Kartais spaudos istoriją galima paimti į rankas: atsiversti pageltusį numerį, apžiūrėti šriftą, perskaityti redaktoriaus vedamąjį. Su „Gazieta lietuviška“ taip nepavyks. Pirmasis Jungtinėse Amerikos Valstijose leistas lietuvių periodinis leidinys pasirodė Niujorke 1879 m. rugpjūčio 16 d., gyvavo vos kelis mėnesius ir išnyko taip kruopščiai, kad šiandien nežinomas nė vienas išlikęs egzempliorius. Vis dėlto tai nėra laikraštis, apie kurį nežinome nieko. Jo pėdsakai liko vėlesniuose liudijimuose, bibliografinėse suvestinėse, leidėjo Mykolo Tvarausko biografijoje ir net žinioje apie 1932 m. Kaune eksponuotą pirmąjį numerį.

Šis paradoksas – leidinio nebėra, bet jo vieta istorijoje neabejotina – verčia elgtis atsargiai. Negalime laisvai atkurti straipsnių, maketo ar skaitytojų reakcijų, kurių pirminių dokumentų neturime. Galime patikrinti leidimo datas, redaktorių, rėmėjus, apytikrį numerių bei prenumeratorių skaičių ir istorinį kontekstą. Tada „Gazieta lietuviška“ atsiskleidžia ne kaip romantiška dingusi relikvija, o kaip labai rizikingas bandymas iš kelių šimtų skaitytojų sukurti viešą lietuvišką erdvę anapus Atlanto.

Ką iš tikrųjų reiškia žodis „pirmasis“

„Gazieta lietuviška“ vadinama pirmuoju JAV lietuvių periodiniu leidiniu arba pirmuoju Amerikos lietuvių laikraščiu. Abu apibūdinimai pagrįsti, tačiau juos svarbu vartoti tiksliai. Tai nebuvo pirmasis laikraštis lietuvių kalba pasaulyje ir juo labiau ne pirmasis lietuviškas spaudinys. Lietuviška knygos tradicija siekė XVI a.; jos pradžią žymi Martyno Mažvydo „Katekizmas“. XIX a. lietuviška periodika jau buvo leidžiama Prūsijos valdomoje Mažojoje Lietuvoje. Pavyzdžiui, „Lietuviška ceitunga“ Klaipėdoje pradėjo eiti 1877 metais.

Tvarausko laikraščio pirmumas yra geografinis ir bendruomeninis: tai pirmas žinomas periodinis lietuvių leidinys, sukurtas Jungtinėse Valstijose ten besiformuojančiai lietuvių išeivijai. Ši aplinkybė svarbesnė, nei gali atrodyti. Vienkartinis atsišaukimas, žodynas ar religinė knygelė turi pradžią ir pabaigą, o laikraštis žada reguliarų ryšį. Jis numato, kad egzistuoja ne tik pavieniai lietuviškai skaitantys žmonės, bet ir auditorija, kuriai nuolat reikia naujienų, pasakojimų, polemikos bei bendro žodyno.

Laikraščio nereikėtų vadinti „pirmąja Amerikos lietuvių žiniasklaida“ be išlygų. Iki jo būta lietuviškų lapelių ir kitų spaudinių, o informacija tarp emigrantų sklido laiškais, bažnyčiose bei draugijose. Periodiškumas čia yra esminis kriterijus. „Gazieta“ mėgino paversti nereguliarų bendravimą tęstiniu leidybos procesu.

Dar viena būtina skirtis – tarp lietuviško leidinio Amerikoje ir Amerikos leidinio apie lietuvius. Imigrantai galėjo patekti į anglišką ar lenkišką spaudą ir iki 1879 m., tačiau toks paminėjimas nesukuria lietuvių kalba veikiančios viešosios erdvės. „Gazietos“ naujumas buvo ne vien kilmės tema, o pasirinkta skaitytojo kalba. Net netobula, nenusistovėjusia rašyba spausdintas tekstas teigė, kad lietuvis darbininkas vertas atskiro kreipinio, o jo kalba gali atlikti ne tik namų šnekos, bet ir periodinės spaudos funkciją.

Taip pat klaidinga ją tiesiog sutapatinti su 1883 m. pradėta leisti „Aušra“. „Aušra“ tapo svarbiu modernios lietuvių tautinės savimonės leidiniu ir paliko prieinamą tekstų korpusą, o „Gazieta“ buvo ankstesnė, trumpa, katalikiška bei prounijinė iniciatyva. Jos reikšmė kyla ne iš vėlesnio tautinio kanono atkartojimo, bet iš to, kad ji pradėjo atskirą Amerikos lietuvių periodikos liniją.

Taigi „pirmasis“ čia nusako konkrečią naujovę, o ne pretenziją iš naujo pradėti visą lietuvių spaudos istoriją.

Mykolas Tvarauskas: sukilėlis, angliakasys ir savamokslis spaustuvininkas

Laikraščio istorija neatskiriama nuo Mykolo Tvarausko. Visuotinė lietuvių enciklopedija nurodo, kad jis gimė 1844 m. gruodžio 16 d. Kaupiškiuose, dabartiniame Vilkaviškio rajone, o mirė 1921 m. rugpjūčio 8 d. Niujorke. Tačiau spaudos istorikas Bronius Raguotis perspėjo, kad kai kurios Tvarausko biografijos detalės yra prieštaringos. Pats leidėjas minėjo Vištyčio apylinkes ir Kalvarijos pavietą, o vėlesnėje poleminėje spaudoje apie jo kilmę skleista sunkiai patikrinamų, kartais akivaizdžiai menkinamų versijų.

Patikimesnė biografijos ašis tokia: Tvarauskas mokytojavo, dalyvavo 1863–1864 m. sukilime, buvo sužeistas ir po sukilimo pralaimėjimo pasitraukė iš Rusijos imperijos. Į JAV jis atvyko maždaug 1866–1868 metais. Datų skirtumas šaltiniuose nėra pagrindas sukurti tariamą tikslumą; saugiau kalbėti apie laikotarpį. Pensilvanijos Šamokine jis keletą metų dirbo anglių kasykloje – tipiškame sunkaus emigranto darbo pasaulyje – o vėliau pats išmoko spaustuvininko amato.

Ši kelionė svarbi, nes paneigia patogią legendą apie iš anksto pasirengusį kultūros veikėją, kuris Amerikoje tik įgyvendino seną planą. Tvarauskas neturėjo stiprios institucijos, kapitalo ar gausios inteligentų grupės. Jis kūrė infrastruktūrą beveik nuo nulio: rinko raides, spausdino, vertė, ieškojo pirkėjų ir kartu sprendė, kokia kalba bei kokiai bendruomenei dirbs.

Jo tapatybė neatitinka vėlesnių griežtų nacionalinių kategorijų. Tvarauskas buvo išaugęs lenkų kultūros įtakoje, lietuvių kalba nebuvo jo gimtoji, o politiniu požiūriu jis simpatizavo senosios Lietuvos ir Lenkijos unijos tradicijai. Tačiau būtent jis pasirinko leisti lietuviškai. Istoriko užduotis nėra šį prieštaravimą panaikinti. Priešingai, jis rodo, kad XIX a. žmogus galėjo būti lenkiško patriotizmo veikiamas ir kartu praktiškai kurti lietuviškos spaudos lauką.

1873 arba 1874 m. Šamokine Tvarauskas įsteigė nedidelę spaustuvę. Enciklopedinėje tradicijoje ji vadinama pirmąja lietuvių spaustuve Jungtinėse Valstijose. Šis apibūdinimas nereiškia didelės įmonės su redakcijos skyriais ir platinimo tinklu. Tai buvo trapi individuali veikla, kurios savininkas pats turėjo būti ir tekstų rengėjas, ir techninis darbininkas, ir prekybininkas.

1875 m. Tvarauskas išspausdino anglų–lietuvių ir lietuvių–anglų kalbų žodyną „Tlumočius, arba Slovnikas angielckai-lietuviškas ir lietuviškai-angielckas“. Jis taip pat paskelbė atsišaukimą „Mieli Brolej“ ir kitus ankstyvuosius tekstus. Žodynas atskleidžia labai praktišką emigracinės spaudos paskirtį. Atvykėliui kalba buvo ne vien tapatybės simbolis: anglų kalbos žodžiai padėjo ieškoti darbo, pirkti, tartis ir suprasti naują aplinką. Lietuviškas spaudinys galėjo vienu metu saugoti ryšį su gimtine ir mokyti prisitaikyti Amerikoje.

Tų pačių metų gaisras spaustuvę smarkiai nuniokojo. Tyrėjai nesutaria, kiek žodyno egzempliorių tuomet žuvo ir ar pats gaisras buvo atsitiktinis. Vėlyvuose priešiškuose pasakojimuose atsirado užuominų, kad Tvarauskas esą pats sunaikinęs savo spaudos priemones, tačiau įrodymų tokiam kaltinimui nėra. Tai geras pavyzdys, kodėl poleminės XIX a. spaudos negalima skaityti kaip neutralaus įvykių protokolo.

Po nesėkmės Tvarauskas veiklos nemetė. Laikraščio idėją jis buvo svarstęs dar 1874 m., bet realizavo ją tik po kelerių metų Niujorke. Toks tarpas leidžia suprasti, kiek daug reikėjo ne vien techninių priemonių. Periodiniam leidiniui būtini autoriai, rėmėjai, prenumeratoriai, adresai, pašto paslaugos ir bent minimalus pasitikėjimas, kad kitas numeris iš tikrųjų pasirodys. „Gazieta lietuviška“ buvo ne spontaniškas įkvėpimas, o antras bandymas po materialios nelaimės sukurti lietuviškos spaudos verslą.

Niujorkas 1879-aisiais: auditorija dar tik kūrėsi

XIX a. antroje pusėje lietuvių emigracija į Jungtines Valstijas didėjo, tačiau 1879 m. dar nebuvo susiformavęs tankus XX a. pradžios parapijų, organizacijų ir laikraščių tinklas. Daugelis lietuvių dirbo Pensilvanijos kasyklose ir pramoniniuose miestuose. Jie dažnai buvo įtraukiami į platesnę lenkų katalikų aplinką, o Amerikos dokumentuose galėjo būti priskiriami pagal imperiją ar regioną, iš kurio atvyko, ne pagal šiuolaikinę tautybę.

Niujorkas suteikė Tvarauskui didesnį ryšių ir platinimo mazgą, bet savaime negarantuodavo lietuviškos auditorijos. Skaitytojų geografinis išsibarstymas didino pašto išlaidas. Ne visi emigrantai buvo raštingi, ne visų lietuvių kalbos atmainos sutapo, o daliai žmonių svarbesnė buvo lenkiška bažnytinė ir kultūrinė spauda. Leidėjui reikėjo įtikinti darbininką skirti dalį atlyginimo leidiniui, kurio tęstinumas nebuvo užtikrintas.

Svarbų organizacinį pagrindą teikė draugijos. 1875 m. Niujorke buvo įsteigta pirmoji vien lietuvių Šv. Kazimiero draugija. „Gazietą“ rėmė ši draugija, kunigas Petras Končius ir kiti talkininkai. Taigi laikraštis nebuvo visiškai vienišo spaustuvininko kūrinys, nors Tvarauskas prisiėmė pagrindinę leidybos ir redagavimo riziką. Religinė draugija galėjo padėti rasti prenumeratorių, platinti žinią ir suteikti projektui patikimumo.

Šis kontekstas paaiškina, kodėl pirmojo laikraščio istorija yra kartu bendruomenės formavimosi istorija. Spauda neatėjo į jau gatavą „Amerikos lietuvių visuomenę“. Laikraštis, draugijos ir parapinės iniciatyvos patys padėjo tokią visuomenę sukurti. Periodinis leidinys suteikė įsivaizduojamą bendrą erdvę žmonėms, kurie gyveno skirtinguose miestuose ir vieni kitų niekada nebuvo sutikę.

„Gazieta lietuviška“ pradėjo eiti 1879 m. rugpjūčio 16 d. ir, pagal Visuotinės lietuvių enciklopedijos pateikiamą chronologiją, baigė 1880 m. sausio 8 dieną. Tačiau net numerių skaičius nėra galutinai nustatytas. Literatūroje minima nuo 12 iki 16 numerių; kai kurios suvestinės nurodo 12 ar 13, kitos – 16. Tai nėra smulki redakcinė klaida. Skirtumas tiesiogiai kyla iš to, kad tyrėjai neturi viso komplekto, kurį galėtų sunumeruoti ir palyginti.

Apie 250 egzempliorių tiražas taip pat yra apytikris rodiklis, o ne tiksliai išlikusios spaustuvės apskaitos rezultatas. Dar svarbesnis kitas skaičius: Tvarauskas vėliau pripažino turėjęs vos 134 prenumeratorius. Tiražas ir prenumeratorių skaičius neprivalo sutapti. Dalį kopijų galėjo gauti rėmėjai, draugijos, autoriai ar potencialūs pirkėjai, dalis galėjo likti neparduota. Todėl teiginys, kad laikraštį „skaitė 250 žmonių“, būtų nepagrįstas. Vieną egzempliorių galėjo skaityti keli asmenys, bet tam neturime patikimos apskaitos.

Leidėjas ir redaktorius buvo Tvarauskas. Bendradarbių sąrašuose minimi Mikalojus Akelaitis, Motiejus Juozas Andriukaitis ir Augustinas Zeytzas, dar rašomas Zaicu. Šie vardai rodo, kad leidinys nebuvo sudarytas vien iš redaktoriaus tekstų, tačiau be išlikusių numerių sunku tiksliai pasakyti, kuris autorius ką parašė, kokia buvo nuolatinių skilčių sistema ir kaip tekstai buvo redaguojami.

Patvirtinti galima leidinio egzistavimo rėmus, pagrindinius žmones ir kryptį. Neįmanoma sąžiningai atkurti tikslaus kiekvieno numerio turinio. Būtent čia populiari istorija dažnai peržengia šaltinių ribą: keli bibliografiniai sakiniai paverčiami spalvingu redakcijos kasdienybės vaizdu. Patrauklumas neturi pakeisti įrodymų.

Katalikiška ir prounijinė kryptis – ne vėlesnės „Aušros“ kopija

Enciklopediniai aprašai „Gazietą lietuvišką“ apibūdina kaip katalikiškos krypties leidinį. Jame daug dėmesio skirta istorijai ir reiškėsi Liublino unijos tradicijai palankios nuostatos, o aktualiems lietuvių gyvenimo JAV klausimams teko mažiau vietos. Ši proporcija šiuolaikinį skaitytoją gali nustebinti. Išeivių laikraštį norisi įsivaizduoti kaip praktinių naujienų šaltinį apie darbą, atlyginimus ar gyvenimą Amerikoje, tačiau pirmasis bandymas labiau žvalgėsi į senosios tėvynės istoriją ir religinę tapatybę.

Prounijinė laikysena reiškė Abiejų Tautų Respublikos ir Lietuvos–Lenkijos politinės tradicijos artumo vertinimą. Ji neturėtų būti automatiškai prilyginama nei sąmoningam lietuvių „lenkinimui“, nei vėlesnei moderniai federacijos programai. XIX a. septintojo ir aštuntojo dešimtmečių emigrantų tapatybės buvo daugiasluoksnės. Katalikybė, regioninė kilmė, lietuvių šneka, lenkų kultūros prestižas ir 1863 m. sukilimo atmintis galėjo tilpti vieno žmogaus pasaulėvaizdyje.

Vėlesnė tautinio atgimimo istoriografija tokius veikėjus kartais vertino pagal aiškią lietuviškumo ir lenkiškumo priešpriešą. Tvarauskas į ją netilpo. Bronius Raguotis pagrįstai pabrėžė, kad net jeigu leidėjas turėjo lenkiškų politinių simpatijų, jo lietuviški spaudiniai objektyviai plėtė lietuvių kalbos vartojimą, skatino skaitymą ir savitumo jausmą. Pats Tvarauskas ragino emigrantus saugoti gimtąją kalbą, nors pripažino, kad lietuvių kalba nebuvo jo pirmoji.

Todėl „Gazietos“ nereikėtų matuoti vien pagal tai, kiek ji priminė vėliau kanonine tapusią tautinę spaudą. Jos vertė – ankstesnis, dar neapsisprendęs etapas. Laikraštis liudija momentą, kai lietuviškas viešasis žodis Amerikoje jau buvo reikalingas, bet jo politinė kalba ir auditorijos ribos dar tik formavosi.

Turinio apibūdinimą riboja ir šaltinių pobūdis. Žinome bendrą kryptį iš vėlesnių bibliografų bei liudininkų, tačiau neturime numerių, kad suskaičiuotume temas ar palygintume jų kaitą. Todėl negalima sakyti, kad kiekviename numeryje dominavo vienodi unijiniai tekstai arba kad redakcija visiškai ignoravo Amerikos lietuvių buitį. Tiksliau teigti, jog išlikusioje istoriografinėje charakteristikoje šios temos įvardijamos kaip pagrindinės. Tokia formuluotė mažiau efektinga, bet apsaugo nuo antrinio aprašo pavertimo neegzistuojančia turinio statistika.

Ji taip pat leidžia suprasti, kad leidinio idėjinė kryptis ir kiekvieno paskelbto teksto pozicija nėra tas pats dalykas.

Kodėl laikraštis žlugo po kelių mėnesių

Patikimiausias atsakymas paprastas: leidinys neturėjo pakankamai mokančių skaitytojų ir buvo nuostolingas. Tvarausko minėti 134 prenumeratoriai negalėjo stabiliai išlaikyti spaudos, popieriaus, pašto ir redakcinio darbo. Net jeigu apytikris 250 egzempliorių tiražas teisingas, neparduotos kopijos leidėjui reiškė išlaidas, o ne auditorijos sėkmę.

Tačiau finansinę nesėkmę verta išskleisti. Potencialūs skaitytojai buvo išsibarstę, dalis menkai raštingi, o nuolatinio lietuviško laikraščio pirkimo įprotis dar nebuvo susiformavęs. Nebuvo didelės reklamos rinkos ar gausių institucijų, galinčių padengti nuostolius. Pats Tvarauskas po ankstesnio spaustuvės gaisro neturėjo saugaus kapitalo rezervo. Periodikos versle keli vėluojantys mokėjimai ar mažesnis prenumeratos atnaujinimas galėjo sustabdyti visą leidybą.

Silpnybė galėjo būti ir turinio pasirinkimas. Jei, kaip rodo vėlesni aprašai, laikraštis daugiau rašė apie istoriją bei unijinę tradiciją negu apie kasdienius išeivių rūpesčius, daliai darbininkų jis galėjo atrodyti per tolimas. Vis dėlto tai yra pagrįsta interpretacija, o ne tiesiogiai iš skaitytojų apklausų nustatytas faktas. Išlikusių laiškų ar pilno numerių komplekto, leidžiančio išmatuoti reakcijas, neturime.

Trumpas gyvavimas nereiškia, kad sumanymas buvo beprasmis. Ankstyvoji emigrantų periodika dažnai būdavo nestabili: leidiniai atsirasdavo, susidurdavo su skolomis, ideologiniais konfliktais bei menka prenumerata ir užsidarydavo. „Gazieta“ parodė, kad lietuviškas laikraštis Amerikoje techniškai įmanomas, bet dar nepakankamai tvarus. Nuo 1884 m. „Unija“, o vėliau „Lietuviškasis balsas“, „Vienybė lietuvninkų“ ir kiti leidiniai jau veikė tankėjančiame draugijų, parapijų, spaustuvių bei skaitytojų tinkle.

Žlugimo nereikėtų aiškinti ir vien Tvarausko asmeninėmis savybėmis. Vėlesni jo priešininkai mėgo vaizduoti leidėją nevykėliu, tačiau toks vertinimas ignoruoja rinkos mastą. Net labai profesionalus redaktorius negalėtų ilgai išlaikyti laikraščio, jeigu prenumeratos pajamos nepadengia medžiagų ir pristatymo. Kita vertus, negalime žinoti, ar geresnis finansų valdymas būtų išgelbėjęs leidinį. Šaltiniai patvirtina nuostolį, bet nepateikia pilnos sąmatos. Patikimiausia išvada – Tvarausko ambicija aplenkė dar per mažą organizuotą skaitytojų bazę.

Tai buvo struktūrinė ankstyvosios išeivijos problema: kultūros poreikis jau atsirado, tačiau žmonių, pinigų ir institucijų tinklas dar nebuvo pakankamai tankus reguliariam laikraščiui išlaikyti.

Kaip galima tirti laikraštį, kurio negalima atsiversti

Teiginys, kad „Gazietos lietuviškos“ egzempliorių neišliko, nėra tas pats, kas teiginys, jog jų tikrai nebėra nė viename pasaulio palėpės lagamine. Istorikas gali pasakyti tik tiek, kad šiandien nėra žinomo, bibliotekose ar archyvuose tyrėjams prieinamo egzemplioriaus. Naujas radinys šią padėtį pakeistų. Kol kas leidinio istorija atkuriama iš antrinių ir netiesioginių šaltinių.

Vienas svarbiausių ankstyvų liudijimų – Jono Šliūpo pranešimas „Aušros“ 1885 m. pirmajame numeryje. Šliūpas atvyko į JAV 1884 m., bendravo su Tvarausku ir kartu su juo leido „Uniją“, todėl buvo arti pirmojo leidėjo aplinkos. Vis dėlto jis rašė praėjus keleriems metams ir pats dalyvavo aštriose Amerikos lietuvių ideologinėse kovose. Jo liudijimas vertingas, bet ne neklaidingas.

Dar mįslingesnė žinia skelbia, kad pirmasis „Gazietos“ numeris 1932 m. buvo eksponuotas spaudos parodoje Kaune. Vadinasi, praėjus daugiau nei pusei amžiaus bent viena kopija dar egzistavo. Kur ji pateko vėliau, nežinoma. Galėjo žūti per okupacijas ir karą, būti neidentifikuota, išvežta ar likti privačiame rinkinyje. Neturint perdavimo dokumentų, kiekviena konkreti versija lieka spėjimas.

Šaltinių stygius paaiškina skirtingą nurodomų numerių skaičių ir riboja teiginius apie dizainą bei turinį. Negalime cituoti neegzistuojančio vedamojo ar aprašyti antraštės spalvos. Galime lyginti vėlesnius liudijimus, tikrinti, kada jie užrašyti, kas jų autorius ir kokius interesus turėjo. Dingęs objektas istorijos nepadaro neįmanomos; jis tik reikalauja aiškiai parodyti, kur baigiasi dokumentas ir prasideda tikėtina rekonstrukcija.

Šiuo atveju ypač naudinga atskirti tris patikimumo lygius. Pirmasis – keliuose nepriklausomuose žinynuose sutampantys faktai: leidėjas, miestas ir apytikrės datos. Antrasis – paties Tvarausko ar jam artimų žmonių retrospektyvūs liudijimai, pavyzdžiui, prenumeratorių skaičius; jie svarbūs, bet priklauso nuo atminties ir pasakojimo tikslo. Trečiasis – vėlyvos poleminės istorijos apie leidėjo charakterį ar nesėkmių priežastis. Pastarąsias galima cituoti kaip to meto konfliktų pavyzdį, tačiau ne kaip savaime patvirtintą biografiją.

Lygiai taip pat reikia skirti faktą, kad 1932 m. numeris buvo eksponuotas, nuo visų nepatvirtintų pasakojimų apie tai, kas jam nutiko vėliau. Šaltinių tyla nėra leidimas pasirinkti įdomiausią versiją.

Spaudos draudimo epocha abipus Atlanto

„Gazieta lietuviška“ pasirodė tuo metu, kai Rusijos imperijos valdomoje Lietuvoje galiojo lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas. Po 1863–1864 m. sukilimo valdžia siekė stiprinti rusifikaciją, o lietuviškos knygos buvo spausdinamos Mažojoje Lietuvoje ir slapta gabenamos per sieną. Platesnę šios sistemos istoriją atskleidžia pasakojimas apie knygnešius ir jų saugotą lietuvišką žodį.

JAV leidžiamam laikraščiui Rusijos cenzūros taisyklės tiesiogiai negaliojo. Tai suteikė laisvę spausdinti lotyniškais rašmenimis, aptarti istoriją ir kreiptis į emigrantus jų kalba. Tačiau būtų perdėta teigti, kad „Gazieta“ buvo tiesioginis knygnešių leidinys ar nuosekli anticarinė tribūna. Turimi aprašai labiau pabrėžia katalikišką ir prounijinę kryptį, o ne konkrečią kovos su spaudos draudimu programą.

Vis dėlto geografinė laisvė turėjo ilgalaikę reikšmę. Išeivijos spauda galėjo palaikyti lietuvišką raštiją, kai gimtajame krašte jos viešas naudojimas buvo ribojamas. Vėlesni Amerikos lietuvių laikraščiai pasiekdavo Lietuvą, skatino tautinį sąjūdį, politines diskusijas ir paramą kultūros projektams. „Gazieta“ buvo per trumpa ir per maža, kad viena atliktų šį vaidmenį, tačiau ji priklausė tam pačiam besiformuojančiam alternatyvios spaudos pasauliui.

Čia matyti dar vienas paradoksas. Imperinė prievarta stūmė žmones iš Lietuvos ir varžė jos spaudą, o emigracija sukūrė naujas vietas, kuriose lietuviškas tekstas galėjo būti spausdinamas. Tvarauskas, pats 1863 m. sukilimo dalyvis, Amerikoje iš darbininko tapo spaudos leidėju. Jo laikraščio tiražas buvo menkas, tačiau pati galimybė leisti lietuviškai rodė, kad kultūrinės erdvės ribos nebebuvo tapačios politinėms imperijos sienoms.

Jeigu vertintume tik pagal gyvavimo trukmę ir pelną, „Gazieta lietuviška“ atrodytų kaip nesėkmingas projektas. Tačiau spaudos istorijoje pirmtakų svarba matuojama ir tuo, kokią galimybę jie patikrino. Tvarauskas įrodė, kad JAV galima surinkti lietuvišką tekstą, rasti bendradarbių, išspausdinti periodinį leidinį ir paštu pasiekti išsibarsčiusius skaitytojus. Silpniausia grandis buvo ne technologija, o per maža mokanti auditorija.

1884 m. Tvarauskas su Jonu Šliūpu pradėjo leisti „Uniją“. Bendradarbiavimas truko neilgai: išryškėjo skirtingos politinės ir religinės nuostatos. Šliūpas vėliau kūrė pasaulietiškesnę, tautiškai radikalesnę spaudą, o katalikiška kryptis telkė savo leidinius bei organizacijas. Šie konfliktai buvo aštrūs, kartais asmeniški, bet kartu liudijo subrendusią viešąją erdvę: jau varžėsi ne vienas trapus laikraštėlis, o kelios idėjinės stovyklos.

Visuotinė lietuvių enciklopedija skaičiuoja, kad 1879–1914 m. Jungtinėse Valstijose ėjo apie šimtą lietuviškų periodinių leidinių. Ne visi gyvavo ilgai ir ne visi buvo įtakingi, tačiau masto pokytis milžiniškas. Laikraščiai telkė draugijas, skelbė politines programas, mokė, polemizavo, rinko paramą ir formavo emigrantų ryšį su Lietuva. Vėliau atsirado dienraščių, leidinių moterims, darbininkams, jaunimui, katalikams ir socialistams.

„Gazieta“ nesukūrė visos šios sistemos viena. Būtų klaidinga vėlesnę plėtrą pateikti kaip tiesioginę vieno laikraščio pasekmę. Ją skatino auganti emigracija, raštingumas, organizacijų tinklas ir tautinis judėjimas. Tačiau chronologinėje grandinėje Tvarausko leidinys stovi pradžioje. Jo nesėkmė buvo pirmoji praktinė pamoka, kiek kainuoja lietuviška viešoji erdvė Amerikoje ir kiek žmonių reikia jai išlaikyti.

Dingęs numeris ir tai, ką prarado istorikai

Vienas rastas egzempliorius galėtų atsakyti į daugybę klausimų. Pamatytume tikslų pavadinimo užrašymą ir ortografiją, puslapių skaičių, šriftus, skelbimus, prenumeratos kainą, redakcijos adresą bei turinio proporcijas. Galėtume nustatyti, kiek vietos teko religijai, istorijai, emigrantų naujienoms ir praktinei informacijai. Autorių kalba leistų tirti, kaip lietuvių rašyba veikė dar iki bendrinės kalbos normų įsitvirtinimo.

Ypač svarbi būtų skaitytojo perspektyva. Ant išlikusios kopijos galėtų būti savininko įrašas, siuntimo adresas ar bibliotekos antspaudas. Tokia smulkmena parodytų, kaip laikraštis keliavo. Keli numeriai leistų patikrinti periodiškumą ir redakcijos pažadus. Visas komplektas pakeistų dabartinę istoriją iš bibliografinio karkaso į analizuojamą tekstų visumą.

Tačiau dingimas pats savaime irgi yra istorinis faktas. Mažo tiražo darbininkų bendruomenės spauda buvo naudojama, perduodama, dėvima ir retai sistemingai archyvuojama. Laikraštis galėjo tapti pakavimo popieriumi ar būti išmestas perskaičius. Bibliotekos ne visada rinko mažų imigrantų grupių leidinius, o privačios kolekcijos išsisklaidydavo. Vėlesni karai ir okupacijos ypač apsunkino Lietuvoje buvusių egzempliorių likimą.

Todėl sakinys „egzempliorių neišliko“ neturėtų virsti sensacinga legenda apie sąmoningai sunaikintą laikraštį. Nėra įrodymų, kad jį kas nors sistemingai slėpė ar naikino dėl turinio. Daug tikėtinesnis paaiškinimas – mažas tiražas, trumpas gyvavimas ir archyvavimo spragos. Tikroji paslaptis ne reikalauja sąmokslo, o primena, kokia pažeidžiama yra kasdienė spauda, kol kas nors nusprendžia ją išsaugoti.

Radinys būtų vertingas ir dėl galimybės patikrinti vėlesnę istoriografiją. Galbūt numeriai patvirtintų dabar vartojamą katalikiško bei prounijinio leidinio portretą, o gal parodytų gerokai įvairesnį turinį. Jie taip pat leistų įvertinti Tvarausko lietuvių kalbą ne iš priešininkų pašaipų, bet iš paties redaguoto teksto. Kol kopijos nėra, tyrėjai priversti remtis žmonėmis, kurių dalis su leidėju bendradarbiavo, o dalis su juo ginčijosi. Dingęs laikraštis todėl yra ne tuščia vieta, bet nuolatinis raginimas tikrinti kiekvieno vėlesnio teiginio kilmę.

Paieška turi ir praktinę kryptį: senų draugijų archyvai, šeimų dokumentai, neaprašyti bibliotekų rinkiniai bei parodų katalogai kartais išsaugo tai, ko nėra nacionalinėse bibliografijose. Tačiau kol radinys neidentifikuotas, jis negali būti pateikiamas kaip jau egzistuojantis įrodymas.

Išvada: laikraštis, išlikęs be popieriaus

„Gazieta lietuviška“ gyvavo nuo 1879 m. rugpjūčio iki 1880 m. sausio, išleido maždaug 12–16 numerių ir surinko tik 134 prenumeratorius. Leidėjas Mykolas Tvarauskas patyrė nuostolių, o projektas nutrūko. Tai patvirtinama geriau negu daugelis vaizdingų detalių, kuriomis norėtųsi užpildyti dingusių puslapių tylą.

Laikraščio reikšmė slypi ne tariamame tobulume. Jis nebuvo nei „Aušros“ pirmtakas visomis idėjinėmis prasmėmis, nei jau susiformavusios Amerikos lietuvių tautos balsas. Tai buvo ankstyvas, katalikiškas ir prounijinis bandymas suburti dar tik besikuriančią skaitytojų bendruomenę. Jo redaktorius pats jungė sunkiai suderinamas patirtis: 1863 m. sukilimą, lenkų kultūros įtaką, lietuviškos kalbos mokymąsi, kasyklos darbą ir spaustuvininko amatą.

Faktas, kad 1932 m. Kaune pirmasis numeris dar buvo rodomas parodoje, palieka viliojančią viltį, jog kopija kada nors gali būti atpažinta. Kol tai neįvyko, sąžiningiausias pasakojimas turi išlaikyti spragas. Išlikę liudijimai leidžia matyti leidinio kontūrus, bet ne pateikti neegzistuojančias citatas ar tariamai tikslią numerių rekonstrukciją.

Net be popierinio egzemplioriaus „Gazieta lietuviška“ išliko kaip pradžios taškas. Po kelių metų Amerikos lietuvių spauda atsinaujino, o iki Pirmojo pasaulinio karo JAV pasirodė apie šimtą lietuviškų periodinių leidinių. Pirmojo bandymo nesėkmė parodė, kad viešajam žodžiui reikia daugiau nei spaudos preso: reikia bendruomenės, kuri pasirengusi jį reguliariai skaityti ir išlaikyti. Tvarausko laikraštis tokios bendruomenės dar nerado, tačiau pirmasis pabandė į ją kreiptis.