opiežius Gregorius IX ir kačių naikinimas – tai vienas iš tų istorijos epizodų, kai religinė baimė, nežinojimas ir simbolika susiliejo į pavojingą politiką, kuri, kaip manoma, galėjo turėti tragiškų pasekmių visai Europai. Viduramžiais, kai bažnyčia turėjo milžinišką įtaką kasdieniam žmonių gyvenimui, vienas netikėtas sprendimas – susieti kates su šėtono garbinimu – galėjo netiesiogiai paskatinti Juodosios mirties išplitimą.
Šiame straipsnyje gilinsimės į tai, kaip atsirado kačių demonizavimo idėja, kodėl popiežius Gregorius IX nusprendė imtis drastiškų priemonių prieš šiuos gyvūnus, ir kaip šio sprendimo padariniai galėjo paveikti vieną iš didžiausių pandemijų žmonijos istorijoje.
Viduramžių Europoje simboliai turėjo itin didelę reikšmę. Bažnyčia aktyviai formavo požiūrį į tai, kas yra „gera“ ir „bloga“, dažnai pasitelkdama vaizdinius ir gyvūnus kaip metaforas. Katės, ypač juodos, ilgainiui pradėtos laikyti raganystės ir velnio tarnystės simboliu.
Tam įtakos turėjo įvairūs folkloriniai įsitikinimai ir keletas nesėkmingų bažnytinių reformų, kurios ieškojo kaltų dėl visuomenės moralinio nuosmukio ar nelaimių. Šioje atmosferoje gimė ir viena reikšmingiausių bažnyčios deklaracijų – popiežiaus Gregoriaus IX sprendimas susieti kates su blogiu, o tiksliau – su pačiu velniu.
Apie 1233 metus popiežius Gregorius IX išleido dokumentą pavadinimu Vox in Rama. Ši bulė, kuri buvo oficialus bažnytinis dokumentas, paskelbė, jog katės – ypač juodosios – dalyvauja satanistinėse apeigose. Joje buvo aprašytos tariamos velnio garbintojų praktikos, kuriose figūruoja juoda katė kaip šėtono įsikūnijimas.
Dokumente teigiama, kad velnio pasekėjai bučiuoja katę po uodega, taip parodant ištikimybę piktajam. Šie aprašymai skambėtų komiškai, jei ne jų tragiškos pasekmės: bažnytinė valdžia, remdamasi šiuo dokumentu, leido ir skatino kačių persekiojimą bei naikinimą visoje Europoje.
Nors ši politika nebuvo įgyvendinta visur vienodai griežtai, ji sustiprino jau ir taip plintantį prietarą, kad katės yra blogio simbolis. Daugybė žmonių pradėjo matyti kates ne kaip namų gyvūnus ar peles naikinančius padėjėjus, o kaip piktąsias būtybes, kurių reikia vengti ar net sunaikinti.
Ilgainiui, kačių populiacija kai kuriose Europos vietose ėmė sparčiai mažėti. Žmonės ne tik vengė šių gyvūnų – jie juos žudė, išmesdavo iš namų, neduodavo maisto. Tai sukėlė rimtų ekologinių pasekmių, kurių niekas tuo metu negalėjo nuspėti.
Katės, kaip natūralūs graužikų – ypač žiurkių – priešai, staiga dingo iš ekosistemos grandinės. Žiurkės, kurios anksčiau turėjo natūralių priešų, ėmė plisti nekontroliuojamai. Šios žiurkės buvo ne šiaip kenkėjai – jos buvo pagrindiniai blusų, pernešančių buboninę infekciją, šeimininkai.
Taigi, kai 1347 m. Europą pasiekė Juodoji mirtis, epidemija rado puikiai paruoštą dirvą: mažai higienos, tankiai gyvenamus miestus ir milijonus žiurkių, kurios nebesusidurdavo su savo natūraliu priešu – kate.
Juodoji mirtis – taip pavadinta buboninio maro pandemija, kilusi XIV a. viduryje – buvo viena iš didžiausių žmonijos nelaimių. Ji kilo Centrinėje Azijoje, bet labai greitai pasiekė Europą per prekybos kelius, uostus ir sausumos maršrutus. Pirmieji protrūkiai buvo fiksuoti 1347 m., o iki 1351 m. pandemija jau buvo nusinešusi nuo 25 iki 50 milijonų gyvybių – maždaug trečdalį visos Europos populiacijos.
Daugelis istorikų šiandien mano, kad juodoji mirtis plito per blusas, kurios gyveno ant juodųjų žiurkių. O žiurkės, kaip jau minėjome, galėjo nekliudomai plisti dėl katės populiacijos sumažėjimo, kurį bent iš dalies paskatino popiežiaus Gregoriaus IX deklaracija.
Tai nėra vienintelis šio reiškinio paaiškinimas – Juodoji mirtis buvo sudėtingas reiškinys, turėjęs daug priežasčių, tačiau katės persekiojimas gali būti vienas iš neįvertintų faktorių, prisidėjusių prie katastrofos masto.
Svarbu pabrėžti, kad popiežius Gregorius IX niekada neketino sukelti pandemijos. Jo bulė Vox in Rama buvo nukreipta prieš erezijas ir satanizmą, o ne prieš kates kaip rūšį. Tačiau kai religija tampa pagrindu plačiam prietarų plitimui, net ir netiesioginiai sprendimai gali sukelti ilgalaikių padarinių.
Popiežiaus paskelbtas dokumentas tik sustiprino jau gyvavusius mitus ir davė jiems oficialų palaikymą. Vėlesni šimtmečiai parodė, kad kai kurie sprendimai, pagrįsti baime ar nežinojimu, gali turėti pasekmių, kurių niekas negalėjo numatyti.
Įdomu tai, kad vėlesniais amžiais katės vėl atgavo savo vietą visuomenėje. Nors prietarai apie juodas kates kaip nelaimės simbolius neišnyko iki šių dienų, katės buvo vėl pripažintos naudingais gyvūnais, ypač kaimuose ir ūkiuose.
Šiandien jos yra vieni iš populiariausių naminių gyvūnų, vertinami už savo nepriklausomybę, švarumą ir, be abejo, gebėjimą naikinti kenkėjus. Istorija parodė, kad katės nebuvo blogio įrankis, o veikiau neįvertinta apsauga nuo didžiausių grėsmių.
Popiežius Gregorius IX ir kačių naikinimas yra vienas iš tų istorinių atvejų, kurie rodo, kaip baimė ir prietarai gali paveikti visuomenės sprendimus. Nors iš pirmo žvilgsnio tai atrodo tik viduramžių keistenybė, pasekmės buvo labai realios – ir galbūt net mirtinos.
Ši istorija mus moko būti atsargiems su tuo, ką laikome tiesa, ypač kai tai susiję su giliai įsišaknijusiais įsitikinimais. Tai taip pat priminimas, kad net ir maži ekosistemos pokyčiai gali sukelti didelius istorinius posūkius.
Susisiek: info@idomioji-istorija.lt
© 2025 Idomioji-istorija.lt - Visos teisės saugomos. Sprendimas: Vileikis.lt
