Aleksandras Makedonietis palaidotas gyvas

Vienas garsiausių visų laikų karvedžių – Aleksandras Makedonietis, žinomas dėl savo neprilygstamų karo žygių ir milžiniškos imperijos, galėjo patirti siaubingą likimą – būti palaidotas gyvas. Naujausia mokslinė teorija, kuri kelia vis daugiau diskusijų, teigia, kad Aleksandras iš tiesų nemirė 323 m. pr. m. e., o buvo visiškai paralyžiuotas, bet sąmoningas. Skamba kaip siaubo filmo siužetas? Tai gali būti istorinė realybė.

Kas iš tiesų nutiko Aleksandrui?

Aleksandro mirtis visada buvo apgaubta paslaptimi. Žinoma, kad jis susirgo ir daug dienų kentėjo nuo karščiavimo bei stipraus skausmo, kol galiausiai neva mirė. Tačiau štai kas įdomu: pasakojama, jog jo kūnas nesiraukšlėjo ir nepradėjo irti net po kelių dienų, o tai neįprasta net ir balzamuotam lavonui karštame klimato regione.

Nauja teorija: Guillain-Barré sindromas

Mokslininkai vis dažniau kalba apie galimą Guillain-Barré sindromo (GBS) atvejį. Tai reta autoimuninė neurologinė liga, kai organizmo imuninė sistema puola nervus, sukeldama paralyžių, kuris gali apimti visą kūną, išskyrus smegenis. Tokiu atveju žmogus iš išorės atrodo lyg negyvas, bet viduje jis yra visiškai sąmoningas.

Neurologė dr. Katherine Hall iš Naujosios Zelandijos teigia, kad GBS galėjo paaiškinti daugelį Aleksandro simptomų: laipsnišką paralyžių, sąmonės nepraradimą ir „negyvą“ būseną. Ji taip pat pabrėžia, kad senovėje nebuvo pakankamai tikslių priemonių nustatyti mirtį, todėl Aleksandras galėjo būti paskelbtas mirusiu klaidingai.

Baisiausia istorijos detalė

Tuo metu, kai Aleksandras buvo laikomas mirusiu, jo kūnas buvo ruoštas laidotuvėms ir pervežtas į Egiptą. Jei teorija teisinga, tai reikštų, jog jis buvo gyvas sarkofage, negalėdamas nieko pasakyti ar padaryti, lėtai mirštantis nuo dehidratacijos ar deguonies stygiaus.

Kodėl tai svarbu šiandien?

Ši teorija ne tik keičia mūsų požiūrį į vieną žymiausių pasaulio figūrų, bet ir kelia svarbius klausimus apie istorinį medicinos supratimą. Ji taip pat primena, kaip pavojingas gali būti klaidingas mirties diagnozavimas, ypač laikais, kai mokslas dar nebuvo pažengęs.

Istorijos, kaip ir mokslas, nuolat kinta. Galbūt Aleksandro Makedoniečio mirtis nebuvo tokia didinga, kaip mums buvo sakoma – gal ji buvo tyli tragedija žmogaus, kuris buvo įkalintas savo kūne. Ši teorija leidžia naujai pažvelgti ne tik į Aleksandro asmenybę, bet ir į tai, kaip trapi gali būti riba tarp gyvenimo ir mirties.