Prieš 100 milijonų metų Sacharos dykuma atrodė visisškai kitaip

Prieš šimtą milijonų metų dabartinė Sacharos dykuma atrodė visiškai kitaip nei šiandien. Tai nebuvo besikartojančių kopų jūra, svilinanti karščiu ir skurdi gyvybe. Tuo metu ši vietovė buvo klestinti oazė – žaliuojanti, gyvybės kupina aplinka, kurioje knibždėjo milžiniški ropliai, įvairiausi žinduoliai, pirmieji paukščiai, vabzdžiai ir žuvys. Tačiau didžiausią nuostabą keliantis atradimas buvo padarytas visai neseniai – 2009 metais paleontologai aptiko fosilijas, kurios priklausė neįtikėtiniems krokodilams. Tai nebuvo paprasti vandenyje tykantys plėšrūnai – šie padarai turėjo ilgus, stiprius galūnes ir, kaip rodo tyrimai, gebėjo bėgti sausuma panašiai kaip žinduoliai – netgi šuoliuoti!

Prarastas Sacharos pasaulis: kai dykuma buvo žalias rojus

Vienas iš dažniausiai pasitaikančių klaidingų įsitikinimų apie Žemės istoriją yra tas, kad dabartinis kraštovaizdis visada atrodė panašiai. Tačiau Sacharos atvejis puikiai iliustruoja, kaip per milijonus metų gamta geba iš esmės transformuoti regionus. Prieš 100 milijonų metų dabartinėje šiaurės Afrikoje dominavo tropiniai miškai, pelkynai, upės ir ežerai. Klimatas buvo drėgnas ir šiltas, daug palankesnis gyvybei nei šiandieninis atšiaurus ir sausas dykumos klimatas.

Šią praeities viziją mokslininkams padėjo atkurti geologiniai sluoksniai bei daugybė fosilijų, rastų skirtinguose Sacharos taškuose, ypač Nigerio ir Maroko teritorijose. Tarp jų – milžiniški žuvų dantys, iškastiniai augalai, žinduolių pėdsakai ir svarbiausia – krokodilų liekanos. Tokia gyvybės įvairovė rodo, kad aplinka tuo metu buvo itin turtinga, o upių sistemos veikė kaip pagrindiniai gyvūnijos migracijos ir mitybos keliai.

Vienas svarbiausių tyrimų apie tuometinį Sacharos kraštovaizdį buvo atliktas vadovaujant žymiam paleontologui Paului Sereno iš Čikagos universiteto. Jo ekspedicijos aptiko ne tik naujas krokodilų rūšis, bet ir daugybę kitų iki tol nežinomų dinozaurų bei vandens gyvūnų. Būtent šie atradimai padėjo sukurti visapusišką vaizdą apie tai, kaip iš tiesų atrodė šiandieninė dykuma prieš šimtą milijonų metų – vieta, kurioje knibždėjo gyvenimas ir kurioje dominavo mirtinai pavojingi plėšrūnai.

Bėgantys krokodilai: kai ropliai prisitaikė prie sausumos gyvenimo

Krokodilai daugumai mūsų asocijuojasi su nejudriu, pasyviu medžiotoju, kuris ilgai tyko aukos vandenyje ir atakuoja staigiu šuoliu. Tačiau priešistoriniai Sacharos krokodilai buvo kitokie – jie ne tik galėjo vaikščioti sausuma, bet ir bėgti ja. Viena iš įspūdingiausių rastų rūšių, kurią mokslininkai pavadino Kaprosuchus saharicus, dažnai vadinama „krokodilžmogiu“, buvo būtent toks sausumos plėšrūnas. Šis padaras turėjo ilgą kūną, stiprias, į žinduolių kojas panašias galūnes ir galėjo judėti kur kas greičiau nei bet kuris dabartinis krokodilas.

Tyrėjai, ištyrę fosilijų struktūrą, pastebėjo, kad šios rūšies galūnių padėtis – vertikali, o ne horizontali, kaip įprasta daugumai roplių. Toks skeleto išsidėstymas reiškia, kad krokodilai galėjo judėti ne slinkdami ar šliauždami, bet šuoliuodami – tai veikiau primena žinduolių judėjimą. Judesys galėjo būti panašus į dabartinių gyvačių lapių ar net mažesnių kengūrų, o gal net žirafų. Tokia mobilumo forma rodo itin aukštą adaptacijos lygį – šie krokodilai buvo pritaikyti medžioti sausumoje, o ne vien vandenyje.

Vienas labiausiai žavintis aspektas yra tai, kaip gamta per ilgus milijonus metų sugebėjo formuoti tokias savybes. Kadangi Sacharos regionas buvo nusėtas upeliais ir ežerais, tačiau juos jungė dideli žemės plotai, krokodilams prireikė įgyti sausumos mobilumo gebėjimus. Būtent tai ir lėmė tokių „bėgančių“ roplių atsiradimą – jie galėjo persekioti grobį tiek sausumoje, tiek vandenyje, o tai padarė juos išskirtinai pavojingais.

2009 metų atradimas, pakeitęs mūsų supratimą apie krokodilų evoliuciją

Iki 2009 metų dauguma paleontologų manė, kad krokodilų evoliucija buvo gana stabili – šie gyvūnai atrodė mažai pakitę nuo dinozaurų eros, o jų ekologinė niša išliko tokia pati. Tačiau būtent 2009-aisiais metų Paul Sereno ir jo vadovaujama komanda, vykdydama ekspediciją į Nigerio dykumą, aptiko fosilijas, kurios visiškai pakeitė šį požiūrį. Rasti kelių naujų rūšių roplių kaulai, tarp jų ir garsiojo „boar croc“, „duck croc“, „rat croc“, bet įdomiausias buvo vadinamasis „galloping croc“ – būtent tas, kuris turėjo visas struktūrines savybes judėti sausuma dideliu greičiu.

Fosilijų analizė parodė, kad šie krokodilai turėjo ne tik ilgas kojas, bet ir tvirtą stuburą, leidžiantį išlaikyti kūno svorį judėjimo metu. Be to, jų kaukolės struktūra buvo kiek kitokia nei šiandieninių krokodilų – tai rodo, kad jie galėjo būti labiau agresyvūs ir greitesni plėšrūnai. Tyrimai taip pat atskleidė, kad jie turėjo aštrius, į dantis panašius dyglius, kurie buvo skirti ne tik plėšyti mėsą, bet ir atlaikyti stiprų mechaninį spaudimą – taigi, jie galėjo susidurti su gana stambiu grobiu.

Šis atradimas ne tik papildė žinias apie krokodilų įvairovę, bet ir parodė, kad šie gyvūnai turėjo kur kas platesnį ekologinį vaidmenį nei buvo manyta. Jie nebuvo vien tik vandenyje tykantys medžiotojai – kai kurios rūšys, panašiai kaip plėšrūs žinduoliai, dominavo sausumos mitybos grandinėje. Būtent tai padėjo suprasti, kaip dinamiška ir įvairialypė buvo gyvybės evoliucija Kreidos periodo Sacharoje.

Kodėl šie atradimai svarbūs ir ką jie pasako apie mūsų planetą?

Tyrimai apie „bėgančius krokodilus“ atskleidžia kur kas daugiau nei vien egzotišką ir įdomų priešistorinį gyvūną. Jie padeda suprasti didesnius dėsningumus apie tai, kaip aplinkos pokyčiai veikia gyvybės raidą. Faktas, kad krokodilai galėjo prisitaikyti prie sausumos gyvenimo, rodo, jog net tokie konservatyvūs gyvūnai kaip ropliai gali per gana trumpą (evoliucijos mastu) laikotarpį išsiugdyti radikaliai naujas savybes.

Šie atradimai taip pat padeda rekonstruoti klimato kaitos modelius. Supratimas, kad dabartinė Sacharos dykuma kadaise buvo vandeninga ir žaliuojanti, leidžia mokslininkams geriau numatyti, kaip klimatas gali kisti ateityje. Be to, tai atveria duris diskusijoms apie tai, kiek greitai planetos ekosistemos gali transformuotis, jei keičiasi atmosferos ar geografinės sąlygos.

Šiuolaikinėje ekologinėje diskusijoje vis labiau akcentuojamas klimato kaitos poveikis biosferai. Tokie atradimai, kaip Paul Sereno ekspedicijos metu rasti bėgantys krokodilai, tampa priminimu, kad gamta visada kinta – kartais greitai, kartais lėtai, bet niekada nestovi vietoje. Ir nors tai gali būti viltingas ženklas gyvybės prisitaikymo galimybėms, tuo pačiu tai kelia klausimų apie tai, kaip šiuolaikinė žmonija paveikia natūralias planetos transformacijas.

Pabaigai: krokodilų šešėlyje – pamokos apie evoliuciją ir planetos likimą

Galbūt vienas įdomiausių aspektų šios istorijos yra tai, kaip daug galime sužinoti iš kelių iškasenų, aptiktų vienoje iš atšiauriausių vietų Žemėje. Nuo bėgančių krokodilų iki žaliuojančių Sacharos peizažų – visa tai primena, kad mūsų planetos praeitis yra pilna netikėtumų. Ir nors iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip mokslinė keistenybė, iš tiesų tai yra gilus priminimas apie gyvybės universalumą, gebėjimą prisitaikyti ir nenutrūkstamą jos kaitą.

Šiandien krokodilai vis dar egzistuoja, nors nė vienas iš jų negali bėgti sausuma taip, kaip kadaise galėjo jų protėviai. Tačiau jų evoliucinė istorija liudija vieną – gamtoje nėra statiškumo. Tai, kas atrodo neįmanoma šiandien, galėjo būti realu vakar. Ir tai, ką laikome normaliu dabar, po milijonų metų gali atrodyti visiškai svetima.

Kai kitą kartą pažvelgsite į dykumos kopas ar pamatysite krokodilą zoologijos sode, prisiminkite: kažkada jų protėviai skriejo per žaliuojančias pievas ir pelkynus Sacharoje, medžiodami kaip tikri sausumos plėšrūnai. Ir būtent šie neįtikėtini gyvūnai dar kartą įrodo, kad gyvybė Žemėje yra pati kūrybiškiausia jėga Visatoje.