Kai Olimpinėse žaidynėse skyrė medalius už… meną!

Kai pagalvojame apie Olimpines žaidynes, mintyse iškyla sportininkai, prakaitas, rekordai, stadionai ir auksinės medaliais pasipuošusios pergalės. Tačiau mažai kas žino, kad nuo 1912 iki 1948 metų Olimpinėse žaidynėse buvo apdovanojami ir… menininkai! Taip, Olimpiniai medaliai buvo teikiami už literatūrą, tapybą, muziką, architektūrą ir skulptūrą – su viena sąlyga: kūriniai turėjo būti susiję su sportu arba Olimpine dvasia.

Olimpinių menų gimimas

Ši unikali idėja kilo baronui Pierre’ui de Coubertinui, moderniųjų Olimpinių žaidynių įkūrėjui. Jis tikėjo, kad sportas ir menas turi eiti išvien – kaip tai buvo daroma Senovės Graikijoje. Jis norėjo sugrąžinti harmoningą žmogaus ugdymo idealą, apimantį tiek kūną, tiek dvasią.

1912 m. Stokholmo olimpiadoje buvo įteikti pirmieji medaliai už meno kūrinius. Iš viso nuo 1912 iki 1948 m. penkiose menų srityse buvo išdalinti apie 151 medalis, lygiai taip pat, kaip už sportinius pasiekimus.

Kokios meno sritys dalyvavo?

Olimpinėse meno varžybose buvo šios kategorijos:

• Literatūra (eilėraščiai, esė, dramų ištraukos)
• Architektūra (sporto pastatai, stadionų projektai)
• Skulptūra (dažniausiai sporto tematika)
• Tapyba (sporto scenos, atletai veiksme)
• Muzika (himnai, orkestriniai kūriniai)

Kūriniai turėjo būti originalūs ir tiesiogiai susiję su sportu – tai reiškė, kad menininkai kūrė ne bet ką, o tik tai, kas atspindėjo Olimpinę dvasią, kovą, judėjimą ar bendruomeniškumą.

Kas laimėjo?

Įdomu tai, kad vienas iš olimpinių laureatų buvo… pats Coubertinas, kuris po slapyvardžiu pateikė poemą „Ode to Sport“ ir laimėjo aukso medalį literatūros kategorijoje 1912 metais!

Taip pat įvairių šalių menininkai laimėdavo už projektus, tokius kaip sporto salės dizainas ar plakatų kolekcijos, vaizduojančios atletus.

Kodėl meno varžybos buvo nutrauktos?

Nors idėja buvo kilni, ji susidūrė su praktiniais sunkumais. Vienas pagrindinių – dauguma menininkų buvo profesionalai, o Olimpinės žaidynės tuo metu buvo skirtos tik mėgėjams. Taip pat buvo sunku objektyviai vertinti meno kūrinius – tai sukeldavo ginčų dėl vertinimo kriterijų.

1949 m. Tarptautinis olimpinis komitetas nusprendė meno varžybas panaikinti, bet menas ir toliau liko žaidynių dalimi – tik kaip kultūrinė programa, be medalių.

Nors šiandien menas nebėra įtrauktas į oficialią Olimpinių žaidynių programą, jo pėdsakai išliko – atidarymo ceremonijose, simbolikoje ir pačioje Olimpinėje dvasioje. 1912–1948 m. laikotarpis išlieka unikaliu istorijos momentu, kai atletai ir menininkai varžėsi dėl tų pačių aukso medalių. Tai priminimas, kad kūryba ir sportas – tai dvi neatsiejamos žmogaus išraiškos formos.