Pranašė paauglė kuri įtikino Karolį VII patikėti savo pašaukimu – tapti karvede

Kai 1429 m. Žana d’Ark pasiekė Prancūzijos teismą, jai buvo vos 17 metų. Ji neturėjo jokio karinio išsilavinimo, jokios bajoriškos kilmės ar įtakingų globėjų, tačiau jos ryžtas buvo nesustabdomas. Ji tvirtino, kad ją aplankė angelai ir šventieji – šv. Mykolas, šv. Kotryna ir šv. Margarita – kurie įsakė jai išgelbėti Prancūziją nuo anglų ir karūnuoti teisėtą karalių.

Tuo metu Karolis VII buvo silpnos pozicijos – jo valdžia buvo ginčijama, o šalis susiskaldžiusi tarp prancūzų, burgundų ir anglų. Daugelis laikė Žaną beprotiška ar šarlatane, tačiau po ilgų tardymų ir dvasinių patikrinimų karališkieji patarėjai padarė netikėtą išvadą: ji kalba nuoširdžiai, gal net dieviškai įkvėpta. Karolis galiausiai leido jai prisijungti prie apgultos Orleano kariuomenės.

Tai buvo beprecedentė situacija – jauna mergina, pranašė paauglė be jokių mūšio įgūdžių , vade ir dvasiniu įkvėpimu sušlubavusiai armijai. Jos pasitikėjimas ir religingumas padarė didžiulį įspūdį karius. Net jos ginkluotė – baltai švytintys šarvai ir vėliava su Jėzaus vardu – simbolizavo šventą tikslą. Žanos įtaka nebuvo taktika ar strategija – tai buvo moralinis sukrėtimas, kuris pažadino kovotojų dvasią ir tikėjimą pergale.

Orleano stebuklas: kaip Žana d’Ark pakeitė Šimtametį karą

Vos gavusi leidimą prisidėti prie karo veiksmų, Žana parodė neįtikėtiną ryžtą. 1429 metų pavasarį Orleanas buvo beveik pralaimėjęs – miestą apsupo anglų pajėgos, ir visos pastangos jį išvaduoti buvo nesėkmingos. Tačiau su Žanos atvykimu atmosfera pasikeitė. Jos drąsa, tikėjimas ir įkvėpimas pažadino viltį kariuose, kurie jau buvo pasiruošę pasiduoti.

Nepaisydama pavojaus, ji pati vadovavo šturmams. Net sužeista strėle, Žana nenustojo raginti vyrų atakuoti. Po kelių dienų Orleanas buvo išvaduotas – tai buvo ne tik karinė, bet ir psichologinė pergalė. Prancūzų moralė pakilo, o jos įtaka augo akyse. Žana tapo nacionaline didvyre, o jos pasitikėjimas „dangaus misija“ vis labiau stiprino jos autoritetą.

Po Orleano sekė kiti mūšiai – Jargeau, Meung-sur-Loire, Beaugency – visi sėkmingi. Tačiau didžiausia pergalė buvo ne mūšio lauke, o Reimse, kur Karolis VII buvo oficialiai karūnuotas Prancūzijos karaliumi. Ceremonijoje dalyvavusi Žana laikė savo misiją beveik įvykdyta – jos regėjimuose tai buvo svarbiausias uždavinys. Ji rašė laiškus priešams, ragino pasiduoti ir prisiekti karaliui ištikimybę, tačiau jos kelias į šventumą buvo dar toli gražu nesibaigęs.

Išdavystė, pabėgimas ir teismo farsas: nuo stebuklų iki mirties

1429 m. pabaigoje Žanos sėkmė pradėjo blėsti. Nors ji siekė dar vieno žygio – išlaisvinti Paryžių – Karolis VII ir jo patarėjai jau nebenorėjo rizikuoti. Pradėjo sklisti gandai, kad Žana per daug savavališka, pernelyg įtakinga. Politika ir karas – pavojinga kombinacija, ypač kai scenoje atsiranda neeilinė, tačiau politiškai neprognozuojama figūra.

1430 m. gegužę, kovodama netoli Compiègne, Žana pateko į burgundų nelaisvę. Netrukus buvo perduota angliams, kurie ketino ją sunaikinti ne mūšyje, bet teisme. Jai buvo iškelta byla dėl erezijos – pagrindinis kaltinimas buvo ne tiek jos religiniai įsitikinimai, kiek tai, kad ji išdrįso vilkėti vyriškus rūbus, kalbėti su dangaus balsais ir nepaklusti Bažnyčios autoritetui. Jos priešai siekė parodyti, kad ji – ne Dievo pasiuntinė, o pavojinga eretikė ir raganos simbolis.

Tačiau net per šį žeminantį ir šališką teismo procesą Žana demonstravo išskirtinį protą, drąsą ir tikėjimą. Daugybė jos atsakymų tapo istoriniais – kai jos paklausė, ar tiki, kad Dievas ją myli, ji atsakė: „Jei Jis manęs nemyli, meldžiuosi, kad Jis mane mylėtų. Jei myli, meldžiuosi, kad mane mylėtų dar labiau.“

Prieš paskelbiant mirties nuosprendį, Žana bandė pabėgti iš nelaisvės. Vienas iš bandymų buvo itin dramatiškas – ji šoko iš 60 pėdų (apie 18 metrų) aukščio bokšto, tačiau liko gyva, nors ir stipriai sužeista. Šis įvykis tik dar labiau sustiprino legendą apie jos dvasinę globą ir Dievo ranką, saugančią ją iki paskutinės akimirkos.

1431 metų gegužės 30 dieną, 19 metų amžiaus, Žana d’Ark buvo sudeginta ant laužo Ruano mieste. Minia, kuri stebėjo jos mirtį, buvo sukrėsta. Net kai kurie jos priešai ėmė abejoti teismo teisėtumu. Pasakojama, kad net degant laužui, jos veidas išliko ramus, o daugelis liudininkų tikėjo, jog matė šventąją.

Paveldas, kuris nepamirštamas: Žanos d’Ark legenda iki šių dienų

Nors jos gyvenimas buvo trumpas, Žanos d’Ark palikimas išliko per šimtmečius. 1456 metais, vos po 25 metų nuo jos mirties, popiežiaus iniciatyva buvo surengtas naujas tyrimas, kuris pripažino, kad jos teismas buvo neteisėtas, o pati Žana – nekalta. 1920 metais ji oficialiai paskelbta šventąja Katalikų Bažnyčios. Tai buvo vienas iš retų atvejų, kai Bažnyčia išteisina žmogų, kurį pati anksčiau pasmerkė.

Žana tapo Prancūzijos nacionaline heroje, simbolizuojančia drąsą, pasiaukojimą ir tikėjimą aukščiausia tiesa net tada, kai visas pasaulis atrodo prieš tave. Jos istorija įkvėpė dailininkus, rašytojus, kompozitorius – nuo Šekspyro iki George’o Bernard’o Shaw, nuo operų iki Holivudo filmų.

Galbūt labiausiai stulbina tai, kad visa tai – vadovavimas kariuomenei, stebuklingas pabėgimas, mirtis ant laužo – nutiko vos per dvejus metus, kai jai buvo nuo 17 iki 19 metų. Ši istorija – ne tik apie karinį pasiekimą, bet ir apie tikėjimą, kuris gali peržengti žmogiškumo ribas. Apie merginą, kuri klausė balsų, o pasaulis ją išgirdo.