1945 metų gegužės 9-oji – tai data, giliai įsišaknijusi ne tik Rusijos, bet ir visos buvusios Sovietų Sąjungos žmonių atmintyje. Būtent tą dieną nacistinė Vokietija oficialiai kapituliavo, ir Europa pagaliau atsiduso po šešerius metus trukusio kraujo praliejimo. Antrojo pasaulinio karo pabaiga buvo ne tik politinis, bet ir emocinis lūžis milijonams žmonių – tų, kurie kovojo, kentėjo, prarado ir vis dėlto išliko.
Tačiau vienas įdomiausių ir kartu šokiruojančių istorinių faktų, susijusių su šios pergalės šventimu, yra tas, kad visa Sovietų Sąjungos degtinės atsarga išseko vos per 22 valandas nuo šventės pradžios. Šis įvykis tapo simboliniu pavyzdžiu, atspindinčiu tiek tautos emocinę būseną, tiek kultūrinį alkoholio vaidmenį to meto visuomenėje.
Pirmoji reakcija į pergalės žinią buvo spontaniška ir visuotina. Žmonės išėjo į gatves, miestų aikštės greitai prisipildė džiaugsmo, ašarų, dainų ir apkabinimų. Tai buvo akimirka, kai ilgai kauptas skausmas pavirto nevaldoma euforija. Per visą karą Sovietų Sąjunga neteko daugiau nei 20 milijonų gyventojų – tai buvo trauma, kurią lydėjo ilgas tylėjimas, skausmingas laukimas ir neapibrėžtumas. Kai šis košmaras baigėsi, žmonės norėjo tik vieno – švęsti iki išnaktų, pamiršus viską.
Natūralu, kad tokios šventės neapsieina be alkoholio – ypač Rusijoje, kur degtinė jau seniai buvo tapusi neatsiejama tiek šventinių, tiek gedulingų ritualų dalimi. Žmonės gėrė ne tik norėdami paminėti pergalę, bet ir norėdami išsivaduoti nuo patirtų išgyvenimų, emocinio streso ir karo siaubo, kuris ilgus metus slėgė kasdienybę.
Pagal istorinius šaltinius ir liudininkų pasakojimus, šventės Sovietų Sąjungoje truko ištisas dienas, tačiau didžioji jų dalis buvo itin intensyvi jau nuo pirmųjų valandų. Vos per 22 valandas nuo pergalės paskelbimo, visos degtinės atsargos šalyje buvo išgertos. Tai apima tiek parduotuvių, tiek kariuomenės, tiek valstybinių rezervų išteklius.
Nors šiandien tai gali atrodyti kaip anekdotas ar šaržuotas įvykis, šis faktas buvo realus ir užfiksuotas oficialiuose pranešimuose. Tai atspindi ne tik sovietinės visuomenės emocinę būklę, bet ir tai, kaip giliai alkoholis buvo įsitvirtinęs kultūroje.
Kariuomenės daliniai, kurie liko miestuose, dalijo degtinę gyventojams, gatvėse buvo organizuojami improvizuoti koncertai, šokiai, dainos. Šventimas neturėjo jokios formos – jis buvo nevaldomas, iš chaoso gimęs džiaugsmas. Bet kai alkoholio atsargos baigėsi, šventė tęsėsi – žmonės vis dar šoko ir dainavo, bet jau su išblėsusiu butelio skambesiu.
Degtinė Sovietų Sąjungoje buvo daugiau nei tiesiog gėrimas. Ji buvo socialinis cementas, įrankis tiek susitaikymui, tiek pasipriešinimui, tiek liūdesiui išreikšti, tiek pergalėms pažymėti. Kariniuose daliniuose degtinė buvo netgi oficialiai dalijama kaip „fronte“ priklausanti norma, o pergalės proga tai tapo dar reikšmingesniu simboliu.
Be to, alkoholio vaidmuo karo pabaigoje buvo psichologiškai svarbus – tai buvo būdas „užbaigti“ žiauriausią istorijos skyrių, bent jau vidiniu lygmeniu. Kai išseko degtinė, tai kai kuriems simbolizavo ne tik fizinį resursų trūkumą, bet ir emocinį viršūnės tašką, po kurio galėjo prasidėti tikrasis gydymo laikotarpis.
Nors šis istorinis įvykis neretai minimas su šypsena ar net ironija, jis iš tiesų atskleidžia gilų žmogišką norą išgyventi palengvėjimą, net jeigu tam reikia visos šalies alkoholio atsargų. Šis įvykis parodo, kaip tautos kartais švenčia ne tik pergalę prieš priešą, bet ir gyvybės, vilties bei ateities atgavimą.
Rusija, pritrūkusi degtinės per šventę, šventė ne tik karo pabaigą – ji šventė išlikimą. Ir nors ši šventė buvo chaotiška, neplanuota ir gal net neracionali, tai buvo vienas nuoširdžiausių momentų tautos istorijoje.
Susisiek: info@idomioji-istorija.lt
© 2025 Idomioji-istorija.lt - Visos teisės saugomos. Sprendimas: Vileikis.lt
