97 % visos žmonijos istorijos yra dingusi arba nebuvo niekada užrašyta

Istorija yra tarsi ledkalnis – matome tik mažą jos dalį, iškilusią virš paviršiaus, o visa kita – paskendusi giliai po vandeniu, paslėpta nuo mūsų žvilgsnio. Manoma, kad maždaug 97 % žmonijos istorijos yra dingusi – išnykusi, nesurašyta, arba tiesiog nepasiekusi mūsų laikų. Nors šiuolaikiniai žmonės – homo sapiens – Žemėje gyvena jau apie 200 000 metų, rašytinė istorija prasideda vos prieš maždaug 6 000 metų. Tai reiškia, kad didžioji dalis žmonijos egzistavimo laikotarpio liko be dokumentuotų įrašų. Šis faktas kelia tiek susižavėjimą, tiek liūdesį – juk kiek daug mes dar galėjome sužinoti apie save, savo kilmę, pasaulio suvokimą bei tai, kaip formavosi civilizacijos.

Kodėl tokia didelė istorijos dalis yra dingusi?

Vienas iš pagrindinių veiksnių, nulėmusių milžinišką informacijos praradimą, yra tai, kad ilgą laiką žmonės neturėjo rašto. Pirmosios rašytinės sistemos – dantiraštis Mesopotamijoje, hieroglifai Egipte – atsirado tik apie 3200 m. pr. Kr. Iki to meto žinios buvo perduodamos žodžiu: per pasakojimus, dainas, mitus ir apeigas. Tačiau žodinė tradicija, kad ir kokia gyvybinga ji būtų, yra linkusi keistis, kisti ir nykti su kiekviena karta. Kiekvienas pasakotojas interpretuodavo pasakojimą savaip, todėl ilgainiui ištisi įvykiai ar žinios galėjo išnykti be pėdsako.

Dar viena svarbi priežastis – medžiagos, ant kurių buvo fiksuojami įrašai. Net ir kai žmonės pradėjo rašyti, jie tai darė ant molinių lentelių, papiruso, pergamento ar net medžio. Daugelis šių medžiagų – ypač popierius ar papirusas – nebuvo ilgaamžiai. Karai, stichinės nelaimės, klimato pokyčiai ir net religinių reformų bangos naikino tūkstančius rankraščių. Žymiausias pavyzdys – Aleksandrijos biblioteka Egipte, kuri, kaip manoma, laikė dešimtis tūkstančių senovės rankraščių, tačiau buvo sunaikinta per kelis skirtingus istorinius incidentus.

Taip pat reikėtų nepamiršti, kad daug istorijos buvo prarasta ne atsitiktinai, o sąmoningai. Užkariautojai naikindavo pavergtų tautų kultūrinius palikimus, kad ištrintų jų tapatybę. Religiniai fanatikai naikindavo „eretinius“ tekstus, o kai kurios žinios net nebuvo užrašytos dėl to, kad buvo laikomos per daug šventomis, pavojingomis ar nereikšmingomis. Visa tai prisidėjo prie to, kad šiandien matome tik labai mažą visos žmonijos istorijos dalį.

Žmonija prieš raštą: ką sako archeologiniai radiniai?

Nors rašto mes neturėjome didžiąją dalį savo egzistavimo laiko, tai nereiškia, kad žmonės negyveno turtingo, sudėtingo ir prasmingo gyvenimo. Priešingai – archeologiniai radiniai rodo, kad dar prieš atsirandant rašytiniams dokumentams, žmonės statė sudėtingas gyvenvietes, gamino įrankius, kūrė meną, religiją ir net socialines struktūras.

Vienas iš geriausių to įrodymų yra Gobekli Tepe – priešistorinė šventykla dabartinėje Turkijoje, datuojama maždaug 9600 m. pr. Kr. Šis kompleksas buvo pastatytas tūkstančius metų anksčiau nei Egipto piramidės ir prieš bet kokią žinomą žemdirbystės civilizaciją. Gobekli Tepe liudija apie aukštą architektūros ir religinės simbolikos supratimą tuo metu, kai žmonės dar nebuvo atradę rašto.

Be to, priešistoriniai piešiniai uolose, tokie kaip tie, kurie rasti Lascaux urve Prancūzijoje ar Altamiros urve Ispanijoje, atskleidžia sudėtingą žmonių mąstymą, meninę išraišką ir net simbolinį mąstymą. Piešiniai vaizduoja gyvūnus, medžioklės scenas, paslaptingus ženklus – visa tai liudija, kad žmonės jau tada turėjo savitą pasaulėvaizdį, tik neturėjo būdo jo fiksuoti tekstu.

Įrankiai, papuošalai, kapavietės, statiniai – visa tai padeda rekonstruoti priešistorinį pasaulį. Tačiau šie radiniai yra tik fragmentai – jie negali papasakoti istorijų, kurios slypėjo už jų. Mes nežinome vardų tų, kurie tuos įrankius naudojo ar šventyklas statė. Nežinome, kokius dievus jie garbino, kokias dainas dainavo prie laužo, kaip aiškino gamtos reiškinius ar ką laikė svarbiausiais gyvenimo principais. Be rašto šios žinios lieka tik kaip spėjimai, hipotezės arba paslaptys, kurių galbūt niekada neatskleisime.

Kiek iš tiesų galėjome prarasti ir ką tai reiškia mūsų supratimui apie istoriją?

Skaičiuojama, kad tik apie 3 % visos žmonijos istorijos yra vienaip ar kitaip užfiksuota – tai reiškia, kad absoliuti dauguma žmonių, įvykių, idėjų ir civilizacijų liko istorijos paraštėse arba visiškai užmirštos. Tai kelia daugybę klausimų apie tai, kiek iš tiesų mes žinome apie savo praeitį ir kiek mūsų supratimas yra fragmentiškas bei iškreiptas.

Pavyzdžiui, iki šiol dauguma žmonių mano, kad pirmosios civilizacijos atsirado tik Mesopotamijoje ar Egipte, tačiau nauji archeologiniai atradimai vis dažniau parodo, kad tuo pačiu metu ar net anksčiau sudėtingos visuomenės gyvavo ir kitose pasaulio vietose. Dėl to kyla klausimas – kiek tokių civilizacijų mes dar neatradome arba kiek jų jau niekada nebeatskleisime, nes jų palikimas buvo sunaikintas arba paslėptas po žemės sluoksniais?

Be to, reikia nepamiršti, kad net ir tai, ką žinome, dažnai atspindi tik dominuojančių kultūrų perspektyvą. Pavyzdžiui, Europos istoriniai šaltiniai dažnai ignoruoja ar nuvertina neeuropines civilizacijas – Kiniją, Afriką, Amerikos indėnus. Jei tikėtume vien rašytiniais šaltiniais, galėtume pagalvoti, kad šie regionai buvo „atsilikę“ ar „neišsivystę“, nors realybė buvo visiškai kitokia.

Kitas aspektas – prarasta mokslo, medicinos ir technologijų informacija. Senovės pasaulyje egzistavo žinios, kurios vėliau buvo pamirštos. Pavyzdžiui, graikų matematikas Archimedas buvo atradęs skaičiavimo metodus, kurie pralenkė savo laikmetį, tačiau dauguma jo darbų neišliko. Galbūt prarasti tekstai galėjo mums suteikti dar ankstesnę prieigą prie modernios fizikos, chemijos ar net astronomijos.

Tai, kad tokia didelė istorijos dalis yra dingusi, reiškia, jog turime būti atsargūs formuodami apibendrinimus. Mūsų supratimas apie žmonijos raidą turi būti lankstus, atviras naujiems atradimams ir pasirengęs perrašyti nusistovėjusius naratyvus, kai atsiranda naujų duomenų.

Ar įmanoma atkurti prarastą istoriją?

Nors daug kas negrįžtamai prarasta, šiandien turime daugiau galimybių nei bet kada anksčiau bent iš dalies atkurti prarastus istorijos fragmentus. Šiuolaikinės technologijos, tokios kaip pažangi archeologija, genetinė analizė, dirbtinis intelektas ar skaitmeninis kartografavimas, leidžia pažvelgti į praeitį kitaip nei anksčiau.

Genetiniai tyrimai, pavyzdžiui, atskleidžia migracijos kelius, tarpkultūrinius ryšius, netgi tam tikrų ligų ar įpročių paplitimą per tūkstantmečius. Per žmogaus DNR galima atsekti net tai, iš kur kilę mūsų protėviai ir kokius klimato pokyčius jie patyrė. Tuo tarpu dirbtinis intelektas jau dabar naudojamas senovinių tekstų dešifravimui, kalbų rekonstravimui ar net galimų pastatų rekonstrukcijoms.

Be to, vis daugiau mokslininkų atsigręžia į žodines tradicijas, mitus ir legendas, kurios ilgą laiką buvo laikomos nereikšmingomis. Šiandien suprantama, kad net mitologiniai pasakojimai gali slėpti istorinį pagrindą – jie gali kalbėti apie gamtos katastrofas, karus, migracijas ar net astronominius įvykius, užfiksuotus simboline kalba.

Tačiau reikia būti sąmoningiems – jokia technologija ar metodas nepakeis fakto, kad didžioji dalis žinių buvo prarasta ir niekada nebegrįš. Todėl svarbu ne tik ieškoti naujų įrodymų, bet ir saugoti tai, ką jau turime – senus rankraščius, archeologinius radinius, tautų pasakojimus ir kultūrinį paveldą.

Ką reiškia gyventi su neišsamia istorija?

Gyvenimas su suvokimu, kad apie savo praeitį žinome vos trupinius, yra ir iššūkis, ir privilegija. Tai leidžia mums pažvelgti į save ne kaip į užbaigtą istoriją, o kaip į nuolat besivystantį pasakojimą. Kiekvienas archeologinis atradimas, kiekviena iššifruota lentelė, kiekvienas mitas, kuris įgauna naują prasmę, – tai žingsnis link gilesnio savęs pažinimo.

Istorija nėra vien tik datas, mūšius ir karalių vardus. Tai ir mūsų kolektyvinė atmintis, mūsų tapatybės pagrindas. Nors didžioji jos dalis liko praeities miglose, mes vis dar galime ją pažinti – ne tik skaitydami senovės tekstus, bet ir stebėdami žvaigždes taip, kaip darė mūsų protėviai, klausydami senų dainų, tyrinėdami mitus, ar tiesiog mąstydami apie tai, kas buvo prieš mus. Tai yra kelionė į save – į tą 97 % istorijos, kurios galbūt niekada neperskaitysime, bet galime pajusti.