdovas Juozapas II buvo įsipareigojęs remti sąjungininkę Jekateriną II. Austrija oficialiai į karą įstojo 1788 m. vasarį.

Juozapo pasirinkimą lėmė ne vien sutartinis lojalumas. Vienos dvaras seniai varžėsi su Osmanų imperija dėl įtakos Dunojaus regione ir Balkanuose. Sėkmingas karas galėjo sustiprinti Habsburgų padėtį, kompensuoti Rusijos plėtrą ir pakelti paties imperatoriaus prestižą. Tačiau laikas buvo blogas. Monarchijoje augo pasipriešinimas Juozapo reformoms, Nyderlandų provincijose brendo krizė, Prūsija stebėjo Austrijos veiksmus, o ilga pietrytinė siena reikalavo milžiniškų išteklių.

Habsburgai mobilizavo šimtus tūkstančių žmonių ir išdėstė juos daugiau kaip tūkstančio kilometrų fronte nuo Adrijos krypties iki Galicijos. Tai nebuvo viena kompaktiška armija, kurią imperatorius galėjo valdyti vienu žvilgsniu. Pajėgos buvo padalytos į kelis korpusus, o ryšį tarp jų apsunkino atstumai, kalnai, upės, prasti keliai ir prieštaringos žinios apie priešą. Pagrindinei kariuomenei Juozapas vadovavo asmeniškai, padedamas patyrusių generolų, tarp jų feldmaršalo Franzo Moritzo von Lacy.

Pirmieji 1788 m. mėnesiai atskleidė, kad didžiulis karių skaičius savaime negarantuoja iniciatyvos. Nesėkmingi bandymai veikti prie Belgrado, vėluojantis aprūpinimas, neaiškios žinios ir baimė būti apeitiems vertė vadovybę svyruoti. Osmanų pajėgoms įsiveržus į Banatą, Habsburgų armija ne žygiavo į triumfuojantį puolimą, o reagavo į grėsmę sudėtingoje pasienio erdvėje. Karánsebešo naktis buvo šios įtampos kulminacija, o ne nuo viso karo atskirtas anekdotas.

Temos formuluotėje minima Austrijos imperija, tačiau 1788 m. tokia valstybė dar nebuvo oficialiai paskelbta. Austrijos imperijos titulą Habsburgų valdovas Pranciškus II priėmė tik 1804 m., Napoleono karų metu. Juozapas II buvo Šventosios Romos imperijos imperatorius, Austrijos erchercogas ir daugelio kitų skirtingas teises turėjusių žemių valdovas. Todėl istorikai 1788 m. valstybei dažniausiai taiko Habsburgų monarchijos terminą.

Šis skirtumas nėra vien pavadinimų žaidimas. Juozapo kariuomenė buvo renkama iš sudėtinės monarchijos teritorijų, kurių gyventojai turėjo skirtingas kalbas, administracines tradicijas ir karines prievoles. Vengrijos karalystė, Austrijos paveldimosios žemės, Čekijos žemės, Kroatijos bei Slavonijos pasienis ir kitos valdos nebuvo vienalytės provincijos pagal vėlesnės nacionalinės valstybės modelį. Bendras valdovas ir karinė administracija jungė politiškai nevienodą erdvę.

Kita vertus, populiarus žodis „austrai“ nėra visiškai beprasmis. To meto šaltiniuose kariuomenė gali būti vadinama imperatoriškąja ir karališkąja, o šiuolaikiniuose tekstuose – austriška arba Habsburgų. Problema prasideda tik tada, kai pavadinimas leidžia įsivaizduoti tautiškai vienalytę vokiškai kalbančią armiją. Karánsebešo įvykio dalyviai buvo įvairių monarchijos kraštų kariai, pasienio savanoriai ir tarnybų žmonės. Būtent todėl šiame straipsnyje tiksliau vartojamas Habsburgų kariuomenės pavadinimas, nepakeičiant originalios temos eilutės.

Tikrasis priešas iki mūšio buvo liga, alkis ir logistika

XVIII a. kariuomenę galėjo palaužti dar prieš didįjį susirėmimą. Dešimtims tūkstančių žmonių kasdien reikėjo duonos, grūdų, mėsos, pašaro, vandens, parako, drabužių ir medicininės pagalbos. Kartu judėjo vežikai, amatininkai, tarnai, prekybininkai, atsarginiai arkliai bei šeimų nariai. Kuo didesnė kariuomenė, tuo ilgesnė gurguolė ir tuo sunkiau išlaikyti tvarkingą judėjimą siauru keliu.

1788 m. Habsburgų stovyklas niokojo karštinės ir dizenterija. XIX a. Austrijos kariniame žurnale paskelbtoje kampanijos apžvalgoje pateikiami mėnesiniai duomenys rodo sparčiai augusį sergamumą: pavasario pabaigoje sirgo tūkstančiai, birželį – jau apie 15 000, o liepą vien dizenterija buvo paveikusi maždaug 20 000 karių. Skirtinguose darbuose kartojami dar didesni bendri skaičiai, tačiau jų nereikėtų maišyti su vienu metu fronte buvusių žmonių skaičiumi ar žuvusiaisiais. Patikima išvada paprastesnė: liga buvo masinė ir ardė pajėgumą.

Sergantis, neišsimiegojęs ir prastai maitinamas karys prasčiau vertina pavojų. Pavargę arkliai sunkiau valdomi, vežimai stringa, o naktį pasklidęs gandas greičiau nustelbia įsakymą. Karánsebešo įvykio metu kolonos vykdė planuotą atsitraukimą iš Ilovos stovyklos. Gurguoles, atsargų vežimus ir dalį artilerijos buvo nutarta išsiųsti pirmyn, kad koviniai daliniai galėtų pasitraukti nustatyta tvarka. Tačiau būtent daugybė atskirai judančių elementų sukūrė sąlygas grandininei panikai.

Svarbi ir vietovė. Timišo upės slėnis, tiltai, siauresnės perėjos bei keliai ribojo galimybę išsiskleisti. Kai priešpriešais pėstininkus pasirodė visu greičiu lekiantys raiteliai ir tarnai, kolona neturėjo nei aiškaus matymo lauko, nei daug erdvės saugiai praleisti bėgančiuosius. Sustojus vienai grandžiai, trukdžiai persiduodavo kitoms.

Todėl vadinti katastrofą vien girtų kareivių kvailumu yra patogu, bet paviršutiniška. Alkoholis galėjo įžiebti konfliktą, tačiau sprogstamą mišinį sudarė išsekimas, baimė, sudėtingas atsitraukimo planas, artimas priešas ir pernelyg didelė gurguolė.

Aprūpinimo krizė turėjo ir informacinę pusę. Kolonos nežinojo, ką tiksliai mato kaimyniniai daliniai, žvalgų žinios vėlavo, o vadovybei reikėjo vienu metu saugoti atsitraukimo maršrutą ir neprarasti sunkiųjų vežimų. Tokioje sistemoje net teisingas įsakymas galėjo pasiekti gavėją per vėlai arba jau pasikeitus aplinkybėms.

Kas, sprendžiant iš archyvų, įvyko prie Karánsebešo

Viena išsamiausių rekonstrukcijų pateikta austrų karo istoriko Oskaro Criste 1904 m. veikale, parengtame Karo archyvo kampanijos bylų ir kitų autentiškų dokumentų pagrindu. Pagal jį pagrindinė kariuomenė naktį iš rugsėjo 20-osios į 21-ąją turėjo palikti Ilovos stovyklą ir atsitraukti Karánsebešo link. Dvi pėstininkų kolonos sustojo laukdamos, kol priartės jas dengiantys daliniai.

Prie tilto, nepaisant draudimo, esą stovėjo vietos valstietis su dviračiu vežimėliu ir degtine. Dalies husarų bei Valakijos savanorių korpuso karių ginčas dėl gėrimo peraugo į konfliktą. Archyvais paremtoje versijoje atstumti savanoriai iš keršto iššovė ir ėmė šaukti „Turci!“ – „turkai“. Išgėrę husarai taip pat šaudė, apsisuko ir šaukdami apie priešą nulėkė atgal.

Šis epizodas pateiktas su atsargumo ženklais: pats Criste šaltinis nurodo, kad detalė apie vežimėlį buvo sužinota vėliau. Vadinasi, turime ne betarpišką kiekvieno dalyvio stenogramą, o tarnybinį aiškinimą, bandžiusį nustatyti nelaimės pradžią. Populiariojoje versijoje valstietį dažnai pakeičia romų prekeivių grupė, o ginčas apipinamas spalvingomis smulkmenomis. Toks pasikeitimas parodo, kaip pasakojimas ilgainiui tampa vis kinematografiškesnis.

Toliau įvykių grandinė dokumentuota nuosekliau. Bėgantys raiteliai ir žirgus vedę tarnai įsirėžė į atsitraukiančius dalinius. Kai kurie pėstininkų batalionai juos palaikė priešo spahiais ir šovė. Išsigandę nešulinių arklių prižiūrėtojai nupjovė diržus, metė krovinį ir mėgino sprukti. Pirmoji pėstininkų kolona pabudo nuo kanopų, vežimų bei šauksmų triukšmo, atidengė ugnį ir išsibarstė į laukus. Buvo paleista ir patrankų šūvių. Sumaištis pasiekė antrąją koloną.

Generolai ir štabo karininkai galiausiai surinko dalinius. Auštant jie pasiekė stovyklą prie Karánsebešo ir suformavo dvi gynybines kvadratines rikiuotes. Taigi kariuomenė nebuvo visiškai sunaikinta: po nakties ji tebebuvo valdoma ir pajėgi gintis.

Pavadinimas „Karánsebešo mūšis“ sukuria klaidingą lūkestį, kad abi kariuomenės išsirikiavo priešais viena kitą. Austrijos šaltiniuose įvykis dažniau aprašomas kaip atsitraukimas į Karánsebešą, melagingas pavojus ir naktinė netvarka. Saviškių apšaudymas buvo šio judėjimo epizodas, o ne atskirai suplanuotas mūšis.

Tačiau taip pat netikslu sakyti, kad Osmanų pajėgų aplinkui visai nebuvo. Habsburgai traukėsi todėl, kad jų vadovybė baiminosi priešo judėjimo, galimo pozicijų apėjimo ir spaudimo Banate. Archyvinė kampanijos rekonstrukcija nurodo, kad generolo Kinsky ariergardas dar nebuvo pasiekęs pagrindinių kolonų, kai jį kelis kartus atakavo osmanai. Kitą dieną prie Karánsebešo vyko tikras susidūrimas: Osmanų puolimas buvo atremtas, bet Juozapas nusprendė trauktis toliau į Lugošą.

Tai keičia visą istorijos prasmę. Habsburgai ne „pralaimėjo mūšį prieš neegzistuojantį priešą“. Jie patyrė pavojingą saviškių ugnies ir panikos incidentą vykdydami atsitraukimą nuo realios Osmanų kariuomenės, kuri naudojosi jų sutrikimu ir pati spaudė užnugarį. Naktį dalis austrų šaudė į savus, o netrukus teko kautis ir su tikru priešu.

Panašiai keistus istorinius konfliktus pravartu vertinti pagal jų tikrą teisinį ir karinį turinį. Pavyzdžiui, vadinamasis Kiaulių karas nebuvo didelis karas dėl vieno gyvūno, o pavojinga JAV ir Didžiosios Britanijos teritorinė krizė, kurią įžiebė kiaulės nušovimas. Skambus pavadinimas padeda įsiminti, bet dažnai užgožia procesą.

Karánsebešo atveju tinkamiausia kalbėti apie naktinę karinio atsitraukimo katastrofą su saviškių ugnimi, po kurios sekė Osmanų puolimas. Žodis „mūšis“ įsitvirtino tradicijoje ir SEO paieškoje, tačiau straipsnyje būtina paaiškinti jo ribas.

Daugiakalbė kariuomenė ir garsioji „Halt!“ bei „Allah!“ istorija

Habsburgų monarchija buvo daugiatautė, todėl jos kariuomenėje tarnavo vokiškai, vengriškai, kroatiškai, serbiškai, rumuniškai ir kitomis kalbomis kalbantys žmonės. Įvairūs pasienio daliniai turėjo savas tradicijas, o karininkų bei eilinių tarpusavio komunikacija ne visuomet buvo paprasta. Naktinės panikos metu kalbų skirtumai tikrai galėjo apsunkinti įsakymų perdavimą.

Iš čia kilo vienas garsiausių Karánsebešo pasakojimo epizodų. Esą vokiškai kalbantys karininkai šaukė „Halt!“ – „stot“, o kitų dalinių kariai išgirdo „Allah!“ ir pamanė, kad puola osmanai. Ši detalė nėra vien šiuolaikinis interneto pokštas: panašus aiškinimas pasirodė jau 1788 m. spalį vokiškoje spaudoje. Laikraštis pasakojo, kad viena dalis nesuprato kitos šauksmo ir dėl to pradėjo šaudyti.

Vis dėlto archyvine medžiaga paremtame vėlesniame aprašyme pagrindinis pavojaus šauksmas yra ne „Allah“, o „Turci!“ Be to, panika prasideda nuo šūvių prie tilto, bėgančių husarų ir klaidingai atpažintų raitelių. Abi versijos gali išsaugoti skirtingus tos pačios nakties fragmentus, tačiau nėra pagrindo sujungti visas spalvingas detales į vieną nepriekaištingai patvirtintą scenarijų.

Daugiakalbystė taip pat neturėtų būti paversta lengvu paaiškinimu, esą „niekas nieko nesuprato“. Habsburgų kariuomenė dešimtmečius veikė kaip sudėtinės monarchijos institucija, turėjo tarnybines procedūras, karininkus ir nusistovėjusias komandas. Ji galėjo kariauti efektyviai, ką parodė vėlesnės 1789 m. pergalės. Karánsebeše problema kilo tada, kai įprastas ryšys buvo užgožtas vienu metu sklindančių šūvių, kanopų bildesio, gaisro, gandų ir skirtingų komandų.

Todėl kalbų skirtumas buvo rizikos daugiklis, bet ne vienintelė priežastis. Jis veikė kartu su nuovargiu, išgąsčiu ir tamsoje neįmanomu vizualiu atpažinimu. Ši išvada kur kas įtikinamesnė už anekdotą apie vieną lemtingai ne taip išgirstą žodį.

Populiariausioje Karánsebešo istorijoje tvirtinama, kad Habsburgų kariuomenė pati pražudė 10 000 savo vyrų. Tai įspūdingas skaičius, leidžiantis įvykį vadinti didžiausia draugiškos ugnies katastrofa istorijoje. Problema ta, kad patikimi artimi šaltiniai tokio nuostolio nepatvirtina.

Criste paskelbtoje archyvinėje ataskaitoje išvardijami materialiniai praradimai: iki tūkstančio kuprinių, šimtai drabužių, palapinės, katilai, balnai, arkliai, trys patrankos, keturiolika amunicijos vežimų ir kitas inventorius. Taip pat nurodyta, kad dingo vienas karininkas, 24 jėgeriai ir 538 kariai, tačiau pabrėžiama, jog dauguma dingusiųjų vėliau sugrįžo. Saviškių ugnis nužudė ir sužeidė dalį karininkų bei eilinių, bet bendras jų skaičius šioje vietoje nepateiktas.

1788 m. spaudos pranešimuose minimi kitokie skaičiai: vienur kalbama apie maždaug 150 nuostolių ariergarde, kitur – apie daugybę sužeistųjų, atgabentų į Aradą. Šie duomenys nebūtinai apima tą patį laiką ir tas pačias priežastis. Dalį žmonių galėjo sužeisti savi, dalį – tikras Osmanų puolimas, kiti pasimetė ar buvo įtraukti į platesnės kampanijos ligonių apskaitą. Sudėjus nesuderinamas kategorijas gaunamas tariamai tikslus, bet klaidingas rezultatas.

10 000 aukų skaičius plačiai paplito iš XX a. antrosios pusės antrinės literatūros. 1968 m. Juozapo II biografijoje jis pateiktas be aiškios nuorodos į šaltinį, o vėliau kartotas karinių nesėkmių rinkiniuose ir interneto straipsniuose. Kartojimas nėra nepriklausomas patvirtinimas: dešimt autorių, perrašiusių tą pačią neparemtą frazę, nesukuria dešimties liudijimų.

Sąžininga išvada tokia: žmonių žuvo ir buvo sužeista, tačiau tikslus saviškių ugnies aukų skaičius nežinomas; 10 000 vertinimas nepatikimas. Galime užtikrintai kalbėti apie didelę organizacinę katastrofą, išblaškytus dalinius ir prarastą turtą, bet ne apie dešimt tūkstančių naktį nušautų austrų.

Kaip atsitiktinis šūvis pavertė baimę masine panika

Karánsebešo naktis yra vertingas atvejis karinei psichologijai. Panika neplito kaip paprasta žinia, kurią kiekvienas ramiai patikrino. Ji sklido per elgesį. Vienas dalinys pamatė bėgančius raitelius, kitas išgirdo šūvius, trečias pastebėjo sprunkančius vežikus. Kiekvienas ženklas patvirtino jau kilusią prielaidą, kad priešas prasiveržė.

Tamsoje uniforma ir veidas menkai padeda atpažinti saviškį. Kavalerija, lekianti iš tos krypties, kurioje laukta osmanų, galėjo atrodyti kaip spahių ataka. Pirmasis pėstininkų šūvis privertė raitelius bėgti dar greičiau, o jų bėgimas savo ruožtu atrodė kaip puolimo įrodymas. Taip susidarė grįžtamojo ryšio grandinė: baimė sukėlė veiksmą, o veiksmas didino baimę.

Gurguolė pavertė psichologinę krizę fizine kliūtimi. Pakrikę arkliai, nukritę kroviniai ir palikti vežimai siaurino kelią. Artilerijos ugnis suteikė gandui dar didesnį tikrumą – jei šaudo patrankos, vadinasi, mūšis jau prasidėjo. Įsakymas sustoti ar persirikiuoti skendo triukšme.

Palyginimui, Salaspilio mūšio istorijoje matyti priešingas mechanizmas: 1605 m. taktiškai išprovokuotas rikiuotės suirimas leido mažesnei LDK kariuomenei sutriuškinti gausesnes Švedijos pajėgas. Ten paniką sąmoningai skatino priešininkas, o Karánsebeše ją daugiausia sukūrė pačios kolonos reakcijos. Abiem atvejais skaitinė jėga tapo mažiau svarbi už gebėjimą išlaikyti tvarką.

Šiuolaikinė sąvoka „draugiška ugnis“ gali skambėti pernelyg techniškai. Ji apima ne tik klaidingai pasirinktą taikinį, bet ir sistemines sąlygas: prastą situacijos suvokimą, neaiškias pozicijas, ryšio trūkumą ir baimę, kad delsimas bus mirtinas. Karánsebeše kiekvienas šaudęs karys tikriausiai manė besiginantis. Būtent dėl to incidentas yra ne komedija, o tragedija.

Istorikai neturi rinktis tik tarp dviejų kraštutinumų – „viskas įvyko tiksliai taip“ arba „viskas išgalvota“. Karánsebešo atveju egzistuoja keli šaltinių sluoksniai. 1788 m. laikraščiai pranešė apie melagingą pavojų, saviškių apšaudymą, gaisrus ir nuostolius. Jie yra artimi įvykiui laiko požiūriu, tačiau karo meto spauda rėmėsi ribota informacija ir galėjo kartoti gandus ar oficialiai sušvelnintą versiją.

1831 m. Austrijos karinis žurnalas paskelbė išsamesnę kampanijos istoriją. 1904 m. Oskaras Criste, dirbęs su Karo archyvo bylomis, pateikė detalų atsitraukimo maršrutą, dalinių išdėstymą ir inventoriaus praradimus. Šie darbai parašyti vėliau, bet jų vertė kyla iš naudotų tarnybinių dokumentų. Kartu juose matyti Habsburgų institucinis žvilgsnis: Osmanų pusė lieka kur kas prasčiau girdima.

Dar vėlesnė populiarioji literatūra išrinko lengviausiai pasakojamas detales. Didžiulė girta armija, romų pardavėjai, „Halt!“ ir „Allah!“ painiava, į upelį įkritęs imperatorius, 10 000 kūnų bei po dviejų dienų atvykę turkai sudaro tobulą scenarijų. Tačiau ne visos jo dalys vienodai senos ir patikimos. Ypač silpnas yra aukų skaičius, suteikiantis legendai tariamą mastą.

Toks virsmas būdingas daugeliui istorinių kuriozų. Pasakojimas apie trumpiausią istorijoje karą patrauklus dėl vieno skaičiaus, bet norint suprasti 1896 m. Britanijos ir Zanzibaro konfliktą reikia kalbėti ir apie ultimatumą, imperinę galią bei nelygias pajėgas. Skaičius yra kabliukas, ne visas paaiškinimas.

Karánsebešo šaltinių kritika leidžia išsaugoti gerą istoriją jos nesuklastojant. Nereikia neigti saviškių ugnies vien todėl, kad internete ji išpūsta. Užtenka tiksliai pažymėti, ką liudija amžininkai, ką atkuria archyviniai dokumentai ir kas atsirado vėlesnėje perpasakojimo grandinėje.

Ką katastrofa pakeitė kare ir Juozapo II reputacijoje

Po naktinės sumaišties Habsburgų kariuomenė pasiekė Karánsebešą ir atkūrė dalinių tvarką, tačiau ten neužsibuvo. Osmanų spaudimas, baimė būti užkluptiems nepalankioje vietoje ir prarasta gurguolės dalis paskatino trauktis į Lugošą. Žinia apie visiškai sumuštą armiją nubėgo greičiau už pačius dalinius: gyventojai bei aprūpinimo tarnybos bėgo, sandėliai ir vežimai buvo plėšiami, o materialiniai nuostoliai plito toliau nuo pradinio incidento.

Tai buvo skaudus smūgis Juozapo II 1788 m. kampanijai, bet ne viso karo pabaiga. Kitais metais Habsburgų ir jų sąjungininkų padėtis pagerėjo. Austrijos pajėgos dalyvavo pergalėse prie Fokšanų ir Rymniko, o feldmaršalas Ernstas Gideonas von Laudonas 1789 m. rudenį užėmė Belgradą. Vadinasi, Karánsebešas neįrodo nuolatinio Habsburgų kariuomenės negebėjimo.

Vis dėlto karas Austrijai kainavo neproporcingai daug. Ligos, mobilizacija, mokesčiai ir ekonominis spaudimas didino nepasitenkinimą monarchijoje. Juozapas grįžo iš fronto sunkiai sirgdamas ir mirė 1790 m. vasario 20 d. Jo įpėdinis Leopoldas II susidūrė su Prūsijos spaudimu bei vidaus problemomis ir siekė užbaigti konfliktą. 1791 m. rugpjūčio 4 d. Sistovos taika Austrijai paliko tik menkus teritorinius laimėjimus, nors mūšio lauke 1789 m. buvo pasiekta svarbių pergalių.

Juozapo reputacijoje karas tapo nesėkmingos ambicijos simboliu. Apšvietos reformomis garsėjęs valdovas įsitraukė į brangią kampaniją, kuri išsekino valstybę ir nedavė laukto strateginio atlygio. Karánsebešo legenda prie šio vertinimo prilipo todėl, kad vienoje scenoje sutelkė visus karo trūkumus: vadovybės neužtikrintumą, ligas, logistikos trapumą, prastą koordinaciją ir gėdingą atsitraukimą.

Tačiau vieno naktinio incidento nereikėtų paversti visos epochos karikatūra. Habsburgų ir Osmanų karas buvo sudėtingas Balkanų konfliktas, kuriame dalyvavo vietos gyventojai, serbų savanoriai, pasienio bendruomenės, kelios imperinės kariuomenės ir diplomatinės galios. Juokingas anekdotas dažnai nutildo tuos, kuriems karas reiškė sudegintą miestą, pabėgimą ar ligą.

Pačiam Karánsebešui tai nebuvo linksmas istorinis kuriozas. Miestas pateko į gaisrų ir kariuomenių judėjimo zoną, o aplinkiniai gyventojai prarado turtą bei saugumą. Kai pasakojimas susiaurinamas iki „girtų austrų“, iš jo dingsta civiliai ir pasienio visuomenė, ant kurios pečių gula kiekvieno nesėkmingo atsitraukimo kaina.

Austrijos kariuomenė tikrai šaudė į savus, bet legenda šaudė dar plačiau

Temos teiginio branduolys yra teisingas. 1788 m. per atsitraukimą Karánsebešo link Habsburgų daliniai naktį palaikė savus raitelius priešu, atidengė ugnį ir sukėlė didelę sumaištį. Šaltiniai mini žuvusius bei sužeistuosius, išsklaidytus karius, pamestą artileriją, amunicijos vežimus, arklius ir gausybę mantos. Tai ne išgalvotas interneto memas.

Tačiau tikslus apibūdinimas reikalauja keturių pataisų. Pirma, tai buvo organizuoto atsitraukimo katastrofa, o ne įprastas dviejų armijų mūšis. Antra, Osmanų pajėgos buvo realiai netoliese, puolė ariergardą ir pasinaudojo Habsburgų sutrikimu. Trečia, spalvingos degtinės pardavėjų bei lemtingai supainiotų žodžių detalės priklauso nevienodai patikimiems pasakojimo sluoksniams. Ketvirta, 10 000 aukų skaičius neturi tvirto šaltinio ir neturėtų būti kartojamas kaip faktas.

Tikroji Karánsebešo pamoka nėra ta, kad viena imperija buvo nepaprastai kvaila. Ji universalesnė: didelė ir ginkluota organizacija gali tapti pažeidžiama, kai jos dalys nemato bendro vaizdo, o baimė plinta greičiau už patikrintą informaciją. Vienas šūvis, klaidingas šauksmas ir bėgantis arklys tuomet gali padaryti tai, ko dar nepadarė priešas – suardyti pasitikėjimą tarp savų.

Karánsebešas išlieka vienu keisčiausių karo epizodų ne todėl, kad apie jį žinome viską. Priešingai, jo įdomumas slypi riboje tarp dokumentuoto įvykio ir vėlesnės legendos. Atskirti šią ribą reiškia ne sugadinti gerą pasakojimą, o pagaliau suprasti, kodėl tą naktį Habsburgų kariuomenė iš tiesų pradėjo kautis pati su savimi.

Tai taip pat gera istorinio raštingumo pamoka. Skaičius verta atsekti iki pirmojo jį pateikusio autoriaus, vaizdingą detalę – palyginti su artimiausiu įvykiui šaltiniu, o garsų pavadinimą – patikrinti pagal realią operacijos eigą. Karánsebešo istorija šio patikrinimo neatlaiko visa, bet jos branduolys išlieka. Būtent toks rezultatas yra vertingesnis už aklą legendos kartojimą ar tokį pat aklą jos atmetimą.

Galiausiai incidentas primena, kad karo istoriją kuria ne vien generolų planai. Ją lemia ir tilto plotis, vežimų eilė, pavargusio arklio kryptis, eilinio kario girdėtas šauksmas bei sekundės dalies sprendimas paspausti gaiduką. Karánsebeše šios smulkmenos trumpam tapo stipresnės už visą imperatoriškosios vadovybės planą.