Winston Churchil ir alkoholis – tai ne tik faktai apie garsaus Britanijos ministro pirmininko kasdienybę, bet ir esminė jo asmenybės bei viešojo įvaizdžio dalis. Tūkstančiai žmonių visame pasaulyje iki šiol žavisi šio žmogaus ryžtu, humoro jausmu ir kietu būdu spręsti globalias krizes. Tačiau už šaržuoto veido ir garsios frazės apie „kraujo, prakaito ir ašarų“ buvo žmogus, kurio kasdienybę ženklino cigarai, viskis ir… gydytojo pažyma, leidžianti gerti JAV prohibicijos metu.
Winstonas Churchillis buvo žinomas ne tik dėl savo garsių kalbų ar kovos prieš nacizmą, bet ir dėl savo nenugalimos meilės cigarams. Teigiama, kad jis kasdien surūkydavo nuo aštuonių iki dešimties cigarų, o kartais šis skaičius pasiekdavo ir penkiolika.
Cigarai tapo neatsiejama jo įvaizdžio dalimi. Jie figūruodavo ne tik privačiame gyvenime, bet ir oficialiose nuotraukose, politiniuose susitikimuose, net ir karo metu. Jo mėgstamiausi cigarai buvo kubietiški, ypač „Romeo y Julieta“ ir „La Aroma de Cuba“ rūšys. Kubietiški cigarai nebuvo atsitiktinis pasirinkimas – Churchillis vertino jų kokybę, aromatą ir, svarbiausia, prabangą, kuri juos lydėjo.
Ši aistra buvo tokia stipri, kad net Antrojo pasaulinio karo metu, kai Londone trūko daugelio prekių, Churchillis pasirūpino, kad jo cigarus tiekdavo specialūs diplomatiniai kanalai. Kartą jis net liepė išsiųsti karinio lėktuvo misiją vien tam, kad parskraidintų kelias dėžes cigarų iš užsienio.
Winston Churchill ir alkoholis ėjo ranka rankon. Jis pradėdavo dieną lengvu viskiu su vandeniu pusryčių metu, o vakarą dažnai baigdavo brendžio, konjako ar šampano taure. Ne vienas istorikas pažymi, kad Churchillio tolerancija alkoholiui buvo stulbinanti – jis galėjo gerti visą dieną, išlaikydamas šaltą protą ir darbingumą.
Churchillis ne tik nevengė alkoholio – jis jį pavertė savo simboliu. Kartą, kai viena Amerikos dama pamėgino išreikšti kritiką dėl jo įpročių, jis atsakė:
„Aš per visą savo gyvenimą išgėriau daugiau viskio nei vandens – ir vis dar stoviu.“
Ši frazė tapo dar vienu jo citatomis grįstu palikimu, parodančiu ne tik humoro jausmą, bet ir tai, kaip stiprieji gėrimai buvo integruoti į jo kasdienybę bei sprendimų priėmimą net svarbiausiais istoriniais momentais.
Vienas iš labiausiai intriguojančių Winstono Churchillio gyvenimo epizodų – jo kelionės į Jungtines Valstijas prohibicijos laikotarpiu, kai nuo 1920 iki 1933 m. JAV buvo draudžiamas alkoholio vartojimas, gamyba ir pardavimas. Tačiau Churchillis nebuvo eilinis turistas – jis buvo garbingas diplomatas ir politinis veikėjas.
Prieš keliaudamas į JAV, Churchillis susitarė su britų ambasada ir amerikiečių gydytojais, kad būtų paruošta oficiali pažyma, leidžianti jam vartoti alkoholį „neribotais kiekiais dėl medicininių priežasčių“. Tai nebuvo joks suklastotas dokumentas – tai buvo reali, oficiali gydytojo nuomonė, pagrįsta tuo, kad jam alkoholio reikėjo sveikatai palaikyti.
Dokumente buvo nurodyta:
„Šiuo pažymėjimu patvirtinu, kad ponui Winstonui S. Churchilliui būtina vartoti alkoholį, ypač viskį ir konjaką, neribotais kiekiais dėl sveikatos būklės, kurią sustiprina abstinencija.“
Tai buvo ne tik juokinga ir provokuojanti detalė, bet ir puikus pavyzdys, kaip Churchillis išnaudojo sistemą savo naudai – ir dar su tokiu humoru bei elegancija, kad niekas nedrįso prieštarauti.
Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, kyla klausimas – ar Winstono Churchillio cigarai ir alkoholis nebuvo priklausomybės požymiai? Daugelis šiuolaikinių ekspertų sutiktų, kad pagal šiuolaikinius kriterijus Churchillio elgesys būtų priskiriamas priklausomybei. Vis dėlto, tuo metu socialinis kontekstas buvo visiškai kitoks.
Gėrimas ir rūkymas buvo ne tik toleruojami, bet ir laikomi aristokratiškais įpročiais. Tai buvo privilegija, galios simbolis, o ne problema. Churchillis niekada neslėpė savo įpročių – priešingai, jis juos išdidžiai demonstravo, juokavo apie juos, o net ir politiniai oponentai retai ryždavosi iš to šaipytis, nes žinojo, kad tai yra jo įvaizdžio dalis, kurią visuomenė gerbė.
Winstono Churchillio cigarai ir alkoholis tebėra įdomūs ne tik istorikams, bet ir tiems, kurie domisi lyderyste bei komunikacija. Churchillis gebėjo paversti savo asmeninius įpročius brendu, kuris transliavo pasitikėjimą, tvirtumą, ir netgi tam tikrą maištingumą. Jo šaržuotas siluetas su cilindru, cigaru ir brendžio taure – iki šiol vienas ikoniškiausių XX a. politikos vaizdinių.
Net ir šiandien, kai rūpinimasis sveikata tampa norma, daugelis žmonių vis dar mato Churchilli kaip žmogišką ir stiprų lyderį, kuris drįso būti savimi, net kai tai prieštaravo konvencijoms.
Winstono Churchillio cigarai ir alkoholis buvo daugiau nei asmeniniai įpročiai – tai buvo žinutė, kad stiprybė slypi ne perfekcionizme, o autentiškume. Jis nesistengė atrodyti tobulas. Jis buvo žmogus su silpnybėmis, bet ir su nepalaužiamu ryžtu, išmintimi bei strateginiu mąstymu.
Galbūt šiuolaikinėje visuomenėje Churchillis būtų matomas kitaip – galbūt jam būtų pasiūlyta mesti gerti ar rūkyti. Tačiau jo istorija primena, kad lyderystė nėra vien apie sveiką gyvenseną ar nepriekaištingą moralę – tai apie gebėjimą įkvėpti, mobilizuoti ir atsilaikyti tada, kai pasaulis byra.
Susisiek: info@idomioji-istorija.lt
© 2025 Idomioji-istorija.lt - Visos teisės saugomos. Sprendimas: Vileikis.lt
