Nuo 1912 iki 1948 m. vasaros olimpinių žaidynių programoje tikrai buvo oficialios meno varžybos, kuriose už architektūrą, literatūrą, muziką, tapybą ir skulptūrą buvo skiriami aukso, sidabro bei bronzos medaliai. Tai ne demonstracinės parodos: Tarptautinio olimpinio komiteto archyve išliko detalūs menininkų konkursų rezultatai. Tačiau teiginys, kad visi apdovanojimai buvo teikiami lygiai taip pat kaip sporto medaliai, turi išlygų – ne visose kategorijose kiekvieną kartą išdalytos visos medalių vietos.
Pierre’as de Coubertinas norėjo sujungti sportą ir meną
Šiuolaikinių olimpinių žaidynių atkūrėjas Pierre’as de Coubertinas manė, kad fizinis ugdymas ir meninė kūryba turi papildyti vienas kitą. Jo idėja rėmėsi idealizuotu antikinės Graikijos sporto, meno bei religijos bendrumu.
1906 m. buvo aptarinėjamas meno konkursų įtraukimas į olimpiadą. 1908 m. Londono žaidynėms programa nebuvo pasirengusi, todėl pirmosios varžybos įvyko tik 1912 m. Stokholme.
Penkios pagrindinės meno kategorijos
Varžytasi literatūros, muzikos, skulptūros, tapybos ir architektūros srityse. Kūrinių tema turėjo būti susijusi su sportu arba olimpiniu idealu. Pavyzdžiui, architektai pateikdavo sporto pastatų projektus, dailininkai – sportininkų atvaizdus, o rašytojai – poeziją ar kitus tekstus apie sportą.
Vėlesnėse olimpiadose kategorijos buvo skirstomos į smulkesnes grupes. 1936 m. Berlyno žaidynėse menų konkursų buvo daugiau negu 1912 m., nors jų kokybės kriterijai ir vertinimas buvo dažna diskusijų tema.
1912 m. Coubertinas pats laimėjo medalį
Vienas įdomiausių atvejų – pats Coubertinas, savo tekstą Ode to Sport pateikęs slapyvardžiais „Georges Hohrod“ ir „Martin Eschbach“, 1912 m. laimėjo literatūros aukso medalį. Tai dokumentuota Tarptautinio olimpinio komiteto publikacijose.
Ši istorija iškelia ir objektyvumo klausimų: konkurso idėjos autorius dalyvavo savo paties inicijuotoje sistemoje. Vis dėlto rezultatas įrašytas į oficialią olimpinę istoriją.
Ar visada skirti trys medaliai?
Ne. Pavyzdžiui, 1912 m. Stokholmo tapybos kategorijoje buvo suteiktas tik aukso medalis, o sidabro ir bronzos nebuvo. Panašios išimtys pasitaikydavo ir kitose kategorijose, todėl vien mechaniškai skaičiuoti po tris medalius kiekvienai kategorijai būtų klaidinga.
Kas pasikeitė po 1948 m.?
Po 1948 m. Londono olimpiados meno konkursai nebegrįžo į oficialią medalių programą. Tarptautinio olimpinio komiteto istoriniuose dokumentuose minimos organizacinės problemos, profesionalių menininkų statusas ir sunkumas vertinti subjektyvius kūrinius pagal sporto logiką.
Vėliau meno varžybas pakeitė parodos, kultūriniai festivaliai ir šiuolaikinės olimpinės kultūros programos.
Koks šių medalių palikimas?
Olimpiniai meno konkursai buvo reali 1912–1948 m. žaidynių dalis, bet jų pabaiga nereiškė, kad kultūra buvo pašalinta iš olimpinio judėjimo. Pasikeitė forma: menininkai toliau dalyvauja olimpinėse šventėse, tačiau jų darbai nebevertinami už medalius kaip sportininkų rezultatai.
Parašykite komentarą