Pirmieji atradę Ameriką buvo Vikingai

Istorijoje dažnai kalbama apie Kristoforą Kolumbą, kuris 1492 metais „atrado“ Ameriką. Tačiau šis pasakojimas slepia įdomią tiesą: europiečiai iš tikrųjų pasiekė Amerikos krantus daug anksčiau. Tai padarė vikingai – Skandinavijos jūrininkai, garsėję savo drąsa, laivais ir gebėjimu plaukti toli už pažįstamų horizontų. Maždaug 1000 metais po Kristaus Leifas Eriksonas, vikingų vadas iš Grenlandijos, išsilaipino dabartinės Kanados teritorijoje, Niufaundlendo saloje. Tai buvo daugiau nei pusę tūkstantmečio prieš Kolumbo kelionę. Vėliau vikingai tyrinėjo ir Labradorą, įsitvirtindami tose vietovėse, kurios šiandien laikomos pirmosiomis europiečių gyvenvietėmis Amerikoje.

Leifo Eriksono kelionė į Naująjį Pasaulį

Leifas Eriksonas, dar vadinamas „Leifas Laimingasis“, buvo garsaus vikingų tyrinėtojo Erikos Raudonojo sūnus. Erikos Raudonasis įkūrė pirmąją skandinavų koloniją Grenlandijoje, o jo sūnus nusprendė žengti dar toliau į vakarus. Pasak islandų sagų, apie 1000 metus Leifas išgirdo pasakojimų apie žemę, esančią dar toliau už Grenlandijos. Skandinavų tradicija gausi legendų apie atradimus, tačiau šiuo atveju pasakojimai turėjo realų pagrindą – tai buvo Šiaurės Amerikos žemynas.

Leifas su savo žmonėmis išplaukė drakara – vikingo karo ir kelionių laivu, kuris buvo lengvas, manevringas ir galėjo plaukti tiek atviroje jūroje, tiek upėmis. Jie pasiekė Niufaundlendo salą, kur, kaip rašoma sagose, atrado derlingą kraštą, gausų medienos, žvėrių ir net laukinių vynuogių. Ši vieta vėliau buvo pavadinta Vinlandu, kas pažodžiui reiškia „Vynuogių žemę“.

Leifo kelionė žymi pirmąją žinomą europiečių ekspediciją į Ameriką. Skirtingai nei Kolumbas, kuris manė atradęs kelią į Indiją, Leifas suprato, kad tai nauja žemė. Nors vikingų kolonijos Amerikoje buvo trumpalaikės, jų kelionė parodė, kad Atlanto vandenyną galima įveikti dar gerokai prieš Renesanso epochos atradėjus.

Vikingų gyvenvietės Niufaundlende ir Labradore

Leifo ekspedicija nesibaigė vien išsilaipinimu. Vikingai įkūrė gyvenvietes Niufaundlende, kurios šiandien archeologų dėka yra puikiai žinomos. Bene garsiausia iš jų – L’Anse aux Meadows, esanti Niufaundlendo šiaurėje. Ši vieta pripažįstama kaip pirmoji europiečių gyvenvietė Amerikoje. Ji yra įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą ir liudija, kad vikingai tikrai pasiekė Naująjį Pasaulį.

L’Anse aux Meadows archeologiniai kasinėjimai atskleidė tipiškas vikingų trobas – žemėmis apdengtus medinius statinius, kurie buvo naudojami kaip gyvenamieji namai, dirbtuvės ar sandėliai. Čia rasta įrankių, vinukų, smeigtukų ir kitų daiktų, būdingų skandinavų kultūrai. Tai neabejotinas įrodymas, kad vikingai ne tik užsuko į šiuos krantus, bet ir stengėsi juose gyventi.

Be Niufaundlendo, vikingai tyrinėjo ir Labradorą – teritoriją dar toliau į šiaurę. Labradoras buvo svarbus dėl medienos išteklių, kurie Grenlandijoje buvo itin riboti. Manoma, kad vikingai iš Labradoro gabendavo medieną į Grenlandiją, taip užtikrindami kolonijos išlikimą. Tačiau ilgalaikės gyvenvietės ten nesusikūrė, mat vietos klimatas ir konfliktai su vietiniais gyventojais – indėnais, kuriuos sagos vadino „skraelingais“ – padarė gyvenimą per daug sudėtingą.

Nepaisant to, šios gyvenvietės ir trumpalaikės ekspedicijos parodė, kad vikingai gebėjo ištverti sunkiomis sąlygomis, plėsti savo horizontus ir įveikti vandenyną, kurį kiti europiečiai laikė neperžengiama kliūtimi.

Kodėl vikingų atradimai buvo pamiršti?

Nors Leifo Eriksono kelionė ir gyvenvietės Niufaundlende yra patvirtintos archeologiniais įrodymais, ilgą laiką ši istorija buvo beveik pamiršta. Kodėl taip atsitiko? Viena iš priežasčių – pačių vikingų kolonijų trumpalaikiškumas. Skandinavų gyvenvietės Amerikoje egzistavo vos kelis dešimtmečius, o vėliau buvo apleistos dėl sunkių sąlygų ir konfliktų su vietiniais gyventojais.

Be to, vikingai paliko savo pasakojimus daugiausia sagose – islandų rašytiniuose šaltiniuose, užrašytuose tik po kelių šimtų metų. Nors šios sagos yra vertingas šaltinis, jos ilgą laiką buvo laikomos legendomis, o ne patikimais istorijos dokumentais. Tik XX amžiaus viduryje, atradus L’Anse aux Meadows vietovę, šios istorijos buvo patvirtintos moksliniais įrodymais.

Kita priežastis – Kolumbo epochos politinė ir kultūrinė reikšmė. Jo kelionė 1492 m. ne tik atvėrė naują žemyną Europai, bet ir pradėjo intensyvią kolonizaciją, prekybą, kultūrų susidūrimus, kurie turėjo milžinišką poveikį visam pasauliui. Tuo tarpu vikingų vizitai į Ameriką nesukėlė tokio masto permainų, todėl jie nebuvo laikomi „atradimo“ pradžia.

Vis dėlto šiandien vikingų atradimai vertinami kaip ne mažiau svarbi žmonijos istorijos dalis. Jie įrodo, kad Europoje egzistavo jūrinės tradicijos, leidusios įveikti Atlantą gerokai anksčiau nei Renesanso epochoje.

Vikingų atradimų reikšmė šiandien

Vikingų kelionės į Ameriką šiandien turi ne tik istorinę, bet ir simbolinę reikšmę. Jos primena, kad atradimų istorija yra daug sudėtingesnė nei vieno žmogaus ar vienos tautos pasakojimas. Nors Kolumbas dažnai vadinamas Amerikos atradėju, iš tiesų šį žemyną pirmieji pasiekė vikingai, o dar anksčiau jame tūkstančius metų gyveno vietinės tautos.

Leifo Eriksono vardas šiandien įamžintas įvairiose vietose – nuo paminklų Islandijoje ir Grenlandijoje iki skulptūrų Jungtinėse Amerikos Valstijose. JAV netgi minima „Leifo Eriksono diena“, kuri švenčiama spalio 9-ąją, pagerbiant šio drąsaus tyrinėtojo indėlį į istoriją.

Vikingų atradimai taip pat padeda suprasti, kaip toli siekė jų pasaulio vizija. Jie nebuvo tik plėšikai ar kariai, kaip dažnai vaizduojama populiariojoje kultūroje. Jie buvo ir tyrinėtojai, ir kolonistai, gebėję prisitaikyti prie įvairių aplinkų – nuo Islandijos ledynų iki Kanados pakrančių.

Šiandien archeologai ir istorikai vis dar tiria vikingų kelionių pėdsakus, o kiekvienas naujas atradimas papildo mūsų supratimą apie šių nepaprastų žmonių drąsą ir gebėjimus.

Išvados: kas buvo tikrieji Amerikos atradėjai?

Vikingų kelionės į Niufaundlendą ir Labradorą prieš daugiau nei tūkstantį metų rodo, kad istorija dažnai yra daugiasluoksnė ir kupina netikėtumų. Leifas Eriksonas ir jo bendražygiai buvo pirmieji europiečiai, atradę Ameriką, gerokai anksčiau nei Kolumbas. Nors jų įkurtos gyvenvietės neišliko ilgai ir nesukėlė pasaulinių pokyčių, jų žygdarbis yra ne mažiau vertingas.

Ši istorija primena, kad atradimai nėra vieno žmogaus nuopelnas. Tai ilgas procesas, kuriame dalyvavo daugybė tautų ir kultūrų. Amerikos žemynas buvo žinomas ir gyventas dar prieš Kolumbo kelionę, o vikingai tapo pirmuoju europietišku tiltu į Naująjį Pasaulį.

Šiandien, minėdami Leifo Eriksono kelionę, galime suvokti, kad atradimų istorija – tai ne tik datos ir vardai, bet ir drąsos, smalsumo bei žmonijos siekio pažinti nežinomą pasaulį istorija.