Sokushinbutsu – „Budos šiame kūne“ – vadinami Japonijoje išlikę mumifikuoti budistų asketai, ypač susiję su Dewa Sanzan ir Yudono kalno religine tradicija šiaurės Japonijoje. Populiarioji versija dažnai pateikia vieną tikslų „savimumifikacijos receptą“: 1 000 dienų riešutų dieta, dar 1 000 dienų žievės ir šaknų, nuodinga urushi arbata ir galiausiai gyvas palaidojimas. Istoriniai bei medicininiai tyrimai rodo sudėtingesnį vaizdą – asketinės praktikos skyrėsi, o ne kiekvieno išlikusio kūno mumifikacija vyko vienodai.
Ką reiškia sokushinbutsu?
Pažodžiui sokushinbutsu reiškia maždaug „Buda pačiame kūne“ arba „Buda šiame kūne“. Ši sąvoka susijusi su Japonijos ezoterinio budizmo idėja, kad budystę galima pasiekti ne tik po daugybės atgimimų, bet ir šiame kūne.
Tačiau mummifikuoto asketo kultas nėra paprastas Šingon budizmo doktrinos atitikmuo. Dewa Sanzan regione jis susipynė su Shugendō – kalnų asketizmo tradicija, vietos religiniais kultais ir Yudono kalno praktika.
Kada ši praktika iš tikrųjų paplito?
Ankstesnė šio straipsnio versija teigė, kad savimumifikacija Japonijoje sistemingai praktikuota nuo XI a. Tai per platu. 2021 m. tarpdisciplininis Japonijos mumijų tyrimas pažymi, kad dauguma žmonių, vadinamų sokushinbutsu, priklauso Edo laikotarpiui – 1603–1868 m.
Nippon.com religijos istorijos apžvalgoje šios tradicijos formavimasis siejamas su vėlyvuoju XIV a., o išlikusios mumijos daugiausia datuojamos XVII–XIX a. Kitų tipų mumifikuotų kūnų Japonijoje yra ir senesnių, tačiau jų nereikėtų automatiškai vadinti tokios pačios savimumifikacijos praktikos rezultatu.
Mokujiki – „medžių valgymas“
Vienas svarbiausių Dewa kalnų asketų pasirengimo elementų buvo mokujiki – griežtas maisto ribojimas. Tyrimuose šis terminas siejamas su grūdų atsisakymu ir miško augalų, riešutų, šaknų, žievės ar kitų kuklių produktų vartojimu.
Tokios dietos fiziologiškai mažino kūno svorį ir riebalų kiekį, o tai po mirties galėjo padėti kūnui išlikti. Tačiau istorinė šios praktikos prasmė pirmiausia buvo asketinė – kūno disciplinavimas ir atsiribojimas nuo kasdienio pasaulio, o ne moderniai suplanuotas „mumifikacijos biocheminis receptas“.
Ar visi laikėsi tiksliai 1 000 + 1 000 + 1 000 dienų?
Ne. „Trijų tūkstančių dienų programa“ tapo populiariausiu internetiniu sokushinbutsu paaiškinimu, bet mokslinėje literatūroje pabrėžiama, kad konkrečių asketų dietos ir praktikos skyrėsi.
2021 m. mumijų tyrimo autoriai tiesiogiai pažymi, kad vieni praktikuotojai atsisakydavo penkių, kiti dešimties rūšių grūdų, o detalės kiekvienu atveju buvo skirtingos. Kai kurie Yudono asketai atlikdavo 1 000 dienų kalnų atsiskyrimo praktiką, tačiau tai nėra įrodymas, kad visi išlikę sokushinbutsu praėjo identišką trijų etapų schemą.
Urushi arbata – tikras faktas ar legenda?
Kai kuriose tradicijose minima urushi – japoniško lako medžio sula, iš kurios gaminamas lakas. Religijos tyrimuose nurodoma, kad kai kurie asketai galėjo vartoti arbatą ar skystį su urushi kaip ekstremalios asketinės praktikos dalį.
Tačiau populiarus paaiškinimas, kad toks gėrimas buvo sąmoningai vartojamas kaip „balzamavimo nuodas, išžudantis visas bakterijas ir lervas“, yra gerokai labiau spekuliatyvus. Turimi šaltiniai neleidžia tokio vienodo biocheminio mechanizmo taikyti visoms mumijoms.
Ar vienuoliai būdavo palaidojami gyvi?
Kai kuriuose Yudono tradicijos pasakojimuose egzistuoja ritualas dochū nyūjō – asketas įžengia į požeminę kamerą tęsti meditacijos iki mirties. Nippon.com aprašytuose Edo laikotarpio šaltiniuose toks ritualas iš tiesų minimas kaip ypatinga praktikos forma.
Vis dėlto ne kiekvieną Japonijos budistinę mumiją galima apibūdinti kaip žmogų, „užmūrytą gyvą mažoje dėžėje su varpeliu“. Medicinos tyrimai Japonijoje išskiria natūralios, tyčia natūraliai paskatintos ir po mirties dirbtinai atliktos mumifikacijos požymius. Kai kurių kūnų apdorojimas galėjo tęstis jau po mirties.
Kodėl Japonijoje natūraliai mumifikuoti taip sunku?
Japonijos klimatas yra gana drėgnas, todėl natūraliam kūno išdžiūvimui sąlygos nėra palankios. Dėl to išlikęs mumifikuotas kūnas buvo laikomas ypatingu ženklu.
Asketo dieta, didelis svorio netekimas, laidojimo mikroklimatas, temperatūra, drėgmė ir galimas vėlesnis kūno apdorojimas galėjo visi kartu lemti, ar kūnas išliks. Daugeliu atvejų procesas nepavykdavo.
Ar tai buvo savižudybė?
Šiuolaikiniu biologiniu požiūriu sąmoningas badavimas iki mirties yra savęs sukeltas mirties procesas. Tačiau patys praktikuotojai ir juos garbinusios bendruomenės jo nesuprato kaip paprastos savižudybės.
Religiniame kontekste tai buvo aukščiausia asketinė praktika: asketas siekė peržengti įprastą gyvenimo ir mirties skirtį bei po mirties likti bendruomenei veikiančiu religiniu buvimu. Pensilvanijos muziejaus apžvalgoje pažymima, kad šventyklose šie kūnai nelaikomi tiesiog „mumijomis“ – jie suvokiami kaip meditacijoje esantys Budos, galintys ir toliau padėti tikintiesiems.
Kiek sokushinbutsu išliko?
Medicinos literatūroje minima maždaug dvi dešimtys Japonijos budistinių mumijų, tačiau ne visos jos priklauso tam pačiam religiniam ar mumifikacijos tipui. Didžiausia sokushinbutsu koncentracija yra Yamagatos, Niigatos ir kituose šiaurės Honšiū regionuose.
Tarp garsiausių yra Shinnyokai Shōnin Dainichibō šventykloje ir Tetsumonkai Shōnin Chūrenji šventykloje prie Yudono kalno.
Kada praktika baigėsi?
Meidži laikotarpiu Japonijos valstybė pertvarkė religines institucijas ir laidojimo teisę. XIX a. pabaigoje gyvas laidojimas ir panašios asketinės praktikos buvo uždraustos, todėl naujų sokushinbutsu tradicija išnyko.
Tačiau išlikę kūnai ir šiandien tebėra religinių bendruomenių garbinami ir kartu tiriami istorikų, religijotyrininkų, antropologų bei medicinos specialistų.
Koks tiksliausias sokushinbutsu apibūdinimas?
Sokushinbutsu buvo reta Japonijos kalnų asketų tradicija, kurioje ekstremalus badavimas, religinė disciplina ir mirties ritualai galėjo sudaryti sąlygas kūnui mumifikuotis. Tačiau nėra vieno universalaus „savimumifikacijos recepto“, kurį visi vienuoliai būtų sekę žingsnis po žingsnio.
Norint suprasti šiuos kūnus, reikia matyti ne tik biologinį mumifikacijos procesą, bet ir religines bendruomenes, kurios juos suvokė ne kaip mirusius eksponatus, o kaip Budas, tebetęsiančius savo dvasinį darbą.
Parašykite komentarą