1795 m. rudenį iš Europos politinio žemėlapio dingo valstybė, kuri dar XVII a. užėmė milžinišką erdvę nuo Baltijos beveik iki Juodosios jūros prieigų. Tačiau Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nenustojo egzistuoti vienu smūgiu. Jos žlugimas truko daugiau kaip du dešimtmečius: 1772 m. buvo atplėštos pirmosios rytinės žemės, 1793 m. Rusija užėmė didelę likusios Kunigaikštystės dalį, o 1795 m. galutinis padalijimas panaikino pačią Abiejų Tautų Respubliką.

Populiarus teiginys, kad Lietuvos žemes pasidalijo Rusija, Prūsija ir Austrija, perteikia bendrą padalijimų schemą, bet geografiniu požiūriu yra pernelyg platus. Istorinės LDK teritorijos daugiausia atiteko Rusijos imperijai, o Užnemunė – Prūsijai; Austrija dalyvavo dalijantis visą Respubliką, tačiau neperėmė pagrindinių LDK žemių. Šis skirtumas svarbus, nes padeda matyti ne spalvotus plotus žemėlapyje, o tikrą procesą: valstybės institucijų silpninimą, reformų proveržį, karinę intervenciją, prievartinius Seimų sprendimus ir paskutinį ginkluotą pasipriešinimą.

Žlugimas, kuris prasidėjo gerokai iki 1772 metų

Padalijimų istorija dažnai pradedama nuo trijų datų, tarsi iki 1772 m. Respublika būtų buvusi stabili, o tuomet kaimynai netikėtai nusprendė ją sunaikinti. Iš tikrųjų XVIII a. katastrofos prielaidos kaupėsi nuo XVII a. vidurio. Karai su Maskva, Švedija, Osmanų imperija ir kazokų sukilimai nusiaubė didelius kraštus, sumažino gyventojų skaičių, išsekino iždą ir sutrikdė prekybą. LDK miestai bei dvarai patyrė okupacijas, gaisrus ir epidemijas, o atsigavimas buvo netolygus.

Politinė sistema turėjo savų stiprybių: renkamas valdovas, Seimas, pavietų seimeliai ir bajorų teisės ribojo monarcho savivalę. Tačiau tai buvo luominė, o ne visuotinė demokratija. Didžioji gyventojų dalis – valstiečiai ir daug miestiečių – neturėjo realios įtakos valstybės valdymui. Bajorų lygybės idealas praktikoje sugyveno su magnatų klientelėmis, kurios galėjo kontroliuoti balsus, pareigybes ir vietos politinius sprendimus.

Ypač žalinga tapo vienbalsiškumo praktika ir liberum veto, leidusi vienam pasiuntiniui nutraukti Seimą bei panaikinti jo nutarimus. Vis dėlto vien šiuo mechanizmu valstybės žlugimo paaiškinti negalima. Kaip išsamiau aptariama straipsnyje apie liberum veto veikimą, bajorai šią teisę laikė apsauga nuo absoliutizmo. Problema paaštrėjo tada, kai veto ir konfederacijos tapo ne tik vidaus kovos, bet ir užsienio politikos įrankiais.

Po 1717 m. vadinamojo Nebyliojo seimo Rusija vis atviriau vaidino Respublikos politinės santvarkos prižiūrėtoją. Prūsijai ir Rusijai buvo naudinga turėti silpną kaimynę, kurioje reformas būtų galima blokuoti diplomatiniais grasinimais, pinigais ar kariuomene. Taigi XVIII a. pabaigos krizė buvo dviguba: vidaus institucijos sunkiai priimdavo sprendimus, o galingos kaimynės sąmoningai trukdė jas taisyti.

1764 m. valdovu išrinktas Stanislovas Augustas Poniatovskis rėmėsi Rusijos imperatorės Jekaterinos II parama. Tai nereiškė, kad jis buvo vien pasyvus marionetinis karalius. Valdovas ir su Čartoriskių gimine susijusi reformų stovykla mėgino tvarkyti iždą, administraciją bei Seimo darbą. Tačiau bet kuris žingsnis, galėjęs sustiprinti valstybę, kėlė įtarimą kaimynėms ir daliai bajorijos, kuri reformose matė grėsmę savo „auksinėms laisvėms“.

1767 m. Rusija paskatino Radomo konfederaciją ir karine bei diplomatine prievarta privertė Respublikos Seimą patvirtinti vadinamąsias kardinalines teises. Rusija pasiskelbė esamos santvarkos garantu. Praktinė tokios „garantijos“ prasmė buvo aiški: savarankiškas politinės sistemos pertvarkymas tapo beveik neįmanomas, jei jam nepritarė Sankt Peterburgas.

Prieš Rusijos dominavimą ir karaliaus politiką 1768 m. kilo Baro konfederacija. Jos dalyvių motyvai nebuvo vienodi: vieni gynė Respublikos nepriklausomybę, kiti katalikų privilegijas ar tradicinę santvarką. Ketverius metus trukusi kova virto pilietiniu ir tarptautiniu konfliktu. Konfederatai ieškojo Prancūzijos, Osmanų imperijos ir Austrijos paramos, tačiau lemiamos pagalbos negavo. Sukilimo chaosas kaimynėms suteikė patogų pretekstą teigti, kad Respublikoje būtina „atkurti tvarką“.

1772 m. rugpjūčio 5 d. Rusija, Prūsija ir Austrija Sankt Peterburge įtvirtino pirmojo padalijimo susitarimą. Rusija prisijungė apie 93 tūkst. kvadratinių kilometrų, tarp jų LDK priklausiusias šiaurės rytų dabartinės Baltarusijos žemes ir Latgalą, laikytą bendra LDK bei Lenkijos valda. Prūsija paėmė šiaurines Lenkijos žemes, o Austrija – Galiciją ir kitas pietines Lenkijos Karalystės valdas. Per pirmąjį padalijimą LDK teritoriją tiesiogiai atplėšė Rusija, ne visos trys valstybės.

Ką pirmasis padalijimas pakeitė pačioje LDK

Pirmasis padalijimas nepašalino LDK iš politinio žemėlapio, tačiau parodė, kad Respublikos sienos nebesaugomos nei tarptautinės teisės, nei jos kariuomenės. Kunigaikštystė neteko Mstislavlio vaivadijos ir dalių Polocko, Vitebsko bei Minsko vaivadijų. Žmonėms tai buvo ne abstraktus valdovų susitarimas: per naują sieną buvo padalyti prekybos keliai, bajorų valdos, giminystės ryšiai ir bažnytinės struktūros.

Padalijimą turėjo patvirtinti pačios Respublikos Seimas. 1773 m. Varšuvoje susirinkę pasiuntiniai veikė užsienio kariuomenės ir politinio spaudimo sąlygomis. Tado Rejtano bandymas kūnu užblokuoti išėjimą iš posėdžių salės vėliau tapo pasipriešinimo simboliu, tačiau ratifikacijos nesustabdė. Šis epizodas primena, kad aneksijoms buvo mėginama suteikti teisinę išvaizdą: agresorėms reikėjo ne vien užimtos žemės, bet ir dokumento, kuriuo auka formaliai atsisako teritorijų.

Naujoji siena pakeitė ir žmonių teisinį statusą. Į Rusijos imperiją patekę bajorai turėjo įrodyti kilmę, prisitaikyti prie imperinės tarnybos bei naujų administracinių procedūrų. Valstiečiai pakeitė valdovą negaudami teisės pasirinkti, o miestų prekyba turėjo taikytis prie kitokios muitų sistemos. Konfesinės ir kultūrinės bendruomenės liko savo vietose, bet politinis centras joms jau buvo nebe Vilnius ar Varšuva, o Sankt Peterburgas. Todėl padalijimą tiksliau suvokti kaip valdžios režimo kaitą, ne vien sienos perbraižymą.

Vis dėlto 1772 m. smūgis sukėlė ir reformų impulsą. 1773 m. įkurta Edukacinė komisija, dažnai vadinama viena pirmųjų pasaulietinių švietimo ministerijų Europoje. Ji perėmė panaikinto jėzuitų ordino mokyklų turtą, pertvarkė mokymo programas ir kūrė valstybinę švietimo sistemą. 1775 m. įsteigta Nuolatinė taryba tapo centrine vykdomosios valdžios institucija. Nors ją stipriai veikė Rusijos ambasadorius ir opozicija pravardžiavo „Maskvos taryba“, ji kartu profesionalizavo dalį administravimo.

Todėl laikotarpio negalima apibūdinti vien nuosmukiu. Respublika prarado teritoriją, bet jos elitas aiškiau suvokė reformų būtinybę. Buvo tvarkomi mokesčiai, mėginama didinti kariuomenę, stiprėjo švietimas ir viešoji diskusija. Paradoksas tas, kad modernėjimo pastangos vyko valstybėje, kurios suverenitetą jau ribojo Rusijos kariuomenė ir diplomatija.

Tai buvo ir psichologinis lūžis. Iki tol politinės krizės galėjo atrodyti kaip laikini tarpuvaldžių, konfederacijų ar nesėkmingų Seimų epizodai. Po 1772 m. tapo akivaizdu, kad institucinė negalia turi išmatuojamą kainą: prarastus miestus, pajamas ir pavaldinius.

Ketverių metų seimas: bandymas ištrūkti iš priklausomybės

1787–1792 m. Rusijai kariaujant su Osmanų imperija, o vėliau ir Švedija, Respublikos reformatoriai pamatė progą sumažinti Sankt Peterburgo įtaką. 1788 m. susirinkęs Ketverių metų seimas paskelbė save konfederaciniu, todėl jo negalėjo suardyti vienas liberum veto. Seimas padidino kariuomenę, panaikino Rusijos kontroliuojamą Nuolatinę tarybą ir pradėjo rengti esminę santvarkos reformą.

Reformų koalicija nebuvo vienalytė. Vieni siekė sustiprinti monarchiją, kiti norėjo išlaikyti bajorų politines laisves, bet padaryti valstybę veiksmingesnę. Miestiečiai reikalavo teisės į pareigas, žemę ir atstovavimą, o 1789 m. vadinamoji Juodoji procesija Varšuvoje viešai parodė jų politinius siekius. Valstiečių padėties klausimas buvo keliamas atsargiau: reformatoriai pripažino valstybės globą, tačiau baudžiavos nepanaikino.

1791 m. gegužės 3 d. priimtas Valdymo įstatymas panaikino liberum veto, sustiprino centrinę valdžią, numatė paveldimą monarchiją ir išplėtė miestiečių teises. Konstitucija buvo drąsus bandymas suderinti monarchiją, atstovaujamąją valdžią ir Apšvietos politines idėjas. Vis dėlto populiarus pasakojimas, kad ji akimirksniu būtų išgelbėjusi Respubliką, yra spėjimas. Reformoms įgyvendinti reikėjo laiko, pinigų, patikimos kariuomenės ir palankios tarptautinės padėties – būtent to valstybė neturėjo.

Kaimyninės absoliutinės monarchijos sustiprėjusią Respubliką vertino kaip strateginę grėsmę. Prūsija buvo sudariusi sąjungą su Respublika, bet vėliau jos neapgynė. Rusija, baigusi karą su Osmanų imperija, galėjo vėl sutelkti jėgas į vakarus. Reformų langas užsivėrė beveik iškart po to, kai valstybė pagaliau ėmė veikti ryžtingiau.

LDK istorijos požiūriu 1791 m. reformos kėlė ne tik klausimą, ar valstybė taps stipresnė. Ne mažiau svarbu buvo tai, kokia vieta joje liks Kunigaikštystei. Gegužės 3-iosios Konstitucijos tekste daugiausia kalbėta apie vieną politinę tautą ir bendrą valdymo aparatą. Dalis Lietuvos pasiuntinių baiminosi, kad modernizacija gali virsti LDK institucinio savitumo panaikinimu.

Kompromisas pasiektas 1791 m. spalio 20 d., kai Seimas priėmė Abiejų Tautų tarpusavio įžadą. Jame numatyta, kad Lenkija ir LDK turės po lygiai atstovų bendrose Karo bei Iždo komisijose, joms pakaitomis vadovaus abiejų šalių atstovai, o Lietuvos iždo kasa liks Kunigaikštystėje. Įžado preambulė patvirtino dualistinį valstybės pobūdį, o pats dokumentas prilygintas Liublino unijos aktui.

Tai svarbi pataisa dviem priešingiems supaprastinimams. Netikslu sakyti, kad Gegužės 3-iosios Konstitucija paprasčiausiai „panaikino Lietuvą“. Tačiau lygiai taip pat klaidinga apsimesti, kad LDK atstovai nematė unitarizacijos pavojaus. Spalio įžadas atsirado būtent todėl, kad dėl Lietuvos statuso vyko realios derybos. Jis parodė, jog reformuojama Respublika galėjo ieškoti naujos pusiausvyros tarp bendros valdžios ir dviejų politinių dėmenų.

Dokumento veikimas nutrūko jau 1792 m., todėl nežinome, kaip toks modelis būtų veikęs ilgesnėje perspektyvoje. Vis dėlto įžadas paneigia pasakojimą apie visiškai pasyvią LDK, kuri paskutiniais metais tik laukė žlugimo. Lietuvos pasiuntiniai dalyvavo bendrose reformose ir kartu gynė atskiras Kunigaikštystės teises. Respublikos pabaiga buvo ne sustingusios sistemos tylus išnykimas, o modernizacijos projektas, nutrauktas intervencijos.

1792–1793 m.: Targovica, invazija ir antrasis padalijimas

Konstitucijos priešininkai, tarp jų įtakingi magnatai Stanislovas Szczęsny Potockis, Ksaveras Branickis ir Severinas Rževuskis, kreipėsi į Jekateriną II. 1792 m. paskelbta Targovicos konfederacija teigė ginanti senąsias bajorų laisves nuo revoliucinių reformų. Iš tikrųjų jos politinė programa buvo įgyvendinama su Rusijos parama ir kariuomene. Pats pavadinimas taip pat klaidina: konfederacijos aktas buvo parengtas Sankt Peterburge, nors formaliai paskelbtas Targovicoje.

1792 m. gegužę Rusijos kariuomenė įsiveržė į Respubliką. Lenkijos ir LDK daliniai gynė Gegužės 3-iosios santvarką, tačiau buvo silpnesni už maždaug šimtatūkstantinę intervencinę armiją. Lietuvoje kovoms vadovavo kunigaikštis Liudvikas Viurtembergietis, kurio pasyvumas ir ryšiai su Prūsija vėliau vertinti kaip išdavystė. Nepaisant atskirų sėkmingų susirėmimų, politinė valia tęsti karą palūžo.

Stanislovas Augustas, tikėdamasis išsaugoti bent dalį reformų ir valstybės, prisidėjo prie Targovicos konfederacijos. Šis sprendimas demoralizavo kariuomenę ir reformų šalininkus. Vėlesnis rezultatas parodė, kad nuolaida Rusijai valstybės neišgelbėjo. Prūsija, dar neseniai žadėjusi sąjunginę paramą, susitarė su Rusija dėl naujo grobio.

1793 m. sausio 23 d. Rusija ir Prūsija pasirašė antrojo padalijimo konvenciją. Austrija šiame padalijime nedalyvavo. Rusija prisijungė apie 250 tūkst. kvadratinių kilometrų: iš LDK – likusias Polocko ir Vitebsko vaivadijų dalis, Minsko vaivadiją bei rytines Brastos, Naugarduko ir Vilniaus vaivadijų dalis. Kunigaikštystei liko gerokai sumažėjusi teritorija į vakarus nuo apytikrės Drujos–Pinsko linijos. Prūsija paėmė Gdanską, Torunę, beveik visą Didžiąją Lenkiją ir kitas Karūnos žemes.

Gardino seimas, apsuptas Rusijos kariuomenės ir spaudžiamas jos pasiuntinio, buvo priverstas ratifikuoti teritorijų atidavimą. Tai nebuvo laisvas dviejų valstybių susitarimas. Teisinė procedūra maskavo karinę prievartą, o Respublikos suverenitetas tapo beveik fikcija.

Antrasis padalijimas buvo pavojingesnis už pirmąjį ir tuo, kad sunaikino reformų politinį pagrindą. Gegužės 3-iosios Konstitucija buvo panaikinta, kariuomenė mažinama, o šalies ūkį slėgė okupacinės išlaidos ir kredito krizė. Likusios valstybės teritorija nebebuvo gyvybinga kaip savarankiška didžioji Europos valstybė. Vis dėlto jos institucijos dar egzistavo, veikė karalius, administracija ir kariuomenės likučiai. Būtent ši tarpinė padėtis – valstybė dar formaliai gyva, bet beveik be savarankiškos valios – tapo tiesiogine 1794 m. sprogimo prielaida.

1794 m. sukilimas: paskutinė Respublikos politinė valia

Antrasis padalijimas paliko valstybę sumažėjusią, okupuotą ir ekonomiškai sutrikdytą. Rusijos valdžia reikalavo perpus sumažinti Respublikos kariuomenę, o atleidžiamus karius mėgino verbuoti į okupantų dalinius. 1794 m. kovą Tadas Kosciuška Krokuvoje paskelbė sukilimą, siekusį panaikinti Targovicos ir Gardino seimo režimą, atkurti 1772 m. sienas bei tęsti Ketverių metų seimo reformas.

Lietuvoje sukilimas turėjo savitą organizaciją ir radikalesnį politinį toną. Balandžio 22–23 d. Jokūbo Jasinskio vadovaujami sukilėliai išvadavo Vilnių. Balandžio 24 d. Rotušės aikštėje paskelbtas Lietuvos sukilimo aktas ir sudaryta Lietuvos tautinė aukščiausioji taryba – savotiška sukilėlių vyriausybė. Plačiau apie šią trumpai veikusią instituciją pasakojama straipsnyje apie Lietuvos tautinę aukščiausiąją tarybą.

Taryba organizavo kariuomenę, finansus, teisingumą ir visuomenės mobilizaciją. Jos balandžio 30 d. atsišaukimas, laikomas pirmuoju žinomu lietuvišku politiniu atsišaukimu, ragino valstiečius ginkluotis. Tačiau socialinė sukilimo programa liko ribota ir nenuosekli. Kosciuškos Polaneco universalas sušvelnino dalį valstiečių prievolių bei žadėjo valstybės globą, bet baudžiavinės santvarkos iš esmės nepanaikino. Be plataus kaimo gyventojų įtraukimo sukilėliams trūko žmonių ir išteklių.

Sukilimo vadovybėje kilo įtampa tarp radikalesnio Jasinskio ir nuosaikesnio Kosciuškos centro. Birželį Jasinskis buvo nušalintas nuo vadovavimo Lietuvoje. Rugpjūčio 12 d. Rusijos kariuomenė susigrąžino Vilnių, spalį Kosciuška pateko į nelaisvę, o lapkritį kapituliavo Varšuva. Sukilimas pralaimėjo, tačiau paneigė mintį, kad Respublika tiesiog pati ramiai išsiskirstė. 1794 m. buvo paskutinis bendras politinis ir karinis bandymas išsaugoti jos valstybingumą.

Sukilimas taip pat parodė senosios politinės tautos ribas. Vadovybė kalbėjo apie piliečių mobilizaciją ir mėgino įtraukti miestiečius bei valstiečius, tačiau bajorijos privilegijų ir baudžiavos klausimais negalėjo arba nedrįso eiti iki galo. Ginklų, apmokytų karių ir pinigų trūko, o sukilėliai vienu metu kovojo su Rusija bei Prūsija; vėliau į konfliktą įsitraukė ir Austrija. Herojiškas pasipriešinimas negalėjo kompensuoti milžiniško jėgų skirtumo, bet paliko politinės bendruomenės tęstinumo vaizdinį vėlesnėms kartoms.

Lietuvos sukilimo patirtis ypač reikšminga todėl, kad čia atsirado atskira taryba, spauda ir mobilizaciniai tekstai, bet veiksmai buvo derinami su bendru Kosciuškos vadovaujamu judėjimu. Tai liudijo ir LDK politinį savitumą, ir bendros Respublikos gynimo idėją.

1795 m.: kas iš tikrųjų gavo LDK žemes

Po sukilimo Rusija, Prūsija ir Austrija nusprendė nepalikti net priklausomos Respublikos likučio. 1795 m. spalio 24 d. trečiojo padalijimo susitarimu buvo pasidalyta tai, kas dar liko. Stanislovas Augustas lapkričio 25 d. Gardine atsisakė sosto. 1797 m. Sankt Peterburgo konvencija galutinai sureguliavo dalytojų santykius ir įsipareigojimą panaikintos valstybės titulo nenaudoti savo valdovų titulatūroje.

Kalbant apie LDK būtina atsargiai vartoti žodį „Lietuva“. XVIII a. Kunigaikštystė apėmė ne tik dabartinės Lietuvos, bet ir didelę dabartinės Baltarusijos bei dalį Ukrainos teritorijų. Po pirmųjų dviejų padalijimų daugumą rytinių LDK žemių jau valdė Rusija. Per trečiąjį padalijimą ji prisijungė likusią Kunigaikštystės dalį iki Nemuno – Vilnių, Žemaitiją ir kitas centrines bei vakarines žemes. Prūsijai atiteko Užnemunė, vėliau tapusi Naujosios Rytų Prūsijos dalimi.

Austrija trečiajame padalijime gavo pietines buvusios Lenkijos Karalystės teritorijas, tarp jų Krokuvos ir Liublino apylinkes. Ji buvo viena iš trijų Respublikos sunaikinimo dalyvių, tačiau teiginys, kad Austrija gavo Lietuvos žemių, priklauso nuo labai plataus ir anachronistinio visos ATR vadinimo „Lietuva“. Institucinės LDK teritorijos prasme pagrindinės dalytojos buvo Rusija ir Prūsija. Per pirmąjį padalijimą LDK valdas paėmė Rusija; per antrąjį – vėl Rusija; per trečiąjį – Rusija ir Prūsija.

Ši korekcija nesumažina Austrijos atsakomybės už padalijimus. Ji tik tikslina geografiją. Panašiai ir šiuolaikinės valstybių sienos neturėtų būti mechaniškai perkeliamos į XVIII a. Dabartinė Lietuva, Baltarusija, Lenkija ir Ukraina paveldėjo skirtingas buvusios Respublikos erdves, o jų istorinėje atmintyje tos pačios teritorijos įvardijamos nevienodai.

Skirtingas buvo ir užimtų kraštų administracinis likimas. Rusija siekė naująsias vakarines gubernijas integruoti į imperiją, kartu kurį laiką palikdama dalį vietinės teisės ir bajorų institucijų. Prūsija Užnemunėje diegė savą administraciją, mokesčius ir žemėtvarką. Austrijos gautoje Galicijoje vyko dar kitas pertvarkymas, bet tai buvo buvusios Karūnos, o ne LDK erdvė. Vien žemėlapyje nudažyti tris plotus ta pačia „padalijimų“ legenda nepakanka: skyrėsi ir aneksuotų teritorijų kilmė, ir jų gyventojų patirtis.

Taigi temos sakinys yra teisingas tik bendruoju politiniu lygmeniu: trys valstybės buvo padalijimų proceso vykdytojos. Teritoriniu LDK lygmeniu jį būtina patikslinti, kad Austrijai nebūtų priskirtos žemės, kurių ji neužėmė.

„Valstybė pati žlugo“ ar buvo sunaikinta?

Istoriografijoje ilgai varžėsi du patogūs paaiškinimai. Vienas kaltino pačią Respubliką: liberum veto, bajorų savanaudiškumą, silpną iždą, nedidelę kariuomenę ir magnatų tarpusavio kovas. Kitas žlugimą aiškino vien trijų agresyvių imperijų sąmokslu. Abu požiūriai apčiuopia dalį tiesos, tačiau atskirai tampa klaidinantys.

Vidaus krizė buvo reali. Respublika sunkiai rinko mokesčius, centralizuotai valdė milžinišką ir įvairią teritoriją, o dalis elito užsienio paramą naudojo vidaus politinėms kovoms. Politinės teisės buvo plačios bajorų luomo viduje, bet visuomenės dauguma liko nuo jų atskirta. Net reformų metais kariuomenės didinimo planai lenkė finansines galimybes.

Tačiau valstybės silpnumas savaime nesukuria padalijimo. Rusija dešimtmečius kišosi į rinkimus, Seimus ir konfederacijas, laikė kariuomenę Respublikos teritorijoje bei gynė tokią santvarką, kuri neleido kaimynei sustiprėti. Prūsija sudarinėjo sąjungas, kurių neketino laikytis, ir siekė teritorinio koridoriaus savo valdoms sujungti. Austrija prisidėjo prie pirmojo ir trečiojo grobio dalybų. Visos trys naudojo karinę galią ir po to reikalavo, kad užimtos šalies institucijos aneksijas „patvirtintų“.

Dar svarbiau, kad XVIII a. pabaigoje Respublika ne tik iro, bet ir reformavosi. Edukacinė komisija, Ketverių metų seimas, miestiečių teisių plėtra, Gegužės 3-iosios Konstitucija ir Abiejų Tautų tarpusavio įžadas rodo politinį atsinaujinimą. Jei žlugimą būtų lėmusi vien visiška vidaus negalia, kaimynėms nebūtų reikėję 1792 m. invazijos. Tiksliausia kalbėti apie vidaus silpnybių ir kryptingos imperinės prievartos sąveiką: pirmosios palengvino agresiją, o antroji nutraukė prasidėjusį taisymąsi.

Ši pusiausvyra svarbi ir vertinant atskirus veikėjus. Karaliaus prisijungimą prie Targovicos galima aiškinti baime dėl visiško valstybės sunaikinimo, tačiau sprendimas vis tiek padėjo palaužti pasipriešinimą. Konstitucijos priešininkai galėjo nuoširdžiai bijoti centralizacijos, bet jų sąjunga su užsienio kariuomene pavertė vidaus ginčą suvereniteto katastrofa. Kita vertus, reformatoriai nebuvo visažiniai modernios demokratijos kūrėjai: jie saugojo bajorų visuomenės hierarchiją ir tik ribotai sprendė valstiečių klausimą. Istorinis aiškinimas neprivalo nė vienos stovyklos paversti vien herojais arba išdavikais.

Todėl dažnas ginčas, ar tai buvo „valstybės savižudybė“, ar „kaimynių žmogžudystė“, labiau veikia kaip retorika negu analizė. Jis verčia rinktis vieną kaltininką, nors šaltiniai rodo susijusius procesus: silpną sprendimų priėmimą šalies viduje ir nuoseklų jėgos naudojimą iš išorės.

Po 1795-ųjų: administracinė mirtis ir ilgas institucijų šešėlis

1795 m. panaikinus valstybę, LDK vardas nepradingo iš žmonių atminties, tačiau jos teritorija buvo pertvarkyta pagal imperijų poreikius. Rusijos valdžioje atsidūrusi didžioji dalis buvusios Kunigaikštystės buvo suskirstyta į gubernijas. 1797 m. trumpai sudaryta Lietuvos gubernija, o 1801 m. ji padalyta į Vilniaus ir Gardino gubernijas. Užnemunė Prūsijos valdžioje išbuvo iki Napoleono karų, 1807 m. pateko į Varšuvos kunigaikštystę, o po Vienos kongreso didžioji jos dalis atiteko Rusijos valdomai Lenkijos Karalystei.

Imperinė valdžia ne iškart sunaikino visas senąsias teisines struktūras. Trečiasis Lietuvos Statutas Rusijos užimtose vakarų gubernijose dar kurį laiką veikė ir buvo galutinai panaikintas 1840 m. Vietos bajorija išlaikė dalį socialinio statuso, dvarus ir savivaldos tradicijų, bet jos politinė bendruomenė nebebuvo suverenios valstybės dalis. Po 1830–1831 m. sukilimo uždarytas Vilniaus universitetas, o po vėlesnių pasipriešinimų stiprėjo rusifikacija ir administracinė centralizacija.

Kartu padalijimų atmintis maitino XIX a. sukilimus, romantinę literatūrą ir skirtingus valstybingumo projektus. Vieni siekė atkurti istorinę Respubliką, kiti vis aiškiau formulavo atskirų modernių lietuvių, lenkų, baltarusių ir ukrainiečių tautų politinius tikslus. Buvusios LDK bajorijos kalbinė bei kultūrinė įvairovė nebetilpo į vieną paprastą tautinę schemą – tai matyti ir pasakojime apie Lietuvos bajorų vartotas kalbas.

Ilgalaikės pasekmės buvo ir ekonominės. Naujos imperijų sienos skaidė rinkas, keitė muitus, kariuomenės prievoles bei prekybos kryptis. Bajorų šeimos, turėjusios valdų abipus sienos, pateko į skirtingas teisines sistemas. Vilnius iš bendros valstybės sostinės virto Rusijos imperijos provincijos centru, nors išlaikė universitetinę ir kultūrinę trauką. Katalikų, stačiatikių, unitų ir žydų bendruomenių padėtį nuo šiol reguliavo imperinė konfesinė politika, o ne Respublikos teisė. Tad padalijimai pakeitė ne vien aukštąją politiką – jie perskirstė kasdienio gyvenimo taisykles.

Todėl 1795 m. buvo aiški valstybės pabaigos data, bet ne visų jos tradicijų pabaiga. Teisė, luominė tapatybė, Vilniaus kaip politinio centro atmintis ir Respublikos laisvių idealas dar ilgai veikė žmonių pasirinkimus. Valstybė dingo greičiau, negu galėjo išnykti jos visuomenės istorinė patirtis.

Išvada: trys padalijimai ir vienas nepatogus atsakymas

LDK žlugimas iš tiesų buvo laipsniškas. 1772 m. Rusija atplėšė pirmąsias jos rytines žemes. 1793 m., po reformų ir pralaimėto karo, Rusija užėmė maždaug pusę dar likusios Kunigaikštystės. 1795 m., numalšinus Kosciuškos sukilimą, Rusija prisijungė likusią didžiąją LDK dalį, o Prūsija – Užnemunę. Austrija kartu su jomis sunaikino Abiejų Tautų Respubliką, tačiau pagrindinių LDK teritorijų negavo.

Ši istorija netelpa nei į savęs sunaikinusios valstybės moralą, nei į pasakojimą apie visiškai bejėgę auką. Respublikos santvarka turėjo gilių trūkumų, dalis jos elito bendradarbiavo su užsienio valdovais, o socialinė sistema ribojo visuomenės mobilizaciją. Tačiau valstybė mėgino taisytis, ir būtent reformų sėkmės galimybė paskatino Rusijos intervenciją bei naujas dalybas.

Padalijimų datos žymi ne tris vienodus administracinius veiksmus, o vis griežtesnę prievartos seką: teritorijos atplėšimą, suvereniteto panaikinimą ir galiausiai valstybės likvidavimą. Suprasti šį procesą reiškia matyti ir vidaus atsakomybę, ir imperinę agresiją – nė vienos jų nepaverčiant patogiu pasiteisinimu kitai.