1898 m. amerikiečių rašytojas Morganas Robertsonas iš tiesų išleido novelę Futility apie milžinišką keleivinį laivą „Titan“, kuris balandį Šiaurės Atlante susiduria su ledkalniu ir pražudo daugybę žmonių, nes gelbėjimo valčių neužtenka. Panašumai su 1912 m. „Titaniko“ katastrofa yra realūs ir įspūdingi. Tačiau vadinti knygą „pranašyste“ nėra pagrindo: Robertsonas buvo patyręs jūrininkas, rašė apie jau matomas laivybos tendencijas, o jo kūrinys po „Titaniko“ katastrofos dar buvo pataisytas ir perleistas.
Kas buvo Morganas Robertsonas?
Robertsonas gimė 1861 m. JAV ir jaunystėje ne vienus metus dirbo jūroje. Jis gerai pažino laivus, transatlantinę prekybą, navigacijos rizikas ir sparčiai augančių garlaivių technologijas.
1898 m. jo novelė pasirodė pavadinimu Futility. Praėjus keturiolikai metų po tikrojo „Titaniko“ nuskendimo ji buvo pakartotinai išleista ir išgarsėjo kaip The Wreck of the Titan, or Futility.
Kokie panašumai iš tikrųjų egzistuoja?
Pagrindiniai sutapimai nėra išgalvoti. Tiek fikcinis „Titan“, tiek tikrasis „Titanic“ buvo vaizduojami kaip savo laikmečio milžiniški transatlantiniai laineriai. Abu buvo siejami su išskirtiniu saugumu, abu plaukė Šiaurės Atlante, abu balandį susidūrė su ledkalniu ir abiem atvejais keleivių išgelbėjimą ribojo per mažas gelbėjimo valčių skaičius.
Labiausiai į akis krinta pats vardas: Titan ir Titanic. Library of Congress todėl pagrįstai šią novelę vadina vienu keisčiausių „Titaniko“ legendos sutapimų.
Bet „Titan“ ir „Titanic“ nebuvo identiški
Viraliniuose palyginimuose dažnai sudaromas įspūdis, kad Robertsonas iki metro, tonos ir mazgo tikslumu aprašė būsimą „Titaniką“. Tai netiesa.
Fikcinis „Titan“ buvo trumpesnis už „Titaniką“, skyrėsi jo tonažas, galingumas, keleivių skaičius ir katastrofos eiga. Novelėje laivas ne tiesiog prabraukia ledkalnį šonu ir lėtai skęsta beveik tris valandas: „Titan“ dideliu greičiu užvažiuoja ant ledo, smarkiai pasvyra ir katastrofa vyksta daug staigiau.
Svarbi detalė: knyga buvo pataisyta po „Titaniko“ katastrofos
Šiuolaikiniai skaitytojai dažnai skaito ne originalią 1898 m. versiją, o 1912 m. pataisytą leidimą. Project Gutenberg pateikiamas tekstas turi ir 1898 m., ir 1912 m. autorinių teisių žymas bei yra būtent vėlesnio leidimo tekstas.
Tarp leidimų buvo pakeista dalis techninių „Titan“ charakteristikų ir papildyta pabaiga. Pavyzdžiui, originalioje 1898 m. versijoje laivo tonažas buvo nurodytas apie 45 000 tonų, o 1912 m. leidime – jau 70 000. Todėl internete matomos lentelės ne visada lygina „Titaniką“ su tuo tekstu, kurį Robertsonas iš tikrųjų parašė keturiolika metų prieš katastrofą.
Ar pataisymai buvo padaryti tam, kad „pranašystė“ atrodytų tikslesnė?
Šito negalima teigti užtikrintai. Ironiška, kad kai kurie 1912 m. pakeisti skaičiai net nutolino fikcinį laivą nuo tikrojo „Titaniko“. Pavyzdžiui, 70 000 tonų „Titan“ tapo gerokai didesnis už tikrąjį lainerį.
Taigi faktas, kad tekstas buvo redaguotas, svarbus tikrinant konkrečius palyginimus, bet savaime neįrodo, kad Robertsonas sąmoningai bandė suklastoti „pranašystę“.
Kodėl Robertsonas galėjo taip taikliai numatyti katastrofos tipą?
XIX a. pabaigoje keleiviniai laineriai darėsi vis didesni ir greitesni. Transatlantiniai maršrutai kirto vandenis, kuriuose ledkalniai buvo gerai žinoma grėsmė. Tuo pat metu gelbėjimo valčių reikalavimai buvo paremti senesnėmis laivų dydžio kategorijomis ir ne visada užtikrino vietas kiekvienam žmogui laive.
Robertsonas, turėdamas jūrinės patirties, galėjo logiškai sujungti jau egzistavusias tendencijas: vis didesnį laivą, pasitikėjimą technologija, didelį greitį ir nepakankamą gelbėjimo įrangą.
„Titanikas“ taip pat nebuvo oficialiai absoliučiai „neįskandinamas“
Dar viena legenda – esą laivo statytojai kategoriškai paskelbė, kad „Titanikas negali nuskęsti“. To meto spaudoje ir techninėje literatūroje iš tiesų vartota formuluotė „praktiškai neįskandinamas“, pabrėžiant vandeniui nelaidžius skyrius.
Po katastrofos ši santūresnė reklaminė ir techninė kalba virto daug garsesne formule „Dievas pats negalėtų nuskandinti šio laivo“, nors tokios frazės istorinis pagrindas gerokai silpnesnis.
Ar buvo ir kitų „Titaniko pranašysčių“?
Robertsono novelė nėra vienintelis ankstesnis pasakojimas apie keleivinį laivą ir ledkalnį. Library of Congress primena ir žurnalisto W. T. Steado 1892 m. apsakymą, kuriame kitas laivas susiduria su ledkalniu ir keleivius gelbsti „White Star Line“ laineris.
Steadas pats žuvo „Titanike“ 1912 m. Tai dar vienas labai įspūdingas sutapimas, tačiau ir jis labiau parodo, kad ledkalnio katastrofa jau buvo įsivaizduojama to meto jūrinėje kultūroje, o ne antgamtinį ateities numatymą.
Koks tiksliausias verdiktas?
Morgano Robertsono 1898 m. Futility tikrai turi stulbinamų panašumų su „Titaniko“ katastrofa: laivas „Titan“, milžiniškas ir laikomas itin saugiu, balandį Šiaurės Atlante susiduria su ledkalniu, o gelbėjimo valčių neužtenka.
Tačiau tai nebuvo tiksli ateities „prognozė“. Dalis internete lyginamų specifikacijų paimta iš po katastrofos pataisyto 1912 m. leidimo, katastrofų eiga smarkiai skyrėsi, o pats scenarijus kilo iš realių XIX a. pabaigos laivybos tendencijų, kurias patyręs jūrininkas galėjo gana pagrįstai numatyti.
Kaip 1912 m. balandį iš tikrųjų vyko katastrofa, paaiškina susijusi „Titaniko“ nuskendimo priežasčių analizė.
Parašykite komentarą