Tarp XI ir XIX amžiaus Japonijos kalnų buvo praktikuojamas vienas paslaptingiausių ir labiausiai šiurpinančių religinių ritualų pasaulyje – Sokushinbutsu, arba savanoriška gyva mumifikacija. Tai nebuvo nei savižudybė, nei bausmė, o gilios dvasinės transformacijos forma, kurios siekė tik tam tikri budistų vienuoliai. Jų tikslas buvo vienas – pasiekti tokį dvasinį nušvitimą, kuris leistų po mirties ne tik išlikti fiziškai, bet ir toliau tarnauti žmonėms kaip gyvas įkvėpimo ir maldos šaltinis.
Sokushinbutsu – tai praktika, kuri verčia iš naujo susimąstyti apie žmogaus valią, dvasinį tikėjimą ir fizinės kančios ribas. Tai ritualas, kurio metu vienuoliai gyvai mumifikuodavo savo kūnus, palaipsniui atsisakydami maisto, skysčių ir pasaulio, kol galiausiai – po metų izoliacijos ir meditacijos – tapdavo dvasiniais simboliais, išsaugojusiais savo kūno formą net po mirties.
Sokushinbutsu gimė Japonijos Yamagatos regione, kur gamtos sąlygos – šaltos žiemos, atšiaurūs kalnų šlaitai – sudarė idealią terpę fiziniam išsekimui ir dvasinei koncentracijai. Čia, Šiaurės Honšiū kalnuose, susikūrė viena asketiškiausių budizmo atšakų – Šingon budizmas, kuris stipriai rėmėsi tantriniais mokymais, ritualais ir meditacija.
Ši tradicija susiformavo aplink Dewa Sanzan kalnus – Haguro, Gassan ir Yudono – laikomus šventomis vietomis. Juose gyvenę vienuoliai stengėsi nutraukti bet kokius ryšius su pasauliu: atsisakė komforto, emocijų, asmeninio turto ir net maisto pertekliaus. Jų tikslas buvo ne tik išsilaisvinti iš materialaus pasaulio, bet ir tapti gyvais pavyzdžiais kitiems, įkūnijančiais budistinį idealą.
Sokushinbutsu ritualas buvo griežtai struktūrizuotas ir truko apie 3 metus – kiekvienas etapas turėjo konkretų tikslą.
Pirmuosius 1000 dienų vienuolis laikydavosi itin griežtos dietos – maitindavosi tik kalnų riešutais, šaknimis, žieve ir sėklomis. Vengė bet kokio riebalų ar baltymų šaltinio, kad organizmas pradėtų deginti vidaus resursus. Kartu kasdien medituodavo, melsdavosi ir fiziškai alinant save, kad sumažintų puvimo tikimybę po mirties.
Artėjant prie fizinių galimybių ribos, vienuolis pradėdavo gerti urushi – natūralų laką iš nuodingo medžio. Ši medžiaga naikindavo bakterijas ir parazitus jo kūne, o kartu apsinuodijimas lemdavo, kad organizmas po mirties sunkiau irti.
Kai kūnas jau būdavo visiškai išsekintas, vienuolis atsisveikindavo su bendruomene ir įeidavo į mažytį akmeninį kapą – vos kelių kvadratinių metrų dydžio kamerą. Jis sėsdavo lotoso poza, o šalia palikdavo bambuko vamzdelį kvėpavimui ir mažą varpelį. Kiekvieną dieną, kol jis buvo gyvas, skambindavo tuo varpeliu. Kai garsas nutildavo – broliai suprasdavo, kad kelionė baigta. Vamzdelis būdavo ištraukiamas, o kapa užsandarinama.
Po 1000 dienų, kapas būdavo atidaromas. Jei kūnas liko nesuiręs – tai reiškė, kad vienuolis pasiekė Sokushinbutsu statusą – tapo šventuoju, kuris peržengė gyvenimo ir mirties ribą.
Iš istorinių šaltinių žinome, kad daugiau nei 20 vienuolių sėkmingai įvykdė šią praktiką. Vienas garsiausių – Shinnyokai Shonin, miręs 1783 m., kurio mumifikuotas kūnas išliko iki šių dienų ir eksponuojamas Dainichi-Bo šventykloje. Jų kūnai tapo ne tik religiniais simboliais, bet ir kultūros paveldo objektais, kurie dabar tyrinėjami antropologų, istorikų ir net medikų.
Nors šiuolaikiniam žmogui tokia praktika gali atrodyti kaip fanatizmas ar net savižudybė, iš tiesų vienuoliai nemirė iš kančios – jie pasiaukojo dėl tikėjimo. Jų mirtis buvo laikoma perėjimu į aukštesnę dvasinę būseną. Išlieka įsitikinimas, kad nepūvantis kūnas įrodo nušvitimo tikrumą, tarsi fizinis paliudijimas, jog siela jau pasiekė Budos lygį.
Vienuoliai ne tik mirė su tikslu – jie tapdavo gyvais simboliais savo bendruomenėms. Prie jų kūnų melsdavosi žmonės, ieškojo įkvėpimo, ramybės ar atsakymų.
Po Meiji restauracijos XIX a. Japonijoje buvo uždraustos praktikos, laikomos nehumaniškomis, todėl Sokushinbutsu tapo nelegali. Tačiau tai neištrynė jų palikimo – išlikusios mumijos laikomos nacionaliniu turtu, religiniu ir antropologiniu fenomenu, kuris vis dar stebina mokslininkus visame pasaulyje.
Diskusijos dėl Sokushinbutsu vis dar tęsiasi. Vieni teigia, kad tai kraštutinis religijos pavertimas kančia. Kiti mato tai kaip giliai dvasingą, labai sąmoningą ir pasiaukojamą veiksmą, parodantį, kad žmogaus dvasia gali peržengti fizines ribas.
Galbūt atsakymas – kažkur per vidurį. Sokushinbutsu liudija ne tik apie seną religiją, bet ir apie žmogaus galimybes – fiziškai, dvasiškai, morališkai. Tai viena iš ekstremaliausių, bet kartu ir kilniausių žinomų žmogaus savidisciplinos formų.
Sokushinbutsu – tai ne mirties kultas, o gyvenimo perėjimas į dvasinę amžinybę. Tai fenomenas, kuris parodo, kad tikėjimas gali būti ne tik abstraktus, bet ir fiziškai įkūnytas. Nors tokia praktika šiandien atrodo svetima, ji primena mums, kokia galinga gali būti žmogaus valia ir pasiaukojimas dėl tikėjimo.
Susisiek: info@idomioji-istorija.lt
© 2025 Idomioji-istorija.lt - Visos teisės saugomos. Sprendimas: Vileikis.lt
